DĖMESIO!!!

Kun. Eitvydas su Galilėjiečių bendruomene

meldžiasi Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje.

Šv. Mišios kasdien (taip pat ir sekmadieniais) 17 val.

Kol bus šis skelbimo prierašas,

šeštadieniais 17 val. – Mišių nebus,

nebent atskirais išimtinais atvejais.

Narių vertinimas:  / 5
BlogiausiasGeriausias 

Visi esame gyvenę tuo metu, kai mokyklose buvo mokoma: „Netikėkite, nes tikėjimas tai tamsa, tai opiumas liaudžiai.“ Apmaudu, tačiau daug kas (aš buvau viena iš jų) tai priėmė kaip aksiomą ir net nebandė patikrinti, kad įsitikintų, ar iš tiesų yra taip. Užaugo karta tėvų, kurie gyveno be Dievo, užaugo ir jų vaikai – taip pat be Dievo, jau auga ir anūkai. Dauguma mūsų sakomės esą krikščionys, nes lyg ir be mūsų kaltės esame užstrigę „tradicinio kataliko“ varde. Mažai ką ar beveik nieko nežinome, kas yra tikėjimas, pametėme suvokimą, koks turi būti tikrasis gyvenimo pamatas, kokios yra tikrosios vertybės. Tiesą vadiname melu, o melą pateikiame kaip tiesą. Bet ar iš tikrųjų nėra mūsų kaltės dėl gyvenimo, kurį turime aplink, ar nesame pasirinkę savo gyvenimo šūkiu mums itin tinkančią nuorodą: „Mylėk... save patį“, nes tai leidžia pateisinti savo paklusimą šiandienos dievukui – vartojimo ideologijai, meilės tik sau ideologijai. Ar nesame atsakingi už daugkartines skyrybas, vaikų savižudybes, vaikų patyčias, didėjantį girtuoklių ir narkomanų būrį, už neatsakingą ir nepagarbų elgesį su kitais, už gamtos teršimą, už jos niokojimą, už Tėvynės nebranginimą, už mažai rodomą pagarbą mūsų tautiečių paaukotam gyvenimui kovose dėl Lietuvos Nepriklausomybės ir tautiškumo išsaugojimo?

Man, gyvenimo viduryje naujai atradusiai tikėjimą, nuolat besistengiančiai gilintis į jį, yra labai svarbu išgirsti, suprasti žmones, kurie nuo kūdikystės gyveno tikinčioje šeimoje.

Pačiai augus netikinčių tėvelių šeimoje, religinis išsilavinimas sustojo tame taške, kuris buvo pasiektas paauglystėje po Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentų priėmimo. Bendraudama su nuo vaikystės tikinčiais žmonėmis, aš atrandu atsakymus į man svarbius pamatinius klausimus apie gyvenimo prasmę, išgyvenimą, atrodytų, neįmanomomis sąlygomis, atlaidumą, meilę, ištikimybę, draugystę, gailestingumą.

Teko laimė savo gyvenimo kelyje susitikti puikią, itin nuoširdžią moterį – Mariją Skiparienę, buvusią mokytoją, dviejų vaikų mamą, kunigo mamą. Tarp mūsų užsimezgęs ryšys tęsiasi iki šiolei. Kiekvienas pokalbis su gerbiama Marija mane sustiprina ir praturtina dvasiškai. Susimąstyti apie nuolatinį tikėjimo gilinimo siekimą, apie meilės Tėvynei branginimą ir skleidimą skatina gauta dovana – jos sūnaus kunigo Vytauto Skipario, 2006 metais iškeliavusio Amžinybėn, pasakyti pamokslai.

Gal ir jus prakalbins kunigo Vytauto Skipario išsakytos mintys? Paskaitykime.

 

TIKĖJIMĄ REIKIA PAŽINTI IR JĮ UGDYTI

Čekijos metraščiai pasakoja apie husitų laikais siautėjusi plėšikų būrį, vadovaujamą vado Žičkos. Plėšikaudami jie ypač siautė bažnyčias ir vienuolynus. Taip kartą vieną moterų vienuolyną pasiekė žinia: „Ateina Žička su savo būriu!“ Peržengę vienuolyno slenkstį plėšikai apstulbo. Kieme stovėjo išsirikiavusios vienuolės su degančiomis žvakėmis rankose ir laukė jų. Viena, išėjusi priekin, tarė: „Aukso čia nerasite. Vienintelis mūsų turtas – meilė Kristui. Eikit iš čia!“ Žičkai labai patiko kalbėjusi vienuolė ir jis atsakė: „Gerai, aš su savo vyrais išeisiu, bet tu man už tai padovanosi gražiąsias akis. Sušildyk mane jų šiluma. Priešingu atveju vienuolynas bus sudegintas ir jūs visos žūsite.“ „Sutinku, – atsakė vienuolė. – Lauk manęs po pusės valandos savo stovykloje.“ Tai tarusi apsigręžė ir nuėjo į savo celę. Praėjus kuriam laikui, kita jauna vienuolė išsigandusi ir klupdama atbėgo pas plėšikus. Ji ištiesė rankose laikomą lėkštelę, ir, paduodama ją Žičkai, virpančiu balsu tarė: „Man liepta tai perduoti jums...“ Žička nudengė skepetaitę, kuria buvo uždengta lėkštelė, ir pašiurpęs atsitraukė atbulas. Lėkštelėje – gražiosios akys... O tuo metu akloji vienuolė, suklupusi prieš kryžių, meldėsi savo celėje: „Viešpatie, savo akis, rankas, visą save aš galiu atiduoti žmonėms, bet širdį ir meilę skiriu tik Tau, mano Dieve.“ Gal tai tik legenda, kuri nuolat kartojasi gyvenime visų tų žmonių, kurie išpažįsta Kristų ir pasiryžę aukotis už Jį ir tikėjimą. Šie išpažinėjai pareigą stato aukščiau už visus malonumus, ištikimybę Jėzui brangina labiau už gyvenimą.

Kada mes klaupėmės prieš Aukščiausiąjį – buvome ištikimi Dievui, mylėjome Tėvynę. Tuomet turėjome ir Maironį, Antaną Baranauską, Vaižgantą, Šatrijos Raganą, Darių ir Girėną, Simoną Daukantą, Adolfą Šapoką, Antaną Maceiną ir kitus savo tautos iškiliuosius žmones, kurie žmogaus sielą stengėsi pakelti aukščiau virš žemės. Nelikus tikėjimo buvo įdiegta, kad klūpėjimas žemina žmogų, nes „žmogus – tai skamba išdidžiai“! Kaip gi čia klaupsiesi? Prieš ką?.. Būti ištikimam Dievui?.. Kokiam Dievui?.. Ir žmogus nusprendė: „Nėra jokio Dievo.“ Žmogus pats panoro tapti dievu.

Prieš kurį laiką buvo suimtas jaunas vaikinas, nužudęs keturis žmones. Per tardymą jis buvo paklaustas, kaip jautėsi įremdamas peilį į žmogaus krūtinę, kad jį nužudytų? Atsakymas buvo netikėtas ir stulbinantis: „Aš jaučiausi kaip dievas.“ Tuose žodžiuose galima įžvelgti ne tik baisų piktžodžiavimą prieš Dievą, bet ir Dievo nepažinimą, nesupratimą. Nusikaltėliui Dievas buvo Esybė, kurios reikia bijoti. Jam Dievas – tai tironas, kuriam malonu, kai žmogus prieš Jį dreba.

Gyvenime mes dažnai susitinkame su faktais, kai tikėjimas žmogui yra nepažįstamas, kai yra palikę tik tai, ką vaikystėje žmogus žinojo. Žmogaus gyvenimas pereina kelias pakopas – vaikystę, jaunystę, subrendusį amžių. Žmogus auga, bet jo tikėjimas palieka naivus ir vaikiškas.

Tikėjimą reikia ugdyti. Vaikystėje įgytas tikėjimas turi pasidaryti sąmoningu tikėjimu. Daug sutinkame tikinčiųjų, kurie neturi gilesnio tikėjimo pažinimo. Daug yra abejojimo, svyravimo, nes tikėjimas nebuvo gilinamas, ugdomas, todėl ir liko nesąmoningas ir nesubrendęs. Pagyvenusi moteris kartą buvo paklausta: „Kas yra tikėjimas?“ Ji atsakė, kaip retai ir mažas vaikas atsakytų: „Tikėjimas yra tai, ko negalima daryti.“ Daugumai žmonių tikėjimo esmė yra lyg kažkokia našta – vien draudimai, įsakymai. O kad tikėjimas iš tikrųjų yra džiaugsmas ir gyvenimas, išvadavimas ir išganymas – šito žmogus dažnai nesupranta.

Apaštalas Paulius sako: „Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška.“ Ir tik palaipsniui, ištikimybėje ugdomas, išaugo jo tvirtas, šviesus, nepajudinamas tikėjimas ir jis galėjo ištarti, jog  niekas neatskirs jo nuo Kristaus.

Kiek šiandien galima sutikti žmonių, kurie, kaip anuomet angelai, sukilę prieš Dievą, šaukte šaukia: „Netarnausiu!“ Kiek yra šaukiančių: „Nesiklaupsiu!“ Bet, prieš ištariant tokius žodžius, reikėtų gerai pažinti Tą, kuriam nenorima nusilenkti, kuriam nenorima būti ištikimais. Iš tikrųjų, kuo žmogus labiau pažįsta Dievą, tuo labiau su didžia pagarba Jam nusilenkia. Kai išgirsti žmogų ištariant: „Netarnausiu, nesiklaupsiu“, tada supranti, kad ne tik tikėjimo, bet ir sveiko proto tokiam žmogui stinga.

Dažnai suaugę žmonės sako: „Poterius moku ir man gana!“ Bet kažkodėl neteko girdėti, kad žmogus, nusprendęs pastatyti namą, ištartų: „Pamatus padėjau ir pakaks!“ Jis taip nesako ir stato, kol užbaigia. Taip yra ir su tikėjimu. Vaikystėje buvo padėti pamatai, bet, žmogui augant, bręstant, privalo augti ir tikėjimas. Vaikui vaikiškas tikėjimas pritinka, nes jis daug ko dar nepajėgia suprasti. Tačiau, jei suaugęs žmogus mąsto kaip vaikas, jei jo tikėjimas ir subrendus liko vaikiškas – kažkas negerai.

Kodėl vaikui pradėjus mokytis mokykloje tėvai nesako, kad užteks metus ar du pasimokyti? Ne, jie stengiasi, kad jų vaikai baigtų mokyklą, paskui stotų į aukštąją ar pasirinktų kokią specialybę, kad vėl mokytųsi ir keltų kvalifikaciją. Ir taip žmogus didžiąją savo gyvenimo dalį mokosi. O štai gilinti savo tikėjimą daugeliui visai nerūpi ir tas tikėjimas visą gyvenimą lieka vaikiškas.

Kartą Įstatymo mokytojas paklausė Jėzų, koks Įstatyme yra didžiausias įsakymas? Kristus atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu.“ Visu protu! Norint mylėti Dievą tobulai, reikia Jį kiek galima sąmoningiau pažinti. Visai natūralu, kai suaugęs žmogus ilgainiui pakeičia tai, kas jo gyvenime  buvo vaikiška, nesubrendę. Šių dienų teologas Louis Evely sako: „Nemanykite, kad jūs praradote tikėjimą, jeigu praradote naivumą, jei dabar girdite apie Dievą kitaip kalbant, negu jūsų vaikystėje kalbėjo katechetas, mama ar močiutė. Su vaikais kalbama vaikiškai. Kiekvienam mokslui, taip pat ir teologijos, nėra galo. Apreiškimas yra amžinas, neišsemiamas.“

Žmogus turi kuo geriau ir giliau pažinti tikėjimo tiesas. Negalima pakęsti religinio tamsumo. Negalima gi sakyti: „Tikiu“, jei to tikėjimo žmogus nepažįsta. Lygiai kaip negalima ištarti: „Netikiu, nesiklaupsiu, netarnausiu“, jei apie tą tikėjimą ir Dievą žmogus net supratimo neturi.

Šv. Augustinas sako: „Jei mes visomis savo sielos jėgomis netrokštame tiesos, mes jos ir nerasime. Bet jei tiesos ieškosime visu savo protu, ji jokiu būdu nepasislėps nuo mūsų akių. Juk pasakyta: „Prašykite ir gausite, ieškokite ir rasite, belskite ir bus jums atidaryta.“ Meilė prašo tiesos, meilė jos ieško, meilė į ją beldžiasi ir randa.

Šiandien mes galime nemąstydami šaukti: „Nesiklaupsiu“, galime atsisakyti savo tikėjimo, išduoti tai, kas buvo labai brangu mūsų seneliams ir tėvams. Galime išduoti visa tai, kas stiprino mūsų tautą ir todėl ji atsilaikė istorijos audrose. Galima išduoti tai, kas įkvėpė mūsų tėvus tvirtumui ir mūsų motinas pasišventimui, kas mūsų jaunimą puošė skaistumu ir idealizmu. Galima...

Tačiau šitoji išdavystė, šita neištikimybė Dievui, atsigręžia galop prieš patį žmogų. Ar supras žmogus kada nors, kodėl šv. Matilda iš Magdeburgo meldėsi šiais žodžiais: „Dieve, atimk iš manęs viską, bet palik man vieną malonę, kurią duodi net šunyčiams – ištikimybę Tau!“ Ir mes melskime, kad visada liktume ištikimi savo Kūrėjui ir Atpirkėjui.

Papilė, 1990 m. Kun. Vytautas Skiparis

Galilėjiečių bendruomenės vadovą

kun. Eitvydą Merkį galite rasti

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje:

kasdien pusvalandį prieš ir tuojau po 17 val. šv. Mišių;

sekmadieniais ir šventadieniais nuo 16.00 iki 18.00 val.

Išpažinčių kunigas klauso kasdien pusvalandį prieš Mišias.

Ilgesniems dvasiniams pokalbiams reikia su juo susitarti iš anksto.

Kalendorius
loader
Ypatingos maldų intencijos
Prašymai pasimelsti (intencijos)
Klausimas apie tai, kas domina

Kas jus labiausiai domina?

Prisijungimas
Lankytojai
441067
ŠiandienŠiandien304
VakarVakar449
Šią savaitęŠią savaitę2744
Šį mėnesįŠį mėnesį8658
VisoViso441067
Statistik created: 2017-11-18T07:09:54+00:00
US
Lankosi svečių 27
Lankosi narių 1
Straipsnių peržiūrėjimai
1840785

Galilėjiečių bendruomenė meldžiasi

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje

kasdien 17 val. Mišiose.

Sekmadieniais bei šventadieniais,

taip pat šeštadieniais

16.30 val. gieda Vakarinę

17 val. švenčia šv. Mišias