Praeitą sekmadienį ant Stalo kalno palydėjome į dangų žengiantį Jėzų, šį, 2012 m. gegužės 27 d., mes, galilėjiečiai, pakvietėme savo bendrakeleivius ir bičiulius drauge pasitikti Šventosios Dvasios – Dangaus žinios, kuri pakeitė pirmųjų Kristaus mokinių gyvenimus, kuri paliečia ir kiekvieną Jos laukiančią širdį.

Vienas po kito į aikštelę suko automobiliai. Džiugūs rankų paspaudimai, šilti apsikabinimai... Prigužėjo ir „senų“ pažįstamų, ir pirmą kartą į mūsų kvietimą atliepusių sesių ir brolių bei visas būrys įvairaus amžiaus vaikučių.

Šventę pradėjome 11 val. šv. Mišiomis. Meldėme Dievą, kad apšviestų mus, kvietėme Šventąją Dvasią, kad užpildytų, gydytų, gaivintų mūsų sielas, nes trokštame mylėti Viešpatį ir Jam tarnauti, tačiau suprantame, kad savomis jėgomis to padaryti niekuomet nepajėgsime.

Nuaidėjus paskutiniams baigiamosios giesmės garsams, visi nuskubėjome į valgomąjį, kur pasidalinome atsivežtais skanėstais, smagiai pasišnekučiavome. Ne visi net ir pastebėjo, kad už lango nušniokštė lietus, nudundėjo griaustinis.

Pastiprinus ir kūnus, ir sielas, atėjo pramogų metas. Nors žolytė ir buvo šlapia, tačiau tai nesutrukdė kiekvienam surasti sau mielą užsiėmimą. Žaidėme futbolą, tinklinį, kitus žaidimus. Po ežeriuką vyresnieji vaikučiai paplaukiojo vandens dviračiu, kelios drąsiausios mūsų sesės atidarė maudymosi sezoną.

15 val. kieme susirinkome į gegužines pamaldas. Pagiedoję Švč. Mergelės Marijos litaniją, pasveikinome mūsų bendruomenės vadovą kunigą Eitvydą, jau 23 metus ištikimai tarnaujantį Viešpačiui, tėviškai besirūpinantį kiekvienu, einančiu šalia tuo pačiu keliu, padedančiu susivokti pasimetusiems, pasiklydusiems gyvenimo brūzgynuose.

Į pavakarę nejučia visi patraukėme prie tvenkinuko, iš kur jau skaniai pakvipo tradiciniais šašlykais. Belaukdami paskutinio šios išvykos „akcento“, dar ir ratelį sušokome aplink stalą, mūsų šachmatų bei šaškių entuziastai spėjo ir vieną kitą partiją sulošti, kiti klausėsi varlyčių „giesmių“, o mažiausieji, sutūpę prie tvenkinuko, tyrinėjo buožgalviukus.

Nepastebimai diena pakrypo vakarop. Namo! Į Vilnių traukėme sustiprėję, atsigėrę tikros ramybės, dėkodami Dievui už Jo dovanas, už Dangaus Šviesą, kuri palietė mus per brolių ir sesių meilę, per jų širdžių šilumą.