Istorija

Jūs esate čia: Pradžia

Džiaugiasi

Tėviškėle brangia

Istorija

Ženklai kely

Paskelbta Sekmadienis, 2012 Sausis 22 14:48 |

Parašė Daiva U. |

| Peržiūros: 32

Penktadienis. 6 val. 30 min. Neskubėdama einu į darbą. Žmonių dar nedaug. Kaip ir mašinų. Pasisveikinu su Maironiu, žvelgiančiu į mane. Kviečiančiu mylėti Tėvynę, artimą, Dievą. Perskaitau jo eiles.

NEPRIKLAUSOMYBĘ ATGAVUS

Nejaugi tai ne sapnas? Ne svajonė,

Viliojusi... dar vakar be vilties?!

Nejau vergijoj slėgusi dejonė

Dabar tik sapnas? šmėkla praeities?

Jauna, laisva, pati savęs valdovė

Tautų eilėn įstojo Lietuva,

Savu krauju vergijos nusiplovė,

Sutraukius pančius ištverme sava!

Lyg būtų grįžęs amžius Gedimino

Ir pilkalnių sukilę milžinai!..

Europos vėlei viešpačiai sužino

Lietuvių vardą, skambantį šaunai.

Už ką, už ką, Dievuliau, ta malonė,

Jog leidai mums sulaukti tos dienos?

O kiek kitų į amžiną kelionę

Nuėjo skurdūs, laukdami anos!..

Už juos karščiau tėvynę gal mylėjom?

Ar jai aukų gal nešėm brangesnių?

O ne, o ne! Tiktai daugiau kentėjom,

Per didūs nešti jungą kalinių!

Likimą aukštą, Viešpatie, mums skyrei:

Pirmiesiems džiaugtis laisvės spinduliais!

Garbė jums, budrūs šių dienų didvyriai,

Laisvais išvedę šalį vieškeliais!

Garbė, garbė, kad iš Maskvos griuvėsių

Drąsiais pečiais ją išnešėt kilniai!

Nors jūsų aš vardų nebeminėsiu,

Bet jus minės su pagarba ainiai.

Širdis suspurda. Šiandien mes gyvename nepriklausomoje Lietuvoje. Tik nuo mūsų minčių, veiksmų, kasdieninio darbo, pagarbaus savosios tautos istorijos atminimo išsaugojimo ir perdavimo jaunajai kartai priklauso jos ateitis.

Žengiu ant Baltojo tilto, nuvalyto energingais, plačiais augaloto kiemsargio mostais. Jo diena jau senai prasidėjusi. Mintyse padėkoju jam už tai, kad galiu lengvai eiti keliu ir... džiaugtis nuostabiomis sniego gėlėmis ant Neries. Jų šiemet dar nedaug buvo.

Category: Istorija

Ženklai

Paskelbta Šeštadienis, 2012 Sausis 21 13:00 |

Parašė Daiva U. |

| Peržiūros: 64

Vėlyvą vakarą einu namo. Per dieną gražiai pasnigo. Nuovargis dingo po snaigėmis ir virto tyliu džiaugsmu. Laukiu autobuso. Stotelėje tik keli žmonės. Kitoje pusėje gatvės gražiai apšviestas didelis reklaminis stulpas. Susidomiu. Einu artyn. Maironis – kunigas, poetas – susimąstęs, liūdnokas, tačiau vis tik šviesus jo žvilgsnis nukreiptas į mus. Žvilgsnis gimusio prieš 150 metų.

Skaitau puikų Maironio eilėraštį.

SENELIO SKUNDAS

Ne taip senovės tėvai gyveno,

Kaip skurstame vargšai šiandieną.

Paklausk, jei nori, tėvučio seno,

Ar neina blogesniai kas dieną?

Ne tiek gal turtų tada turėta,

Ne tiek ir dubas išbranginta;

Bet savo Žemę daugiau mylėta:

Amerikon nesidanginta.

Nebuvo laisvės, bet neregėta

Nei tiek be drausmės ištvirkimo;

Nebuvo rašto, bet negirdėta

Nei tokio bedievių dūkimo.

Nelengvą nešė po ponais naštą

Valstietis, retai nusiminęs;

Bet dainos skrido po visą kraštą,

Skambėjo linksmai sutartinės.

O girios, girios!.. atmint malonu:

Jos buvo Dievo, ne dvaro:

Jos slėpė žmones ne tik nuo ponų:

Nuo dvaro, nuo maro ir karo.

Ne taip senovės tėvai gyveno,

Kaip skurstame vargšai šiandieną;

Paklausk, jei nori, tėvučio seno,

Ar neina blogesniai kas dieną?

Einu aplink. Čia pasitinka Mikalojaus Konstantino Čiurlionio – lietuvių kompozitoriaus, dailininko, chorvedžio, kultūros veikėjo – ciklo „Žiema“ paveikslas.

Širdis prisipildė grožio, liūdesio ir vilties. Kaip būtų gera, kad daugiau žmonių, ypač vaikų, stabteltų ir pažvelgtų į lietuvių tautos didžių kūrėjų palikimą mums – mūsų kartai.

Category: Istorija