Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 

Šį vakarą susėsime savo šeimose prie šventinio stalo, nukloto visais būtinais tradiciniais ir net naujai sukurtais Kūčių patiekalais. Jei šeimoje yra vaikų, gražiausiais žaisliukais išpuošta eglutė skleis ypatingą kvapą ir tyliai lauks anksti paryčiais ateinančių rūpestingų mamų ir tėčių, kad padėti dovanėles, gautas iš Kalėdų Senelio. Visi namai gyvens laukimo dvasios apsupty. Kai šeimoje jau visi suaugę, dažniausiai bus pasitenkinta kuklesne eglės šakele. Dovanėles neretai paduosime į rankas tam, kuriam jos skirtos. Žinoma, ir dabar nepamirštant pridurti: „Čia nuo Kalėdų Senelio.“ Kažkas pastebės, kad jau užtekėjo Aušrinė žvaigždė.

Gerai, kad tai viena iš nedaugelio metų dienų, kai visi vaikai stengiasi susirinkti pas tėvelius, kartu pabūti, akimirkai sustoti, pristabdyti nesibaigiančius rūpesčius ir išgyventi ypatingą šeimos artumą. Maloni ir dovanėlių gavimo akimirka, kuomet matai su kokiu dėmesiu ir išmone jos buvo ruošiamos, kad tik tiktų ir patiktų. Gera apžvelgti praėjusius metus, pasidalinti patirtimi, pasidžiaugti paaugusiais vaikais, prisiminti išėjusius amžinybėn.

Deja, nemažai yra šeimų, kur pamirštama, o kai kam ir nežinoma, kad šios vakarienės centre yra Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus gimimo laukimas. Tikro Dievo ir Žmogaus iš Mergelės Marijos gimimas mums, žmonėms, gerai pažįstamu mažo bejėgio kūdikėlio kūnu. Ir nesvarbu, kad tai įvyko daugiau nei prieš 2000 metų. Jis gimsta kasmet, sustiprindamas mūsų geruosius troškimus, ir suteikia jėgų ir išminties jiems įgyvendinti. Gimsta mūsų širdyse, jei mes trokštame sutikti Jį, pažinti Jį, gyventi su Juo.

 

ŠIĄNAKT MUMS GIMĖ IŠGANYTOJAS

Vienas vokiečių žurnalas rašė apie didžiulį muziejų, kuriame yra patalpinta daugybė įvairiausių prakartėlių. Tai visų meno krypčių ir stilių prakartėlės. Čia ir auksu spindinčio baroko, ir kylančios aukštyn, tarsi pilių bokštai, gotiško stiliaus prakartėlės. Nuostabus šviesų mirgėjimas ir apšvietimas daro prakartėles panašias į pasakiškus karalių rūmus.

Gal norėdami atsilyginti už savo ir anų laikų žmonių beširdiškumą ar nuraminti savo sąžinę, mes dabar ir rengiame puošnias prakartėles su gražiai paruoštomis ėdžiomis, gyvulėliais, paukšteliais ir angeliukais, išdabintas gėlėmis. Žiūri ir džiaugiesi – tikra pasaka! O kaip buvo iš tikrųjų? Kaip atrodė tas būstas, kuriame gimė mūsų Išganytojas? Tai nebuvo švarus, šiltas ir jaukus kambarys. Nebuvo ten nei šviestuvų, nei aukso, nei pasakiškų puošmenų. Tai buvo tvartas. Tamsus, apipelėjęs, dvokiantis tvartas. Tais laikais tvarte būdavo švarios tik ėdžios ir lovys. Tai buvo pati menkiausia ir nešvariausia vieta, kurią žmonija pasiūlė taip ilgai lauktam, savo Išganytojui. Gi kieta, medinė prakartėlė tarsi simbolizavo kryžiaus medį... Dievas pasirinko kraštutinį skurdą ir priėmė žmonių atstūmimą. Jis pasitenkino tuo, kas primityviausia.

Tikrą Kalėdų prasmę sudaro ne tie, taip labai reklamuojami blizgučiai, žaisliukai ir linksmybės, bet prieš du tūkstančius metų angelo pranešta žinia visai žmonijai, taigi ir mums: „Štai aš skelbiu jums didelį džiaugsmą. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas.“ Toji džiaugsminga žinia pirmiausia buvo paskelbta Palestinoje, o vėliau pasklido po visą Europą ir pasaulį.

Nėra gražesnės ir linksmesnės žinios, kaip toji Kalėdų žinia. Ji skelbia, kad žmogus nėra užmirštas, nėra nereikalingas. Evangelija sako: „Jums gimė Išganytojas!“ Mums gimė! Taigi mes nepražuvę, turime išsigelbėjimą. Dievas mums ištiesė ranką. Bet ar mes turime savy tiek tikėjimo, kad prisiliestume tos rankos?

Teko skaityti apie vienas Kalėdas vokiečių koncentracijos stovykloje. Kristaus gimimo šventė buvo jau nebetoli. Badas, šaltis, nežmoniškai griežtas režimas, parazitų užpulti, išsekę žmonės. Dienos norma – keli šimtai gramų duonos. Atrodo, kokios čia gali dar būti šventės? Ir vis tiktai tie iškankinti žmonės nusprendė paminėti Mesijo atėjimą. Jau ir iš taip menko duonos davinio jie kasdien sutaupydavo po keletą duonos trupinėlių, o Kūčių vakarą iš jų sulipdė mažutę prakartėlę. Ir, nepaisant šalčio, bado, nepaisant to, kad jie taip toli, atskirti nuo savų, artimųjų, atskirti nuo Tėvynės, tą šventą vakarą visi, nušvitusiais veidais, klūpojo prie savo prakartėlės, padarytos iš tokių brangių mažučių duonos trupinėlių. Nors išoriškai tai buvo labai skurdžios Kalėdos, bet jie giedojo kalėdines giesmes, prisiminė savo šeimas, gimtinę ir džiaugsmo bei ilgesio ašaros riedėjo jų skruostais... Jie tai jau tikrai suprato ir pajuto Kristaus Gimimo šventės prasmę, žinojo, kad ir jiems gimė Išganytojas ir kad Jo mažutės rankelės laimina juos. Tai buvo stiprūs žmonės, nors ir išsekę kūnu, bet tvirti savo dvasia.

Šiandien, pažvelgę į save, pamatysime, koks didžiulis skirtumas yra tarp tų iškankintų žmonių ir mūsų. Dabar, rodos, yra visos sąlygos prasmingai ir laisvai švęsti Kalėdas, ateiti į bažnyčią, aplankyti ir pasimelsti prie Gimusio Kūdikėlio. Deja, kažkam tai kelias tolimas, tai oras ne koks – geriau namuose prie televizoriaus padrybsoti, už stalo pasėdėti, skaniai pavalgyti ar net persivalgyti, išgerti, pašokti, pasilinksminti... Dar eglutė, dovanos... O bažnyčioje Kristus prakartėlėje?.. Kristus?.. Jis palauks...

Kai kam atrodo, kad Kristus jau labai seniai gimė ir kam Jį vėl minėti? Bet tie du tūkstančiai metų nieko nereiškia. Dievas visuomet veikia šiandien. Tūkstantis metų pas Viešpatį kaip viena diena. Todėl ir kalbame apie dabartį. Ne anuomet, bet šiandien mums gimė Išganytojas. Nors kai kurie žmonės ir nepriimtų Kūdikėlio Jėzaus, nors ir stengtųsi paneigti Jo gimimą, vis dėlto šiąnakt mums gimė Išganytojas, gimė Kristus. Ir Kalėdos atnešė mums išganymą. Jeigu kas sakytų, kad Dievas mums nereikalingas, kad Jis tarsi neprašytas svečias, bet be Dievo apsieiti, be Jo būti laimingu žmogus negali. Be Dievo pasaulyje tegali būti tik suirutė ir baisus chaosas...

„Jiems nebuvo vietos užeigoje“, – skaitome Evangelijoje. Nors žmonės matė sunkią Švč. Mergelės Marijos padėtį, jų širdys nesuminkštėjo ir Jiems tarp žmonių nebuvo vietos. Dažnai mes piktinamės tų laikų žmonių negailestingumu, tačiau ar daugelio šiandieninių žmonių širdyse ir namuose Kūdikėlis Jėzus atranda savo vietą ir meilę?

O mes, kurie atėjome iš širdies pasveikinti gimusio Kūdikėlio, padėkoti Jam, priimkime į savo širdis Išganytoją ir savo Viešpatį. Patikėkime Tuo, kuris atėjo į žemę taip nežymiai, tyliai, kuris teužėmė tik mažą kertelę tvartelyje, kuris nepadidino nei ašarų, nei kraujo upių, kuris atnešė ramybę žmonijai, kuris visuomet laukia visų, ateinančių pas Jį.

Kalėdų šventė primena mums, kad Dievas nepamiršo mūsų ir atsiuntė žmonijai Išgelbėtoją. Šį šventą rytą Kūdikėlis Jėzus tiesia į mus savo rankutes ir tarsi sako: „Ateikite pas mane visi, kurie verkiate, ir aš jus atgaivinsiu. Mylėkite mane! Mylėkite, nes ir aš jus visus labai myliu.“ Kristus mus kviečia ne į puošnius ir ištaigingus rūmus, bet į savo vargingą tvartelį. Kviečia ne į puotą, bet į ramybę, džiaugsmą ir išganymą, kurį mums atnešė šiandien. O mes tik ateikime. Ateikime, jeigu norime būti laimingi.

Kun. V. Skiparis

Upyna, 1985 m.