DĖMESIO!!!

Kun. Eitvydas su Galilėjiečių bendruomene

meldžiasi Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje.

Šv. Mišios kasdien (taip pat ir sekmadieniais) 17 val.

Kol bus šis skelbimo prierašas,

šeštadieniais 17 val. – Mišių nebus.

Narių vertinimas:  / 0

O ateik, Šventoji Dvasia, pripildyk mūsų širdis, kad trokštume nenuilstamai siekti gėrio, grožio, taikos. Kad mažais kasdieniais darbais pagelbėtume saviesiems ir kitiems, kuriuos mums skirta sutikti gyvenimo kelyje. Nepaliauk mūsų kviesti, padėk mums degti, o ne smilkti!

Kun. Vytauto Skipario homilija, pasakyta Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčioje Upynoje 1985 m.

 

ŠVENTOJI DVASIA

Mes, krikščionys, gerai žinome, jog mūsų, o ir viso pasaulio centras yra Jėzus Kristus. O kokį vaidmenį mūsų gyvenime atlieka Šventoji Dvasia? Prisiminkime Šventojo Rašto žodžius: „Niekas negali ištarti: „Jėzus yra Viešpats“, jei Šventoji Dvasia nepaskatina.“ Dar daugiau... mes žinome, kad bet koks piktžodžiavimas bus atleistas, bet piktžodžiavimas Šventajai Dvasiai niekada nebus atleistas. Jėzus savo Bažnyčiai paliko galią atleisti bet kokias nuodėmes, bet žmogus, piktžodžiaudamas Dvasiai, uždaro savo sielos duris, kad į ją neprasiskverbtų joks tikėjimo spindulėlis. Taigi atsisakęs Šventosios Dvasios, žmogus atsižada ir tikėjimo.

Šventoji Dvasia tikrai yra Dievas. Ji yra vienos prigimties su Tėvu ir Sūnumi. Tai meilės dovana pasauliui. Jėzaus prasidėjimas, Jo gyvenimas ir pasiuntinybė vyko visiškoje vienybėje su Šventąja Dvasia. Tiek Senojo, tiek Naujojo Testamento knygas parašyti yra įkvėpusi Šventoji Dvasia.

Šventoji Dvasia ateina pagalbon, kai mes esame silpni, kai nemokame melstis. Kristus savo kančia nupelnė mums gyvenimą Šventojoje Dvasioje ir atstatė tai, ką nuodėmė buvo žmoguje sugriovusi. Žmogus, gavęs Šventąją Dvasią, tampa Jos šviesos dalininku. Tada savo protu jis pajėgia suprasti Kūrėjo nustatytą pasaulio tvarką, o savo valia gali pats siekti tikrojo gėrio.

Belgų kardinolas Juozapas Suenensas sako: „Be Šventosios Dvasios Dievas žmogui yra toli, Kristus lieka praeityje, Evangelija – tik numirę ir sudžiūvę žodžiai, o krikščionio dalia – nuolatinis nuolankus tarnavimas.“ Gi Šventojoje Dvasioje žmogus suvokia, kad prisikėlęs Kristus gyvena mūsų tarpe. Evangelija yra gyvenimo prasmės šaltinis, o krikščionio dalia – tai dieviškumu alsuojanti ir dieviškumą skleidžianti dalia. Galima sakyti, kad Šventoji Dvasia sielai yra tai, kas šviesa akims. Žmogus, atgavęs regėjimą, išėjęs iš tamsos į šviesą, pamato daug neregėtų daiktų. Taip yra ir su siela, kurioje apsigyvena Šventoji Dvasia.

Šių dienų žmogui ypatingai reikalinga Šventosios Dvasios šviesa, kurios dėka jis pamatytų, jog daug ką išradęs žmogus prarado didžiausią turtą – tikėjimą. Bet juk negalima eiti per gyvenimą tarsi aklam, nematant Dievo. Mūsų laikai panašūs į tuos laikus, kada apaštalai laukė Šventosios Dvasios, kurią jiems buvo pažadėjęs atsiųsti Jėzus. Ir kada, atėjus Sekminių dienai, ant jų galvų nusileido ugnies liežuviai, jie pasidarė pilni Šventosios Dvasios. Jos kupini apaštalai pasidarė tvirti, drąsūs, įsteigė pirmąją krikščionių bendruomenę ir ėmė skelbti įstabius Dievo darbus. Naujai pakrikštytiems jie rankų uždėjimu perduodavo Šventąją Dvasią. Kaip anuomet apaštalams, taip ir mums Dievas siunčią Šventąją Dvasią su Jos septyniomis dovanomis: išmintimi, supratimu, patarimu, tvirtumu, žinojimu, maldingumu ir Dievo baime. Tai įvyksta Sutvirtinimo sakramento metu. Vyskupas ištiesia rankas virš sutvirtinamųjų, melsdamasis atsiųsti Šventąją Dvasią Globėją. Po to patepa šventuoju aliejumi sutvirtinamojo kaktą, uždeda ranką ir taria žodžius: „Priimk Šventosios Dvasios dovanos ženklą“ (red. pastaba: dabar sakoma: „Šiuo ženklu priimk Šventosios Dvasios dovaną“). Taigi Dievas tikrai mums siunčia Šventąją Dvasią Globėją. Siunčia, tik kyla klausimas, kodėl mes ne visi Ją gauname? Negauname, nes mes tų didžių dovanų nelaukiame, kaip jų laukė apaštalai. Mes meldžiamės prašydami daug ko, bet tik ne Šventosios Dvasios dovanų. Turėtume labai gerai žinoti, bet vargu ar žinome, kad visų Sakramentų metu veikia Šventoji Dvasia.

Ne kartą teko girdėti, kaip žmonės skundėsi: „Vaikai ir šliūbą ėmė, ir su Dievo palaiminimu gyvenimą pradėjo, bet šeima vis tiek iširo...“ O jūs pamėginkit įsivaizduoti, kad žmogus gal trečią kartą savo gyvenime atėjo į bažnyčią. Šį kartą – susituokti. Po santuokos vėl dingo. Nereikia jam nei maldos, nei Švč. Sakramento, nei jokio dvasinio gyvenimo – nieko nereikia. Atseit, Tu, Dievuli, mus surišai, tai dabar ir laikyk. O kad neišlaikai, tai Tu ir kaltas!

Žiūrėkit, prieš susituokdamas žmogus gyveno kaip gyvuliukas – valgė, dirbo, miegojo. Apie dvasinį gyvenimą net nesusimąstė. Po santuokos irgi niekas nepasikeitė. Tai ar Dievas kaltas, kad žmogus netvarkingai gyvena?

Būna ir taip, kad vienas iš sutuoktinių yra giliai tikintis, lanko bažnyčią, neapleidžia maldos. Gi kitas – priešingai. Iš viso to šaiposi, nepripažįsta jokio dvasinio gyvenimo. Ir čia šeima iširo. Kas kaltas? Ar Dievas?

Prieš tuokdamiesi jaunieji draugauja, mato vienas kito pažiūras, bet į tai nekreipia dėmesio. Tam, kurį į bažnyčią varyte atvarė, jokie sakramentai nepadės. Tad ar galima sakyti, kad su Dievo palaiminimu gyvenimą pradėjo? Šitam žmogui buvęs nebuvęs toks palaiminimas.

Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius savo raštuose įspėja: „Mergaitės, netekėkit už kitataučių ir laisvamanių. Ar negana mūsų tautiečių, to paties tikėjimo žmonių?“

Kas būtų, jei saulė šviestų tik vieną kartą metuose? Būtų baisu! Mes šauktume: „Gana apsiniaukusių dienų, gana lietaus! Mes norime saulės!“ Dar baisiau, kai žmogaus sieloje nešviečia Dievo Dvasios saulė. O, jeigu ji šviestų!.. Užtektų tada visiems jėgų gyventi darnioje šeimoje ir dėl menkniekių, dėl vaikiškų kaprizų gyvenimas nevirstų pragaru ir dėl to nereikėtų kentėti vaikams.

Neturėdamas Dievo – Šventosios Dvasios, žmogus dažnai ištaria: „Aš nebegaliu daugiau kentėti. Tokio gyvenimo aš nepakelsiu.“ Gyvenimas visiems, vienaip ar kitaip, yra sunkus. Bet tie žmonės, kuriuose gyvena Šventoji Dvasia, lengviau perneša visokias nesėkmes, nusivylimą, apgaulę ar neteisybę. Juos stiprina tikėjimas, kuris visai kitoje šviesoje pristato gyvenimą ir pasaulį.

Daugiau dieviškosios Saulės! Jos šviesoje visi nesutarimai pasirodo besą juokingi, pareiga graži, žmonės pasidaro vieni kitiems brangūs. Melsdamiesi mes daug ko prašome. O kaip būtų gražu, kad pradėdami dieną mes ištartume: „Ateik, Šventoji Dvasia, pripildyk mūsų širdis. Apšviesk, dieviškoji Dvasia, kad šiandien nieko neužgaučiau ir nenuliūdinčiau. Padėk, Šventoji Dvasia, pernešti skausmus, nemalonumus, kurie šiandien mane aplankys.“

Kažkur teko skaityti jauno vokiečių rašytojo dienoraštį, kuris žuvo jūrų mūšyje. Prieš pat žūtį jis buvo įrašęs tokius žodžius: „Aš laikausi arti Dievo ir būnu paguostas. Gali pūsti kažkokie vėjai ir mūsų laivą nunešti kažkur. Bet vis tiek vieną kartą aš įplauksiu į ramybės ir Tėviškės uostą.“

Lygiai taip ir mes galime ištarti: „Jei Tu mums šviesi, dieviškoji Dvasia, jei Tu mus vesi, tada ir mes pasieksime ramybę. Po nakties ateis rytas, per mirtį pereisime į Gyvenimą.“

Kun. Vytautas Skiparis

Upyna, 1985 m.

Narių vertinimas:  / 0

Kryžius – kryželis. Namie, sodyboje, pakelėje, prie mirštančiojo, kapinaitėse, rankose, bažnyčioje. Ką jis reiškia man? Visų pirmiausia – tai susitikimo su Dievu ženklas, dovanoto tikėjimo ženklas, tai Viešpaties Jėzaus Kristaus mirtis ant jo... už mane, kad būčiau išganyta ir pakilčiau naujam gyvenimui, prisikelčiau.

KRYŽIUS

Mes, krikščionys, turime skiriamąjį ženklą – kryžių. Daug kartų dienoje ženkliname save kryžiaus ženklu. Jį nešiojame švarko atlape, kryžius kabo mūsų namuose, stovi sodybose, pakelėse, laukuose. Jį matom ant bažnyčių bokštų ir kapų, po kuriais ilsisi mūsų mirusieji.

Su kryžiumi mes susiduriame kasdien. O ar pagalvojam, kas tai? Kodėl mes taip gerbiam kryžių? Ar nebūtų keista, jei kas savo ženklu išsirinktų kartuves? Be abejo, tai būtų keistas ir atstumiantis ženklas, kuris tiktų nebent tiems, kuriems įkyrėjo gyvenimas. Bet juk kryžius ir buvo ne kas kita, kaip romėnų bausmės vykdymo įrankis, ant kurio buvo pakabinami nusikaltėliai, lygiai kaip ir kartuvėse.

Tat ar krikščioniui mylėti ir garbinti kryžių yra normalu? Kodėl po šiuo ženklu amžių bėgyje stojosi šimtai milijonų žmonių ir daugelis jų paguldė savo galvas? Į tai galima atsakyti labai paprastai: „Kadangi ant jo mirė mūsų Išganytojas.“ Kryžius be Kristaus ir mums būtų didžiausia beprasmybė. O su Jėzumi kryžius mums yra aukščiausia prasmė ir gyvenimas. Kristus gėdos ir mirties medį padarė savo pergalės ir mūsų gyvenimo ženklu. Kryžius – tai mūsų priklausymo Dievui ženklas.

Kas nori įeiti į kokią nors svarbią įmonę, gamyklą, privalo parodyti pažymėjimą, kad jis jai priklauso ir turi teisę įeiti. Lygiai taip ir tie, kurie pakrikštyti Kristaus mirtimi, gavo priėjimą prie Dievo – kryžiaus ženklu. Kryžiaus ženklas yra lyg mūsų pažymėjimas, parodąs mūsų priklausomybę Dievui.

O ką reiškia – priklausyti Dievui? Ar kad vaikštau į bažnyčią, ar kad meldžiuosi? Ne! Kryžius yra mūsų simbolis, rodąs pažiūrą į gyvenimą ir pasaulį, visų dalykų ir mūsų poelgių kreipimą į Dievą. Tai aiškiai parodė Kristus gyvendamas ir mirdamas: „Tėve, tebūnie Tavo valia.“

Skersinis su ištiestomis Jėzaus rankomis apglėbia visą pasaulį, visa, ką žmogus gali, ko nori ir ką turi. Aiškiai tai yra pasakęs pats Kristus: „Kai būsiu pakeltas aukštyn nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs.“

Antrasis „balkis“ yra kertamas iš ilginio, kuris rodo visa ko kryptį aukštyn. Tuo pačiu kryžius ir nurodo žmogui kryptį į aukštybes, į Dievą.

Visas žmogaus gyvenimas jungiamas su kryžiumi. Kryžius krikščionio gyvenime – tai šviesa ir saulė. Tai viltis ir meilė, tai paguoda ir džiaugsmas.

Kančioje subrendęs žmogus suvokia, ką reiškia kryžius jo gyvenime, ir ne tuščiai kartoja: „Sveikas, kryžiau, vienintele mano viltie ir išganyme!“ Visada prisiminkite, kad kryžius ne vien tik Jėzaus kančios, bet ir Jo bei mūsų prisikėlimo ir išganymo įrankis.

Kun. Vytautas Skiparis

Šilalė, 1980 m.

Narių vertinimas:  / 1

Jėzaus nukryžiavimas ir mirtis. Kokio tai nesuvokiamo didumo Dievo dovana žmonėms! Tai didžiulė pagalba užėjus sunkumų metui, tai nuodėmėse skęstančio žmogaus gelbėjimas, tai susimąstymas apie savo gyvenimo baigtinumą. Tai begalinė Dievo meilė, paskaitykite Jn 3, 16 žodžius! Dieve, Tu mums parodei, kad po mirties pražysta gyvybė. Mes tikime Tavimi!

 

MANO DIEVE, MANO DIEVE, KODĖL MANE APLEIDAI?..

Gavėnioje ir Didžiojoje savaitėje Bažnyčia prisimena Viešpaties kančią ir mirtį. Mums reikalinga suvokti, ką reiškia Jėzaus nukryžiavimas ir mirtis.

Senajame Testamente pasakojama, kaip Elijas pasiūlė Baalo šventikams maldauti savo dievą, kad pasiųstų ugnį, kuri sudegintų jų atnašas. Kai jiems tai nepavyko, Elijas su pašaipa sakė, kad jie šauktų garsiau, nes jų dievas Baalas galbūt užmigęs.

Šiandien, tai skaitydami, mes nejučiomis galime pasijusti esą panašioje situacijoje, kaip ir Baalo garbintojai. Juk ir mūsų maldavimų dažnai, mums atrodo, Dievas nenori išgirsti. Mes negalime „pademonstruoti“ pasauliui stebuklo, o eilinis bedievis taip pat gali mums pasakyti: „Šaukite garsiau, gal jūsų Dievas užmigo?..“

Prisiminkim Evangelijos pasakojimą apie mokinius iš Emauso. Nusiminę Jėzaus mokiniai kalba apie visų vilčių žlugimą. Tas, kurio lūpomis buvo kalbėjęs Dievas, užgeso. Dievo pasiuntinys mirė ir niekas negali jų paguosti. O tuo momentu, kai jie nesitiki išgirsti atsakymo, pats Kristus yra jų tarpe.

Dievo Apreiškimas apima ne tik Dievo kalbėjimą, bet ir Dievo tylą. Taip, Dievas yra Žodis. Tačiau negalima pamiršti tiesos ir apie paslėptąjį Dievą. Labai reikšmingas Dievo tylėjimas Kristaus kančios metu.

Kristus prieš mirtį šaukė: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Šis šauksmas nuaidėjo ne dėl fizinių kančių, bet dėl baisios vienatvės, visiško apleidimo. Čia reikėtų atsakyti, ką reiškia mirtis ir kas atsitinka numirus? Mes, gyvendami „šiapus“ mirties, nesugebėsime atsakyti į šį klausimą. Užtai Jėzaus mirtis, Jo reikšmingas šauksmas ir kančios – tai raktas į mirties mįslę.

Kaip Alyvų kalne, taip ir Golgotoje Kristų pagauna baisus Dievo apleidimo ir vienatvės siaubas. Šis apleidimo jausmas ir iššaukė priekaištą: „...kodėl mane apleidai?“ Mirties akivaizdoje išryškėja galutinė žmogaus vienatvė, kuri yra ir jo dalia. Ši vienatvė, kaip ji bebūtų gyvenime slepiama ir dangstoma, yra baimės, siaubo situacija, kai virš žmogaus pakimba apleidimo, palaidojimo, uždarymo ir izoliacijos grėsmė. Žmogus baiminasi pražūties, bijo būti palaidotas savo vienatvėje.

Kai vaikui tenka naktį eiti per mišką, jis bijo, nors jam ir buvo išaiškinta, kad tame miške vilkų nėra. Vos tik jis pasijunta vienišas ir jį apgaubia tamsa, bematant išbujoja baimė. Tai vienatvės reakcija. Bijoti šuns, vilko, plėšiko yra visiškai kitos rūšies jausmas, nes vos tik jie izoliuojami, uždaromi, baimė pranyksta. Visai kitaip, kai baimę sukelia vienatvė. Ši būsena priešinga žmogaus prigimčiai ir jis norėtų visomis jėgomis iš jos išsigelbėti. Deja, mirties atveju žmogui neįmanoma nugalėti vienatvės ir apleidimo. Net pats Kristus, patyręs visišką apleidimą ir vienatvę, šaukėsi: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“

Ar galima nugalėti tą baimę? Vienišas vaikas miško tamsoje atgauna gyvenimo džiaugsmą, išgirdęs pažįstamą balsą. Užtenka vienintelio garso ir vaikas pasijunta esąs ne vienišas ir ne apleistas. Ši baimė gali būti nugalėta ne protingais svarstymais ir ne protu, bet tik kito asmens artumu.

Jeigu žmogus atsidurtų tokioje vienatvėje, kur jo negalėtų pasiekti kito asmens žodis, jeigu jis patektų į tokį apleidimą ir izoliaciją, kur nebūtų jokios vilties susitikti su kitais, tuomet jis būtų visiškoje vienatvėje ir pajustų jos siaubingą baimę. Teologai tokią būseną vadina pragaru. Taigi pragaras – tai ne katilai ir smala. Jis yra tik kančios įvaizdis. Pragaras – tai absoliuti vienatvė. Tai tokia būsena, kur negali prasiskverbti joks meilės žodis, nes meilė čia jau nebeturi jokios galios.

Kristus peržengė mūsų galutinės vienatvės vartus, kad savo kančioje įžengtų į pačias mūsų apleidimo ir vienatvės gelmes. Senajame Testamente žydiškas žodis „šeol“ reiškia ir pragarą, ir mirtį. Tokios būsenos lyg ir susilieja. Ir ten, ir čia yra baisi vienatvė. Tačiau ten, kur jau nepasiekia joks gyvas balsas, ir ten gali būti Kristus. Jis nugalėjo mirtį. Todėl nuo Jėzaus mirties įvyko radikalus mirties ir pragaro sąvokų išskyrimas. Tiktai laisva valia panorėtas užsidarymas ir izoliacija dabar tampa pragaru arba, kaip pasakyta Naujajame Testamente, – antrąja mirtimi. Tai laisvas žmogaus pasirinkimas ir atsisakymas Dievo. Tačiau ten, kur pažvelgia Dievas, baigiasi mirtis ir pražysta gyvybė. Mirusio žmogaus siela – asmuo tampa gyvu, kai jį apšviečia Dieviškoji Saulė. Siela yra tuomet dialoge su Dievu. Tai ir yra prisikėlimas amžinajam gyvenimui.

Kun. Vytautas Skiparis

 

Narių vertinimas:  / 0

Dieve – tik Tu vienas žinai, kokia yra kiekvieno žmogaus širdis. Nenusigręžk nuo mūsų, kai apsunkę nuo savo nuodėmių naštos bėgame pas Tave, gailimės, prašome atleidimo, laukiame patarimo, kaip atpažinti nuodėmės ruošimo metą, kad laiku susivoktume ir sustotume, nespėtume jos padaryti. Dieve, Tavoji auka ant kryžiaus, Tavo Kraujas, išlietas už daugelį, tesustiprina viltį ir neša mums paguodą, kad parpuolus galima atsikelti, teuždega karštą troškimą gyventi nuolat ieškant Tavosios valios.

 

GAVĖNIA – KRYŽIAUS KELIAS

Gavėnioje peržvelkime tą Kelią, kuriuo ėjo Kristus į Kančią, Mirtį ir Prisikėlimą.

Ketvirtadienį Jėzus valgo su mokiniais Velykų vakarienę. Jis žino, kad tai jau Paskutinė Vakarienė ir liūdnai prasitaria: „Aš jau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada jį gersiu naują Dievo karalystėje.“

Kai tėvas ar motina jaučia besiartinančią mirtį ir rengiasi skirtis su savo vaikais, rašo testamentą, kuriame pažymėta jų paskutinė valia. Jėzus tą vakarą taip pat paliko testamentą savo mokiniams. Susodino juos prie Velykų stalo, paėmė duoną, sukalbėjo maldą, laužė ją ir tarė savo mokiniams: „Imkite ir valgykite: tai yra mano Kūnas.“ Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano Kraujas, kuris išliejamas už daugelį. Tai darykite mano atminimui.“

Toks yra Jėzaus testamentas, kurį Jis mums paliko savo kančios išvakarėse. Tą vakarą apaštalai pirmą kartą pasistiprino Švenčiausiuoju Sakramentu.

Gi Jėzus iš vakarienės namų pasuko Alyvų sodo link. Tą sunkią valandą Kristus ėjo ieškoti stiprybės maldoje. Jo kančia buvo tokia didelė ir Jo malda tokia stipri, kad ant veido, kaip rašo evangelistas Lukas, pasirodė prakaitas, tarsi kraujo lašai, varvantys žemėn.

Čia reikėtų įterpti dažną bedievių klausimą: „Kaip Jėzus, būdamas Dievas, galėjo bijoti skausmo, kančios ir mirties?“ Mes, tikintieji, gerai žinome, kad, atėjęs į žemę, Jėzus buvo ir Dievas, ir Žmogus. Gydydamas ligonius, padaugindamas duoną, mokydamas minias, Jis naudojosi savo dieviška galia. O kančią ir mirtį Jis turėjo iškęsti kaip žmogus.

Kai Kristus meldėsi Alyvų sode, Jam skaudžiausia buvo žinojimas, kad ne visi žmonės pasinaudos Jo kančios ir mirties vaisiais, kad daug bus tokių, kurie pamins po kojomis tuos išganingus Kraujo lašus ir eis pražūties keliu. Todėl taip skaudžiai slenka ilgos kančios minutės, todėl taip sielvartingai kenčia Jėzus.

Jėzus prašė, kad Jo mokiniai budėtų ir melstųsi taip sunkią Jam valandą, tačiau vienuolika apaštalų miega... O kur dvyliktasis? Dvyliktojo, kuris trejus metus vaikščiojo su Jėzumi, kuris girdėjo Jo nuostabų mokslą, matė Jo daromus darbus ir stebuklus – to dvyliktojo čia nėra. Kai Jo Mokytojas alpsta, krauju prakaituoja, jis derasi su aukštaisiais kunigais: „Ką man duosite, jeigu Jį aš jums išduosiu?“ Tie pasiūlė trisdešimt sidabrinių. Ir taip mokinys išdavė savo Mokytoją.

Jėzų suėmus ir kiti mokiniai išsigandę pabėgo, Jį paliko, o Petras Jo net išsigynė. Bet visi jie paskui labai gailėjosi tokio poelgio, Petras graudžiai apverkė savo išdavystę. Tik vienas Judas, netekęs meilės, netekęs tikėjimo ir vilties, pasikorė.

Kai Jėzų vedė nukryžiuoti, daugelis šaipėsi iš Jo, tyčiojosi, stumdė, spjaudė į veidą. Tačiau buvo ir tokių, kurie gailėjo Jėzaus: atsirado žmogus, kuris padėjo Jam nešti kryžių, atsirado geros širdies moteris, kuri, nebodama patyčių, nušluostė Jo kruviną Veidą, atsirado būrelis moterų, kurios verkė ir gailėjo Jėzaus.

Pagaliau, kai Kristus jau buvo prikaltas prie kryžiaus ir toliau minios niekinamas, vienas žmogus stojo Jį ginti. Tai nebuvo kuris nors iš apaštalų, tai nebuvo ir vienas Jėzaus pagydytųjų. Tas Kristaus gynėjas, besistengiantis įrodyti Jo nekaltumą, buvo piktadarys, nukryžiuotas Jėzaus dešinėje. Tuo metu antrasis piktadarys, nukryžiuotas Jėzaus kairėje, pritarė minios patyčioms. Išganytojo užtarėjas subarė jį.

Daug ir įvairių lydinčiųjų sutinkame Kristaus kančios kelyje į Golgotą. Ir šiandien, praėjus dviems tūkstančiams metų, rasime begalę žmonių, besityčiojančių iš Kristaus, kuris neša kryžių už mus, už mūsų kaltes. Kiek ir dabar žmonių spjaudo Jam į veidą, kiek žmonių grūmoja Jam. Tai nemąstantys žmonės, žudantys Nekaltąjį. Tokių žmonių širdyse nebėra gailesčio, jie pasikėlę į puikybę ir niekada neprisipažins, kad klydo.

Tačiau šiandien yra ir daug žmonių, atsidavusių Kristui. Šie silpnumo akimirką nors ir parpuola, tačiau randa savyje jėgų pakilti, apverkti savo kaltę, gailėtis. Evangelija mums sako, kad Jėzus labai nuolaidžiai elgėsi su tais, kurie, nors ir žemai puolę, tačiau darė atgailą, kurie buvo savo tamsumo, silpnumo aukos, bet kurie puolę niekada nebuvo patenkinti savimi ir visuomet troško nuvalyti ir išskaistinti savo sielas.

Gal kas nors pasakys, jog užteks mirties valandą gailėtis, kaip gailėjosi tas piktadarys, kuriam Kristus pažadėjo: „Dar šiandien būsi su manimi rojuje“, kad taip ir mes būsime išgelbėti. Tačiau nereikia užmiršti, jog tikėjimas yra Dievo dovana. Jeigu žmogus visą gyvenimą keiks ir grūmos savo Išganytojui, ar gali būti tikras, kad mirties valandą iš savo puikybės kiauto jis galės ištarti atgailos ir atsiprašymo žodžius? Be to, nežinia, ar spės atsiprašyti. Juk gali atsitikti kokia nelaimė ar staigi mirtis.

Kas yra Kristus, mirštąs tarp atgailaujančio piktadario ir piktojo piktadario? Jis yra tas, kuris turės savo dešinėje ir kairėje milijardus, visą žmoniją, kuris tars sprendimą vieniems ir antriems: „Eikite – jūs palaiminti...“ ir „Eikite – jūs pasmerkti...“ To baisaus įvykio pradžia jau vyksta ant Golgotos kalno, kada Kristus taria atgailaujančiai sielai: „Dar šiandien su manimi būsi rojuje.“ Atėjus metui Jis tai ištars kiekvienam žmogui, kuris su meile lydi Jį kančios kelyje.

Žmonės kartais sako: „Ak, kad aš būčiau gyvenęs tais laikais, kai Kristus mirė ant kryžiaus. Aš jau nežiūrėčiau nei tolumo, nei nuovargio ar išlaidų. Keliais ten nueičiau ir, parpuolęs po kryžiumi, su ašaromis maldaučiau, kaip Marija Magdalietė, pasigailėjimo, atsiprašyčiau už savo nuodėmes. Deja, deja – dabar ne tie laikai...“

Netiesa! Kristaus kančios istorija kartojasi ir šiandien ant altoriaus šv. Mišių metu. Ir nereikia nei labai toli eiti, nei išlaidų turėti. Tačiau tikrai – deja! Nors šventadienio šv. Mišių metu apleidimas yra sunki nuodėmė, kiek daug žmonių į tai nekreipia dėmesio. Šv. Mišių metu Kristus liūdi, kenčia ir miršta, kaip ir ant Golgotos kalno. Kenčia už mūsų nuodėmes, o kiek nedaug žmonių bažnyčiose tuo metu būna su Juo... Tuo tarpu pajūrys, paupiai, stadionai, restoranai pilnutėliai. Ir mums ne Kristaus reikia gailėtis, bet verkti savęs, kad grimztam į pražūtį, kad gyvenam be Santuokos sakramento, verkti dėl savo nepakrikštytų vaikų. Jei visa tai išnyktų, kaip palengvėtų Kristaus kryžiaus našta.

Dievo nužudymas... Kiekvienas esame paruošę Jėzui Kalvariją savo širdyje, nes kurioje širdyje Kristus dar nebuvo nukryžiuotas? Ar yra tokia širdis? Kristus buvo kankinamas mūsų rankomis, mūsų mintimis, mūsų veiksmais. Tai ne rimbas, ne plaktukas, ne vinys visa tai padarė, bet mūsų nuodėmės. Mes Jį kankinome. Jis buvo palaidotas, kai mes netekome Dievo malonės. Jis mums gal dar ir neprisikėlęs? Ir tik tuomet, kai atsiklaupsime prie klausyklos, mūsų širdyse vietoj Golgotos kalno tamsos nušvis Velykų džiaugsmo rytmetys.

Kun. Vytautas Skiparis

 

Papilė, 1996 m.

Narių vertinimas:  / 0

Silni, klystantys, neištikimi mes esame žmonės. Koks didis Dievo gailestingumas, kad ir tada Jis laukia mūsų sugrįžtant, priima mūsų atsiprašymą ... ir padrąsina keltis,  paragina eiti, atsiprašyti, ir moko vis labiau mylėti.

 

JUDO KELIAS

Kelias nuo Kristaus mokinio iki išdavystės! Kodėl Judas taip žemai puolė? Juk pradžioje Judas nebuvo blogas, nes Jėzus nebūtų  išsirinkęs jį savo mokiniu. Kristus juo pasitikėjo, o apaštalai net pavedė jam tvarkyti savo pinigų kasą. Pradžia buvo labai gera. Bet vėliau kažkas atsitiko.

Pirmiausiai Judas prarado meilę savo draugams ir pačiam Dievui. Jeigu Judas būtų mylėjęs Jėzų, savo draugus kitus apaštalus, jis niekad nebūtų tapęs išdaviku. Tas, kuris eina išdaviko keliu, pirmiausiai praranda meilę. Juk ir mūsų broliai, kurie kitus skundžia, šnipinėja, yra praradę meilę savo tautiečiams, Bažnyčiai, Tėvynei. Štai kur pirmasis žingsnis link išdavystės – meilės praradimas Dievui ir žmogui.

Antras pragaištingas Judo žingsnis buvo prarastas tikėjimas. Evangelijoje skaitome Kristaus žodžius apie tai, kad ateisiąs laikas, kai Jis duos valgyti savo Kūną ir gerti savo Kraują. Ne visi Kristaus mokiniai tuo tikėjo. Tarp netikinčiųjų kaip tik buvo ir Judas. Jis girdi Jėzaus žodžius, bet jais netiki. Tai du baisūs žingsniai, kuriuos padarė Judas – prarado meilę, o paskui ir tikėjimą.

Kiekvienas žmogus turi blogų polinkių, trūkumų. Žmogus jaučia, kad kažkas jį traukia į puikybę, pavydą, kūniškumą. Ir Judas turėjo šiuos žmogiškus polinkius. Ypatingai jis turėjo stiprų polinkį pinigams. Evangelija mini, kad Judas pamažu apvaginėjo savo brolių apaštalų jam patikėtą kasą. Praradus meilę ir tikėjimą, jo godumas darėsi vis baisesnis. Pradžioje jis apvaginėjo kasą, o paskui gimė baisi mintis, kad galėtų neblogai uždirbti, jei išduotų savo Mokytoją Jėzų. Judas nenorėjo Jėzaus pražūties. Jis žinojo, kad Jėzus jau ne kartą yra išsisukęs nuo savo priešų, taigi ir šį kartą Jam, tikriausiai, nieko neatsitiks. Nuėjęs pas Kristaus priešus Judas sako: „Ką duosite, jei aš Jį jums išduosiu?“ Koks baisus tai momentas! Judas ateina pas priešus ir išduoda savo draugą, savo Mokytoją. Į kokią pražūtį gali patekti žmogus, kai praranda meilę ir tikėjimą, kai duoda laisvę savo nežabotiems blogiems polinkiams. Judas prie savo puolimo ėjo pamažu. Iš pradžių pavogdavo vieną kitą denarą, paskui vis daugiau ir galiausiai – išdavystė.

Tačiau Judo istorijoje pats baisiausias dalykas ne išdavystė, bet jo neviltis. Juk Kristui buvo nusikaltę ir kiti mokiniai: Petras Jo išsigynė, apaštalai, palikę savo Mokytoją, pabėgo. Bet Judas, išduodamas savo Mokytoją, puolė labai žemai, o paskui, nusivylęs nepajėgė kreiptis į Jėzų ir prašyti atleidimo. To padaryti dar neleido ir puikybė. Tai buvo galutinis Judo žlugimas – jis pasikorė.

Judo kelias yra kiekvienos išdavystės, kiekvienos naujos nuodėmės kelias. Žmogus, kuris daro sunkių nusikaltimą, neturi meilės. Jeigu žmogų mylėsi, jam negalėsi ne tik bloga daryti, bet ir linkėti bloga. Kol vyras nuoširdžiai myli savo žmoną, jis negali grįžti girtas ir varyti savo vaikų motiną iš namų. Jeigu draugaudami jauni žmonės vienas kitą myli, jie nepurvins ir neskriaus savo mylimojo.

Jei žmogus mylės pats save, jis sau taip pat nieko blogo nedarys. Jei nuoširdžiai mylės Dievą, tai saugosis Jį įžeisti savo nuodėmėmis. Meilė yra ta siena, ta tvirtovė, kuri neleidžia žmogui įkristi į bedugnę. Todėl gyvenime labiausiai reikia saugoti meilę. Meilę Dievui, žmonėms, pagaliau ir pačiam sau.

Ar šiandien nuodėmes daro tik bedieviai? Ne! Nusikalsta ir tikintieji. Tiki Dievą, tiki amžinąjį gyvenimą ir nusikalsta, kartais sunkiai nusikalsta. Kodėl? Todėl, kad tikėjimą jie turi, bet neturi meilės. Praradus meilę, tikėjimas žmogaus jau gali ir nesulaikyti. Ir Judo nesulaikė, ir daugelio mūsų nesulaiko. Tikime Dievą, pripažįstame amžinąjį gyvenimą, o kartais gyvename taip, kaip bedieviai.

Kaip baisu prarasti meilę, taip baisu prarasti ir tikėjimą. Kai nebetikima Dievu, nemirtinga siela, amžinu gyvenimu, tada nelieka jokių stabdžių. O prapuolus stabdžiams, neišvengiamai įvyksta avarija. Tokios avarijos atsitinka dažno žmogaus gyvenime. Mes matome kas šiandien darosi gyvenime, netekus meilės ir tikėjimo. Vaikai išvaro iš namų tėvus. Viename laikraštyje buvo aprašytas toks atsitikimas. Tėvai turėjo keturis vaikus, visus išleido į mokslus. Mirė motina. Tėvas, matydamas, kad vaikai juo nesirūpina, pagalvojo, kad bus bėda senatvėje. Nusižiūrėjo moterį ir vėl apsivedė. O diplomuoti vaikai galvoja: mirs tėvas ir visas turtas atiteks pamotei. Ką daryti?.. ir sugalvojo tėvą bepročiu paversti. Susitarė su gydytoja, kad ta padėtų ir nuvežė tėvą į ligoninę. Pripažinta, kad jo nervai netvarkoje, protelis maišosi ir testamento jis parašyti jau negali. Vaikai pasidalijo tėvo turtą. Laimei, paaiškėjus tiesai, istorija išėjo viešumon. Baisių dalykų padaro žmonės, kai praranda meilę ir tikėjimą, kai nebelieka stabdžių.

Šiandien dažnas reiškinys, kad tėvas palieka šeimą. Palieka ne tik žmoną, su kuria nesugyvena, bet ir mažus vaikus. Ir slapstosi toks „tėvelis“ po visus kraštus, kad tik nereikėtų saviems vaikams mokėti alimentų. Ar žinojo anksčiau lietuvis tėvas, kuris turėjo tikėjimą ir meilę savo vaikams, kas yra tie alimentai? Ar atėjo nors vienam tėvų mintis, kad reikia pabėgti nuo savo vaikų? Kiek šiandien tokių atvejų, kai motinos, pagimdžiusios vaikelį, čia pat jo ir atsižada. Savo ranka taip ir parašo: atsižadu savo vaiko. Karvė veršiuko nepalieka, kalė – šunyčių, o motina atsižada savo vaikų. Štai kaip toli žmogus gali nueiti peržengdamas šituos du barjerus – tikėjimą ir meilę. Aistros tada plėšo žmogų, drasko, nustumia jį į tokią bedugnę, kurioje jis tampa baisesnis už žvėrį. Ir mes šiandien mažiau bijome vilko, negu žmogaus, kuris tapo baisesnis už žvėrį.

... Judas buvo ne tik prieš du tūkstančius metų. Ir mūsų laikais galima sutikti judų. Už pinigus rašomi šmeižikiški straipsniai spaudoje, išjuokiami žmonės, išduodamas savas tikėjimas, sava Tėvynė. Už pinigus žmogus išduoda žmogų, skundžia neteisingai. Baisūs dantys išauga žmogui, žengiančiam Judo keliu. O ar ne Judas yra tas, kuris šventvagiškai atsiklaupia prie klausyklos langelio ir prie Dievo stalo? Tada žmogus taip pat pabučiuoja Kristų kaip Judas.

Gyvenime mes kiekvienas galime suklysti. Tačiau baisiausia yra ne Judo klaida, bet tai, kad Judas, padaręs savo baisų darbą, nusigręžė nuo Kristaus. O kad jis būtų padaręs kaip Petras, kad jis būtų kreipęsis į Jėzų ir prašęs atleidimo, šiandien jo vardas nebūtų minimas kaip keiksmažodis. Nei tikintys, nei bedieviai neduoda savo vaikui Judo vardo. Net šuns, ir to nepavadina Judo vardu.

Todėl mes suklydę ar puolę, mokėkime pakilti, atsiprašyti, atgailoti. Nelaimė yra nusigręžti nuo Dievo. Kol žmogus, nors ir suklydęs, vėl artinasi prie Dievo, tol jis gali būti išgelbėtas.

Kun. Vytautas Skiparis

Upyna, 1984 m.

Narių vertinimas:  / 0

Artėja 2012-ųjų metų Verbų sekmadienis. Gamta palengva bunda iš žiemiškojo apmirimo. Pamažu pilnėja medžių pumpurai, iš kurių netrukus prasiverš žalumos pliūpsnis. Dienos ilgėja, saulutė dosniau savo šilumą dalina. O ar mes, tikintieji žmonės, gavėnioje apmirę buvome, ieškojome Dievo artumos, prašėme Jo, kad padėtų mums savąsias nuodėmes atpažinti, dėl jų gailėtis ir atsilyginti įskaudintam žmogui dėl parodyto nekantrumo, grubumo, atsisakymo padėti ir dalelės laiko skirti? Juk visa tai žmogui reikalinga, kad jis širdį naują įgytų ir galėtų mylėdamas kitą dorai gyventi. Įkvėpkime mums dovanoto pavasario grožio ir gyvybingumo, savo gyvenimu stenkimės Jėzaus pavyzdžiu sekti. Tegul mūsų rankose laikomos spalvingosios verbos ar kvapniosios kadagių šakelės, pralinksmintos švelniaisiais kačiukais, liudija pagarbų ir gyvą mūsų tikėjimą Jėzumi Kristumi bei skelbia apie didelį džiaugsmą Jį sutikus.

 

VERBOS

Džiaugsmingai nusiteikusi minia lydi Jėzų – kloja medžių šakeles Jam po kojų, tiesia drabužius. Rodos, jei galėtų, net širdį išėmę iš krūtinių paklotų. Ir vis tik Jėzus nesidžiaugia, nes supranta, kad tik maža dalelė žmonių nuoširdžiai Jį pagerbia, o daugelis mąsto šitaip: „Mes paskelbsime Jį karaliumi ir tada reikalausime, kad Jis mumis rūpintųsi, mus gydytų, o svarbiausia, kad sutelktų tautą ir išvytų romėnus.“ Taip žydai įsivaizdavo ateitį, šaukdami: „Hosana!“ Atseit, mes šiandien Tave pagerbsim, o vėliau Tu darysi, kaip mes norėsim. Jie šūkaudami lydi Jėzų, o Jis jaučiasi kaip auka, kaip avinėlis, kuris po keleto dienų bus paaukotas Velykose, drauge su kitais avinėliais.

Jėzaus nei kiek nešildo žmonių pagarba. Jis eina į Jeruzalę, nes žino savo tikslą, žino, kad Jam ten reikės mirti kaip aukai už žmonių nuodėmes. Jis sutinka būti pagerbtas ne dėl savęs, bet savo ištikimųjų džiaugsmui.

Greitai minia nusivils Jėzumi, nes Jis nedarys didingų stebuklų, nekovos prieš romėnus. O po kelių dienų ta pati minia surištą Jėzų tampys iš teismo į teismą, kol išgaus mirties nuosprendį. Dar vėliau visaip tyčiodamiesi varys, palinkusį po kryžiumi, nužudyti. Bliaus Velykų šventėms pjaunami avinėliai – aukos už žmonių nuodėmes simbolis. O tuo pat metu ant kryžiaus mirs Jėzus, kaip tikroji Auka už visų žmonių nuodėmes.

Per Krikštą ir mus apšlakstė Jėzaus Kraujo malonė. Ir mes lydime Jį, bet Jis mums turi būti daug labiau suprantamas negu anai miniai. Juos savo kalbomis suvedžiojo fariziejai. Jie sakė, kad Jėzus yra apsimetėlis, veikiąs su šėtono pagalba ir norįs apgauti žmones. Mes gi aiškiai žinome, kad Kristus už mus aukojosi ir mirė, o paskui prisikėlė. Mes suvokiame, kad tik begalinė meilė gali padaryti tai, ką padarė Jėzus.

Ir mums šiandien įvairiausio plauko fariziejai kalba, koks Dievas yra žiaurus ir negailestingas, kad Jis yra žmogaus laisvės priešas. Aną minią fariziejai galėjo apgauti, nes ji nematė pačių didžiausių Jėzaus darbų, nematė Jo prisikėlimo, o kai pamatė ir toji minia šaukė: „Tikrai Jis buvo Dievo Sūnus!“ Mes gi prieš akis turime visą Kristaus gyvenimą, visus Jo darbus, Jo kančią ir mirtį už mus ir visus žmones, Jo prisikėlimą. Mes suprantame, kad ne Dievas yra žiaurus, negailestingas ir blogas, suvokiame, kad visos blogybės kyla ne iš Dievo, kuris aukojosi vardan žmonių, bet visos  blogybės kyla iš žmonių nuodėmių. Mes žinome, kad Dievas blogo nedaro, bet dar ir esamas blogybes dažnai panaudoja geram. O jei kartais ir pajuntam Jo baudžiančią ranką, tai tik kaip sodininko ranką, kuri apkarpo nereikalingus ūglius. Tą kartą gali būti labai sunku, galime jaustis tarsi esą prislėgti sunkaus, beviltiško kryžiaus, tačiau mes šiandien žinom, kad ne visą laiką reikės lydėti Jėzų su kryžiumi. Taip, reikės dūsaujant kopti iki mirties, bet ji bus aukščiausias ir paskutinis kančios taškas. Tuomet išsiriš visos gyvenimo mįslės, visi neaiškumai ir siela džiaugsis pasiekusi tai, ko visą gyvenimą ilgėjosi.

Ateina laikas žmogaus gyvenime, kai jį pasitinka nebe liturginės, greit prabėgsiančios Velykos, bet žmogų pasitinka pats Kristus. Jėzus savo mylimam mokiniui šv. Jonui regėjime parodė ateities vaizdą – didelę, nesuskaičiuojamą minią, kuri stovi prie Avinėlio Jėzaus sosto. Visi apsivilkę baltais rūbais ir rankose laiko palmių šakeles. Jie nebealks ir nebetrokš, nes Avinėlis juos nuves prie gyvybės vandens šaltinio ir Dievas nušluostys nuo jų akių kiekvieną ašarą. Balti drabužiai simbolizuoja žmonių sielas, kurios per atgailą išpažintyje nuplautos Jėzaus krauju. Palmės šakelės rankose – tai pergalės ženklas, kad, gyvendamas žemėje, žmogus nepasidavė nuodėmių vilionėms ir išlaikė ištikimybę Dievui.

Jūs laikote rankose verbas. Jos greit nuvys, bet, neduok Dieve, kad su nuvytusia verba sunyktų jūsų ištikimybė Jėzui. Ryžkimės būti ištikimi Kristui, kad ir kas bebūtų, ištikimi iki pačios Golgotos. Nebūkime panašūs į aną minią, kuri, turėdama išskaičiavimą, šaukė: „Hosana!“, o vėliau išdavė Jėzų ir pasmerkė Jį mirčiai. Mes būkime ištikimi Dievui ir džiaugsme, ir skausme. Ištvėrus visuose gyvenimo bandymuose suskambės džiaugsmingas, nesibaigiantis amžinosios pergalės šūkis: „Atlikta!..“ Atlikta tai, ką Dievas mums skyrė atlikti.

Kun. Vytautas Skiparis

Vėžaičiai, 1997 m.

Narių vertinimas:  / 1

„O mylimieji seserys ir broliai,

Ramybėj eikite

Nuo Sopulingojo Lelijos Veido

Gydančio altoriaus.

Galybių Viešpats su mumis!

Tiesa, sutemę,

Bet nebijokime, nors ir drebėtų žemė

(Jeigu nori)

Ir lobiai skęstų gelmėse nuožmiųjų okeanų…

Mūsų karalius su mumis!“

(Iš Elenos Tumienės užrašytų kun. A. Lipniūno pamokslų)

 

Atšilus pavasario orams ir pailgėjus dienoms, kartu su jumis, kunige Alfonse Lipniūnai, keliavau gavėnios keliu artyn link Viešpaties. Jūsų gimimo diena, areštas ir kelionė į Štuthofą, o taip pat ir mirtis – visi esminiai gyvenimo momentai įvyko šį mėnesį. Kaip ir jūsų žemėje pragyventų metų skaičius – keturiasdešimt – tarsi simbolis... juk Biblijoje jis reiškia pilnatvę. Kovo 28 d. jūs, Dievo Tarne, kunige A. Lipniūnai, jau išvaduotas iš baisaus Štuthofo kančių, iškeliavote pas Viešpatį.

Apie jūsų kilnią asmenybę ir nelengvą, bet prasmingą gyvenimą pirmą kartą perskaičiau kun. S. Ylos knygoje „Žmonės ir žvėrys. Dievų miške“. Buvau jauna, emocinga. Tais laikais net ir ši knyga buvo laikoma pogrindine, bet visais įmanomais būdais ieškojau atsiminimų ir literatūros apie jus. Gaila, kad tada atrodė, kad užrašinėti išgirstų atsiminimų nereikia. Supratau, kad klydau. Dabar mažai teatsimenu iš tų pasakojimų, o ir gyvų liudininkų beveik nebėra.

Visgi susidraugavau su jūsų  asmenybe. Savo dvasia jūs man pasirodėte labai artimas ir brangus. Esu jūsų užtarimu patyrusi ne vieną malonę. Juo labiau, kad apie jus taip nedaug rašoma, o pasimokyti yra ko. Jau vien tie dveji metai, kuriuos išgyvenote koncentracijos stovykloje tarp žmonių, tapusių žvėrimis, daug ką sako. Tada apie save mažai galvojote, rūpinotės kitais, atsiųstus maisto siuntinius dalinote kitiems, labiau išsekusiems, išvargusiems, palūžusiems dvasia. Tokiu savo elgesiu mokote mane dosnumo, altruizmo. Ir atlaidumo. Prižiūrėtojui, vėliau nuteistam mirties bausme, kuris jus sumušė ir per tai vos išsaugojote savo akinius, būtinus trumparegiui, jūs iš visos širdies atleidote. Ir dar pridūrėte viltingus žodžius, kad jis turi melstis, kad ir Dievas jam atleistų. Dėl žmonių begalinių kančių.

Aš pati sunkumuose dabar dažnai mintyse ir maldose šaukiuosi jūsų, kunige kankiny, pagalbos. Meldžiu užtarimo, kad pajėgčiau susivokti sutemų labirintuose. Amžininkai rašo, kad jūs, kunige, buvote impulsyvaus, bet uolaus būdo. Dievulis ir mane panašiomis dovanomis apdovanojo. Dar žaviuosi jūsų, kaip jauno kunigo, gražiais ir man tokiais artimais pasiryžimais: būti abstinentu, laiku, dievotai ir per daug neskubant kalbėti brevijoriaus maldą, kad gautum dvasinio peno. Pirmoje vietoje – pareigos. Daug dėmesio skyrėte apaštalavimui, šalpai, ligonių lankymui, proto ir valios ugdymui, netgi tokiems nereikšmingiems dalykams, kaip laiku gulti ir laiku keltis. Man atrodo, kad šiandien tai turėtų būti svarbu ir šių laikų kiekvienam krikščioniui.

Jau būdamas kunigu svarstėte, ar Dievas jūsų nekviečia dar labiau Jam atsiduoti. Svajojote apie Jėzuitų ordiną, bet, kitaip susiklosčius išorinėms aplinkybėms, supratote, kad atėjo metas pagalvoti apie pasaulietinį vienuoliškumą. Koks įžvalgumas! Tada labai retai kas tegalvojo apie tokį kelią. Pašaukimų gausa nesiskundė nei vienuolynai, nei seminarijos. Iš jūsų galiu pasimokyti trumpais atodūsiais laisvalaikiu kelti širdį į Dievą, o lūpomis tarti: „O Kristaus meile, vadovauk man!“ Kai netinkamai pasielgiu, atsiprašau Viešpaties jūsų, kunige, maldos žodžiais: „Dievuli, atleisk už netinkamai sunaudotas valandas, prasnaustas progas kitiems pagelbėti, patarnauti.“ Juk jūs, kunige, mokėjote dalintis. Viskuo. Maistu su pokario jauna, neturtinga studentija ir pirmųjų tremtinių į Sibirą šeimomis. Geru žodžiu ir meile. Gal todėl jums nebuvo priešo, o draugas – kiekvienas. O savo kuklų maisto davinį, išėjus iš konclagerio, išdalinti kitiems kaliniams – mažų mažiausiai didvyriškumas. O gal ir nepaskelbtas, neįvertintas šventumas.

Ir dar be galo žavi ir moko jūsų mintys: „Kaip daugiau, kaip daugiau laimėti sielų Dievui... Viską atlikti, nukęsti dėl Kristaus, dėl sielų išganymo... Dievuli, jei tokia Tavo valia, duok, kad mano garbė žmonėse visiškai išnyktų ir kad nieko daugiau netrokščiau, kaip būti silpnu padarėliu, Tavo garbę žemėje skleidžiančiu. Jėzau, aš Tavo.“ Tokiomis mintimis belieka tik kaip siekiniu gyventi. Ačiū jums, Dievo Tarne, kad mano sielai esate toks ryškus šviesulys. Jūs, kaip kažkas pasakė, savu laiku tarsi pasakos nykštukas ryžotės priešintis baisiam milžinui. Stipriai rizikavot, bet garbingai iškentėjot sunkią kovą. Bet kokiomis sąlygomis žadinot žmonių viltį, vijot iš jų širdžių juodą pesimizmą. Nepataikavot nuodėmei nei asmeniškai, nei kalbėdamas kitiems kaip kunigas. Buvote labai kantrus, kiekvieno žmogaus viduje ieškojot paslėptos Dievo kibirkšties. Man, prisipažinsiu, dažnai nepasiseka į kitą pažvelgti tokiomis pilnomis gerumo ir meilės akimis...

Kovas jau baigiasi. Kaip ir gavėnios laikas. Bet ir toliau, raudoniems saulėlydžiams begęstant, noriu likti su iš jūsų gautomis pamokomis ir keliauti su jumis dvasine prasme... Noriu pamilti žmogų, žvelgiantį į Dangų. Ir padėt pakilt tam, kuris, kaip ir aš, dažnai parpuola į purvyną. Bet keliasi ir eina tolyn. Į laisvę. Atsakingai. Kaip šio vakaro pamoksle buvo sakoma: „Jėzus, nors kybo prikaltas ant kryžiaus, bet yra laisvas.“ Jėzau, atleisk mano kaltes, o tu, mano mylimas tikėjimo broli, nors nepaskelbtas šventuoju, užtark mane pas Dievą...

Narių vertinimas:  / 0

2012 ir 1980 metai. Tik 32 metai skiria juos. Ar didelis skirtumas tarp mūsų gyvenimo šiais ir anais laikais? Ar išmokome daugiau mylėti, geriau suprasti, dažniau padėti kitam? Ar mūsų tikėjimo suvokimas buvo gilinamas, kaip ir keliama profesinė kvalifikacija? Ar mūsų šeima tvirta ir darni kaip Santuokos sakramento gavimo metu? Ar vaikai išauginti tiesos ir meilės dvasioje? Kaip sakoma: teisingi ar ne buvo mūsų veiksmai, poelgiai, meilė, pažinsime iš vaisių saldumo ar kartumo. Gėrio ir blogio, sėkmių ir klaidų, tikėjimo ir netikėjimo šiame pasaulyje, matyt, visada bus. Tačiau, jei save vadiname krikščionimis, tai ir gyvenkime kaip mokė mus Viešpats Jėzus, kasdien, ne tik sekmadieniais ar švenčių metu, ne tik Bažnyčioje, bet ir išėję iš jos. Ir nebijokime, suklupus, suklydus, praradus, nusivylus, netekus, keltis ir vėl eiti į gyvenimą. Tegul Simono Kirėniečio, kuriam buvo įsakyta padėti nešti Jėzui kryžių, tapimas uoliu krikščioniu ir Veronikos drąsa išlaisvina mus nuo abejingumo, baimės. Gailėkimės savo nuodėmių ir darykime atgailą, leiskime Viešpačiui atnaujinti mūsų širdis.

 

ŽMONĖS, LYDINTYS KENČIANTĮ KRISTŲ

Kristus, nešdamas kryžių į Golgotą, savo kančios kelyje sutiko daug žmonių. Didžioji jų dalis buvo Kristui abejingi smalsuoliai. Jie atėjo pasižiūrėti, kaip tas nuteistasis neš kryžių ir bus nukryžiuotas. Jų širdyse nebuvo Kristui nei neapykantos, nei užuojautos.

Tačiau savo kančios kelyje Jėzus sutiko ir gerų žmonių. Vienas jų Simonas Kirėnietis. Iš pradžių Simonas buvo tik priverstas padėti Kristui, tačiau, prisilietęs prie kryžiaus ir paėjęs keletą žingsnių paskui Kristų, toliau su didžia meile nešė tą šventą kančios įrankį. Vėliau Simonas tapo uoliu krikščioniu.

Kitas žmogus, apie kurį kalba senoji krikščionių tradicija – tai Veronika. Daugelis matė pasmerktojo Išganytojo kruviną Veidą, bet nedrįso prie Jo prisiartinti. O ši moteris savo širdimi suprato, jog Kristus yra nekaltas. Ji priėjo ir nušluostė iškankintą ir dulkėtą Veidą. Išganytojo padėka buvo stebuklinga. Jis paliko savo Veido atvaizdą drobėje, kuria buvo nušluostytas kančia pažymėtas Jo Veidas.

Golgotos kelyje Jėzus sutiko ir būrelį moterų, kurios nešluostė Jam veido, nepasakė nei vieno užuojautos žodžio. Jos tik tyliai verkė, matydamos piktus veidus žmonių, kankinančių Nekaltąjį. Savo ašaromis moterys rodė užuojautą. Jėzus nesikreipė nei į smalsuolių minią, nepasakė nei žodžio Simonui  Kirėniečiui, nei Veronikai, net savo Motinai, bet prabilo į šias moteris, sakydamas: „Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų!“ Tuo Jis paragino daryti atgailą už nuodėmes, nes tai ji, nuodėmė, uždėjo ant Jo pečių šį sunkų kryžių.

Pačioje pabaigoje Kristus susitinka su budeliais, kurie prikala prie kryžiaus Jo rankas ir kojas, nieko nesvarstydami. Jiems taip liepta padaryti ir jie kala, nesidomėdami, kas yra šis žmogus ir už ką Jis pasmerktas. Jie aklai vykdo kažkieno įsakymą...

Praėjo du tūkstančiai metų... Šiandien mes matome panašų vaizdą, kurį matė ano meto Jeruzalės gyventojai. Šiandien Kristus irgi neša kryžių mūsų tautoje. Jis mato, koks sunkus kryžius teko Jo Bažnyčiai, kurį nuolat deda bedieviška spauda, radijas, televizija, išleidžiami įstatymai, kurie varžo Bažnyčios laisvę, norint, kad Bažnyčia neturėtų jokios įtakos žmonių gyvenime.

Kristaus Bažnyčia neša kryžių į Golgotą, kur ją nori nukryžiuoti. Ir dabar, kaip ir anuomet, sutinkami žmonės. Liūdniausia, kad didelė jų dalis, kaip ir tada Jeruzalėje, yra abejingi. Pilkais veidais, nemąstantys, jie stovi ir žiūri, kaip Kristus neša kryžių. Jiems atrodo, kad taip ir turi būti. Kartais pakraipo galvas – na ką padarysi, jei tokie laikai! Jie ir toliau išgėrinėja, ieško malonumų, daro karjerą, nesirūpindami – tegu sau Bažnyčia neša kryžių. Svarbu, kad tik jų nepaliestų. Tie abejingieji yra patys liūdniausi žmonės.

Sutinkame šiandien ir kitokių žmonių, panašių į Simoną Kirėnietį. Jie nėra blogi, bet purtosi Kristaus kryžiaus, nenorėdami, kad jis bent kiek paliestų ir jų pečius. Tokie žmonės bevelija nueiti į bažnyčią, pasimelsti, bet aktyviau pasireikšti kaip katalikai nenori, nes jų pečius gali paliesti kryžius. Tačiau kartais, kad ir prievartos būdu, Kristaus kryžius žmogų prislegia... Jeigu žmogus su meile žvelgia į kenčiantį Išganytoją, yra vilties, kad jis tą kryžių pamils. Yra žmonių, kurie neša, kad ir prievarta, savo gyvenimo kryžių – ligą ar kokį sunkų pergyvenimą. Ir jeigu jie dažnai meldžiasi, jei dažniau jų akys nukrypsta į kenčiantį Kristų – jie pamils tą kryžių.

Daug kas esate girdėję apie neseniai palaidotą kunigą V. Jaugelį. Apvaizda uždėjo jam sunkų kryžių. Šešis kartus KGB sutrukdė jam įstoti į kunigų seminariją. Ir tik nelegaliai ją baigęs, 1978 metais buvo slapta įšventintas kunigu. Už antitarybinę veiklą jau sunkiai sergančiam šiam kilniam jaunuoliui teko kalėti Pravieniškėse tarp plėšikų, žmogžudžių, prievartautojų. Visas trumpas jo gyvenimas buvo perpintas skausmu ir džiaugsmu. Jo kambarėlyje buvo Kristaus paveikslas. Jaunasis kunigas dažnai žvelgdavo į kenčiantį Kristaus Veidą ir tai padėjo jam savo sunkų kryžių pakelti taip, kaip ir Simonui Kirėniečiui – kantriai, su meile. Kiekvieną dieną savo kančią jis aukojo už prislėgtą Bažnyčią, už tautos religinį atgimimą. Ir taip iki paskutiniojo atodūsio...

O kad ir mes mokėtume būti tokiais simonais kirėniečiais, nežiūrint kokį kryžių gyvenime mums tektų nešti – šmeižtų, apkalbų, vaikų nedėkingumo ar kokį kitokį. Visais atvejais mūsų akys turi susitikti su kenčiančio Kristaus akimis. Mes, krikščionys, savo gyvenimu turime liudyti Išganytojo kančią, kad papildytume tai, ko trūksta Kristaus kančiai. O ko trūksta Jėzaus kančiai? Ogi štai ko: prie Kristaus kryžiaus turi būti padėtas ir mūsų kryžius. Vien Kristaus kryžius mūsų negali išgelbėti. Reikia, kad prie jo būtų pridėtas ir mūsų kryželis. Todėl sąmoningas katalikas neturėtų visokiais būdais purtytis vargo, kančios, persekiojimų, bet drąsiai tuos išmėginimus pasitikti. Kentėjimai – tai krikščionybės sėkla. Tas, kuris seka savo Mokytoju, privalo būti pasiruošęs kančiai.

Veronikos pavyzdys, kuri, nebodama nei budelių, nei įtūžusios minios, nušluostė iškankintam Jėzui Veidą, mums primena, kokia turėtų būti krikščionio pozicija, kada Bažnyčia mūsų tautoje neša kryžių. Tikras katalikas negali būti vien pasyvus stebėtojas. Jis turi gilinti savo krikščionišką pasaulėžiūrą, turi sugebėti atskirti tiesą nuo melo ir dar kitam tai paaiškinti. Kiek daug pastangų deda pragaras, norėdamas sunaikinti tikėjimą, kiek neapykantos parodo bedieviai, mes dvigubai tiek meilės paskleiskime. Bet ir vėl... meilė be kančios negalima. Išmokykime ir savo vaikus mylėti ir kentėti, padėkime jiems tapti aktyviais katalikais.

Kristaus kryžiaus kelyje buvo būrelis verkiančių moterų, kurias Išganytojas pamokė, kad reikia verkti dėl savo ir savo vaikų nuodėmių. Šiandien, kada mūsų tautoje Kristus neša kryžių, reikia panašių žmonių, kurie suprastų, jog būtina daryti atgailą. Reikia daryti atgailą ne tik už bedievius, bet ir už visus tuos, kurie vienokiu ar kitokiu būdu kala Kristų prie kryžiaus. Todėl, kada melsitės ar kentėsite, aukokite tai, kaip atgailą už klystančių žmonių nuodėmes. Ir kada žmonės atlikdami išpažintį sako, kad keikia bedievius, komunistus, kiekvieną kartą tenka tokiems priminti: nekeik, nes tokiu būdu tu tampi panašus į Kristaus budelius, žudikus. Tu pakilk aukščiau jų, tu už juos melskis ir daryk atgailą.

Kristaus kryžiaus kelyje sutiktų budelių vaizdas mums teprimena, kad mes patys netaptume budeliai, kai Bažnyčia šiandien neša sunkų kryžių. Niekada nekalbėkite, nedarykite nieko prieš savo sąžinę, prieš savo įsitikinimus, nes niekas negali pateisinti budelių. Gali versti, gali liepti elgtis neteisingai, bet tu pats esi atsakingas už savo poelgius. Tie poelgiai turi būti verti tavo širdies balso ir turi būti laisvai priimami arba atmetami.

Kun. Vytautas Skiparis

Šilalė, 1980 m.

Narių vertinimas:  / 0

Ilgėja dienos, kas rytmetį girdime vis garsesnį ir džiaugsmingesnį paukštelių čiulbėjimą. Saulutės spindulių šilumoje tirpsta sniegas. Netrukus Vilniuje, kaip įprasta, būsime kviečiami pasinerti į pavasario Kaziuko mugės šurmulį.

Prieš pasiduodant siūlomoms linksmybėms prisiminkime mūsų vienintelį šventąjį karalaitį Kazimierą. Atverkime širdis, teprabyla į jas kunigo V. Skipario žodžiai iš pamokslo, pasakyto tikintiesiems 1990 m. Papilėje.

 

MŪSŲ VIENINTELIS

Prisimindami savo tautos praeitį, jos didžiuosius žmones: kunigaikščius, kūrusius ir gynusius Lietuvą, knygnešius, kurie sunkiais tautai laikais gelbėjo mūsų kalbą, lietuvišką raštą – prisimindami visą savo tautos praeitį, mes tarsi atveriame senosios Lietuvos kraičio skrynią. Atveriame ją ne vien tam, kad pasididžiuotume, bet daugiau tam, kad tautos istorijos pamokas, jos vertybes panaudotume tautos pažangai ugdyti, kad jų pagalba galėtume įsisavinti visas ten esančias vertybes.

Kiekvienais metais kovo 4 d. su ypatinga pagarba ir džiaugsmu prisimename šventąjį Kazimierą – garsiųjų Lietuvos valdovų garsiausią palikuonį. Be šios asmenybės lietuvio siela būtų vienpusiška, per daug žemiška, lyg nepajėgi pakilti į aukštesnį idėjų pasaulį, į dvasines aukštumas.

Karalaitis Kazimieras parodė pasauliui, kad Lietuvos kunigaikščiai sugeba įvertinti krikščioniškąsias vertybes. Tiesa, ir ankstesni Lietuvos kunigaikščiai siekė krikštytis ir pakrikštijo tautą, bet visa tai darė daugiau politiniais sumetimais. Kazimieras krikščionybę priėmė grynai dvasine intencija. Kristaus mokslas jį sužavėjo tiesa ir meile, dorybių iškėlimu pačia aukščiausia prasme ir amžinuoju gyvenimu. Jo trumpas gyvenimas – tai tarsi veržlus šuolis link Dievo.

Mūsų protėviai mokėjo įvertinti karalaičio Kazimiero asmenybę ir pagerbti jo atminimą. Tai liudija istorinės žinios apie didelį žmonių pamaldumą, kuris buvo išreiškiamas prie Kazimiero karsto, pastangos iškelti jį į altoriaus garbę, didinga šventojo koplyčia Vilniaus katedroje, jo išrinkimas pirmuoju Lietuvos Globėju, jo vardo bažnyčios, vienuolynai, altoriai, šventės. Ir tai ne vien Tėvynėje, bet ir visame pasaulyje.

O mes, šio amžiaus vaikai, ar mokame pagerbti savo tautos šventąjį, ar sugebame gyvai bendrauti su Tėvynės Globėju savo ir tautos gerovei? Skaudu pripažinti, bet tai tiesa, kad 70 proc. visų lietuvių apie šv. Kazimierą beveik nieko nežino.  Kažkur girdėjo, kad yra toks šventasis, bet daugiau nieko! Ir čia ne literatūros stoka, ar „tokių laikų“ kaltė, bet mūsų apsileidimas. Nesidomim Lietuvos praeitimi, nors lietuviais vadinamės, nesidomim krikščionybe, nors krikščionimis vadinamės. Taip, tik vadinamės krikščionimis ir lietuviais. Tačiau, norint būti krikščioniu, negana vaikystėje išmoktų poterių, norint būti lietuviu, neužtenka Lietuvos himną mokėti. Neužtenka žinoti, kurią dieną koks šventasis minimas. Mes turime vienintelį šventąjį, Tėvynės Globėją, – ir nieko apie jį nežinoti?!

Kaip būtų gražu, kad kiekviena krikščioniška šeima bent kartą gyvenime aplankytų savo garbingo tautiečio šventus palaikus, paprašytų šv. Kazimiero užtarimo savo vaikams ir Tėvynei. Dar 1501 m. popiežius Aleksandras VI suteikė atlaidus tiems, kurie melsis prie šv. Kazimiero karsto. Vasarą veik visa Lietuva aplanko Žemaičių Kalvariją, rudenį skuba pas Motiną Mariją į Šiluvą, Aušros Vartus. Būtų gražu, kad pavasarį aplankytume savo Tėvynės Globėją su sąžinės ataskaita už savo dorovinę ir religinę būklę, paprašytume dangaus pagalbos Tėvynei ir jos vaikams. Rengiamos Kaziuko mugės – tai gražu, bet pirmiau reikėtų aplankyti tautos Globėjo koplyčią, o tik paskui įsilieti į šurmuliuojančią minią.

Popiežius Klemensas VIII paskelbė karalaitį Kazimierą šventuoju. Ta proga Šventasis Tėvas padovanojo Lietuvai šv. Kazimiero vėliavą, kuri buvo atvežta į Vilnių ir suplevėsavo iškilmėse 1604 m. gegužės 10 d. Bet ne vėliavoje esmė. Pats šventasis Kazimieras tapo amžina, šlovinga, garbinga tautos vėliava. Kito savo tautos kanonizuoto šventojo kol kas neturime. Ir jei užmiršime net Tėvynės Globėją, ar būsime verti daugiau šventųjų?

Mes prakalbome ir vis garsiau šaukiame, kad norime nepriklausomybės. Ar ji įmanoma be Dievo pagalbos? Šventajame Rašte skaitome, kad, jei Dievas nelaimins, veltui darbuojasi žmogus. Šiandien žmogus gali pagalvoti, kad žmonės savo šūkiais ir demonstracijomis iškovojo tai, ką dabar turi ir savo jėgomis pasieks Nepriklausomybę. Būtų absurdiška taip galvoti. Mes gerai žinome, kiek buvo ir yra mūsų tautiečių, kurie mylėjo ir myli Lietuvą, kurie aukojosi, buvo tremiami į lagerius, uždaromi kalėjimuose, kurie kentėjo ir žuvo už Dievą ir Tėvynę. Tai jų auka, jų kančios, jų kraujas ir karštos maldos atvėrė kelią Nepriklausomybei. Bet norint ją pilnai pasiekti mums būtina atgimti dvasiškai. Ar mes galėsime sakyti, jog esami laisvi, nepriklausomi, jei gyvensime chaose? Užtenka pažvelgti į senelių namus, kuriuose gyvena užmiršti ir vaikų apleisti tėvai, pažvelgti į vaikų namus, kuriuose vaikai nejaučia tėvų šilumos, nes vaikai jiems nereikalingi ir trukdo laisvai gyventi. Kol tokie namai bus perpildyti, mes nebūsime laisvi. Kol mūsų Tėvynėje egzistuos išdavystė, veidmainiavimas, neapykanta, prisitaikymas – mes nebūsime laisvi. Kol lietuvis neapkęs lietuvio, kol nesupras, kad broliai, seserys esame, – mes nebūsime laisvi... Kol bus žudomi negimę kūdikiai, kol neturėsime tvirtų šeimų, mes nebūsime laisvi... Norint kalbėti ar svajoti apie laisvą Lietuvą, jos šviesią ir laimingą ateitį, visų pirma reikia susirūpinti tautos dvasiniu atgimimu. Amerikos prezidentas D. Vašingtonas yra sakęs: „Valstybėje, kurioje nėra tikėjimo ir doros, negali būti ir kalbos apie gyventojų laimę.“

Todėl ir mes šiuo metu turėtume ypatingai kreiptis į savo Tėvynės Globėją šv. Kazimierą, prašydami jo užtarimo. Šv. Kazimiero statula ant jo karsto vaizduoja jį patį, laikantį vienoje rankoje kryžių, o kitoje – lelijų žiedus. Šiais simboliais šv. Kazimieras mums sako, kad jeigu tauta nori išvysti šviesią rytdieną, tai labiausiai turime susirūpinti tikėjimu ir dora. Pats šv. Kazimieras yra su mumis ir siūlosi mums padėti. Svarbiausia – nenusigręžti ir nepalikti jo užmarštyje.

Mūsų Tėvynė didžiųjų įvykių sūkuryje. Šituose verpetuose mūsuose ne tiek fizinio skausmo, kiek dvasinio. Šv. Kazimiero dienoje prašykime savo tautos Globėjo, kad išmelstų Dievo malonės ir mūsų maža Tėvynė būtų tarsi žiburys ant kalno, spindinti tvirtu tikėjimu, karšta meile ir nepalaužiama viltimi. Tegu bręsta, šv. Kazimierui užtariant, tautos dvasinės jėgos, grūdinamos gyvenimo audrų. Atlikime savo misiją, kurią Dievas mums skyrė.

Kun. V. Skiparis

Papilė, 1990 m.

Narių vertinimas:  / 0

Mes gyvenime matome daugybę ženklų: kelio, firmų, reklaminių etc. Ir ne tik matome, bet ir girdime, rodome etc.

Ženklas, kaip sako šv. Augustinas, byloja apie kitą realybę, kurios mes nematome (pvz., dūmai – apie toli esančią ugnį).

Žmogus bendrauja ir susikalba tik ženklų pagalba. Dievas kalbina žmogų taip pat per ženklus. Jėzus Kristus yra neregimojo Dievo Tėvo ženklas. Jėzus mums paliko malonės ženklus – sakramentus. Bažnyčia irgi yra ženklas pasauliui. Krikščionis taip pat turi būti ženklu.

Kaip žinome, žuvis buvo vienas iš pirmųjų krikščionių ženklų bei tikėjimo simbolių, taip pat ir kryžius. Tertulionas liudija, kad pirmieji krikščionys kryžiaus ženklą naudojo dažnai. Dykumų tėvai juo gindavosi nuo piktojo puolimų.

O kaip aš liudiju tikėjimą? Ar esu ženklu pasaulyje? Kokius ženklus palieku bei naudoju? Kokie ženklai nedera man kaip krikščioniui? Kokių ženklų reikia saugotis? Verta susipažinti su egzorcistų patarimu saugotis kai kurių ženklų (žr. ženklai, kurių reikia saugotis).

Narių vertinimas:  / 0

Šį vakarą susėsime savo šeimose prie šventinio stalo, nukloto visais būtinais tradiciniais ir net naujai sukurtais Kūčių patiekalais. Jei šeimoje yra vaikų, gražiausiais žaisliukais išpuošta eglutė skleis ypatingą kvapą ir tyliai lauks anksti paryčiais ateinančių rūpestingų mamų ir tėčių, kad padėti dovanėles, gautas iš Kalėdų Senelio. Visi namai gyvens laukimo dvasios apsupty. Kai šeimoje jau visi suaugę, dažniausiai bus pasitenkinta kuklesne eglės šakele. Dovanėles neretai paduosime į rankas tam, kuriam jos skirtos. Žinoma, ir dabar nepamirštant pridurti: „Čia nuo Kalėdų Senelio.“ Kažkas pastebės, kad jau užtekėjo Aušrinė žvaigždė.

Gerai, kad tai viena iš nedaugelio metų dienų, kai visi vaikai stengiasi susirinkti pas tėvelius, kartu pabūti, akimirkai sustoti, pristabdyti nesibaigiančius rūpesčius ir išgyventi ypatingą šeimos artumą. Maloni ir dovanėlių gavimo akimirka, kuomet matai su kokiu dėmesiu ir išmone jos buvo ruošiamos, kad tik tiktų ir patiktų. Gera apžvelgti praėjusius metus, pasidalinti patirtimi, pasidžiaugti paaugusiais vaikais, prisiminti išėjusius amžinybėn.

Deja, nemažai yra šeimų, kur pamirštama, o kai kam ir nežinoma, kad šios vakarienės centre yra Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus gimimo laukimas. Tikro Dievo ir Žmogaus iš Mergelės Marijos gimimas mums, žmonėms, gerai pažįstamu mažo bejėgio kūdikėlio kūnu. Ir nesvarbu, kad tai įvyko daugiau nei prieš 2000 metų. Jis gimsta kasmet, sustiprindamas mūsų geruosius troškimus, ir suteikia jėgų ir išminties jiems įgyvendinti. Gimsta mūsų širdyse, jei mes trokštame sutikti Jį, pažinti Jį, gyventi su Juo.

 

ŠIĄNAKT MUMS GIMĖ IŠGANYTOJAS

Vienas vokiečių žurnalas rašė apie didžiulį muziejų, kuriame yra patalpinta daugybė įvairiausių prakartėlių. Tai visų meno krypčių ir stilių prakartėlės. Čia ir auksu spindinčio baroko, ir kylančios aukštyn, tarsi pilių bokštai, gotiško stiliaus prakartėlės. Nuostabus šviesų mirgėjimas ir apšvietimas daro prakartėles panašias į pasakiškus karalių rūmus.

Gal norėdami atsilyginti už savo ir anų laikų žmonių beširdiškumą ar nuraminti savo sąžinę, mes dabar ir rengiame puošnias prakartėles su gražiai paruoštomis ėdžiomis, gyvulėliais, paukšteliais ir angeliukais, išdabintas gėlėmis. Žiūri ir džiaugiesi – tikra pasaka! O kaip buvo iš tikrųjų? Kaip atrodė tas būstas, kuriame gimė mūsų Išganytojas? Tai nebuvo švarus, šiltas ir jaukus kambarys. Nebuvo ten nei šviestuvų, nei aukso, nei pasakiškų puošmenų. Tai buvo tvartas. Tamsus, apipelėjęs, dvokiantis tvartas. Tais laikais tvarte būdavo švarios tik ėdžios ir lovys. Tai buvo pati menkiausia ir nešvariausia vieta, kurią žmonija pasiūlė taip ilgai lauktam, savo Išganytojui. Gi kieta, medinė prakartėlė tarsi simbolizavo kryžiaus medį... Dievas pasirinko kraštutinį skurdą ir priėmė žmonių atstūmimą. Jis pasitenkino tuo, kas primityviausia.

Tikrą Kalėdų prasmę sudaro ne tie, taip labai reklamuojami blizgučiai, žaisliukai ir linksmybės, bet prieš du tūkstančius metų angelo pranešta žinia visai žmonijai, taigi ir mums: „Štai aš skelbiu jums didelį džiaugsmą. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas.“ Toji džiaugsminga žinia pirmiausia buvo paskelbta Palestinoje, o vėliau pasklido po visą Europą ir pasaulį.

Nėra gražesnės ir linksmesnės žinios, kaip toji Kalėdų žinia. Ji skelbia, kad žmogus nėra užmirštas, nėra nereikalingas. Evangelija sako: „Jums gimė Išganytojas!“ Mums gimė! Taigi mes nepražuvę, turime išsigelbėjimą. Dievas mums ištiesė ranką. Bet ar mes turime savy tiek tikėjimo, kad prisiliestume tos rankos?

Teko skaityti apie vienas Kalėdas vokiečių koncentracijos stovykloje. Kristaus gimimo šventė buvo jau nebetoli. Badas, šaltis, nežmoniškai griežtas režimas, parazitų užpulti, išsekę žmonės. Dienos norma – keli šimtai gramų duonos. Atrodo, kokios čia gali dar būti šventės? Ir vis tiktai tie iškankinti žmonės nusprendė paminėti Mesijo atėjimą. Jau ir iš taip menko duonos davinio jie kasdien sutaupydavo po keletą duonos trupinėlių, o Kūčių vakarą iš jų sulipdė mažutę prakartėlę. Ir, nepaisant šalčio, bado, nepaisant to, kad jie taip toli, atskirti nuo savų, artimųjų, atskirti nuo Tėvynės, tą šventą vakarą visi, nušvitusiais veidais, klūpojo prie savo prakartėlės, padarytos iš tokių brangių mažučių duonos trupinėlių. Nors išoriškai tai buvo labai skurdžios Kalėdos, bet jie giedojo kalėdines giesmes, prisiminė savo šeimas, gimtinę ir džiaugsmo bei ilgesio ašaros riedėjo jų skruostais... Jie tai jau tikrai suprato ir pajuto Kristaus Gimimo šventės prasmę, žinojo, kad ir jiems gimė Išganytojas ir kad Jo mažutės rankelės laimina juos. Tai buvo stiprūs žmonės, nors ir išsekę kūnu, bet tvirti savo dvasia.

Šiandien, pažvelgę į save, pamatysime, koks didžiulis skirtumas yra tarp tų iškankintų žmonių ir mūsų. Dabar, rodos, yra visos sąlygos prasmingai ir laisvai švęsti Kalėdas, ateiti į bažnyčią, aplankyti ir pasimelsti prie Gimusio Kūdikėlio. Deja, kažkam tai kelias tolimas, tai oras ne koks – geriau namuose prie televizoriaus padrybsoti, už stalo pasėdėti, skaniai pavalgyti ar net persivalgyti, išgerti, pašokti, pasilinksminti... Dar eglutė, dovanos... O bažnyčioje Kristus prakartėlėje?.. Kristus?.. Jis palauks...

Kai kam atrodo, kad Kristus jau labai seniai gimė ir kam Jį vėl minėti? Bet tie du tūkstančiai metų nieko nereiškia. Dievas visuomet veikia šiandien. Tūkstantis metų pas Viešpatį kaip viena diena. Todėl ir kalbame apie dabartį. Ne anuomet, bet šiandien mums gimė Išganytojas. Nors kai kurie žmonės ir nepriimtų Kūdikėlio Jėzaus, nors ir stengtųsi paneigti Jo gimimą, vis dėlto šiąnakt mums gimė Išganytojas, gimė Kristus. Ir Kalėdos atnešė mums išganymą. Jeigu kas sakytų, kad Dievas mums nereikalingas, kad Jis tarsi neprašytas svečias, bet be Dievo apsieiti, be Jo būti laimingu žmogus negali. Be Dievo pasaulyje tegali būti tik suirutė ir baisus chaosas...

„Jiems nebuvo vietos užeigoje“, – skaitome Evangelijoje. Nors žmonės matė sunkią Švč. Mergelės Marijos padėtį, jų širdys nesuminkštėjo ir Jiems tarp žmonių nebuvo vietos. Dažnai mes piktinamės tų laikų žmonių negailestingumu, tačiau ar daugelio šiandieninių žmonių širdyse ir namuose Kūdikėlis Jėzus atranda savo vietą ir meilę?

O mes, kurie atėjome iš širdies pasveikinti gimusio Kūdikėlio, padėkoti Jam, priimkime į savo širdis Išganytoją ir savo Viešpatį. Patikėkime Tuo, kuris atėjo į žemę taip nežymiai, tyliai, kuris teužėmė tik mažą kertelę tvartelyje, kuris nepadidino nei ašarų, nei kraujo upių, kuris atnešė ramybę žmonijai, kuris visuomet laukia visų, ateinančių pas Jį.

Kalėdų šventė primena mums, kad Dievas nepamiršo mūsų ir atsiuntė žmonijai Išgelbėtoją. Šį šventą rytą Kūdikėlis Jėzus tiesia į mus savo rankutes ir tarsi sako: „Ateikite pas mane visi, kurie verkiate, ir aš jus atgaivinsiu. Mylėkite mane! Mylėkite, nes ir aš jus visus labai myliu.“ Kristus mus kviečia ne į puošnius ir ištaigingus rūmus, bet į savo vargingą tvartelį. Kviečia ne į puotą, bet į ramybę, džiaugsmą ir išganymą, kurį mums atnešė šiandien. O mes tik ateikime. Ateikime, jeigu norime būti laimingi.

Kun. V. Skiparis

Upyna, 1985 m.

Galilėjiečių bendruomenės vadovą

kun. Eitvydą Merkį galite rasti

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje:

kasdien pusvalandį prieš ir tuojau po 17 val. šv. Mišių;

sekmadieniais ir šventadieniais nuo 16.00 iki 18.00 val.

Išpažinčių kunigas klauso kasdien pusvalandį prieš Mišias.

Ilgesniems dvasiniams pokalbiams reikia su juo susitarti iš anksto.

Kalendorius
loader
Šventės ir šventieji
Prašymai pasimelsti (intencijos)
Klausimas apie tai, kas domina

Kas jus labiausiai domina?

Prisijungimas
Lankytojai
591487
ŠiandienŠiandien277
VakarVakar446
Šią savaitęŠią savaitę723
Šį mėnesįŠį mėnesį7948
VisoViso591487
Statistik created: 2018-11-20T11:56:59+00:00
Lankosi svečių 4
Lankosi narių 1
Straipsnių peržiūrėjimai
2921444

Galilėjiečių bendruomenė meldžiasi

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje

kasdien 17 val. Mišiose.

Sekmadieniais bei šventadieniais,

taip pat šeštadieniais

16.30 val. gieda Vakarinę

17 val. švenčia šv. Mišias