DĖMESIO!!!

Kun. Eitvydas su Galilėjiečių bendruomene

meldžiasi Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje.

Šv. Mišios kasdien (taip pat ir sekmadieniais) 17 val.

Kol bus šis skelbimo prierašas,

šeštadieniais 17 val. – Mišių nebus.

Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 

Jau tapo tradicija, kad rugpjūčio mėnuo mūsų bendruomenei, bendrakeleiviams ir bičiuliams – rekolekcijų metas. Jėzus pats eidavo į dykumą melstis ir ragino savo mokinius pasitraukti į vienumą dvasiniam poilsiui. Ir mes, kaip tie Jėzaus mokiniai, keliaujam, dažnai esam pavargę, susitepę, pasimetę... Gera vasaros pabaigoje „nusiplauti” per metus sielose susikaupusias kelio dulkes, savo žingsnius suderinti su Mokytojo žingsniais, nes nuolatinis dienų bėgimas, pasaulio triukšmas įtraukia sielą lyg liūnas – pasiklystame ir Dievuje, ir savyje. Todėl, palikę darbus ir šeimas, kasmet ateinam į vienuolyno tylą, trokšdami maldoje nuskaidrinti tai, kas nejučia priblėso, išgirsti kiekvienam asmeniškai kalbantį Viešpatį, patirti atnaujinantį ir gaivinantį Jo prisilietimą.

Ir šiais metais trimis srautais traukėme į savo įprastą atgaivos vietą – Trinapolio rekolekcijų namus.

2011 m. rugpjūčio 14 d., Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Žolinės) iškilmės išvakarėse,rinkosi galilėjiečių bendruomenės nariai ir jos naujokai. Pernai, bendruomenės vadovo kunigo Eitvydo Merkio pakviesti, rekolekcijų metu mąstėme apie Jėzų – Vyriausiąjį Kunigą, šių metų rekolekcijų tema buvo „Visuotinė tikinčiųjų kunigystė“. Gilinomės į 1 Pt 2, 1–10; Iš 19, 1–15; Apr 1, 1–8; 2, 10–11; 4 bei 5 ir 20 skyrius bei kitas Šventojo Rašto vietas. Rekolekcijų vadovas kalbėjo, kad Mozė gavo pažadą iš Viešpaties, kad savo išrinktąją tautą Jis padarys kunigiška karalyste. Apaštalas Petras rašo, kad per Jėzų Kristų Mozei duotas pažadas išsipildė. Apreiškimas Jonui skelbia, kad Avinėlis atvėrė knygą – kelią Dievo planui, nurodė naują kryptį. Taip ir mes, tapę Jėzaus nuosavybe, per krikštą patepti Jo krauju, panirę Jame, tampame kunigais, pašauktais skelbti nuostabius Viešpaties darbus ir atnašauti dvasines aukas, priimtinas Dievu. Nutilę bandėme įsiklausyti, kokį pašaukimą Viešpats numatė kiekvienam asmeniškai, koks mano santykis su Juo ir su šalia esančia sese, broliu, kokia yra Jėzaus ir mano auka.

Popietinėse konferencijose rekolekcijų vadovas kalbėjo apie altorių, simbolizuojantį mums taip brangų kertinį akmenį – Kristų, kuris už visus žmones pasiaukojo ant kryžiaus, apie begalinį Dievo gailestingumą. Dievo karalystė „grobiama” jėga, be kančios ji – nepasiekiama. Mūsų svarbiausias uždavinys – ištverti, iškentėti, išsaugant jautrią, mylinčią širdį. Žmogiška meilė pajėgi peržengti save ir priimti kitą žmogų su visais jo trūkumais, tačiau, sužeista skausmo, kančios, ji sustoja. Dieviškoji – daug platesnė, nes ji myli ir priešus. Su perdurta Širdimi ant kryžiaus Jėzus ir mus kviečia atleisti ir toliau mylėti, nes tik gailestingieji galės regėti Dievą veidas į veidą.

Mūsų rekolekcijas vainikavo šventė – naujokė Daiva Urbelionienė tapo pilnateise bendruomenės nare. Po priėmimo apeigų, nuoširdžių brolių ir sesių sveikinimų, baigiamosios agapės, visi suklupome padėkos maldai. Šv. Mišių metu dėkojome Dievui už šias palaimingas dienas, už bendruomenę, meldėme malonių bendruomenės vadovui kunigui E. Merkiui už jo tėvišką vedimą ir prašėme, kad Dangus visiems mums suteiktų jėgų ištikimai stovėti mūsų Viešpaties meilės mūšio rikiuotėje, neskaičiuojant dovanoti save kitam ir savo paprastu, nuoširdžiu gyvenimu kuri Dievo karalystę žemėje.

Po šv. Mišių, prie bažnyčios visiems sustojus bendrai nuotraukai, iš mūsų širdžių spontaniškai išsiveržė bendruomenės himnas:

Jėzaus pėdos, įmintos

Galilėjos smėly,

Rodo tiesų kelią pas Tėvą.

Eik tomis pėdomis,

Kaip Simonas bangomis,

Nebijodamas šėlstančių vėtrų.

 

Savo ranką laikyk

Pervertam Jėzaus delne

Ir su Juo vis sakyk:

„Tebūna Tėvo valia.”

Esame be galo dėkingi Dievui, kad padėjo mums nors šiek tiek savo sielų stygas paderinti pagal dangiškąją „lia”, nes išsiliejo tikra širdžių giesmė. Telydi ji mūsų žingsnius.

Po trumpos „šabo” dienos, rugpjūčio 18 d. vakare, šv. Mišiomis prasidėjo „Krikščioniško gyvenimo dienos”. Į jas susirinko mūsų bendrakeleiviai, katechumenato, Šventojo Rašto grupelių nariai, bičiuliai – visi, trokštantys geriau pažinti Jėzų, dvasiškai atsigaivinti Jėzaus Artume, pasisemti jėgų ateities darbams.

Rekolekcijų vadovas kunigas E. Merkys savo rytinėse konferencijose, iliustruotose gausia vaizdine medžiaga, apmąstant Šventąjį Raštą, klausantis izraelitų giesmių bei psalmių įrašų, padėjo rekolektantams persikelti į mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus gimtinę, supažindino su to meto aplinka. Keliavome po Nazaretą, Galilėją, Kafarnaumą, Palaiminimų kalną bei kitas svarbias Jėzaus gyvenimo ir veiklos vietas, Jėzaus pėdomis atėjome ir į Jeruzalę, Alyvų kalną, kur prasidėjo Jėzaus Kristaus Kančios kelias, Jo prakaito ir kraujo lašais sekėme iki Golgotos, iki Kryžiaus... Paskutinės dienos rytinės konferencijos pabaigoje su Marija, radusia tuščią kapą, Jėzaus mokiniais, su visa žeme bei dangumi ir mūsų širdys giedojo džiugų Prisikėlimo ryto „Aleliuja”.

Popietinės konferencijos buvo skirtos maldai. Rekolekcijų vadovas susirinkusiuosius supažindino su izraelitų, Jėzaus, Bažnyčios malda. Nemažai laiko buvo skirta krikščioniškajai Valandų liturgijai, jos raidai bei sandarai, su kuria praktiškai visi gyvenome jau nuo rekolekcijų pradžios: tris kartus dienoje himnais ir psalmėmis šlovinome Dievą – ir rekolektantai, ir sesės galilėjietės, tarnaujančios virtuvėje.

Nors ir nebuvo tokios tylos, kokios tikėjosi kunigas ir kai kurie rekolekcijų dalyviai, tačiau rekolekcijų vaisius patyrėme visi. Nuostabu, kad Dievas sugeba rašyti ir ant kreivų linijų! Atitrūkę nuo pasaulio rūpesčių, pabuvę vienumoje su Viešpačiu, pasinėrę į savo širdį, paieškoję joje kitos Širdies ir sušildyti Jos meilės, visi išsiskirstėme geresni, kantresni, nuoširdesni – vienas kitą spaudėme glėbyje, kaip tikros sesės ir broliai.

Džiugūs leidomės į pasaulį nuo šio „Taboro kalno”. Gera čia buvo, kaip ir ant kiekvieno kalno – nutyla triukšmas, nutolsta žemė, dangus priartėja. Tačiau ir Jėzus su savo trimis mokiniais nepasiliko ant Atsimainymo kalno viršūnės, nes dar laukė Alyvų ir Golgotos kalnai. Atsimainymas – dar ne Prisikėlimas, bet tik būsimos tikrovės pažadas. Atsimainymo šviesa, nušvietusi tik buvusius kalno viršūnėje, visa savo galia suspindo Golgotoje ant Kryžiaus, iš tamsos išvaduodama visą žemę. Ir mūsų laukia tolimesnė kelionė, kuri neįmanoma be meilės, kančios, klaidų ir atgailos.

Šv. Mišiomis baigėsi Kafarnaumo dienos. Tegul baigiamosios giesmės žodžiai lydi mus visus, grįžtančius į pasaulį: „Shalom, Shalom, Shalom, ramybė tau.”

Rugpjūčio 21 d. po šv. Mišių į rekolekcijų namus skubėjo Dvasinių pratybų pagal Ignacą dalyviai. Po gana triukšmingų „kafarnaumininkų”, vienuolynas paskendo spengiančioje tyloje. Tyla ir malda – svarbiausi šių rekolekcijų punktai ir septyniems rekolektantams, ir sesėms galilėjietėms, patarnaujančioms virtuvėje bei pasilikusioms pabūti tyloje su Viešpačiu.

Asmeninė malda, kasdienis pokalbis su rekolekcijų vadovu, Eucharistijos šventimas, išorinė tyla ir vidinis susikaupimas visų rekolekcijų metu, trumpos vakarinės pastabos rytdienai – tai svarbiausi šių rekolekcijų punktai. Visos šešios dienos tampa ištisine, daugiau ar mažiau intensyvia malda.

Pirmiausia rekolektantai buvo pakviesti įsigilinti, kad Dievas yra visko pagrindas, bandyti suvokti savo santykį su Kūrėju ir visa kūrinija. Žmogų Dievas sukūrė iš didelės meilės ir apdovanojo daugybe dovanų. Rekolekcijų metu buvo siekiama jas pamatyti bei iškirti tas, kurios padėtų įgyvendinti Dievo lūkesčius kiekvieno atžvilgiu. Vėliau rekolektantai apmąstė angelų, Adomo ir žmonijos nuodėmių padarinius, žvelgė į savo pažeistumą, vidinę nedarną ir siekė iš jos išsilaisvinti, pripažįstant ją sau, išpažįstant Dievui, priimant Jo atleidimą ir dėkojant už Jo gailestingumą. Jėzaus gyvenimo, kančios, mirties ir Prisikėlimo kontempliacija padėjo geriau įsižiūrėti į Jėzų Kristų, pajusti besąlygišką Dievo meilę, atverti Jam savo širdį. Dievą nuoširdžiai pamilusi širdis keliasi, sveiksta, apsisprendžia, pasirenka gyvenimo kryptį, ima geriau suprasti Dievo valią savo atžvilgiu, o ją suvokus – nuoširdžiai pasiryžta atkakliai stovėti Viešpaties mūšio rikiuotėje toje vietoje, kurioje Jis pastato.

Visus, grįžtančius į pasaulį, kunigas E. Merkys išlydėjo iškilmingu Aarono palaiminimu. Tegul jo žodžiai tampa mums malda, kuria pasitiksime ir palydėsime kiekvieną artimą, sutiktą kelionėje į dangiškojo Tėvo namus:

VIEŠPATS telaimina ir tesaugo tave!

VIEŠPATS tenušviečia tave savo veidu ir tebūna tau maloningas!

VIEŠPATS tepažvelgia į tave maloniai ir tesuteikia tau ramybę!
 
(Sk 6, 24–26)

 

Galilėjiečių bendruomenės vadovą

kun. Eitvydą Merkį galite rasti

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje:

kasdien pusvalandį prieš ir tuojau po 17 val. šv. Mišių;

sekmadieniais ir šventadieniais nuo 16.00 iki 18.00 val.

Išpažinčių kunigas klauso kasdien pusvalandį prieš Mišias.

Ilgesniems dvasiniams pokalbiams reikia su juo susitarti iš anksto.

Kalendorius
loader
Prašymai pasimelsti (intencijos)
Klausimas apie bendruomenę
Prisijungimas
Lankytojai
752780
ŠiandienŠiandien309
VakarVakar528
Šią savaitęŠią savaitę1820
Šį mėnesįŠį mėnesį9274
VisoViso752780
Statistik created: 2019-10-17T06:36:14+00:00
Lankosi svečių 15
Lankosi narių 1
Straipsnių peržiūrėjimai
3575052

Galilėjiečių bendruomenė meldžiasi

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje

kasdien 17 val. Mišiose.

Sekmadieniais bei šventadieniais,

taip pat šeštadieniais

16.30 val. gieda Vakarinę

17 val. švenčia šv. Mišias