DĖMESIO!!!

Kun. Eitvydas su Galilėjiečių bendruomene

meldžiasi Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje.

Šv. Mišios kasdien (taip pat ir sekmadieniais) 17 val.

Spalio mėn. šeštadieniais

17 val. – Mišių nebus,

nebent atskirais išimtinais atvejais.

Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 

aa. dovilLygiai prieš metus, rugsėjo 19-osios. rytą į amžinybę iškeliavo sesė Dovilė – viena iš bendruomenės šulų. Pernai, minėdami jos užmigimo Viešpatyje trisdešimt dienų, po Mišių buvome susirinkę peržvelgti kartu nueitą kelią, užfiksuotą nuotraukose. Minėjimo metu bendruomenės vadovas kun. Eitvydas pakvietė dalyvius pasidalyti atsiminimais. Anuomet bendruomenės bendrakeleivė sesė Vylūnė kunigui atsiuntė savo prisiminimus apie paskutinį žygį baidarėmis Nerimi nuo Vilniaus iki Vievio tilto, kuriuos dabar metinių proga ir publikuojame. Tuomet, plaukdami, negalėjome nei nujausti, nei pajusti, kad tai buvo paskutinė žemiška kelionė kartu ir kad po dviejų mėnesių ją jau palydėsime į gailestingojo Tėvo namus…

Prieš metus sesė Vylūnė Liucija rašė:

Mano mintys ir prisiminimai apie Dovilę – tarsi balti, laisvi paukščiai, lengvai plazdantys vėjyje. Noriu su Jumis, Kunige, pasidalinti tuo lengvumu, kurį paliko man Dovilė ir trumpas bei netikėtas mūsų susitikimas baidarėje.

Mūsų pažintis buvo pagrįsta žvilgsnio, šypsenos apsikeitimais ir bendra malda bažnyčioje. Atrodytų, nedaug, bet tuo pačiu jaučiau ją kaip labai artimą sielą. Prasilenkdamos mieste nusišypsodavome kaip artimos bičiulės, ar persimesdavome keliais sakiniais Galilėjiečių bendruomenės išvykose.

paskutin kelionO šią vasarą liepos mėnesį, plaukiant paskutinę atkarpą baidarėmis Nerimi, Viešpats susodino mus abi į tą pačią baidarę. Tai buvo sunkesnė atkarpa tos dienos plaukime – ne tiek dėl trasos, bet dėl užklupusios audros ir lietaus. Žaibavo, griaudė, lijo, nors buvo šilta, bet sušlapome visi.

Pamenu, kaip dar kelionės pradžioje Dovilė su motinišku rūpestingumu, kaip Marija, gydė mano sustreikavusį skrandį, pasidalino turėtu "angliuku", kuris kadaise, net jos triušelį atgaivinęs nuo apsinuodijimo dujomis.

Audra neišgąsdino Dovilės, ji spinduliavo romumu, mes plaukėm ir dainavom lengvas Taize giesmes.

Vieną iš jų gerai atsimenu: „Jėzau, esi šviesa mūsų sielų, Jėzau, tamsybėse nepalik manęs. Jėzau, esi šviesa mūsų sielų, Tu mane savo meile apgaubk.“

Prisimenu Dovilę kaip labai diskretišką, romią bei pasitikėjimu, viltimi ir meile spinduliuojančią bendrakeleivę. Žavėjo jos gebėjimas atliepti, pasidalinti savo gyvenimo įvykiais tik tiek, kiek tai galėtų suteikti vilties ir tikėjimo bendrakeleiviui. Šis plaukimas vienoje baidarėje, deja, bet buvo mūsų paskutinė artimesnė bendrystė.

Rugsėjo mėnesio pirmadienį, kai sutikau Jus, Kunige, supratau, kad įvyko kažkas sunkiai priimamo ir suprantamo. Jūs pasidalinote netikėta žinia, kad tik malda galime jungtis į bendrystę su Dovile. Meldžiausi ir viena Dievo Gailestingumo šventovėje ir kartu su kitomis tikėjimo sesėmis prie Švč. Mergelės Marijos, Aušros Vartuose... Visą savaitę nešiojome Dovilę savo meilės jai kupinose širdyse ir maldose.

Po lemtingo penktadienio, vieną naktį sapnavau besišypsančią Dovilę, žvelgiančią iš aukštai į mane taip švelniai ir gražiai, kaip mūsų švč. Marija šypsosi (ar matėte šv. Kazimiero koplyčioje?).

Tai buvo paskutinis Jos giedras žvilgsnis ir šypsena, visai kaip pradžioje, kai prasilenkdavom mieste. Kitoje dimensijoje, tačiau toje pačioje dvasioje, tarsi niekas ir nepasikeitė.

 

Bendruomenės narė Dalia D. pernai taip pat pasidalijo mintimis apie savo sąsajas su a. a. Dovile. Ji rašė:

Su Dovile susipažinau prieš dvyliką metų. Artimos draugės nebuvome. Juo labiau, kad mūsų charakteriai ir temperamentai – visiškai skirtingi. Visgi, būdamos Trinapolyje, kartais drauge dirbdavome virtuvėje. Dovilė buvo santūri, net nežinau, ar esu ją mačiusį labai linksmą, bet svajoti ir susimąstyti – mėgo. Virtuvėje dirbo neskubėdama, bet kruopščiai. Jai tekdavo redaguoti daug tekstų, o atostogauti kitur nevažiuodavo, todėl svajojo apie ateitį, kai jai nereikės dirbti virtuvėje. Mėgo dalyvauti taip vadinamose Kafarnaumo rekolekcijose, klausytis konferencijų, rasdama laiko ir jų pasvarstymui. Jos skiriamos Jėzaus gyvenimo, žydų maldos ir žemiškos Jeruzalės pažinimui. Dabar Dovilės svajonė išsipildė. Tikiu, kad ji regi dangiškąją Jeruzalę.

Dovilė mėgo giedoti Liturgines valandas. Nežinau, ar giedodavo ir Naktinę, bet tikiu, kad ji dabar su Luko Evangelijoje paminėtu Simeonu jau dangiškoje Jeruzalėje gali giedoti: „Dabar gali, Valdove, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą...“ (Lk 2, 29–30).

Dažnai po šv. Mišių ir grupelių susirinkimų, šeštadienio vakarais, su Dovile ir kitomis moterimis namų link eidavome kartu. Rankinėje ji dažnai turėdavo duonos – skanios, ekologiškos, ja pasidalindavo ir patardavo, kur jos įsigyti. Valgydama duoną, prisimindavau Jėzų ir apaštalus, besirūpinančius alkana žmonių minia...

Man jos akys buvo apgaubtos savotišku paslapties šydu. Girdėjau, jutau ją, tarsi širdimi kviečiančią Mylimąjį: „Ateik, Viešpatie Jėzau!“ Kartais ji domėdavosi kai kuriomis ligomis, apie tai dviese ne kartą kalbėjomės. Jos pasiruošimas Keliui pas Jėzų nebuvo ilgas žmogiškąja prasme: išėjo pas Viešpatį nelauktai, netikėtai, bet Jis buvo jos draugas, o draugas juk dažnai pakviečia mus ir kai nesitikime. Ji išėjo kančioje ir skausme, bet, tikiu, kad ji buvo kupina vidinio džiaugsmo ir ramybės. Ir dar viena detalė. Eidama namo pro zakristiją, ji visada užbėgdavo prie Švenčiausiojo Sakramento ir trumpam suklupdavo maldai...

dovil karmazinuoseArtėjant Vėlinėms, tikiu, kad tu vienijiesi su Mylimuoju ir Jį šlovini malda amžinybėje. Mes gi dar turime darbuotis „savo išganymui su baime ir drebėdami“, – kaip rašė apaštalas Paulius Laiške filipiečiams: „...Jūs spindite tarsi žiburiai pasaulyje“ (Fil 2, 15b).

Pridėti noriu vieną tavo nuotrauką iš kelionės Karmazinų keliu. Tada mokiausi fotografuoti. Gal nuotrauka yra ir ne geriausios kokybės, tačiau šalia nedaugelio man artimų žmonių, likai įamžinta tu. Tad spindėk tarsi mažas žiburėlis tave pažinojusiems bičiuliams.

 

Galilėjiečių bendruomenės vadovą

kun. Eitvydą Merkį galite rasti

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje:

kasdien pusvalandį prieš ir tuojau po 17 val. šv. Mišių;

sekmadieniais ir šventadieniais nuo 16.00 iki 18.00 val.

Išpažinčių kunigas klauso kasdien pusvalandį prieš Mišias.

Ilgesniems dvasiniams pokalbiams reikia su juo susitarti iš anksto.

Kalendorius
loader
Ypatingos maldų intencijos
Prašymai pasimelsti (intencijos)
Klausimas apie tai, kas domina

Kas jus labiausiai domina?

Prisijungimas
Lankytojai
416914
ŠiandienŠiandien211
VakarVakar468
Šią savaitęŠią savaitę211
Šį mėnesįŠį mėnesį10468
VisoViso416914
Statistik created: 2017-09-24T22:27:29+00:00
US
Lankosi svečių 30
Lankosi narių 1
Straipsnių peržiūrėjimai
1702968

Galilėjiečių bendruomenė meldžiasi

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje

kasdien 17 val. Mišiose.

Sekmadieniais bei šventadieniais,

taip pat šeštadieniais

16.30 val. gieda Vakarinę

17 val. švenčia šv. Mišias