Narių vertinimas:  / 6
BlogiausiasGeriausias 

svarinskas

2014 m. liepos 17 d. išgirdome liūdną žinią, kad mirė kunigas monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Tikriausiai dar turės praeiti laiko, kad suvoktume ir tinkamai įvertintume šio iš tiesų didelio žmogaus, kunigo ir Tėvynės bei jos žmonių ištikimo mylėtojo darbų reikšmę.

 

Ačiū Dievui, kad teko laimė prisiliesti prie žmogaus, kuris visu savo gyvenimu liudijo nepalaužiamą tikėjimą Dievu, buvo nepaprastai atsidavęs Tėvynės labui, kasdien persiėmęs nuolatiniu rūpesčiu ir bebaimiu tiesos liudijimu žmonėms, skyrė didelį dėmesį jaunimo ugdymui katalikiška dvasia, kol sveikata leido, stengėsi išsaugoti ateities kartoms istoriją apie mūsų laisvės kovotojus partizanus.

 

Mūsų susitikimas įvyko, kai perskaičiau iškeliavusio amžinybėn kunigo Vytauto Skipario pamokslus, kurie palietė mane. Tuomet dar tik kelerius metus buvau atradusi tikėjimo gyvastį, todėl labai norėjau susitikti ir pasikalbėti su kunigais. Manau, kad ieškojau gyvo tikėjimo paliudijimo. Apie kunigą Vytautą Skiparį sužinojau iš jo mamytės, p. Marijos, su kuria susipažinau savo tetos dėka. Šis kunigas prieš kelerius metus buvo miręs, gyvo jo neteko nei matyti, nei girdėti. P. Marijos dovanotame savo prisiminimų ir kunigo V. Skipario pamokslų rinkinyje buvo paminėtas ir monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Tai tapo paskatinimu prašyti susitikimo, kad pasikalbėtume apie tikėjimą, meilę Tėvynei, jos istoriją.

 

Tiesa, dar vienas susitikimas su monsinjoru buvo šiek tiek anksčiau. Tuomet jis į mano artimųjų tėviškę, Jurgio ir Onos Stasiulevičių sodybą (Patamulšėlyje prie Kauno), buvo atvykęs palaiminti jų vaikų ir anūkų pastatytą paminklą, skirtą atminti partizanams, kurie gyveno bunkeryje, įrengtame sodyboje, po alyvos krūmu. Šeimininkai buvo tikintys žmonės, užauginę šešis vaikus, patyrę ir tremtinių dalį, visi laimingai sugrįžę po tremties Tėvynėn. Tuomet neišdrįsau prieiti prie monsinjoro, tik klausiau jo kaip visada karštos kalbos, mačiau degančias akis. Širdyje kilo nuostaba ir klausimas – iš kur žmogui duota tiek energijos, veržlumo ir sveikatos.

 

Susitikome monsinjoro A. Svarinsko namuose netoli Arkikatedros. Ant sienų kabojo paveikslai, tautinės austos padėkos ir jubiliejų juostos. Viskas kuklu ir tuo pačiu nepaprastai brangu. Kiekviename žingsnyje, sakinyje ir akyse buvo galima jausti ištikimą meilę Dievui ir Tėvynei.

 

Susitikome keletą kartų ir kiekvieną kartą monsinjoras A. Svarinskas dovanodavo po keletą valandų trukusius pokalbius, plakatus su Vytauto Didžiojo, Maironio, vyskupo Motiejaus Valančiaus, tautos didvyrio kunigo Zenono Ignatavičiaus, Sofijos Pšibiliauskienės-Ivanauskaitės (Lazdynų Pelėdos), Lietuvos partizanų Didžiosios Kovos apygardos vado Jono Misiūno atvaizdais ir lankstinukų apie partizanus bei šiandienos aktualius įvykius, išsakydamas savo nuomonę apie jų pavojingą poveikį, keliantį grėsmę žmogui bei vedantį jį klystkeliais. Beje, lankstinukuose visada buvo prierašas: paskaityk ir pasidalink su kitais. Pasiūlė apsilankyti internetinėse svetainėse, kuriomis kartu su kitais bendraminčiais rūpinosi: LKB Kronika ir Partizanai.

 

Jaučiau didelę tėvišką meilę ir plačią žmogišką širdį, kurioje nebuvo vietos pykčiui, nuoskaudos jo kaltintojams, KGB budeliams, tardytojams, netikintiems žmonėms. Atsisveikinant monsinjoras A. Svarinskas visuomet sakydavo, kad gerai, kai žmogus atranda Dievą. Tačiau būtina nesustoti šiame susitikimo džiaugsme, reikia kasdien stengtis išlikti budriems ir nuolatos būti ištikimiems Dievui ir Tėvynei.

 

Jūs, monsinjore A. Svarinskai, labai paprastas ir nuoširdus žmogus, buvote ir būsite gerbiamas kaip sektinas vedlys, ėjęs Dievo rodomu keliu ir jį rodantis mums.