K.Wojtyla, iš ciklo “Žmogaus profiliai”, III dalis, 1957 m.
SIMONAS IŠ KIRĖNĖS
Akis į akį su Žmogumi. Gatvė, gausybė veidų
ir tvinksniai smilkiniuos nelyg kalvės ritmingas gaudimas.
Aš neieškau nuotykių. Ir skaudinti nieko nenoriu.
Noriu, kad man pačiam savęs pakaktų.
Tad tegul į mane nesibrauna joks bėdžius, joks nuteistasis nei Dievas.
Visgi noriu būti teisingas, tad su jumis deruosi,
dėl šio Žmogaus – (juk noriu sugrįžti į miestą).
Deruosi dėl to, kas teisingumo liepta,
kas pagrįstai mane turėtų aplenkti, o štai jam būtų malonė.
Noriu visuomet būti teisingas.Čia slenkstis.
Per slenkstį neženki, nelieski minčių nei širdies,
nieko nejudinki – ak, prievarta, smurtas!
O jis su tuo taikytis drįsta – tas vargeta!
Pakolei žmogus teisingas, o toliau?
Eis žmonės – moterys, vaikai – jie vieni,
o aš – su juo.
Kas mus atskirs, kai našta sujungti mes ant žemės parkrisim?
Aš su juo –
neištversiu: teisingumas – ne plieno stovyla.
Sudaužyk ir atverk! (sakiniai glausti turi būti,
slysti privalo ir plėšti – nebus tai strofos aptakios)
Sudaužyk ir atverk!
Viršum manęs pakibo vyzdys – spinduliuoja širdis,
vyzdys viršum sijos skersinio,
taip aukštai, kad aš nepasieksiu...
Mano mažas pasaulis: teisingumas normų žnyplėm suveržtas!
Tavo didis pasaulis, Tavo didis pasaulis: vyzdys, skersinis – ir Jis!
Ir galėtum tam didžiuliam pasauly manojo net nepastebėti,
sutriuškinti galėtum ir sunaikinti,
galėtum su kryžium eidamas viską kitaip sutvarkyti –
Tu – neaprėpiamas, Tu – prieinamas, Tu, kuriame kiekvienas žmogus telpa.
Jau nebenoriu būti teisingas. Vos bepastoviu ant slenksčio,
nuo kurio naujas pasaulis regisi. O šalia plaukia minia,
moterys, vaikai ir kareiviai – visi sukasi ties Dievo riba.
Tyla, tyla
Teisingumas reikalauja maišto – maišto prieš ką?
P. S. Kitus šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II eilėraščius galite rasti mūsų laikraštėliuose: 2004 04 15 (Nr. 1), 2005 06 12 (Nr. 6) ir 2008 03 16 (Nr. 23).