DĖMESIO!!!

Kun. Eitvydas su Galilėjiečių bendruomene

meldžiasi Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje.

Šv. Mišios kasdien (taip pat ir sekmadieniais) 17 val.

Kol bus šis skelbimo prierašas,

šeštadieniais 17 val. – Mišių nebus.

Narių vertinimas:  / 1
BlogiausiasGeriausias 

Šią palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio dieną mūsų bendruomenės naujokė Daiva Urbelionienė dalijasi homilija, kurią gavo iš a. a. kun. Vytauto Skipario mamytės.

MINTYS IŠ PALAIMINTOJO JURGIO DIENORAŠČIO

„Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“, – sako Kristus. Arkivyskupo Jurgio pagrindinis bruožas ir buvo gili, giedra, žavi ramybė. Jį pažinoję, visi matė tą ramybę, spindinčią iš jo veido ir akių. Jo būdas buvo ramus, švelnus, taikus.

Ligos, sunkumai ir vargai, kurių jis turėjo ankstyvojoje jaunystėje ir vėliau, buvo jam kančios mokykla, kuri leido su meile priimti gausius ir sunkius gyvenimo kryželius.

Į gyvenimą jis žiūrėjo atviromis akimis ir priėmė jį tokį, koks jis yra – sunkų, erškėčiuotą. Arkivyskupas sakė: „Žemė ne rojus, o žmonės ne angelai ir čia neįmanoma gyventi be kryžiaus. Tačiau visados rūpinkimės turėti širdyje ramybę ir siekime gaivinti tą bruožą kituose.“

Matulaitis gerai žinojo ir pats buvo patyręs, ko galima laukti iš žmonių, net ir dirbant patį švenčiausią darbą. Jis sakė: „Kitados aš maniau, kad žmonės kitiems pavydi ir trukdo tik tada, kai mato juos kylant karjeros laiptais. Dabar įsitikinau, kad žmonės daug labiau būna nepatenkinti, matydami, kad kiti nori, bent kiek sugebėdami, sekti Kristaus pėdomis.“ Jam buvo skaudu matant žmones pilnus neapykantos ir paslėptos pagiežos vieni kitiems.

Matulaitis išgyveno įtarinėjimus ir iš savo pašaukimo brolių. Jis buvo skundžiamas vyresniesiems. „Kai man pranešė, kad Varšuvos kurijoje esu laikomas bedieviu, man buvo labai skaudu, – rašė jis. – Dvi savaites sirgau ir vaikščiojau kaip nesavas. Bet po to supratau, kad kryžius visuomet yra sunkus. Tik kūdikis gali būti ramus ant motinos rankų. Ramus, kol jo kojyčių nesužeidžia aštri stiklo šukė. Tik vaikas gali šypsotis kiekvienam sutiktam žmogui, nes jis dar nepažįsta žmonių nedėkingumo ir neapykantos. Jeigu suaugęs žmogus visiems šypsotųsi, tuomet aplinkiniai sakytų, kad jis arba nenormalus, arba šventasis.“

Matulaičio ramybė ir šypsena negalėjo būti nei naivaus vaiko šypsnys, nei nenormalaus, o tik šventojo, kuris, pažinęs žmonių neapykantą, pakeitė ją nepaprasta meile. Ir tai jis darė vedamas Kristaus. „Viešpats Jėzus visuomet buvo ramus, – rašo Matulaitis. – Kiek Jam žmonės visokių nuoskaudų darydavo, o Jis nesiliovė jų mylėjęs ir jiems tarnavęs. Jis net numirė už žmones, nors žinojo ir matė jų nedėkingumą ir net neapykantą. Nors ir patyręs visa tai, Kristus nesiliovė žmonių mylėjęs. Mes paprastai elgiamės priešingai. Net ir dorą žmogų arčiau pažinę ir pamatę jo silpnybes ir netobulumus, pradedame su juo rečiau bendrauti ir mūsų draugystė ilgainiui išblėsta. O juk galima būtų ir jam padėti. Tačiau mes matome tik kitų ydas, o į save net nepažvelgiame, nors mūsų silpnybės gal yra kur kas didesnės. Prieš pasmerkiant kitus, reikia prisiminti Kristaus žodžius: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas meta akmenį...“ Toliau arkivyskupas Jurgis sako: „Toli, dar labai toli mes, broliai ir seserys, nuo tikrosios Kristaus dvasios ir tos ramybės, kurią Jis mums duoda.“

„Jei santykiai su žmonėmis yra vienas didelis mūsų nerimo šaltinis, tai antras – mūsų santykiai su savimi. Mumyse išauga vidinės kliūtys: abejonės, pagundos, – skaitome Matulaičio dienoraštyje. – Iš to atsiranda susikirtimas su pačiu savimi, nusivylimas. Kartais ateina dvasinė naktis. Rodos, eini, veržiesi pirmyn, lyg į prarają. Didžiausią nerimą, rūpestį ir sielvartą kelia mūsų netobulumai. Ir juo tie netobulumai didesni, tuo mes daromės neramesni.“ Kaip santykiuose su žmonėmis reikia didelio pasitikėjimo Dievu, taip ir santykiuose su savimi reikia to paties. Matulaitis rašo vienai vienuolei: „Niekad nereikia nusiminti dėl savo silpnybių ir netobulumų. Juo silpnesni jaučiamės, tuo labiau Dievu pasitikėkime. Jis yra mūsų stiprybė ir išganymas.“ Toliau jis rašo: „Tarp idealo ir mūsų gyvenimo yra plyšys. Net didžiausi šventieji jautėsi silpni ir dažnai skųsdavosi tuo silpnumu. Svarbiausia, stengtis eiti tobulyn ir kilti, nežiūrint, kad tikslas dar labai toli. O matydama savo silpnybes ir netobulumus, prašyk Viešpaties paramos ir Jis neatstums tavęs. Juo silpnesni jaučiamės, tuo labiau pasitikėkime Dievu. Be to, prie tobulumo priklauso ir mokėjimas savo silpnybes kantriai nešti, kantriai ir be perstojo su jomis kovoti. Pasitikėjimas Dievu mums yra lyg inkaras laivui audringos jūros paviršiuje. Kai turime atramą ir žinome, kas mus palaiko, tada negalime jaustis vieniši, tarsi būtume žmonės be Dievo.“

Toliau Matulaitis prasitaria: „Vėl giliau žvilgterėjau į savo gyvenimą. Dieve, kokia negalė! Kiek visur netobulybių ir klaidų. Tikrai apimtų neviltis, jei nepasitikėčiau Tavo gailestingumu. Kiek kartų įvairūs reikalai mane pagavę nešiojo ir blaškė į visas puses, neleisdami rimtai dirbti. Tačiau aš matau, Viešpatie, kaip Tavo gausios malonės, tekėdamos, kaip sraunus upelis, nuolat valo ir plauna nuo sielos netobulybių dulkes ir nusižengimų purvą. Kai kurie darbai sutinka įvairių kliūčių, kurios reikalauja didelių dvasinių ir fizinių jėgų. Kiek kartų sunkioms kliūtims užėjus rankos krito žemyn, kojas lyg kas būtų kirste pakirtęs, žengti pirmyn tarsi neįstengčiau. Tu vis mane stiprinai, Viešpatie, tamsybėms mane apnikus. Tu vis man švietei savo Sūnaus, Viešpaties Jėzaus, pavyzdžiu.“

Pažvelgus į Matulaitį ir išgirdus jo žodžius, būtų galima pamanyti, kad jis neturėjo ramybės: „Ar išeis kas iš mano sunkaus ir vargingo darbo, vienas Dievas težino. Nors mano darbus žmonės vadina tuščiomis svajonėmis, bet svajoti aš neturiu kada. Jei nieko ir neišeis iš mano darbo, tai manau, kad Dievas priims bent mano gerus norus ir už juos atlygins. O tai mums visiems turi labiausiai rūpėti. Aš niekad nieko netroškau, tik rūpinaus, kad Dievui įtikčiau, Bažnyčiai ir žmonėms galėčiau ką gero padaryti. Aš atsidaviau Kristui, kuris ėjo darbų, vargų ir kryžiaus keliu. Todėl pats eisiu tuo keliu, kol galėsiu ir kiek tik pajėgsiu. Aukoju Tau, Viešpatie Dieve, visus savo darbus, vargus, rūpesčius, visus nemalonumus, sunkenybes, kryžius. Duok, Dieve, kad dėl Tavęs ir Tavo Bažnyčios dar daugiau galėčiau dirbti, vargti ir kentėti. Duok, kad sudegčiau, kaip ta žvakė ant altoriaus, nuo darbo kaitros ir meilės ugnies dėl Tavęs ir Tavo Bažnyčios.“

Trumpai pažvelgėme į palaimintojo Jurgio dienoraštį. Bet ir to užtenka, kad suprastume jo meilę Dievui ir žmogui, jo begalinį pasitikėjimą Viešpačiu visada ir visomis aplinkybėmis. Palaimintasis išgirdo ir suprato Kristaus žodžius: „Imkite mano jungą ir sekite manimi. Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“

Kun. Vytautas Skiparis

Galilėjiečių bendruomenės vadovą

kun. Eitvydą Merkį galite rasti

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje:

kasdien pusvalandį prieš ir tuojau po 17 val. šv. Mišių;

sekmadieniais ir šventadieniais nuo 16.00 iki 18.00 val.

Išpažinčių kunigas klauso kasdien pusvalandį prieš Mišias.

Ilgesniems dvasiniams pokalbiams reikia su juo susitarti iš anksto.

Kalendorius
loader
Šventės ir šventieji
Prašymai pasimelsti (intencijos)
Klausimas apie tai, kas domina

Kas jus labiausiai domina?

Prisijungimas
Lankytojai
588238
ŠiandienŠiandien91
VakarVakar404
Šią savaitęŠią savaitę495
Šį mėnesįŠį mėnesį4699
VisoViso588238
Statistik created: 2018-11-12T23:24:13+00:00
Lankosi svečių 17
Lankosi narių 1
Straipsnių peržiūrėjimai
2901160

Galilėjiečių bendruomenė meldžiasi

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje

kasdien 17 val. Mišiose.

Sekmadieniais bei šventadieniais,

taip pat šeštadieniais

16.30 val. gieda Vakarinę

17 val. švenčia šv. Mišias