GALILĖJIEČIŲ

„O mylimieji seserys ir broliai,

Ramybėj eikite

Nuo Sopulingojo Lelijos Veido

Gydančio altoriaus.

Galybių Viešpats su mumis!

Tiesa, sutemę,

Bet nebijokime, nors ir drebėtų žemė

(Jeigu nori)

Ir lobiai skęstų gelmėse nuožmiųjų okeanų…

Mūsų karalius su mumis!“

(Iš Elenos Tumienės užrašytų kun. A. Lipniūno pamokslų)

Atšilus pavasario orams ir pailgėjus dienoms, kartu su jumis, kunige Alfonse Lipniūnai, keliavau gavėnios keliu artyn link Viešpaties. Jūsų gimimo diena, areštas ir kelionė į Štuthofą, o taip pat ir mirtis – visi esminiai gyvenimo momentai įvyko šį mėnesį. Kaip ir jūsų žemėje pragyventų metų skaičius – keturiasdešimt – tarsi simbolis... juk Biblijoje jis reiškia pilnatvę. Kovo 28 d. jūs, Dievo Tarne, kunige A. Lipniūnai, jau išvaduotas iš baisaus Štuthofo kančių, iškeliavote pas Viešpatį.

Apie jūsų kilnią asmenybę ir nelengvą, bet prasmingą gyvenimą pirmą kartą perskaičiau kun. S. Ylos knygoje „Žmonės ir žvėrys. Dievų miške“. Buvau jauna, emocinga. Tais laikais net ir ši knyga buvo laikoma pogrindine, bet visais įmanomais būdais ieškojau atsiminimų ir literatūros apie jus. Gaila, kad tada atrodė, kad užrašinėti išgirstų atsiminimų nereikia. Supratau, kad klydau. Dabar mažai teatsimenu iš tų pasakojimų, o ir gyvų liudininkų beveik nebėra.

Visgi susidraugavau su jūsų  asmenybe. Savo dvasia jūs man pasirodėte labai artimas ir brangus. Esu jūsų užtarimu patyrusi ne vieną malonę. Juo labiau, kad apie jus taip nedaug rašoma, o pasimokyti yra ko. Jau vien tie dveji metai, kuriuos išgyvenote koncentracijos stovykloje tarp žmonių, tapusių žvėrimis, daug ką sako. Tada apie save mažai galvojote, rūpinotės kitais, atsiųstus maisto siuntinius dalinote kitiems, labiau išsekusiems, išvargusiems, palūžusiems dvasia. Tokiu savo elgesiu mokote mane dosnumo, altruizmo. Ir atlaidumo. Prižiūrėtojui, vėliau nuteistam mirties bausme, kuris jus sumušė ir per tai vos išsaugojote savo akinius, būtinus trumparegiui, jūs iš visos širdies atleidote. Ir dar pridūrėte viltingus žodžius, kad jis turi melstis, kad ir Dievas jam atleistų. Dėl žmonių begalinių kančių.

Aš pati sunkumuose dabar dažnai mintyse ir maldose šaukiuosi jūsų, kunige kankiny, pagalbos. Meldžiu užtarimo, kad pajėgčiau susivokti sutemų labirintuose. Amžininkai rašo, kad jūs, kunige, buvote impulsyvaus, bet uolaus būdo. Dievulis ir mane panašiomis dovanomis apdovanojo. Dar žaviuosi jūsų, kaip jauno kunigo, gražiais ir man tokiais artimais pasiryžimais: būti abstinentu, laiku, dievotai ir per daug neskubant kalbėti brevijoriaus maldą, kad gautum dvasinio peno. Pirmoje vietoje – pareigos. Daug dėmesio skyrėte apaštalavimui, šalpai, ligonių lankymui, proto ir valios ugdymui, netgi tokiems nereikšmingiems dalykams, kaip laiku gulti ir laiku keltis. Man atrodo, kad šiandien tai turėtų būti svarbu ir šių laikų kiekvienam krikščioniui.

Jau būdamas kunigu svarstėte, ar Dievas jūsų nekviečia dar labiau Jam atsiduoti. Svajojote apie Jėzuitų ordiną, bet, kitaip susiklosčius išorinėms aplinkybėms, supratote, kad atėjo metas pagalvoti apie pasaulietinį vienuoliškumą. Koks įžvalgumas! Tada labai retai kas tegalvojo apie tokį kelią. Pašaukimų gausa nesiskundė nei vienuolynai, nei seminarijos. Iš jūsų galiu pasimokyti trumpais atodūsiais laisvalaikiu kelti širdį į Dievą, o lūpomis tarti: „O Kristaus meile, vadovauk man!“ Kai netinkamai pasielgiu, atsiprašau Viešpaties jūsų, kunige, maldos žodžiais: „Dievuli, atleisk už netinkamai sunaudotas valandas, prasnaustas progas kitiems pagelbėti, patarnauti.“ Juk jūs, kunige, mokėjote dalintis. Viskuo. Maistu su pokario jauna, neturtinga studentija ir pirmųjų tremtinių į Sibirą šeimomis. Geru žodžiu ir meile. Gal todėl jums nebuvo priešo, o draugas – kiekvienas. O savo kuklų maisto davinį, išėjus iš konclagerio, išdalinti kitiems kaliniams – mažų mažiausiai didvyriškumas. O gal ir nepaskelbtas, neįvertintas šventumas.

Ir dar be galo žavi ir moko jūsų mintys: „Kaip daugiau, kaip daugiau laimėti sielų Dievui... Viską atlikti, nukęsti dėl Kristaus, dėl sielų išganymo... Dievuli, jei tokia Tavo valia, duok, kad mano garbė žmonėse visiškai išnyktų ir kad nieko daugiau netrokščiau, kaip būti silpnu padarėliu, Tavo garbę žemėje skleidžiančiu. Jėzau, aš Tavo.“ Tokiomis mintimis belieka tik kaip siekiniu gyventi. Ačiū jums, Dievo Tarne, kad mano sielai esate toks ryškus šviesulys. Jūs, kaip kažkas pasakė, savu laiku tarsi pasakos nykštukas ryžotės priešintis baisiam milžinui. Stipriai rizikavot, bet garbingai iškentėjot sunkią kovą. Bet kokiomis sąlygomis žadinot žmonių viltį, vijot iš jų širdžių juodą pesimizmą. Nepataikavot nuodėmei nei asmeniškai, nei kalbėdamas kitiems kaip kunigas. Buvote labai kantrus, kiekvieno žmogaus viduje ieškojot paslėptos Dievo kibirkšties. Man, prisipažinsiu, dažnai nepasiseka į kitą pažvelgti tokiomis pilnomis gerumo ir meilės akimis...

Kovas jau baigiasi. Kaip ir gavėnios laikas. Bet ir toliau, raudoniems saulėlydžiams begęstant, noriu likti su iš jūsų gautomis pamokomis ir keliauti su jumis dvasine prasme... Noriu pamilti žmogų, žvelgiantį į Dangų. Ir padėt pakilt tam, kuris, kaip ir aš, dažnai parpuola į purvyną. Bet keliasi ir eina tolyn. Į laisvę. Atsakingai. Kaip šio vakaro pamoksle buvo sakoma: „Jėzus, nors kybo prikaltas ant kryžiaus, bet yra laisvas.“ Jėzau, atleisk mano kaltes, o tu, mano mylimas tikėjimo broli, nors nepaskelbtas šventuoju, užtark mane pas Dievą...

2012 ir 1980 metai. Tik 32 metai skiria juos. Ar didelis skirtumas tarp mūsų gyvenimo šiais ir anais laikais? Ar išmokome daugiau mylėti, geriau suprasti, dažniau padėti kitam? Ar mūsų tikėjimo suvokimas buvo gilinamas, kaip ir keliama profesinė kvalifikacija? Ar mūsų šeima tvirta ir darni kaip Santuokos sakramento gavimo metu? Ar vaikai išauginti tiesos ir meilės dvasioje? Kaip sakoma: teisingi ar ne buvo mūsų veiksmai, poelgiai, meilė, pažinsime iš vaisių saldumo ar kartumo. Gėrio ir blogio, sėkmių ir klaidų, tikėjimo ir netikėjimo šiame pasaulyje, matyt, visada bus. Tačiau, jei save vadiname krikščionimis, tai ir gyvenkime kaip mokė mus Viešpats Jėzus, kasdien, ne tik sekmadieniais ar švenčių metu, ne tik Bažnyčioje, bet ir išėję iš jos. Ir nebijokime, suklupus, suklydus, praradus, nusivylus, netekus, keltis ir vėl eiti į gyvenimą. Tegul Simono Kirėniečio, kuriam buvo įsakyta padėti nešti Jėzui kryžių, tapimas uoliu krikščioniu ir Veronikos drąsa išlaisvina mus nuo abejingumo, baimės. Gailėkimės savo nuodėmių ir darykime atgailą, leiskime Viešpačiui atnaujinti mūsų širdis.

ŽMONĖS, LYDINTYS KENČIANTĮ KRISTŲ

Kristus, nešdamas kryžių į Golgotą, savo kančios kelyje sutiko daug žmonių. Didžioji jų dalis buvo Kristui abejingi smalsuoliai. Jie atėjo pasižiūrėti, kaip tas nuteistasis neš kryžių ir bus nukryžiuotas. Jų širdyse nebuvo Kristui nei neapykantos, nei užuojautos.

Tačiau savo kančios kelyje Jėzus sutiko ir gerų žmonių. Vienas jų Simonas Kirėnietis. Iš pradžių Simonas buvo tik priverstas padėti Kristui, tačiau, prisilietęs prie kryžiaus ir paėjęs keletą žingsnių paskui Kristų, toliau su didžia meile nešė tą šventą kančios įrankį. Vėliau Simonas tapo uoliu krikščioniu.

Kitas žmogus, apie kurį kalba senoji krikščionių tradicija – tai Veronika. Daugelis matė pasmerktojo Išganytojo kruviną Veidą, bet nedrįso prie Jo prisiartinti. O ši moteris savo širdimi suprato, jog Kristus yra nekaltas. Ji priėjo ir nušluostė iškankintą ir dulkėtą Veidą. Išganytojo padėka buvo stebuklinga. Jis paliko savo Veido atvaizdą drobėje, kuria buvo nušluostytas kančia pažymėtas Jo Veidas.

Golgotos kelyje Jėzus sutiko ir būrelį moterų, kurios nešluostė Jam veido, nepasakė nei vieno užuojautos žodžio. Jos tik tyliai verkė, matydamos piktus veidus žmonių, kankinančių Nekaltąjį. Savo ašaromis moterys rodė užuojautą. Jėzus nesikreipė nei į smalsuolių minią, nepasakė nei žodžio Simonui  Kirėniečiui, nei Veronikai, net savo Motinai, bet prabilo į šias moteris, sakydamas: „Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų!“ Tuo Jis paragino daryti atgailą už nuodėmes, nes tai ji, nuodėmė, uždėjo ant Jo pečių šį sunkų kryžių.

Pačioje pabaigoje Kristus susitinka su budeliais, kurie prikala prie kryžiaus Jo rankas ir kojas, nieko nesvarstydami. Jiems taip liepta padaryti ir jie kala, nesidomėdami, kas yra šis žmogus ir už ką Jis pasmerktas. Jie aklai vykdo kažkieno įsakymą...

Praėjo du tūkstančiai metų... Šiandien mes matome panašų vaizdą, kurį matė ano meto Jeruzalės gyventojai. Šiandien Kristus irgi neša kryžių mūsų tautoje. Jis mato, koks sunkus kryžius teko Jo Bažnyčiai, kurį nuolat deda bedieviška spauda, radijas, televizija, išleidžiami įstatymai, kurie varžo Bažnyčios laisvę, norint, kad Bažnyčia neturėtų jokios įtakos žmonių gyvenime.

Kristaus Bažnyčia neša kryžių į Golgotą, kur ją nori nukryžiuoti. Ir dabar, kaip ir anuomet, sutinkami žmonės. Liūdniausia, kad didelė jų dalis, kaip ir tada Jeruzalėje, yra abejingi. Pilkais veidais, nemąstantys, jie stovi ir žiūri, kaip Kristus neša kryžių. Jiems atrodo, kad taip ir turi būti. Kartais pakraipo galvas – na ką padarysi, jei tokie laikai! Jie ir toliau išgėrinėja, ieško malonumų, daro karjerą, nesirūpindami – tegu sau Bažnyčia neša kryžių. Svarbu, kad tik jų nepaliestų. Tie abejingieji yra patys liūdniausi žmonės.

Sutinkame šiandien ir kitokių žmonių, panašių į Simoną Kirėnietį. Jie nėra blogi, bet purtosi Kristaus kryžiaus, nenorėdami, kad jis bent kiek paliestų ir jų pečius. Tokie žmonės bevelija nueiti į bažnyčią, pasimelsti, bet aktyviau pasireikšti kaip katalikai nenori, nes jų pečius gali paliesti kryžius. Tačiau kartais, kad ir prievartos būdu, Kristaus kryžius žmogų prislegia... Jeigu žmogus su meile žvelgia į kenčiantį Išganytoją, yra vilties, kad jis tą kryžių pamils. Yra žmonių, kurie neša, kad ir prievarta, savo gyvenimo kryžių – ligą ar kokį sunkų pergyvenimą. Ir jeigu jie dažnai meldžiasi, jei dažniau jų akys nukrypsta į kenčiantį Kristų – jie pamils tą kryžių.

Daug kas esate girdėję apie neseniai palaidotą kunigą V. Jaugelį. Apvaizda uždėjo jam sunkų kryžių. Šešis kartus KGB sutrukdė jam įstoti į kunigų seminariją. Ir tik nelegaliai ją baigęs, 1978 metais buvo slapta įšventintas kunigu. Už antitarybinę veiklą jau sunkiai sergančiam šiam kilniam jaunuoliui teko kalėti Pravieniškėse tarp plėšikų, žmogžudžių, prievartautojų. Visas trumpas jo gyvenimas buvo perpintas skausmu ir džiaugsmu. Jo kambarėlyje buvo Kristaus paveikslas. Jaunasis kunigas dažnai žvelgdavo į kenčiantį Kristaus Veidą ir tai padėjo jam savo sunkų kryžių pakelti taip, kaip ir Simonui Kirėniečiui – kantriai, su meile. Kiekvieną dieną savo kančią jis aukojo už prislėgtą Bažnyčią, už tautos religinį atgimimą. Ir taip iki paskutiniojo atodūsio...

O kad ir mes mokėtume būti tokiais simonais kirėniečiais, nežiūrint kokį kryžių gyvenime mums tektų nešti – šmeižtų, apkalbų, vaikų nedėkingumo ar kokį kitokį. Visais atvejais mūsų akys turi susitikti su kenčiančio Kristaus akimis. Mes, krikščionys, savo gyvenimu turime liudyti Išganytojo kančią, kad papildytume tai, ko trūksta Kristaus kančiai. O ko trūksta Jėzaus kančiai? Ogi štai ko: prie Kristaus kryžiaus turi būti padėtas ir mūsų kryžius. Vien Kristaus kryžius mūsų negali išgelbėti. Reikia, kad prie jo būtų pridėtas ir mūsų kryželis. Todėl sąmoningas katalikas neturėtų visokiais būdais purtytis vargo, kančios, persekiojimų, bet drąsiai tuos išmėginimus pasitikti. Kentėjimai – tai krikščionybės sėkla. Tas, kuris seka savo Mokytoju, privalo būti pasiruošęs kančiai.

Veronikos pavyzdys, kuri, nebodama nei budelių, nei įtūžusios minios, nušluostė iškankintam Jėzui Veidą, mums primena, kokia turėtų būti krikščionio pozicija, kada Bažnyčia mūsų tautoje neša kryžių. Tikras katalikas negali būti vien pasyvus stebėtojas. Jis turi gilinti savo krikščionišką pasaulėžiūrą, turi sugebėti atskirti tiesą nuo melo ir dar kitam tai paaiškinti. Kiek daug pastangų deda pragaras, norėdamas sunaikinti tikėjimą, kiek neapykantos parodo bedieviai, mes dvigubai tiek meilės paskleiskime. Bet ir vėl... meilė be kančios negalima. Išmokykime ir savo vaikus mylėti ir kentėti, padėkime jiems tapti aktyviais katalikais.

Kristaus kryžiaus kelyje buvo būrelis verkiančių moterų, kurias Išganytojas pamokė, kad reikia verkti dėl savo ir savo vaikų nuodėmių. Šiandien, kada mūsų tautoje Kristus neša kryžių, reikia panašių žmonių, kurie suprastų, jog būtina daryti atgailą. Reikia daryti atgailą ne tik už bedievius, bet ir už visus tuos, kurie vienokiu ar kitokiu būdu kala Kristų prie kryžiaus. Todėl, kada melsitės ar kentėsite, aukokite tai, kaip atgailą už klystančių žmonių nuodėmes. Ir kada žmonės atlikdami išpažintį sako, kad keikia bedievius, komunistus, kiekvieną kartą tenka tokiems priminti: nekeik, nes tokiu būdu tu tampi panašus į Kristaus budelius, žudikus. Tu pakilk aukščiau jų, tu už juos melskis ir daryk atgailą.

Kristaus kryžiaus kelyje sutiktų budelių vaizdas mums teprimena, kad mes patys netaptume budeliai, kai Bažnyčia šiandien neša sunkų kryžių. Niekada nekalbėkite, nedarykite nieko prieš savo sąžinę, prieš savo įsitikinimus, nes niekas negali pateisinti budelių. Gali versti, gali liepti elgtis neteisingai, bet tu pats esi atsakingas už savo poelgius. Tie poelgiai turi būti verti tavo širdies balso ir turi būti laisvai priimami arba atmetami.

Šilalė, 1980 m.

Ilgėja dienos, kas rytmetį girdime vis garsesnį ir džiaugsmingesnį paukštelių čiulbėjimą. Saulutės spindulių šilumoje tirpsta sniegas. Netrukus Vilniuje, kaip įprasta, būsime kviečiami pasinerti į pavasario Kaziuko mugės šurmulį.

Prieš pasiduodant siūlomoms linksmybėms prisiminkime mūsų vienintelį šventąjį karalaitį Kazimierą. Atverkime širdis, teprabyla į jas kunigo V. Skipario žodžiai iš pamokslo, pasakyto tikintiesiems 1990 m. Papilėje.

MŪSŲ VIENINTELIS

Prisimindami savo tautos praeitį, jos didžiuosius žmones: kunigaikščius, kūrusius ir gynusius Lietuvą, knygnešius, kurie sunkiais tautai laikais gelbėjo mūsų kalbą, lietuvišką raštą – prisimindami visą savo tautos praeitį, mes tarsi atveriame senosios Lietuvos kraičio skrynią. Atveriame ją ne vien tam, kad pasididžiuotume, bet daugiau tam, kad tautos istorijos pamokas, jos vertybes panaudotume tautos pažangai ugdyti, kad jų pagalba galėtume įsisavinti visas ten esančias vertybes.

Kiekvienais metais kovo 4 d. su ypatinga pagarba ir džiaugsmu prisimename šventąjį Kazimierą – garsiųjų Lietuvos valdovų garsiausią palikuonį. Be šios asmenybės lietuvio siela būtų vienpusiška, per daug žemiška, lyg nepajėgi pakilti į aukštesnį idėjų pasaulį, į dvasines aukštumas.

Karalaitis Kazimieras parodė pasauliui, kad Lietuvos kunigaikščiai sugeba įvertinti krikščioniškąsias vertybes. Tiesa, ir ankstesni Lietuvos kunigaikščiai siekė krikštytis ir pakrikštijo tautą, bet visa tai darė daugiau politiniais sumetimais. Kazimieras krikščionybę priėmė grynai dvasine intencija. Kristaus mokslas jį sužavėjo tiesa ir meile, dorybių iškėlimu pačia aukščiausia prasme ir amžinuoju gyvenimu. Jo trumpas gyvenimas – tai tarsi veržlus šuolis link Dievo.

Mūsų protėviai mokėjo įvertinti karalaičio Kazimiero asmenybę ir pagerbti jo atminimą. Tai liudija istorinės žinios apie didelį žmonių pamaldumą, kuris buvo išreiškiamas prie Kazimiero karsto, pastangos iškelti jį į altoriaus garbę, didinga šventojo koplyčia Vilniaus katedroje, jo išrinkimas pirmuoju Lietuvos Globėju, jo vardo bažnyčios, vienuolynai, altoriai, šventės. Ir tai ne vien Tėvynėje, bet ir visame pasaulyje.

O mes, šio amžiaus vaikai, ar mokame pagerbti savo tautos šventąjį, ar sugebame gyvai bendrauti su Tėvynės Globėju savo ir tautos gerovei? Skaudu pripažinti, bet tai tiesa, kad 70 proc. visų lietuvių apie šv. Kazimierą beveik nieko nežino.  Kažkur girdėjo, kad yra toks šventasis, bet daugiau nieko! Ir čia ne literatūros stoka, ar „tokių laikų“ kaltė, bet mūsų apsileidimas. Nesidomim Lietuvos praeitimi, nors lietuviais vadinamės, nesidomim krikščionybe, nors krikščionimis vadinamės. Taip, tik vadinamės krikščionimis ir lietuviais. Tačiau, norint būti krikščioniu, negana vaikystėje išmoktų poterių, norint būti lietuviu, neužtenka Lietuvos himną mokėti. Neužtenka žinoti, kurią dieną koks šventasis minimas. Mes turime vienintelį šventąjį, Tėvynės Globėją, – ir nieko apie jį nežinoti?!

Kaip būtų gražu, kad kiekviena krikščioniška šeima bent kartą gyvenime aplankytų savo garbingo tautiečio šventus palaikus, paprašytų šv. Kazimiero užtarimo savo vaikams ir Tėvynei. Dar 1501 m. popiežius Aleksandras VI suteikė atlaidus tiems, kurie melsis prie šv. Kazimiero karsto. Vasarą veik visa Lietuva aplanko Žemaičių Kalvariją, rudenį skuba pas Motiną Mariją į Šiluvą, Aušros Vartus. Būtų gražu, kad pavasarį aplankytume savo Tėvynės Globėją su sąžinės ataskaita už savo dorovinę ir religinę būklę, paprašytume dangaus pagalbos Tėvynei ir jos vaikams. Rengiamos Kaziuko mugės – tai gražu, bet pirmiau reikėtų aplankyti tautos Globėjo koplyčią, o tik paskui įsilieti į šurmuliuojančią minią.

Popiežius Klemensas VIII paskelbė karalaitį Kazimierą šventuoju. Ta proga Šventasis Tėvas padovanojo Lietuvai šv. Kazimiero vėliavą, kuri buvo atvežta į Vilnių ir suplevėsavo iškilmėse 1604 m. gegužės 10 d. Bet ne vėliavoje esmė. Pats šventasis Kazimieras tapo amžina, šlovinga, garbinga tautos vėliava. Kito savo tautos kanonizuoto šventojo kol kas neturime. Ir jei užmiršime net Tėvynės Globėją, ar būsime verti daugiau šventųjų?

Mes prakalbome ir vis garsiau šaukiame, kad norime nepriklausomybės. Ar ji įmanoma be Dievo pagalbos? Šventajame Rašte skaitome, kad, jei Dievas nelaimins, veltui darbuojasi žmogus. Šiandien žmogus gali pagalvoti, kad žmonės savo šūkiais ir demonstracijomis iškovojo tai, ką dabar turi ir savo jėgomis pasieks Nepriklausomybę. Būtų absurdiška taip galvoti. Mes gerai žinome, kiek buvo ir yra mūsų tautiečių, kurie mylėjo ir myli Lietuvą, kurie aukojosi, buvo tremiami į lagerius, uždaromi kalėjimuose, kurie kentėjo ir žuvo už Dievą ir Tėvynę. Tai jų auka, jų kančios, jų kraujas ir karštos maldos atvėrė kelią Nepriklausomybei. Bet norint ją pilnai pasiekti mums būtina atgimti dvasiškai. Ar mes galėsime sakyti, jog esami laisvi, nepriklausomi, jei gyvensime chaose? Užtenka pažvelgti į senelių namus, kuriuose gyvena užmiršti ir vaikų apleisti tėvai, pažvelgti į vaikų namus, kuriuose vaikai nejaučia tėvų šilumos, nes vaikai jiems nereikalingi ir trukdo laisvai gyventi. Kol tokie namai bus perpildyti, mes nebūsime laisvi. Kol mūsų Tėvynėje egzistuos išdavystė, veidmainiavimas, neapykanta, prisitaikymas – mes nebūsime laisvi. Kol lietuvis neapkęs lietuvio, kol nesupras, kad broliai, seserys esame, – mes nebūsime laisvi... Kol bus žudomi negimę kūdikiai, kol neturėsime tvirtų šeimų, mes nebūsime laisvi... Norint kalbėti ar svajoti apie laisvą Lietuvą, jos šviesią ir laimingą ateitį, visų pirma reikia susirūpinti tautos dvasiniu atgimimu. Amerikos prezidentas D. Vašingtonas yra sakęs: „Valstybėje, kurioje nėra tikėjimo ir doros, negali būti ir kalbos apie gyventojų laimę.“

Todėl ir mes šiuo metu turėtume ypatingai kreiptis į savo Tėvynės Globėją šv. Kazimierą, prašydami jo užtarimo. Šv. Kazimiero statula ant jo karsto vaizduoja jį patį, laikantį vienoje rankoje kryžių, o kitoje – lelijų žiedus. Šiais simboliais šv. Kazimieras mums sako, kad jeigu tauta nori išvysti šviesią rytdieną, tai labiausiai turime susirūpinti tikėjimu ir dora. Pats šv. Kazimieras yra su mumis ir siūlosi mums padėti. Svarbiausia – nenusigręžti ir nepalikti jo užmarštyje.

Mūsų Tėvynė didžiųjų įvykių sūkuryje. Šituose verpetuose mūsuose ne tiek fizinio skausmo, kiek dvasinio. Šv. Kazimiero dienoje prašykime savo tautos Globėjo, kad išmelstų Dievo malonės ir mūsų maža Tėvynė būtų tarsi žiburys ant kalno, spindinti tvirtu tikėjimu, karšta meile ir nepalaužiama viltimi. Tegu bręsta, šv. Kazimierui užtariant, tautos dvasinės jėgos, grūdinamos gyvenimo audrų. Atlikime savo misiją, kurią Dievas mums skyrė.

Papilė, 1990 m.

Mes gyvenime matome daugybę ženklų: kelio, firmų, reklaminių etc. Ir ne tik matome, bet ir girdime, rodome etc.

Ženklas, kaip sako šv. Augustinas, byloja apie kitą realybę, kurios mes nematome (pvz., dūmai – apie toli esančią ugnį).

Žmogus bendrauja ir susikalba tik ženklų pagalba. Dievas kalbina žmogų taip pat per ženklus. Jėzus Kristus yra neregimojo Dievo Tėvo ženklas. Jėzus mums paliko malonės ženklus – sakramentus. Bažnyčia irgi yra ženklas pasauliui. Krikščionis taip pat turi būti ženklu.

Kaip žinome, žuvis buvo vienas iš pirmųjų krikščionių ženklų bei tikėjimo simbolių, taip pat ir kryžius. Tertulionas liudija, kad pirmieji krikščionys kryžiaus ženklą naudojo dažnai. Dykumų tėvai juo gindavosi nuo piktojo puolimų.

O kaip aš liudiju tikėjimą? Ar esu ženklu pasaulyje? Kokius ženklus palieku bei naudoju? Kokie ženklai nedera man kaip krikščioniui? Kokių ženklų reikia saugotis? Verta susipažinti su egzorcistų patarimu saugotis kai kurių ženklų (žr. ženklai, kurių reikia saugotis).

Šį vakarą susėsime savo šeimose prie šventinio stalo, nukloto visais būtinais tradiciniais ir net naujai sukurtais Kūčių patiekalais. Jei šeimoje yra vaikų, gražiausiais žaisliukais išpuošta eglutė skleis ypatingą kvapą ir tyliai lauks anksti paryčiais ateinančių rūpestingų mamų ir tėčių, kad padėti dovanėles, gautas iš Kalėdų Senelio. Visi namai gyvens laukimo dvasios apsupty. Kai šeimoje jau visi suaugę, dažniausiai bus pasitenkinta kuklesne eglės šakele. Dovanėles neretai paduosime į rankas tam, kuriam jos skirtos. Žinoma, ir dabar nepamirštant pridurti: „Čia nuo Kalėdų Senelio.“ Kažkas pastebės, kad jau užtekėjo Aušrinė žvaigždė.

Gerai, kad tai viena iš nedaugelio metų dienų, kai visi vaikai stengiasi susirinkti pas tėvelius, kartu pabūti, akimirkai sustoti, pristabdyti nesibaigiančius rūpesčius ir išgyventi ypatingą šeimos artumą. Maloni ir dovanėlių gavimo akimirka, kuomet matai su kokiu dėmesiu ir išmone jos buvo ruošiamos, kad tik tiktų ir patiktų. Gera apžvelgti praėjusius metus, pasidalinti patirtimi, pasidžiaugti paaugusiais vaikais, prisiminti išėjusius amžinybėn.

Deja, nemažai yra šeimų, kur pamirštama, o kai kam ir nežinoma, kad šios vakarienės centre yra Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus gimimo laukimas. Tikro Dievo ir Žmogaus iš Mergelės Marijos gimimas mums, žmonėms, gerai pažįstamu mažo bejėgio kūdikėlio kūnu. Ir nesvarbu, kad tai įvyko daugiau nei prieš 2000 metų. Jis gimsta kasmet, sustiprindamas mūsų geruosius troškimus, ir suteikia jėgų ir išminties jiems įgyvendinti. Gimsta mūsų širdyse, jei mes trokštame sutikti Jį, pažinti Jį, gyventi su Juo.

ŠIĄNAKT MUMS GIMĖ IŠGANYTOJAS

Vienas vokiečių žurnalas rašė apie didžiulį muziejų, kuriame yra patalpinta daugybė įvairiausių prakartėlių. Tai visų meno krypčių ir stilių prakartėlės. Čia ir auksu spindinčio baroko, ir kylančios aukštyn, tarsi pilių bokštai, gotiško stiliaus prakartėlės. Nuostabus šviesų mirgėjimas ir apšvietimas daro prakartėles panašias į pasakiškus karalių rūmus.

Gal norėdami atsilyginti už savo ir anų laikų žmonių beširdiškumą ar nuraminti savo sąžinę, mes dabar ir rengiame puošnias prakartėles su gražiai paruoštomis ėdžiomis, gyvulėliais, paukšteliais ir angeliukais, išdabintas gėlėmis. Žiūri ir džiaugiesi – tikra pasaka! O kaip buvo iš tikrųjų? Kaip atrodė tas būstas, kuriame gimė mūsų Išganytojas? Tai nebuvo švarus, šiltas ir jaukus kambarys. Nebuvo ten nei šviestuvų, nei aukso, nei pasakiškų puošmenų. Tai buvo tvartas. Tamsus, apipelėjęs, dvokiantis tvartas. Tais laikais tvarte būdavo švarios tik ėdžios ir lovys. Tai buvo pati menkiausia ir nešvariausia vieta, kurią žmonija pasiūlė taip ilgai lauktam, savo Išganytojui. Gi kieta, medinė prakartėlė tarsi simbolizavo kryžiaus medį... Dievas pasirinko kraštutinį skurdą ir priėmė žmonių atstūmimą. Jis pasitenkino tuo, kas primityviausia.

Tikrą Kalėdų prasmę sudaro ne tie, taip labai reklamuojami blizgučiai, žaisliukai ir linksmybės, bet prieš du tūkstančius metų angelo pranešta žinia visai žmonijai, taigi ir mums: „Štai aš skelbiu jums didelį džiaugsmą. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas.“ Toji džiaugsminga žinia pirmiausia buvo paskelbta Palestinoje, o vėliau pasklido po visą Europą ir pasaulį.

Nėra gražesnės ir linksmesnės žinios, kaip toji Kalėdų žinia. Ji skelbia, kad žmogus nėra užmirštas, nėra nereikalingas. Evangelija sako: „Jums gimė Išganytojas!“ Mums gimė! Taigi mes nepražuvę, turime išsigelbėjimą. Dievas mums ištiesė ranką. Bet ar mes turime savy tiek tikėjimo, kad prisiliestume tos rankos?

Teko skaityti apie vienas Kalėdas vokiečių koncentracijos stovykloje. Kristaus gimimo šventė buvo jau nebetoli. Badas, šaltis, nežmoniškai griežtas režimas, parazitų užpulti, išsekę žmonės. Dienos norma – keli šimtai gramų duonos. Atrodo, kokios čia gali dar būti šventės? Ir vis tiktai tie iškankinti žmonės nusprendė paminėti Mesijo atėjimą. Jau ir iš taip menko duonos davinio jie kasdien sutaupydavo po keletą duonos trupinėlių, o Kūčių vakarą iš jų sulipdė mažutę prakartėlę. Ir, nepaisant šalčio, bado, nepaisant to, kad jie taip toli, atskirti nuo savų, artimųjų, atskirti nuo Tėvynės, tą šventą vakarą visi, nušvitusiais veidais, klūpojo prie savo prakartėlės, padarytos iš tokių brangių mažučių duonos trupinėlių. Nors išoriškai tai buvo labai skurdžios Kalėdos, bet jie giedojo kalėdines giesmes, prisiminė savo šeimas, gimtinę ir džiaugsmo bei ilgesio ašaros riedėjo jų skruostais... Jie tai jau tikrai suprato ir pajuto Kristaus Gimimo šventės prasmę, žinojo, kad ir jiems gimė Išganytojas ir kad Jo mažutės rankelės laimina juos. Tai buvo stiprūs žmonės, nors ir išsekę kūnu, bet tvirti savo dvasia.

Šiandien, pažvelgę į save, pamatysime, koks didžiulis skirtumas yra tarp tų iškankintų žmonių ir mūsų. Dabar, rodos, yra visos sąlygos prasmingai ir laisvai švęsti Kalėdas, ateiti į bažnyčią, aplankyti ir pasimelsti prie Gimusio Kūdikėlio. Deja, kažkam tai kelias tolimas, tai oras ne koks – geriau namuose prie televizoriaus padrybsoti, už stalo pasėdėti, skaniai pavalgyti ar net persivalgyti, išgerti, pašokti, pasilinksminti... Dar eglutė, dovanos... O bažnyčioje Kristus prakartėlėje?.. Kristus?.. Jis palauks...

Kai kam atrodo, kad Kristus jau labai seniai gimė ir kam Jį vėl minėti? Bet tie du tūkstančiai metų nieko nereiškia. Dievas visuomet veikia šiandien. Tūkstantis metų pas Viešpatį kaip viena diena. Todėl ir kalbame apie dabartį. Ne anuomet, bet šiandien mums gimė Išganytojas. Nors kai kurie žmonės ir nepriimtų Kūdikėlio Jėzaus, nors ir stengtųsi paneigti Jo gimimą, vis dėlto šiąnakt mums gimė Išganytojas, gimė Kristus. Ir Kalėdos atnešė mums išganymą. Jeigu kas sakytų, kad Dievas mums nereikalingas, kad Jis tarsi neprašytas svečias, bet be Dievo apsieiti, be Jo būti laimingu žmogus negali. Be Dievo pasaulyje tegali būti tik suirutė ir baisus chaosas...

„Jiems nebuvo vietos užeigoje“, – skaitome Evangelijoje. Nors žmonės matė sunkią Švč. Mergelės Marijos padėtį, jų širdys nesuminkštėjo ir Jiems tarp žmonių nebuvo vietos. Dažnai mes piktinamės tų laikų žmonių negailestingumu, tačiau ar daugelio šiandieninių žmonių širdyse ir namuose Kūdikėlis Jėzus atranda savo vietą ir meilę?

O mes, kurie atėjome iš širdies pasveikinti gimusio Kūdikėlio, padėkoti Jam, priimkime į savo širdis Išganytoją ir savo Viešpatį. Patikėkime Tuo, kuris atėjo į žemę taip nežymiai, tyliai, kuris teužėmė tik mažą kertelę tvartelyje, kuris nepadidino nei ašarų, nei kraujo upių, kuris atnešė ramybę žmonijai, kuris visuomet laukia visų, ateinančių pas Jį.

Kalėdų šventė primena mums, kad Dievas nepamiršo mūsų ir atsiuntė žmonijai Išgelbėtoją. Šį šventą rytą Kūdikėlis Jėzus tiesia į mus savo rankutes ir tarsi sako: „Ateikite pas mane visi, kurie verkiate, ir aš jus atgaivinsiu. Mylėkite mane! Mylėkite, nes ir aš jus visus labai myliu.“ Kristus mus kviečia ne į puošnius ir ištaigingus rūmus, bet į savo vargingą tvartelį. Kviečia ne į puotą, bet į ramybę, džiaugsmą ir išganymą, kurį mums atnešė šiandien. O mes tik ateikime. Ateikime, jeigu norime būti laimingi.

Kun. V. Skiparis

Upyna, 1985 m.

Dar vieni metai skriete praskriejo. 2011-ieji – Dievo Gailestingumo metai, dovanoję mums daug gražių renginių, skirtų Dievui pažinti, Jo Gailestingumui atsiverti. Ir jaunimui švenčių nestigo – Pasaulio jaunimo dienos Madride, Taizé pamaldos Lietuvoje, „The Kelly Family“ grupės nario Paddy Kelly turo „Eurorosarium“ rožinio karoliukas Vilniuje. Visko neįmanoma suminėti.

Nuoširdžiai ačiū visiems kunigams, seselėms vienuolėms ir pasauliečiams broliams ir sesėms, nenuilstamai ir pagarbiai nešantiems Gerąją Naujieną. Kad kiekvienas žmogus išgirstų ją, pažintų ją ir atradęs Tiesą rinktųsi doros, santarvės, atjautos, gailestingumo, nuoširdumo kelią. Galbūt verta kiekvienam asmeniškai paklausti savęs: ar priartėjo mūsų širdys arčiau Kūrėjo? ar, pasisėmę Tėviškosios meilės, nešėme ją sutiktiems žmonėms, ar skleidėme ją savo šeimose?

Dabar, Advento metu, tinkamas laikas sustoti ir skirti dėmesio ne tik dovanėlių ruošimui, bet ir apmąstymui, kam gi jis skirtas. Atsimenu, kartą darbe, belaukiant Šv. Kalėdų, su kolege dalijomės mintimis apie tikėjimą. Dievas – viskas aišku – yra. Tačiau mums, moterims, turinčioms vaikų, buvo nesuprantama, kaip galėjo įvykti gyvybės užsimezgimo stebuklas be vyro. Tuomet protas sakė – taip negali būti. Ir kaip nuostabu, kad Dievas nesupyko, nenusigręžė, tik laukė. Kantriai laukė. Ir po truputį vėrė širdį man, žiūrinčiai į prakartėlėje gulintį kūdikėlį Jėzų Kristų. Protas traukėsi ir... suklupo ant kelių prieš didingą Dievo slėpinį. Argi žmogui pažinti Dievo sumanymą? Ir tokį neapsakomai didingą – atsiųsti žemėn savo Sūnų. Ir ne bet kaip, o gimstantį iš Mergelės Marijos įsčių! Mažą, bejėgį kūdikėlį, reikalingą savosios šeimos apsupties, švelnių mamos rankų ir stipraus tėčio glėbio. Žiūrint į kiekvieną mažutėlį vaikelį kyla begalinė nuostaba ir širdis pildosi nuo jo sklindančiu skaistumu, dorumu, meilumu. Žvelgiant į Dievą – nurimsti, atsiveri, ieškai... ir sutinki.

Ruoškimės ramybėje ir vidiniame susikaupime sutikti Ateinantį mūsų Viešpatį – Jėzų Kristų.

RASOKIT, DANGŪS

Rasokit, dangūs, iš savų aukštybių,

Debesys, lykit lietumi teisybės!

Išdžiūvus žemė teatsigaivina

Ir Atpirkėją mums teišdaigina.

Kaip ryto saulės laukia vyturėliai,

O Dieve, laukiam mes akis pakėlę;

Šaukiam pagalbos žmonės nusidėję,

Meldžiame, prašom siųsti Atpirkėją.

Adventas yra laukimo laikotarpis. Šiuo metu mes, katalikai, laukiame ateinančio Mesijo. Trumpas yra Advento laikotarpis. Tačiau pamąstę mes suvokiame, jog visas mūsų gyvenimas yra tarsi Adventas. Juk mes pastoviai ko nors laukiame, ilgimės, tikimės... tačiau laukdami mes vis senstam ir vis labiau artėjame prie Amžinybės.

Adventas turėtų būti susitelkimo ir ramybės laikas, kad tuo metu galėtų prabilti Dievas. Šiuo laiku neturėtų praeiti nei viena diena, kurioje nebūtų bent valandėlės, skirtos tylai ir įsiklausymui į Dievo Žodį.

Dabar Dievas jau beveik nepasiekia mūsų nei savo žodžiais, nei mokslu, nei savo pavyzdžiu. Kodėl taip yra? Ar todėl, kad Dievas tyli? Ar todėl, kad nenori su mumis kalbėtis? Ne! Dievas nėra tylintis Dievas. Jis – kalbantis Dievas, kuris yra kalbėjęs ne tik per Mozę bei pranašus, bet ypač per Jėzų Kristų. Dievas kalba į mus nuolat. Prisiminkime Šventąjį Raštą: „Ir Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“; „Aš esu su jumis per visas dienas“; „Mano Tėvas veikia iki šiol ir aš veikiu“.

Taigi, Dievas tikrai kalba iki šiol. O jei Jo Žodis mūsų nepasiekia, tai priklauso ne nuo Dievo, o nuo mūsų, kadangi Dievo atžvilgiu mes esame praradę klausą. Dievo Žodis tapo tik balsu, šaukiančiu į mūsų kurčią, atgarsio nerandančią sielos dykumą.

Mes negirdime Dievo žodžio, nes pasaulis kalba mumyse pilnu balsu. Dievas nesinaudoja garsiakalbiu, kad  kažką peršauktų. Jis nekonkuruoja su žemės balsais ir triukšmu. Dievas prakalba tada, kai nutyla visi balsai, kai nutyla pats žmogus ir įsiklauso, laukdamas Dieviškos išminties Žodžio. Todėl šiuo Advento laikotarpiu mes daugiau raskime laiko tylai ir ištarkime: „Dieve, teateinie Tavo Žodis!“

Adventas yra laikas atnaujinto pokalbio tarp Dievo ir mūsų. Tarpe nieko negali būti. Jokie pašaliniai garsai, jokie matomi ar apčiuopiami daiktai. Tik Dievas ir žmogus.

Šis laikotarpis – tai Dievo ieškojimo laikas. Jis yra mūsų tarpe, tačiau, deja, mes dažnai neberandame Jo. Jono Evangelijoje skaitome: „Tarp jūsų stovi Tas, kurio jūs nepažįstate.“ Šiandien lyg girdime panašų į aną Marijos Magdalietės skundą: „Paėmė Viešpatį ir mes nežinome, kur Jį padėjo.“ Kažkas ir iš mūsų paėmė Viešpatį ir mes nežinome dažnai, kur Jo ieškoti. O Jis stovi čia pat ir laukia mūsų ...

Pilnas įtampos yra mūsų, krikščionių gyvenimas. Iš vienos pusės, mes jau kreipiame žvilgsnius į sugrįžtantį Viešpatį, laukdami Jo antrojo pasirodymo, laukdami paskutiniojo Teismo, o iš kitos pusės, vėl grįžtame į tą pačią pradžią, iš naujo ruošdami Viešpačiui kelią savo širdyse, vėl laukiame gimstant savo Išganytojo Kristaus.

Adventas veda mus į perspektyvą, kur susitinka praeitis ir ateitis. Jis veda mus prie To, kuris mums sako: „Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas.“ Ir jei mes mokėsime laukti, jeigu mokėsime būti tyloje ir įsiklausyti į Dievo žodžius, tuomet užtvaros tarp Dievo ir žmogaus bus pašalintos, geležinė tylos uždanga bus perplėšta ir vėl bus užmegztas dialogas, žodžio dialogas tarp Dievo ir žmogaus, kuris greitai taps malonės ir gyvenimo dialogu. 

Upyna, 1983 m.

Didingai skamba visuotinė pasaulio simfonija, kurios dalyviai esame mes visi: mes ir klausytojai, ir atlikėjai. Kiekvienas turime savo užduotis, savo muzikines partijas, kurias norime atlikti kuo darniau. Visas mūsų gyvenimas yra tarsi nuolatinis grojimas tame milžiniškame pasaulio orkestre. Visi šiek tiek improvizuojame ir jaučiamės laimingi, jei pajuntame, kad mūsų akordai darniai suskamba bendrame visos simfonijos fone. Mėginame įnešti ką nors naujo ir džiaugiamės, jei tai harmoningai pritampa prie visumos, ir liūdime, jeigu pajuntame, kad nepritapo. Dirigentas viską girdi ir visada gali tiksliai pasakyti, kuris dalyvis ir kuriuo momentu sugrojo ne tą natą ar ne laiku pradėjo groti. Todėl mes visi esame atsakingi už savo atlikimą gyvenime ir su tuo instrumentu, kurį turime. Dirigentas rūsčiu žvilgsniu įspėja, jeigu padarome klaidą, arba maloniai nusišypso, jeigu atliekame savo partiją sklandžiai, pakiliai ir kai visa muzika suskamba vieningai ir didingai. Toks yra mūsų gyvenimas – kaip muzika, kuri būna liūdna ir linksma, tragiška ir grėsminga, pakili ir švelni. Tame ir yra šios simfonijos didingumas.

Tačiau kartais atsiranda tokių garsų, kurie gali skambėti labai užkrečiamai, bet nepritampa prie bendro konteksto. Atsiranda keli skirtingi motyvai. Vieni ima laikytis vienos versijos, kiti – kitos, o treti dar kitos. Daugelis pakrinka. Nelieka harmonijos. Atsiranda vis didesnių disonansų. Galiausiai išsivysto klaiki, ausį rėžianti kakofonija. Ir tuomet Didysis Dirigentas neiškentęs ryžtingai ir griežtai sušunka: „Stop!“... Įsivyrauja klaiki pauzė. Galima įsivaizduoti visa tai atsakingo viešo koncerto metu. Visi nuščiūva. Mirtina tyla. Visi laukia: kas bus? Kažkas sušunka: „Pasaulio pabaiga.“ Tačiau Didysis Dirigentas valdingai pakelia ranką ir taria: „Pradėkime iš naujo, nuo tos vietos, kur prasidėjo klaida!“ Dirigentas ima darniai pagal taktą mosuoti ranka. Atsiranda nauji akordai. Pradeda gražiai skambėti muzikos garsai. Išsivysto bendra harmonija ir po truputį vėl pradeda didingai skambėti galinga pasaulio simfonija. 

Mintys, kilusios kuriant skulptūrą „Pasaulio simfonija“.

 Apmąstymo autorius skulptorius Jonas Naruševičius savo dirbtuvėje.

Artėja laikas, kuomet visi skubėsime į kapines prisiminti ir aplankyti savo mirusiuosius, susitikti su giminėmis ar šiaip pažįstamais, tuo pačiu reikalu atvykusiais. Džiugu matyti paaugusius vaikus, jų tėvelius, besišnekučiuojančius apie praėjusius metus, niekada nepamirštančius pagarbiai atsiliepti apie iškeliavusius artimuosius. Gera sutikti ateinančią savo vyro atilsio vietos lankyti greta kaimelyje gyvenančią senučiukę, besiramsčiuojančią lazdele, dailia skarele apsigobusią. Ji vis pasibėdoja, kad Dievulis pamiršo ją, o kažkodėl jauną, už kelių kapelių gulintį, pasišaukė. Visada prisimena, kiek jau metų po vyro mirties praėjo, kaip ją vieną paliko. Ir taip ramiai, gražiai papasakoja, kas šiemet mirė, kas net iš užsienio grįžo pelenais urnoje. Pasidžiaugia, kad žmogus gyvenęs užsienyje, tačiau artimųjų prašęs, kad jo mirties atveju tėviškėn pargabentų. Brangi savoji žemė žmogui. Uždegusi žvakeles, pasimeldžia ir nuskuba visa tai pakartoti prie nelankomo kapo.

Žinome, kad visi atėjus laikui turėsime iškeliauti. Tik ar tinkamai savo gyvenimu tam ruošiamės? Ar skiriame laiko pagalvoti, kaip reikėtų gyventi, kad iki išeinant nepaliktume žemėje įskaudinto, pažeminto, nuskriausto žmogaus?

Dalinuosi kunigo a. a. V. Skipario pamokslu „Vėlinės“.

VĖLINĖS

Šiaurės rytų Prancūzija, Verdenas, Ardėnų miškai... tai vietos, kurias žmonijos istorija visada minės. Verdenas – ištisa žmonijos laidotuvių procesija su nerimstančiu ir nesibaigiančiu Requiem vienam milijonui žmonių, kurie taip norėjo gyventi ir kurių širdys amžinai nustojo plakusios. Nustojo plakusios čia, Verdeno laukuose, ištisus mėnesius siaučiant ugnies, plieno ir mirties uraganui. Tai įvyko 1916 metais per Pirmąjį pasaulinį karą. Prancūzija ir Vokietija tuomet neteko milijono karių. Dabar ten pastatytas didžiulis paminklas, o ant jo užrašas: „Atmink karius, kurie, stovėdami su šautuvais, miega šiuose apkasuose.“ Prie paminklo iš po žemių kyšo durtuvai ir šautuvų vamzdžiai. Ant jų sukabinti rožančiai. Prieš paminklą ištisas plotas sėte nusėtas baltais kryžiais. Kiekvieną kapą puošia gėlės. Tai ištisas mirusiųjų miestas.

Tokie miestai yra pabirę ir po visą mūsų kraštą. Ir kada tyliais žingsniais ateina Vėlinės, šie miestai nušvinta tūkstantinėmis žvakelių liepsnelėmis, o nuo kryžių į visas puses pasklinda vilties spindulėliai. Vėlinių diena priklauso mirusiesiems. Tačiau ir mums ši diena pasakoja apie amžinybę bei mūsų žemiškosios kelionės tikslą. Ši diena primena tai, ko žmogus nenori girdėti, ko jis vengia, nuo ko jis dreba ir veltui stengiasi pabėgti. Ši diena kiekvienam primena mirtį, o mirusieji, tartum sako gyviesiems: „Jums reikia didelių ištaigingų namų, jums reikia prabangos, linksmybių, šviesos, erdvės. Jums reikia daugelio dalykų. Mums gi užtenka visko. Mums reikia tik maldos.“

Bažnyčia tą dieną taip pat primena apsvaigusiam nuo linksmybių ir malonumų beieškančiam žmogui: „Atmink, kad mirsi!“ Prabanga, skanūs valgiai, karjera, pinigai – tai savęs apgaudinėjimas, noras negalvoti, atitolinti tą staigų žemiškojo gyvenimo nutrūkimą. Kad ir kas bebūtų, mirtis laimės. Ir kiekvienas žmogus tai gerai žino, bet vis galvoja, kad tai negreitai bus. Vis apgaudinėja save.

Gražu, kad Vėlinių dieną sutvarkomi kapai. Jie skęsta gėlėse, vainikuose. Ant jų uždegamos žvakutės. Tačiau, jeigu galėtume išgirsti mirusiųjų šauksmą, jie neprašytų dar daugiau gėlių ar šviesos. Jei mirusysis kalbėtų, jis maldaute maldautų: „Pasigailėkite manęs bent jūs, mano artimieji... melskitės už mane!“

Mirties problema yra daug svarbesnė už visas kitas žemiškąsias problemas. Miršta visi – turtingi ir vargšai, karaliai, valstybių vadovai ir paprasti darbininkai, gatvių šlavėjai. Visi turi paklusti mirties įstatymui. O ar būtų teisinga, kad žmogaus troškimas amžinai gyventi nebūtų patenkintas? Bet kaip gali nebijoti mirties tas, kuris tik čia, žemėje, mato gyvenimo prasmę? Tas, kuriam Dievo nėra, kuris nepripažįsta amžinojo gyvenimo?

Gydytojas Flosenbiurgas pasakoja: „Rytą, labai ankstų, pro pusiau praviras barako duris mačiau klūpantį pastorių Bonhioferį ir nuoširdžiai besimeldžiantį. Toji, mirti pasmerktojo žmogaus malda, atsidavimas Apvaizdai mane giliai sukrėtė. Bausmės vietoje jis dar sukalbėjo trumpą maldelę ir po to drąsiai ir ramiai užlipo prie kartuvių esančiais laiptais. Čia po keleto minučių jis mirė.“ Ir tas gydytojas dar pridūrė: „Per savo beveik 50-ies metų gydytojo praktiką aš nemačiau nei vieno žmogaus, kuris mirtų taip ramiai ir visiškai pasikliaudamas Dievu.“

O kaip sutiktų mirtį nepasiruošęs jai žmogus? Ar jis galėtų jaustis toks ramus? Vargu! Tvirtai tikintis žmogus žino, kad jis yra išėjęs iš Dievo rankų ir vėl į jas sugrįžta. Netikintis dažnai sako: „Ir kam tada gyventi, jei vis tiek vieną dieną reikės mirti? Kam gyventi ir vargti?“ Teisingai, jei nėra Dievo ir amžinojo gyvenimo, tada visas žmogaus gyvenimas yra tik gedulinga eisena į kapo duobę. Tačiau to, kuris turi sveiką, nesugadintą mąstymą, neįtikinsi, kad išnykimas yra natūralus dalykas. Visa prigimtis prieš tai protestuoja, nes žmogus trokšta amžinai gyventi.

Žmogus visą savo gyvenimą rašo knygą, kurios paskutinį lapą užverčia karsto dangtis ir mirtis. Daugiau žmogus jos jau neskaito ir nieko joje neberašo. Tada perskaito Tas, kurio rankose yra žmogaus gyvenimas ir mirtis. Perskaito ir gale tos knygos rašo nuosprendį. Tokį nuosprendį, kokio žmogus užsitarnavo.

Ar nebus tada baisu, jei toje žmogaus gyvenimo knygoje bus parašyta, kad gyvenimas buvo praleistas be Dievo, maldos, gerų darbų? Kad jame buvo vien tik rūpinimasis savimi, žemiškojo gyvenimo malonumais? Ar nušluostys tuomet Dievas nuo mūsų akių ašaras, ar nebus skausmo, dejonių ir šauksmo? Į tuos klausimus ir duos atsakymą mūsų pačių parašyta gyvenimo knyga.

Kiekvienas žinome, kad nesame čia, žemėje, amžini, žinom, kad teks viską palikti. Žinom, kad mūsų draugai ir artimieji palydės mus iki kapo duobės, o į amžinybę palydovais bus vien mūsų darbai – geri ir blogi. Kaip tada džiaugsimės, jei gerųjų darbų bus daugiau.

Bažnyčia, realiai žiūrėdama į dabartį ir amžinybę, ragina gyventi taip, kad mirties valandą nereikėtų gailėtis suluošinto gyvenimo ir prarastos amžinosios laimės. Mirtis yra geriausia gyvenimo mokytoja. Ji grąžina žmogų iš tuščios apgaulės į realų gyvenimą.

Tikinčiam žmogui mirtis nebaisi. Jam mirtis – tai gyvenimo pradžia. Kenčiančiam ir mirštančiam ji suteikia džiaugsmingą tikrovės viltį. Jis žino, kad mirtis jam atneš dabar neįsivaizduojamą laimę. O mirštąs netikintysis beviltiškai ir su siaubu turi prisipažinti, kad, pagal jo mąstyseną, mirtis jį sunaikins, kad jo kūnas supus ir jo jau niekada nebebus. Tačiau taip nėra. Visi mirusieji arba kenčia, arba džiaugiasi. Jie ir toliau gyvens. Ir kas už mirusiuosius meldžiasi, tas tarsi sako: „Aš šiandien galiu ir privalau melstis už mirusiuosius, nes ateis tokia diena, kai ir mano sielai reikės maldos.“ Mirusiųjų prefacijoje skaitome: „Mums nušvito laimingo prisikėlimo viltis, kad tuos, kurie nuliūsta dėl mirties, paguostų būsimojo nemirtingumo pažadas, nes Tavo, Viešpatie, ištikimiesiems gyvenimas neatimamas, bet tik pakeičiamas, ir šio, žemiškojo gyvenimo namams iširus, rengiama amžina buveinė danguje.“

Kristus yra Prisikėlimas ir Gyvenimas. Ir šventą Vėlinių vakarą Kristus ir Bažnyčia skelbia džiugią tiesą: „Visi kelsitės!“ Tačiau, kurie darė gera, prisikels gyventi, o kurie darė bloga – prisikels stoti į teismą.

Kun. Vytautas Skiparis

Upyna, 1984 m.

Šią palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio dieną mūsų bendruomenės naujokė Daiva Urbelionienė dalijasi homilija, kurią gavo iš a. a. kun. Vytauto Skipario mamytės.

MINTYS IŠ PALAIMINTOJO JURGIO DIENORAŠČIO

„Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“, – sako Kristus. Arkivyskupo Jurgio pagrindinis bruožas ir buvo gili, giedra, žavi ramybė. Jį pažinoję, visi matė tą ramybę, spindinčią iš jo veido ir akių. Jo būdas buvo ramus, švelnus, taikus.

Ligos, sunkumai ir vargai, kurių jis turėjo ankstyvojoje jaunystėje ir vėliau, buvo jam kančios mokykla, kuri leido su meile priimti gausius ir sunkius gyvenimo kryželius.

Į gyvenimą jis žiūrėjo atviromis akimis ir priėmė jį tokį, koks jis yra – sunkų, erškėčiuotą. Arkivyskupas sakė: „Žemė ne rojus, o žmonės ne angelai ir čia neįmanoma gyventi be kryžiaus. Tačiau visados rūpinkimės turėti širdyje ramybę ir siekime gaivinti tą bruožą kituose.“

Matulaitis gerai žinojo ir pats buvo patyręs, ko galima laukti iš žmonių, net ir dirbant patį švenčiausią darbą. Jis sakė: „Kitados aš maniau, kad žmonės kitiems pavydi ir trukdo tik tada, kai mato juos kylant karjeros laiptais. Dabar įsitikinau, kad žmonės daug labiau būna nepatenkinti, matydami, kad kiti nori, bent kiek sugebėdami, sekti Kristaus pėdomis.“ Jam buvo skaudu matant žmones pilnus neapykantos ir paslėptos pagiežos vieni kitiems.

Matulaitis išgyveno įtarinėjimus ir iš savo pašaukimo brolių. Jis buvo skundžiamas vyresniesiems. „Kai man pranešė, kad Varšuvos kurijoje esu laikomas bedieviu, man buvo labai skaudu, – rašė jis. – Dvi savaites sirgau ir vaikščiojau kaip nesavas. Bet po to supratau, kad kryžius visuomet yra sunkus. Tik kūdikis gali būti ramus ant motinos rankų. Ramus, kol jo kojyčių nesužeidžia aštri stiklo šukė. Tik vaikas gali šypsotis kiekvienam sutiktam žmogui, nes jis dar nepažįsta žmonių nedėkingumo ir neapykantos. Jeigu suaugęs žmogus visiems šypsotųsi, tuomet aplinkiniai sakytų, kad jis arba nenormalus, arba šventasis.“

Matulaičio ramybė ir šypsena negalėjo būti nei naivaus vaiko šypsnys, nei nenormalaus, o tik šventojo, kuris, pažinęs žmonių neapykantą, pakeitė ją nepaprasta meile. Ir tai jis darė vedamas Kristaus. „Viešpats Jėzus visuomet buvo ramus, – rašo Matulaitis. – Kiek Jam žmonės visokių nuoskaudų darydavo, o Jis nesiliovė jų mylėjęs ir jiems tarnavęs. Jis net numirė už žmones, nors žinojo ir matė jų nedėkingumą ir net neapykantą. Nors ir patyręs visa tai, Kristus nesiliovė žmonių mylėjęs. Mes paprastai elgiamės priešingai. Net ir dorą žmogų arčiau pažinę ir pamatę jo silpnybes ir netobulumus, pradedame su juo rečiau bendrauti ir mūsų draugystė ilgainiui išblėsta. O juk galima būtų ir jam padėti. Tačiau mes matome tik kitų ydas, o į save net nepažvelgiame, nors mūsų silpnybės gal yra kur kas didesnės. Prieš pasmerkiant kitus, reikia prisiminti Kristaus žodžius: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas meta akmenį...“ Toliau arkivyskupas Jurgis sako: „Toli, dar labai toli mes, broliai ir seserys, nuo tikrosios Kristaus dvasios ir tos ramybės, kurią Jis mums duoda.“

„Jei santykiai su žmonėmis yra vienas didelis mūsų nerimo šaltinis, tai antras – mūsų santykiai su savimi. Mumyse išauga vidinės kliūtys: abejonės, pagundos, – skaitome Matulaičio dienoraštyje. – Iš to atsiranda susikirtimas su pačiu savimi, nusivylimas. Kartais ateina dvasinė naktis. Rodos, eini, veržiesi pirmyn, lyg į prarają. Didžiausią nerimą, rūpestį ir sielvartą kelia mūsų netobulumai. Ir juo tie netobulumai didesni, tuo mes daromės neramesni.“ Kaip santykiuose su žmonėmis reikia didelio pasitikėjimo Dievu, taip ir santykiuose su savimi reikia to paties. Matulaitis rašo vienai vienuolei: „Niekad nereikia nusiminti dėl savo silpnybių ir netobulumų. Juo silpnesni jaučiamės, tuo labiau Dievu pasitikėkime. Jis yra mūsų stiprybė ir išganymas.“ Toliau jis rašo: „Tarp idealo ir mūsų gyvenimo yra plyšys. Net didžiausi šventieji jautėsi silpni ir dažnai skųsdavosi tuo silpnumu. Svarbiausia, stengtis eiti tobulyn ir kilti, nežiūrint, kad tikslas dar labai toli. O matydama savo silpnybes ir netobulumus, prašyk Viešpaties paramos ir Jis neatstums tavęs. Juo silpnesni jaučiamės, tuo labiau pasitikėkime Dievu. Be to, prie tobulumo priklauso ir mokėjimas savo silpnybes kantriai nešti, kantriai ir be perstojo su jomis kovoti. Pasitikėjimas Dievu mums yra lyg inkaras laivui audringos jūros paviršiuje. Kai turime atramą ir žinome, kas mus palaiko, tada negalime jaustis vieniši, tarsi būtume žmonės be Dievo.“

Toliau Matulaitis prasitaria: „Vėl giliau žvilgterėjau į savo gyvenimą. Dieve, kokia negalė! Kiek visur netobulybių ir klaidų. Tikrai apimtų neviltis, jei nepasitikėčiau Tavo gailestingumu. Kiek kartų įvairūs reikalai mane pagavę nešiojo ir blaškė į visas puses, neleisdami rimtai dirbti. Tačiau aš matau, Viešpatie, kaip Tavo gausios malonės, tekėdamos, kaip sraunus upelis, nuolat valo ir plauna nuo sielos netobulybių dulkes ir nusižengimų purvą. Kai kurie darbai sutinka įvairių kliūčių, kurios reikalauja didelių dvasinių ir fizinių jėgų. Kiek kartų sunkioms kliūtims užėjus rankos krito žemyn, kojas lyg kas būtų kirste pakirtęs, žengti pirmyn tarsi neįstengčiau. Tu vis mane stiprinai, Viešpatie, tamsybėms mane apnikus. Tu vis man švietei savo Sūnaus, Viešpaties Jėzaus, pavyzdžiu.“

Pažvelgus į Matulaitį ir išgirdus jo žodžius, būtų galima pamanyti, kad jis neturėjo ramybės: „Ar išeis kas iš mano sunkaus ir vargingo darbo, vienas Dievas težino. Nors mano darbus žmonės vadina tuščiomis svajonėmis, bet svajoti aš neturiu kada. Jei nieko ir neišeis iš mano darbo, tai manau, kad Dievas priims bent mano gerus norus ir už juos atlygins. O tai mums visiems turi labiausiai rūpėti. Aš niekad nieko netroškau, tik rūpinaus, kad Dievui įtikčiau, Bažnyčiai ir žmonėms galėčiau ką gero padaryti. Aš atsidaviau Kristui, kuris ėjo darbų, vargų ir kryžiaus keliu. Todėl pats eisiu tuo keliu, kol galėsiu ir kiek tik pajėgsiu. Aukoju Tau, Viešpatie Dieve, visus savo darbus, vargus, rūpesčius, visus nemalonumus, sunkenybes, kryžius. Duok, Dieve, kad dėl Tavęs ir Tavo Bažnyčios dar daugiau galėčiau dirbti, vargti ir kentėti. Duok, kad sudegčiau, kaip ta žvakė ant altoriaus, nuo darbo kaitros ir meilės ugnies dėl Tavęs ir Tavo Bažnyčios.“

Trumpai pažvelgėme į palaimintojo Jurgio dienoraštį. Bet ir to užtenka, kad suprastume jo meilę Dievui ir žmogui, jo begalinį pasitikėjimą Viešpačiu visada ir visomis aplinkybėmis. Palaimintasis išgirdo ir suprato Kristaus žodžius: „Imkite mano jungą ir sekite manimi. Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“

Kun. Vytautas Skiparis