Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 

Gavėnia. Koks tai metas? Galbūt tai šviesa kančioje, viltis kryžiuje, tiesa pasaulio realybėje, prisilietimas prie akinančiai tyros būties Tėvo karalystėje. Pilnatvės pojūtis. Regis, nesi pajėgus suvokti iki galo gavėnios prasmės, prisikėlimo paslapties, kryžiaus saldumo. Bet pajausti tai iš tiesų gali. Jeigu tik atvira širdimi eisi paskui Jėzų. Būsi toje minioje, kuri klausosi Jo mokymo. Jei iš tiesų skaudės širdį, kai regėsi Judo pabučiavimą ir įsigilinsi, ką jaučia Jėzus, kai yra išduodamas. Jei tik eisi atvira siela paskui Jį, nešantį tavo ir kiekvieno mūsų kryžių iki Golgotos. Gali pajausti trupinėlį Jo skausmo, fizinio ir dvasinio, jei stovėsi po kryžiumi ir širdies gyvuonim stengsiesi pajausti Jėzaus merdėjimą – trokštant, dūstant, nuplaktam, pervertu šonu, galinčiam nužengti, bet pasiliekančiam dėl begalinės meilės ir nuolankumo. Gavėnia – tai pastangos kaip molį išdegti savo širdį, kad vėliau galėtum į ją priimti Jėzų Ostijoje – kaip brangiausią svečią sutvarkytuose, išvalytuose namuose. Jei žiūri į kryžių kaip į didelį, medinį sunkų nešulį, gali jo ir nepakelti. Bet jei su juo susitapatini, ištrini kontūrus tarp jo ir savęs, jis tarsi išsilieja, pavirsta į ašarų lašelius, kuriuos po vieną gali surinkti ir jais palaistyti išdžiūvusią savo sielą. Dažnai viskas yra daug paprasčiau nei atrodo, jei tik nuolankiai, nesipriešindamas, maldoje eini tą kryžiaus kelią kartu su Jėzumi, leidi sau būti silpnam, žinai, kad klupsi, užsigausi, skaudės, kraujuos, bet priimi tai kaip neišvengiamybę, jei leidi Jėzui tave vesti, galbūt nešti ant rankų, duodi Jam ranką, kad padėtų atsikelti ir dėkoji Jam. Pasitiki Juo, nesuabejoji, kad Jis myli tave – silpną, klystantį, sužeistą, nepatrauklų, maištaujantį. Gavėnia – metas augti tikėjime, kad atėjus metui Jėzus galėtų ištarti: „Jūs ištvėrėte su manimi mano išbandymuose″ (Lk 22, 28).