DĖMESIO!!!

Kun. Eitvydas su Galilėjiečių bendruomene

meldžiasi Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje.

Šv. Mišios kasdien (taip pat ir sekmadieniais) 17 val.

Kol bus šis skelbimo prierašas,

šeštadieniais 17 val. – Mišių nebus.

Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 

Silni, klystantys, neištikimi mes esame žmonės. Koks didis Dievo gailestingumas, kad ir tada Jis laukia mūsų sugrįžtant, priima mūsų atsiprašymą ... ir padrąsina keltis,  paragina eiti, atsiprašyti, ir moko vis labiau mylėti.

 

JUDO KELIAS

Kelias nuo Kristaus mokinio iki išdavystės! Kodėl Judas taip žemai puolė? Juk pradžioje Judas nebuvo blogas, nes Jėzus nebūtų  išsirinkęs jį savo mokiniu. Kristus juo pasitikėjo, o apaštalai net pavedė jam tvarkyti savo pinigų kasą. Pradžia buvo labai gera. Bet vėliau kažkas atsitiko.

Pirmiausiai Judas prarado meilę savo draugams ir pačiam Dievui. Jeigu Judas būtų mylėjęs Jėzų, savo draugus kitus apaštalus, jis niekad nebūtų tapęs išdaviku. Tas, kuris eina išdaviko keliu, pirmiausiai praranda meilę. Juk ir mūsų broliai, kurie kitus skundžia, šnipinėja, yra praradę meilę savo tautiečiams, Bažnyčiai, Tėvynei. Štai kur pirmasis žingsnis link išdavystės – meilės praradimas Dievui ir žmogui.

Antras pragaištingas Judo žingsnis buvo prarastas tikėjimas. Evangelijoje skaitome Kristaus žodžius apie tai, kad ateisiąs laikas, kai Jis duos valgyti savo Kūną ir gerti savo Kraują. Ne visi Kristaus mokiniai tuo tikėjo. Tarp netikinčiųjų kaip tik buvo ir Judas. Jis girdi Jėzaus žodžius, bet jais netiki. Tai du baisūs žingsniai, kuriuos padarė Judas – prarado meilę, o paskui ir tikėjimą.

Kiekvienas žmogus turi blogų polinkių, trūkumų. Žmogus jaučia, kad kažkas jį traukia į puikybę, pavydą, kūniškumą. Ir Judas turėjo šiuos žmogiškus polinkius. Ypatingai jis turėjo stiprų polinkį pinigams. Evangelija mini, kad Judas pamažu apvaginėjo savo brolių apaštalų jam patikėtą kasą. Praradus meilę ir tikėjimą, jo godumas darėsi vis baisesnis. Pradžioje jis apvaginėjo kasą, o paskui gimė baisi mintis, kad galėtų neblogai uždirbti, jei išduotų savo Mokytoją Jėzų. Judas nenorėjo Jėzaus pražūties. Jis žinojo, kad Jėzus jau ne kartą yra išsisukęs nuo savo priešų, taigi ir šį kartą Jam, tikriausiai, nieko neatsitiks. Nuėjęs pas Kristaus priešus Judas sako: „Ką duosite, jei aš Jį jums išduosiu?“ Koks baisus tai momentas! Judas ateina pas priešus ir išduoda savo draugą, savo Mokytoją. Į kokią pražūtį gali patekti žmogus, kai praranda meilę ir tikėjimą, kai duoda laisvę savo nežabotiems blogiems polinkiams. Judas prie savo puolimo ėjo pamažu. Iš pradžių pavogdavo vieną kitą denarą, paskui vis daugiau ir galiausiai – išdavystė.

Tačiau Judo istorijoje pats baisiausias dalykas ne išdavystė, bet jo neviltis. Juk Kristui buvo nusikaltę ir kiti mokiniai: Petras Jo išsigynė, apaštalai, palikę savo Mokytoją, pabėgo. Bet Judas, išduodamas savo Mokytoją, puolė labai žemai, o paskui, nusivylęs nepajėgė kreiptis į Jėzų ir prašyti atleidimo. To padaryti dar neleido ir puikybė. Tai buvo galutinis Judo žlugimas – jis pasikorė.

Judo kelias yra kiekvienos išdavystės, kiekvienos naujos nuodėmės kelias. Žmogus, kuris daro sunkių nusikaltimą, neturi meilės. Jeigu žmogų mylėsi, jam negalėsi ne tik bloga daryti, bet ir linkėti bloga. Kol vyras nuoširdžiai myli savo žmoną, jis negali grįžti girtas ir varyti savo vaikų motiną iš namų. Jeigu draugaudami jauni žmonės vienas kitą myli, jie nepurvins ir neskriaus savo mylimojo.

Jei žmogus mylės pats save, jis sau taip pat nieko blogo nedarys. Jei nuoširdžiai mylės Dievą, tai saugosis Jį įžeisti savo nuodėmėmis. Meilė yra ta siena, ta tvirtovė, kuri neleidžia žmogui įkristi į bedugnę. Todėl gyvenime labiausiai reikia saugoti meilę. Meilę Dievui, žmonėms, pagaliau ir pačiam sau.

Ar šiandien nuodėmes daro tik bedieviai? Ne! Nusikalsta ir tikintieji. Tiki Dievą, tiki amžinąjį gyvenimą ir nusikalsta, kartais sunkiai nusikalsta. Kodėl? Todėl, kad tikėjimą jie turi, bet neturi meilės. Praradus meilę, tikėjimas žmogaus jau gali ir nesulaikyti. Ir Judo nesulaikė, ir daugelio mūsų nesulaiko. Tikime Dievą, pripažįstame amžinąjį gyvenimą, o kartais gyvename taip, kaip bedieviai.

Kaip baisu prarasti meilę, taip baisu prarasti ir tikėjimą. Kai nebetikima Dievu, nemirtinga siela, amžinu gyvenimu, tada nelieka jokių stabdžių. O prapuolus stabdžiams, neišvengiamai įvyksta avarija. Tokios avarijos atsitinka dažno žmogaus gyvenime. Mes matome kas šiandien darosi gyvenime, netekus meilės ir tikėjimo. Vaikai išvaro iš namų tėvus. Viename laikraštyje buvo aprašytas toks atsitikimas. Tėvai turėjo keturis vaikus, visus išleido į mokslus. Mirė motina. Tėvas, matydamas, kad vaikai juo nesirūpina, pagalvojo, kad bus bėda senatvėje. Nusižiūrėjo moterį ir vėl apsivedė. O diplomuoti vaikai galvoja: mirs tėvas ir visas turtas atiteks pamotei. Ką daryti?.. ir sugalvojo tėvą bepročiu paversti. Susitarė su gydytoja, kad ta padėtų ir nuvežė tėvą į ligoninę. Pripažinta, kad jo nervai netvarkoje, protelis maišosi ir testamento jis parašyti jau negali. Vaikai pasidalijo tėvo turtą. Laimei, paaiškėjus tiesai, istorija išėjo viešumon. Baisių dalykų padaro žmonės, kai praranda meilę ir tikėjimą, kai nebelieka stabdžių.

Šiandien dažnas reiškinys, kad tėvas palieka šeimą. Palieka ne tik žmoną, su kuria nesugyvena, bet ir mažus vaikus. Ir slapstosi toks „tėvelis“ po visus kraštus, kad tik nereikėtų saviems vaikams mokėti alimentų. Ar žinojo anksčiau lietuvis tėvas, kuris turėjo tikėjimą ir meilę savo vaikams, kas yra tie alimentai? Ar atėjo nors vienam tėvų mintis, kad reikia pabėgti nuo savo vaikų? Kiek šiandien tokių atvejų, kai motinos, pagimdžiusios vaikelį, čia pat jo ir atsižada. Savo ranka taip ir parašo: atsižadu savo vaiko. Karvė veršiuko nepalieka, kalė – šunyčių, o motina atsižada savo vaikų. Štai kaip toli žmogus gali nueiti peržengdamas šituos du barjerus – tikėjimą ir meilę. Aistros tada plėšo žmogų, drasko, nustumia jį į tokią bedugnę, kurioje jis tampa baisesnis už žvėrį. Ir mes šiandien mažiau bijome vilko, negu žmogaus, kuris tapo baisesnis už žvėrį.

... Judas buvo ne tik prieš du tūkstančius metų. Ir mūsų laikais galima sutikti judų. Už pinigus rašomi šmeižikiški straipsniai spaudoje, išjuokiami žmonės, išduodamas savas tikėjimas, sava Tėvynė. Už pinigus žmogus išduoda žmogų, skundžia neteisingai. Baisūs dantys išauga žmogui, žengiančiam Judo keliu. O ar ne Judas yra tas, kuris šventvagiškai atsiklaupia prie klausyklos langelio ir prie Dievo stalo? Tada žmogus taip pat pabučiuoja Kristų kaip Judas.

Gyvenime mes kiekvienas galime suklysti. Tačiau baisiausia yra ne Judo klaida, bet tai, kad Judas, padaręs savo baisų darbą, nusigręžė nuo Kristaus. O kad jis būtų padaręs kaip Petras, kad jis būtų kreipęsis į Jėzų ir prašęs atleidimo, šiandien jo vardas nebūtų minimas kaip keiksmažodis. Nei tikintys, nei bedieviai neduoda savo vaikui Judo vardo. Net šuns, ir to nepavadina Judo vardu.

Todėl mes suklydę ar puolę, mokėkime pakilti, atsiprašyti, atgailoti. Nelaimė yra nusigręžti nuo Dievo. Kol žmogus, nors ir suklydęs, vėl artinasi prie Dievo, tol jis gali būti išgelbėtas.

Kun. Vytautas Skiparis

Upyna, 1984 m.

Galilėjiečių bendruomenės vadovą

kun. Eitvydą Merkį galite rasti

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje:

kasdien pusvalandį prieš ir tuojau po 17 val. šv. Mišių;

sekmadieniais ir šventadieniais nuo 16.00 iki 18.00 val.

Išpažinčių kunigas klauso kasdien pusvalandį prieš Mišias.

Ilgesniems dvasiniams pokalbiams reikia su juo susitarti iš anksto.

Kalendorius
loader
Šventės ir šventieji
Prašymai pasimelsti (intencijos)
Klausimas apie tai, kas domina

Kas jus labiausiai domina?

Prisijungimas
Lankytojai
590226
ŠiandienŠiandien298
VakarVakar411
Šią savaitęŠią savaitę2484
Šį mėnesįŠį mėnesį6688
VisoViso590226
Statistik created: 2018-11-17T05:41:27+00:00
Lankosi svečių 19
Lankosi narių 1
Straipsnių peržiūrėjimai
2912094

Galilėjiečių bendruomenė meldžiasi

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje

kasdien 17 val. Mišiose.

Sekmadieniais bei šventadieniais,

taip pat šeštadieniais

16.30 val. gieda Vakarinę

17 val. švenčia šv. Mišias