DĖMESIO!!!

Kun. Eitvydas su Galilėjiečių bendruomene

meldžiasi Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje.

Šv. Mišios kasdien (taip pat ir sekmadieniais) 17 val.

Kol bus šis skelbimo prierašas,

šeštadieniais 17 val. – Mišių nebus.

Narių vertinimas:  / 0

Dar vieni metai skriete praskriejo. 2011-ieji – Dievo Gailestingumo metai, dovanoję mums daug gražių renginių, skirtų Dievui pažinti, Jo Gailestingumui atsiverti. Ir jaunimui švenčių nestigo – Pasaulio jaunimo dienos Madride, Taizé pamaldos Lietuvoje, „The Kelly Family“ grupės nario Paddy Kelly turo „Eurorosarium“ rožinio karoliukas Vilniuje. Visko neįmanoma suminėti.

Nuoširdžiai ačiū visiems kunigams, seselėms vienuolėms ir pasauliečiams broliams ir sesėms, nenuilstamai ir pagarbiai nešantiems Gerąją Naujieną. Kad kiekvienas žmogus išgirstų ją, pažintų ją ir atradęs Tiesą rinktųsi doros, santarvės, atjautos, gailestingumo, nuoširdumo kelią. Galbūt verta kiekvienam asmeniškai paklausti savęs: ar priartėjo mūsų širdys arčiau Kūrėjo? ar, pasisėmę Tėviškosios meilės, nešėme ją sutiktiems žmonėms, ar skleidėme ją savo šeimose?

Dabar, Advento metu, tinkamas laikas sustoti ir skirti dėmesio ne tik dovanėlių ruošimui, bet ir apmąstymui, kam gi jis skirtas. Atsimenu, kartą darbe, belaukiant Šv. Kalėdų, su kolege dalijomės mintimis apie tikėjimą. Dievas – viskas aišku – yra. Tačiau mums, moterims, turinčioms vaikų, buvo nesuprantama, kaip galėjo įvykti gyvybės užsimezgimo stebuklas be vyro. Tuomet protas sakė – taip negali būti. Ir kaip nuostabu, kad Dievas nesupyko, nenusigręžė, tik laukė. Kantriai laukė. Ir po truputį vėrė širdį man, žiūrinčiai į prakartėlėje gulintį kūdikėlį Jėzų Kristų. Protas traukėsi ir... suklupo ant kelių prieš didingą Dievo slėpinį. Argi žmogui pažinti Dievo sumanymą? Ir tokį neapsakomai didingą – atsiųsti žemėn savo Sūnų. Ir ne bet kaip, o gimstantį iš Mergelės Marijos įsčių! Mažą, bejėgį kūdikėlį, reikalingą savosios šeimos apsupties, švelnių mamos rankų ir stipraus tėčio glėbio. Žiūrint į kiekvieną mažutėlį vaikelį kyla begalinė nuostaba ir širdis pildosi nuo jo sklindančiu skaistumu, dorumu, meilumu. Žvelgiant į Dievą – nurimsti, atsiveri, ieškai... ir sutinki.

Ruoškimės ramybėje ir vidiniame susikaupime sutikti Ateinantį mūsų Viešpatį – Jėzų Kristų.

 

RASOKIT, DANGŪS

Rasokit, dangūs, iš savų aukštybių,

Debesys, lykit lietumi teisybės!

Išdžiūvus žemė teatsigaivina

Ir Atpirkėją mums teišdaigina.

 

Kaip ryto saulės laukia vyturėliai,

O Dieve, laukiam mes akis pakėlę;

Šaukiam pagalbos žmonės nusidėję,

Meldžiame, prašom siųsti Atpirkėją.

Adventas yra laukimo laikotarpis. Šiuo metu mes, katalikai, laukiame ateinančio Mesijo. Trumpas yra Advento laikotarpis. Tačiau pamąstę mes suvokiame, jog visas mūsų gyvenimas yra tarsi Adventas. Juk mes pastoviai ko nors laukiame, ilgimės, tikimės... tačiau laukdami mes vis senstam ir vis labiau artėjame prie Amžinybės.

Adventas turėtų būti susitelkimo ir ramybės laikas, kad tuo metu galėtų prabilti Dievas. Šiuo laiku neturėtų praeiti nei viena diena, kurioje nebūtų bent valandėlės, skirtos tylai ir įsiklausymui į Dievo Žodį.

Dabar Dievas jau beveik nepasiekia mūsų nei savo žodžiais, nei mokslu, nei savo pavyzdžiu. Kodėl taip yra? Ar todėl, kad Dievas tyli? Ar todėl, kad nenori su mumis kalbėtis? Ne! Dievas nėra tylintis Dievas. Jis – kalbantis Dievas, kuris yra kalbėjęs ne tik per Mozę bei pranašus, bet ypač per Jėzų Kristų. Dievas kalba į mus nuolat. Prisiminkime Šventąjį Raštą: „Ir Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“; „Aš esu su jumis per visas dienas“; „Mano Tėvas veikia iki šiol ir aš veikiu“.

Taigi, Dievas tikrai kalba iki šiol. O jei Jo Žodis mūsų nepasiekia, tai priklauso ne nuo Dievo, o nuo mūsų, kadangi Dievo atžvilgiu mes esame praradę klausą. Dievo Žodis tapo tik balsu, šaukiančiu į mūsų kurčią, atgarsio nerandančią sielos dykumą.

Mes negirdime Dievo žodžio, nes pasaulis kalba mumyse pilnu balsu. Dievas nesinaudoja garsiakalbiu, kad  kažką peršauktų. Jis nekonkuruoja su žemės balsais ir triukšmu. Dievas prakalba tada, kai nutyla visi balsai, kai nutyla pats žmogus ir įsiklauso, laukdamas Dieviškos išminties Žodžio. Todėl šiuo Advento laikotarpiu mes daugiau raskime laiko tylai ir ištarkime: „Dieve, teateinie Tavo Žodis!“

Adventas yra laikas atnaujinto pokalbio tarp Dievo ir mūsų. Tarpe nieko negali būti. Jokie pašaliniai garsai, jokie matomi ar apčiuopiami daiktai. Tik Dievas ir žmogus.

Šis laikotarpis – tai Dievo ieškojimo laikas. Jis yra mūsų tarpe, tačiau, deja, mes dažnai neberandame Jo. Jono Evangelijoje skaitome: „Tarp jūsų stovi Tas, kurio jūs nepažįstate.“ Šiandien lyg girdime panašų į aną Marijos Magdalietės skundą: „Paėmė Viešpatį ir mes nežinome, kur Jį padėjo.“ Kažkas ir iš mūsų paėmė Viešpatį ir mes nežinome dažnai, kur Jo ieškoti. O Jis stovi čia pat ir laukia mūsų ...

Pilnas įtampos yra mūsų, krikščionių gyvenimas. Iš vienos pusės, mes jau kreipiame žvilgsnius į sugrįžtantį Viešpatį, laukdami Jo antrojo pasirodymo, laukdami paskutiniojo Teismo, o iš kitos pusės, vėl grįžtame į tą pačią pradžią, iš naujo ruošdami Viešpačiui kelią savo širdyse, vėl laukiame gimstant savo Išganytojo Kristaus.

Adventas veda mus į perspektyvą, kur susitinka praeitis ir ateitis. Jis veda mus prie To, kuris mums sako: „Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas.“ Ir jei mes mokėsime laukti, jeigu mokėsime būti tyloje ir įsiklausyti į Dievo žodžius, tuomet užtvaros tarp Dievo ir žmogaus bus pašalintos, geležinė tylos uždanga bus perplėšta ir vėl bus užmegztas dialogas, žodžio dialogas tarp Dievo ir žmogaus, kuris greitai taps malonės ir gyvenimo dialogu. 

Kun. Vytautas Skiparis

Upyna, 1983 m.

Narių vertinimas:  / 0

Didingai skamba visuotinė pasaulio simfonija, kurios dalyviai esame mes visi: mes ir klausytojai, ir atlikėjai. Kiekvienas turime savo užduotis, savo muzikines partijas, kurias norime atlikti kuo darniau. Visas mūsų gyvenimas yra tarsi nuolatinis grojimas tame milžiniškame pasaulio orkestre. Visi šiek tiek improvizuojame ir jaučiamės laimingi, jei pajuntame, kad mūsų akordai darniai suskamba bendrame visos simfonijos fone. Mėginame įnešti ką nors naujo ir džiaugiamės, jei tai harmoningai pritampa prie visumos, ir liūdime, jeigu pajuntame, kad nepritapo. Dirigentas viską girdi ir visada gali tiksliai pasakyti, kuris dalyvis ir kuriuo momentu sugrojo ne tą natą ar ne laiku pradėjo groti. Todėl mes visi esame atsakingi už savo atlikimą gyvenime ir su tuo instrumentu, kurį turime. Dirigentas rūsčiu žvilgsniu įspėja, jeigu padarome klaidą, arba maloniai nusišypso, jeigu atliekame savo partiją sklandžiai, pakiliai ir kai visa muzika suskamba vieningai ir didingai. Toks yra mūsų gyvenimas – kaip muzika, kuri būna liūdna ir linksma, tragiška ir grėsminga, pakili ir švelni. Tame ir yra šios simfonijos didingumas.

Tačiau kartais atsiranda tokių garsų, kurie gali skambėti labai užkrečiamai, bet nepritampa prie bendro konteksto. Atsiranda keli skirtingi motyvai. Vieni ima laikytis vienos versijos, kiti – kitos, o treti dar kitos. Daugelis pakrinka. Nelieka harmonijos. Atsiranda vis didesnių disonansų. Galiausiai išsivysto klaiki, ausį rėžianti kakofonija. Ir tuomet Didysis Dirigentas neiškentęs ryžtingai ir griežtai sušunka: „Stop!“... Įsivyrauja klaiki pauzė. Galima įsivaizduoti visa tai atsakingo viešo koncerto metu. Visi nuščiūva. Mirtina tyla. Visi laukia: kas bus? Kažkas sušunka: „Pasaulio pabaiga.“ Tačiau Didysis Dirigentas valdingai pakelia ranką ir taria: „Pradėkime iš naujo, nuo tos vietos, kur prasidėjo klaida!“ Dirigentas ima darniai pagal taktą mosuoti ranka. Atsiranda nauji akordai. Pradeda gražiai skambėti muzikos garsai. Išsivysto bendra harmonija ir po truputį vėl pradeda didingai skambėti galinga pasaulio simfonija. 

Mintys, kilusios kuriant skulptūrą „Pasaulio simfonija“.

 Apmąstymo autorius skulptorius Jonas Naruševičius savo dirbtuvėje.

Narių vertinimas:  / 1

Artėja laikas, kuomet visi skubėsime į kapines prisiminti ir aplankyti savo mirusiuosius, susitikti su giminėmis ar šiaip pažįstamais, tuo pačiu reikalu atvykusiais. Džiugu matyti paaugusius vaikus, jų tėvelius, besišnekučiuojančius apie praėjusius metus, niekada nepamirštančius pagarbiai atsiliepti apie iškeliavusius artimuosius. Gera sutikti ateinančią savo vyro atilsio vietos lankyti greta kaimelyje gyvenančią senučiukę, besiramsčiuojančią lazdele, dailia skarele apsigobusią. Ji vis pasibėdoja, kad Dievulis pamiršo ją, o kažkodėl jauną, už kelių kapelių gulintį, pasišaukė. Visada prisimena, kiek jau metų po vyro mirties praėjo, kaip ją vieną paliko. Ir taip ramiai, gražiai papasakoja, kas šiemet mirė, kas net iš užsienio grįžo pelenais urnoje. Pasidžiaugia, kad žmogus gyvenęs užsienyje, tačiau artimųjų prašęs, kad jo mirties atveju tėviškėn pargabentų. Brangi savoji žemė žmogui. Uždegusi žvakeles, pasimeldžia ir nuskuba visa tai pakartoti prie nelankomo kapo.

Žinome, kad visi atėjus laikui turėsime iškeliauti. Tik ar tinkamai savo gyvenimu tam ruošiamės? Ar skiriame laiko pagalvoti, kaip reikėtų gyventi, kad iki išeinant nepaliktume žemėje įskaudinto, pažeminto, nuskriausto žmogaus?

Dalinuosi kunigo a. a. V. Skipario pamokslu „Vėlinės“.

VĖLINĖS

Šiaurės rytų Prancūzija, Verdenas, Ardėnų miškai... tai vietos, kurias žmonijos istorija visada minės. Verdenas – ištisa žmonijos laidotuvių procesija su nerimstančiu ir nesibaigiančiu Requiem vienam milijonui žmonių, kurie taip norėjo gyventi ir kurių širdys amžinai nustojo plakusios. Nustojo plakusios čia, Verdeno laukuose, ištisus mėnesius siaučiant ugnies, plieno ir mirties uraganui. Tai įvyko 1916 metais per Pirmąjį pasaulinį karą. Prancūzija ir Vokietija tuomet neteko milijono karių. Dabar ten pastatytas didžiulis paminklas, o ant jo užrašas: „Atmink karius, kurie, stovėdami su šautuvais, miega šiuose apkasuose.“ Prie paminklo iš po žemių kyšo durtuvai ir šautuvų vamzdžiai. Ant jų sukabinti rožančiai. Prieš paminklą ištisas plotas sėte nusėtas baltais kryžiais. Kiekvieną kapą puošia gėlės. Tai ištisas mirusiųjų miestas.

Tokie miestai yra pabirę ir po visą mūsų kraštą. Ir kada tyliais žingsniais ateina Vėlinės, šie miestai nušvinta tūkstantinėmis žvakelių liepsnelėmis, o nuo kryžių į visas puses pasklinda vilties spindulėliai. Vėlinių diena priklauso mirusiesiems. Tačiau ir mums ši diena pasakoja apie amžinybę bei mūsų žemiškosios kelionės tikslą. Ši diena primena tai, ko žmogus nenori girdėti, ko jis vengia, nuo ko jis dreba ir veltui stengiasi pabėgti. Ši diena kiekvienam primena mirtį, o mirusieji, tartum sako gyviesiems: „Jums reikia didelių ištaigingų namų, jums reikia prabangos, linksmybių, šviesos, erdvės. Jums reikia daugelio dalykų. Mums gi užtenka visko. Mums reikia tik maldos.“

Bažnyčia tą dieną taip pat primena apsvaigusiam nuo linksmybių ir malonumų beieškančiam žmogui: „Atmink, kad mirsi!“ Prabanga, skanūs valgiai, karjera, pinigai – tai savęs apgaudinėjimas, noras negalvoti, atitolinti tą staigų žemiškojo gyvenimo nutrūkimą. Kad ir kas bebūtų, mirtis laimės. Ir kiekvienas žmogus tai gerai žino, bet vis galvoja, kad tai negreitai bus. Vis apgaudinėja save.

Gražu, kad Vėlinių dieną sutvarkomi kapai. Jie skęsta gėlėse, vainikuose. Ant jų uždegamos žvakutės. Tačiau, jeigu galėtume išgirsti mirusiųjų šauksmą, jie neprašytų dar daugiau gėlių ar šviesos. Jei mirusysis kalbėtų, jis maldaute maldautų: „Pasigailėkite manęs bent jūs, mano artimieji... melskitės už mane!“

Mirties problema yra daug svarbesnė už visas kitas žemiškąsias problemas. Miršta visi – turtingi ir vargšai, karaliai, valstybių vadovai ir paprasti darbininkai, gatvių šlavėjai. Visi turi paklusti mirties įstatymui. O ar būtų teisinga, kad žmogaus troškimas amžinai gyventi nebūtų patenkintas? Bet kaip gali nebijoti mirties tas, kuris tik čia, žemėje, mato gyvenimo prasmę? Tas, kuriam Dievo nėra, kuris nepripažįsta amžinojo gyvenimo?

Gydytojas Flosenbiurgas pasakoja: „Rytą, labai ankstų, pro pusiau praviras barako duris mačiau klūpantį pastorių Bonhioferį ir nuoširdžiai besimeldžiantį. Toji, mirti pasmerktojo žmogaus malda, atsidavimas Apvaizdai mane giliai sukrėtė. Bausmės vietoje jis dar sukalbėjo trumpą maldelę ir po to drąsiai ir ramiai užlipo prie kartuvių esančiais laiptais. Čia po keleto minučių jis mirė.“ Ir tas gydytojas dar pridūrė: „Per savo beveik 50-ies metų gydytojo praktiką aš nemačiau nei vieno žmogaus, kuris mirtų taip ramiai ir visiškai pasikliaudamas Dievu.“

O kaip sutiktų mirtį nepasiruošęs jai žmogus? Ar jis galėtų jaustis toks ramus? Vargu! Tvirtai tikintis žmogus žino, kad jis yra išėjęs iš Dievo rankų ir vėl į jas sugrįžta. Netikintis dažnai sako: „Ir kam tada gyventi, jei vis tiek vieną dieną reikės mirti? Kam gyventi ir vargti?“ Teisingai, jei nėra Dievo ir amžinojo gyvenimo, tada visas žmogaus gyvenimas yra tik gedulinga eisena į kapo duobę. Tačiau to, kuris turi sveiką, nesugadintą mąstymą, neįtikinsi, kad išnykimas yra natūralus dalykas. Visa prigimtis prieš tai protestuoja, nes žmogus trokšta amžinai gyventi.

Žmogus visą savo gyvenimą rašo knygą, kurios paskutinį lapą užverčia karsto dangtis ir mirtis. Daugiau žmogus jos jau neskaito ir nieko joje neberašo. Tada perskaito Tas, kurio rankose yra žmogaus gyvenimas ir mirtis. Perskaito ir gale tos knygos rašo nuosprendį. Tokį nuosprendį, kokio žmogus užsitarnavo.

Ar nebus tada baisu, jei toje žmogaus gyvenimo knygoje bus parašyta, kad gyvenimas buvo praleistas be Dievo, maldos, gerų darbų? Kad jame buvo vien tik rūpinimasis savimi, žemiškojo gyvenimo malonumais? Ar nušluostys tuomet Dievas nuo mūsų akių ašaras, ar nebus skausmo, dejonių ir šauksmo? Į tuos klausimus ir duos atsakymą mūsų pačių parašyta gyvenimo knyga.

Kiekvienas žinome, kad nesame čia, žemėje, amžini, žinom, kad teks viską palikti. Žinom, kad mūsų draugai ir artimieji palydės mus iki kapo duobės, o į amžinybę palydovais bus vien mūsų darbai – geri ir blogi. Kaip tada džiaugsimės, jei gerųjų darbų bus daugiau.

Bažnyčia, realiai žiūrėdama į dabartį ir amžinybę, ragina gyventi taip, kad mirties valandą nereikėtų gailėtis suluošinto gyvenimo ir prarastos amžinosios laimės. Mirtis yra geriausia gyvenimo mokytoja. Ji grąžina žmogų iš tuščios apgaulės į realų gyvenimą.

Tikinčiam žmogui mirtis nebaisi. Jam mirtis – tai gyvenimo pradžia. Kenčiančiam ir mirštančiam ji suteikia džiaugsmingą tikrovės viltį. Jis žino, kad mirtis jam atneš dabar neįsivaizduojamą laimę. O mirštąs netikintysis beviltiškai ir su siaubu turi prisipažinti, kad, pagal jo mąstyseną, mirtis jį sunaikins, kad jo kūnas supus ir jo jau niekada nebebus. Tačiau taip nėra. Visi mirusieji arba kenčia, arba džiaugiasi. Jie ir toliau gyvens. Ir kas už mirusiuosius meldžiasi, tas tarsi sako: „Aš šiandien galiu ir privalau melstis už mirusiuosius, nes ateis tokia diena, kai ir mano sielai reikės maldos.“ Mirusiųjų prefacijoje skaitome: „Mums nušvito laimingo prisikėlimo viltis, kad tuos, kurie nuliūsta dėl mirties, paguostų būsimojo nemirtingumo pažadas, nes Tavo, Viešpatie, ištikimiesiems gyvenimas neatimamas, bet tik pakeičiamas, ir šio, žemiškojo gyvenimo namams iširus, rengiama amžina buveinė danguje.“

Kristus yra Prisikėlimas ir Gyvenimas. Ir šventą Vėlinių vakarą Kristus ir Bažnyčia skelbia džiugią tiesą: „Visi kelsitės!“ Tačiau, kurie darė gera, prisikels gyventi, o kurie darė bloga – prisikels stoti į teismą.

Kun. Vytautas Skiparis

Upyna, 1984 m.

Narių vertinimas:  / 1

Šią palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio dieną mūsų bendruomenės naujokė Daiva Urbelionienė dalijasi homilija, kurią gavo iš a. a. kun. Vytauto Skipario mamytės.

MINTYS IŠ PALAIMINTOJO JURGIO DIENORAŠČIO

„Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“, – sako Kristus. Arkivyskupo Jurgio pagrindinis bruožas ir buvo gili, giedra, žavi ramybė. Jį pažinoję, visi matė tą ramybę, spindinčią iš jo veido ir akių. Jo būdas buvo ramus, švelnus, taikus.

Ligos, sunkumai ir vargai, kurių jis turėjo ankstyvojoje jaunystėje ir vėliau, buvo jam kančios mokykla, kuri leido su meile priimti gausius ir sunkius gyvenimo kryželius.

Į gyvenimą jis žiūrėjo atviromis akimis ir priėmė jį tokį, koks jis yra – sunkų, erškėčiuotą. Arkivyskupas sakė: „Žemė ne rojus, o žmonės ne angelai ir čia neįmanoma gyventi be kryžiaus. Tačiau visados rūpinkimės turėti širdyje ramybę ir siekime gaivinti tą bruožą kituose.“

Matulaitis gerai žinojo ir pats buvo patyręs, ko galima laukti iš žmonių, net ir dirbant patį švenčiausią darbą. Jis sakė: „Kitados aš maniau, kad žmonės kitiems pavydi ir trukdo tik tada, kai mato juos kylant karjeros laiptais. Dabar įsitikinau, kad žmonės daug labiau būna nepatenkinti, matydami, kad kiti nori, bent kiek sugebėdami, sekti Kristaus pėdomis.“ Jam buvo skaudu matant žmones pilnus neapykantos ir paslėptos pagiežos vieni kitiems.

Matulaitis išgyveno įtarinėjimus ir iš savo pašaukimo brolių. Jis buvo skundžiamas vyresniesiems. „Kai man pranešė, kad Varšuvos kurijoje esu laikomas bedieviu, man buvo labai skaudu, – rašė jis. – Dvi savaites sirgau ir vaikščiojau kaip nesavas. Bet po to supratau, kad kryžius visuomet yra sunkus. Tik kūdikis gali būti ramus ant motinos rankų. Ramus, kol jo kojyčių nesužeidžia aštri stiklo šukė. Tik vaikas gali šypsotis kiekvienam sutiktam žmogui, nes jis dar nepažįsta žmonių nedėkingumo ir neapykantos. Jeigu suaugęs žmogus visiems šypsotųsi, tuomet aplinkiniai sakytų, kad jis arba nenormalus, arba šventasis.“

Matulaičio ramybė ir šypsena negalėjo būti nei naivaus vaiko šypsnys, nei nenormalaus, o tik šventojo, kuris, pažinęs žmonių neapykantą, pakeitė ją nepaprasta meile. Ir tai jis darė vedamas Kristaus. „Viešpats Jėzus visuomet buvo ramus, – rašo Matulaitis. – Kiek Jam žmonės visokių nuoskaudų darydavo, o Jis nesiliovė jų mylėjęs ir jiems tarnavęs. Jis net numirė už žmones, nors žinojo ir matė jų nedėkingumą ir net neapykantą. Nors ir patyręs visa tai, Kristus nesiliovė žmonių mylėjęs. Mes paprastai elgiamės priešingai. Net ir dorą žmogų arčiau pažinę ir pamatę jo silpnybes ir netobulumus, pradedame su juo rečiau bendrauti ir mūsų draugystė ilgainiui išblėsta. O juk galima būtų ir jam padėti. Tačiau mes matome tik kitų ydas, o į save net nepažvelgiame, nors mūsų silpnybės gal yra kur kas didesnės. Prieš pasmerkiant kitus, reikia prisiminti Kristaus žodžius: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas meta akmenį...“ Toliau arkivyskupas Jurgis sako: „Toli, dar labai toli mes, broliai ir seserys, nuo tikrosios Kristaus dvasios ir tos ramybės, kurią Jis mums duoda.“

„Jei santykiai su žmonėmis yra vienas didelis mūsų nerimo šaltinis, tai antras – mūsų santykiai su savimi. Mumyse išauga vidinės kliūtys: abejonės, pagundos, – skaitome Matulaičio dienoraštyje. – Iš to atsiranda susikirtimas su pačiu savimi, nusivylimas. Kartais ateina dvasinė naktis. Rodos, eini, veržiesi pirmyn, lyg į prarają. Didžiausią nerimą, rūpestį ir sielvartą kelia mūsų netobulumai. Ir juo tie netobulumai didesni, tuo mes daromės neramesni.“ Kaip santykiuose su žmonėmis reikia didelio pasitikėjimo Dievu, taip ir santykiuose su savimi reikia to paties. Matulaitis rašo vienai vienuolei: „Niekad nereikia nusiminti dėl savo silpnybių ir netobulumų. Juo silpnesni jaučiamės, tuo labiau Dievu pasitikėkime. Jis yra mūsų stiprybė ir išganymas.“ Toliau jis rašo: „Tarp idealo ir mūsų gyvenimo yra plyšys. Net didžiausi šventieji jautėsi silpni ir dažnai skųsdavosi tuo silpnumu. Svarbiausia, stengtis eiti tobulyn ir kilti, nežiūrint, kad tikslas dar labai toli. O matydama savo silpnybes ir netobulumus, prašyk Viešpaties paramos ir Jis neatstums tavęs. Juo silpnesni jaučiamės, tuo labiau pasitikėkime Dievu. Be to, prie tobulumo priklauso ir mokėjimas savo silpnybes kantriai nešti, kantriai ir be perstojo su jomis kovoti. Pasitikėjimas Dievu mums yra lyg inkaras laivui audringos jūros paviršiuje. Kai turime atramą ir žinome, kas mus palaiko, tada negalime jaustis vieniši, tarsi būtume žmonės be Dievo.“

Toliau Matulaitis prasitaria: „Vėl giliau žvilgterėjau į savo gyvenimą. Dieve, kokia negalė! Kiek visur netobulybių ir klaidų. Tikrai apimtų neviltis, jei nepasitikėčiau Tavo gailestingumu. Kiek kartų įvairūs reikalai mane pagavę nešiojo ir blaškė į visas puses, neleisdami rimtai dirbti. Tačiau aš matau, Viešpatie, kaip Tavo gausios malonės, tekėdamos, kaip sraunus upelis, nuolat valo ir plauna nuo sielos netobulybių dulkes ir nusižengimų purvą. Kai kurie darbai sutinka įvairių kliūčių, kurios reikalauja didelių dvasinių ir fizinių jėgų. Kiek kartų sunkioms kliūtims užėjus rankos krito žemyn, kojas lyg kas būtų kirste pakirtęs, žengti pirmyn tarsi neįstengčiau. Tu vis mane stiprinai, Viešpatie, tamsybėms mane apnikus. Tu vis man švietei savo Sūnaus, Viešpaties Jėzaus, pavyzdžiu.“

Pažvelgus į Matulaitį ir išgirdus jo žodžius, būtų galima pamanyti, kad jis neturėjo ramybės: „Ar išeis kas iš mano sunkaus ir vargingo darbo, vienas Dievas težino. Nors mano darbus žmonės vadina tuščiomis svajonėmis, bet svajoti aš neturiu kada. Jei nieko ir neišeis iš mano darbo, tai manau, kad Dievas priims bent mano gerus norus ir už juos atlygins. O tai mums visiems turi labiausiai rūpėti. Aš niekad nieko netroškau, tik rūpinaus, kad Dievui įtikčiau, Bažnyčiai ir žmonėms galėčiau ką gero padaryti. Aš atsidaviau Kristui, kuris ėjo darbų, vargų ir kryžiaus keliu. Todėl pats eisiu tuo keliu, kol galėsiu ir kiek tik pajėgsiu. Aukoju Tau, Viešpatie Dieve, visus savo darbus, vargus, rūpesčius, visus nemalonumus, sunkenybes, kryžius. Duok, Dieve, kad dėl Tavęs ir Tavo Bažnyčios dar daugiau galėčiau dirbti, vargti ir kentėti. Duok, kad sudegčiau, kaip ta žvakė ant altoriaus, nuo darbo kaitros ir meilės ugnies dėl Tavęs ir Tavo Bažnyčios.“

Trumpai pažvelgėme į palaimintojo Jurgio dienoraštį. Bet ir to užtenka, kad suprastume jo meilę Dievui ir žmogui, jo begalinį pasitikėjimą Viešpačiu visada ir visomis aplinkybėmis. Palaimintasis išgirdo ir suprato Kristaus žodžius: „Imkite mano jungą ir sekite manimi. Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“

Kun. Vytautas Skiparis

Galilėjiečių bendruomenės vadovą

kun. Eitvydą Merkį galite rasti

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje:

kasdien pusvalandį prieš ir tuojau po 17 val. šv. Mišių;

sekmadieniais ir šventadieniais nuo 16.00 iki 18.00 val.

Išpažinčių kunigas klauso kasdien pusvalandį prieš Mišias.

Ilgesniems dvasiniams pokalbiams reikia su juo susitarti iš anksto.

Kalendorius
loader
Šventės ir šventieji
Prašymai pasimelsti (intencijos)
Klausimas apie tai, kas domina

Kas jus labiausiai domina?

Prisijungimas
Lankytojai
591487
ŠiandienŠiandien277
VakarVakar446
Šią savaitęŠią savaitę723
Šį mėnesįŠį mėnesį7948
VisoViso591487
Statistik created: 2018-11-20T11:56:59+00:00
Lankosi svečių 13
Lankosi narių 1
Straipsnių peržiūrėjimai
2921450

Galilėjiečių bendruomenė meldžiasi

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje

kasdien 17 val. Mišiose.

Sekmadieniais bei šventadieniais,

taip pat šeštadieniais

16.30 val. gieda Vakarinę

17 val. švenčia šv. Mišias