DĖMESIO!!!

Kun. Eitvydas su Galilėjiečių bendruomene

meldžiasi Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje.

Šv. Mišios kasdien (taip pat ir sekmadieniais) 17 val.

Kol bus šis skelbimo prierašas,

šeštadieniais 17 val. – Mišių nebus.

Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 

2012 m. liepos 15 d. mes – galilėjiečiai – su bičiuliais ir šeimomis į Šv. Kazimiero bažnyčią skubėjome su kuprinėmis ant pečių. Gražiai sutapo, kad šią, mums taip brangią Žalgirio mūšio pergalės, dieną, ištikimų bendrakeleivių Skirmantės ir Viliaus paraginti, nutarėme pasukti link Trakų. Šis miestas, kaip ir jo apylinkės, yra ne tik vienas gražiausių Lietuvos gamtos kampelių, tačiau jis mums brangus ir istoriniu, tautiniu požiūriu: šia žeme vaikščiojo mūsų didieji kunigaikščiai Gediminas ir Kęstutis, čia gimė ir žymiausias iš Lietuvos valdovų – Vytautas Didysis, kurio valdymo metu Trakai tapo Lietuvos politiniu ir administraciniu centru. Kunigaikščio Kęstučio laikais buvo pastatytos dvi pilys: viena Galvės ir Lukos ežerų sąsmaukoje, kita Galvės ežero saloje – viduramžiais sudariusios vieningą gynybos kompleksą, kurių prieigas saugojo piliakalniai. Deja, XVI a., Trakams smukus ekonomiškai, karo su Rusija metu miestas buvo apiplėštas, sudegintas, išgriautas. Tik XX a. viduryje atstatyta Salos pilis, neseniai rekonstruota Pusiasalio pilis ir jos teritorijoje esantis buvęs dominikonų vienuolynas. Ten pirmiausia ir sustojome. Mūsų dėmesio centre buvo neseniai išplėsta ir atnaujinta Sakralinio meno ekspozicija, prie kurios darbavosi ir mūsų kelionės įkvėpėjai Skirmantė ir Vilius.

Pradžioje Vilius trumpai supažindino su vienuolyno istorija. Nėra visiškai aišku, kada dominikonai įsikūrė Trakuose, tačiau neginčytina, jog LDK kanclerio M. Oginskio pastangomis 1768 m. Lietuvos ir Lenkijos Respublikos Seimas patvirtino dvylikos dominikonų įsikūrimą šiame mieste ir 1779 m. Pusiasalio pilies teritorijoje dominikonai pradėjo statyti trinavę bažnyčią. Ilgai užtrukusias statybas baigti sutrukdė 1812 m. karas. Labai nukentėjo visi pradėti statyti vienuolyno pastatai, suiro ūkis, išbėgiojo žmonės. Darbai vėl buvo atnaujinti 1822–1823 m., vienuolyno prioro L. Glovickio rūpesčiu nebaigtą bažnyčią rekonstravus į vienuolyną su bažnytėle (dėl mažo tūrio dažnai vadinama koplyčia). Deja, po 1863–1864 m. sukilimo, carinės Rusijos valdžios įsakymu vienuolynas buvo uždarytas, o vienuoliai perkelti į Paparčius. Vėliau vienuolyno pastatai buvo rekonstruoti ir atiduoti įvairioms įstaigoms. Tik 1986 m. po truputį prasidėjo vienuolyno restauravimo darbai, 2005 m. restauruotoje koplyčioje buvo atidaryta Sakralinio meno ekspozicija, o 2010–2012 m., rekonstravus šį vienuolyną, Sakralinio meno ekspozicija, buvo išplėsta bei atnaujinta.

Apžiūrėjome čia eksponuojamus liturginius reikmenis, bažnytinių procesijų atributus, šventųjų skulptūras, atkurtą vienuolyno virtuvės fragmentą su joje “besidarbuojančiu” vienuoliu. Ekspozicijoje per sakralinius meno eksponatus bandyta papasakoti apie Jėzaus gyvenimo kelią. Taip muziejininkų ir Skirmantės su Viliumi gražaus bendradarbiavimo dėka vienuolynui ir koplyčiai pavyko sugrąžinti sakralinę dvasią.

Apžiūrėję ekspoziciją, pasivaikščioję po pilies teritoriją, pasigrožėję XIX a. viduryje čia užveisto parko fragmentais, pažiūrėję, kaip lipdomi moliniai indai pagal archeologinių radinių piešinius, vėl susėdome į automobilius ir nurūkome Senųjų Trakų kryptimi į Varnikų botaninį-zoologinį draustinį. Tai – antroji mūsų kelionės dalis.

Kadangi jau buvo pietų metas, todėl pirmiausia pasistiprinome, kad nepristigtume jėgų įveikti 3,45 km ilgio Varnikų pažintinį gamtos taką. Ir iškeliavome... Su lazdomis rankose, vienas “drąsuolis” net ir basomis, ėjome sekdami nuorodas, skaitydami puikiai parengtus stendus su informacija apie šios vietovės gamtos bei kraštovaizdžio ypatumus. 1,3 km keliavome lentiniu taku, o likusiuosius – gruntiniu. Nesušlapę kojų galėjome pamatyti gražiausias bei sunkiai prieinamas draustinio vietas. O kur buvo sausa, nejučia visi sušokome į pašalius, nes be galo viliojo daugybė prisirpusių mėlynių. Keliaudami šiuo taku, praėjome 10 stotelių, kuriose radome toje kelio atkarpoje sutinkamų retų augalų aprašymus.

Jau tako pradžioje grožėjomės ledyno suformuota stačiašlaite dauba, galėjome palyginti du reljefo ir kraštovaizdžio tipus: jauną, sodintą pušyną ir seną natūraliai išaugusį mišrų mišką su 120–130 metų ąžuolais bei pelkės reljefą su beužankančiais ežerėliais. Iš stotelių aprašymų sužinojome, kad čia galima pamatyti vasaros pradžioje pražystantį šakotąjį šiaudenį, ryškiai geltona ir violetine spalvomis džiuginančius krūminį ir lenkinį kūpolius.

Nuo trečios stotelės miškas pamažu pereina į pelkę. Priėjome miškinių pataisų priaugusį pušyną, beržyną ir pagaliau aukštapelkę su daugybe jai būdingų augalų rūšių: kiminais, balžuvomis, gailiais, spanguolėmis, varnauogėmis, vaivorais, švyliais, mandrauninkėmis ir saulašarėmis. Eidami dar toliau, pasiekėme pelkės sužėlusią pievą su sava augmenija, o dar vėliau galėjome dairytis liekninio beržo ir kitų retų rūšių augalų (paprastosios tuklės, baltijinės ir raudonosios gegūnės). Kartais čia užklysta gražūs saugomi drugiai – machaonai, o šiltą dieną ant kiminų kupsto galima pamatyti ir besišildančią paprastąją angį. Tačiau mes nė trupučio nenusiminėme, kad pastarojo pelkių “eksponato” neteko pamatyti. Septintojoje stotelėje stovėjome po Zibuldo obelimi, rudenį džiuginančią gražiais smulkiais geltonais obuoliukais.

Netrukus priėjome Piliškių ežerą. Ant puikiai įrengtos rąstų platformos, nuo kurios matosi dar vienas beužaugantis ežeriukas – Bevardis, kurio gylis – tik apie 1 m, sustojome trumpo poilsio. Nors ežero dugnas ir neviliojo, tačiau mūsų vaikučiams tai nebuvo kliūtis smagiai pasipliuškenti be galo šiltame vandenyje. Kiti jaukiai pasišnekučiavome, padainavome vieną kitą liaudies dainą ir, sustoję dviem aukštais, pagiedojome Dieninę liturginę valandą (per neapsižiūrėjimą teturėjome tik vieną brevijorių). Ir vėl į kelią... Dabar mus pasitiko pušų jaunuolynas, priaugęs čiobrelių, bajorių, šlamučių. O netrukus – ir kelionės pabaiga. Ten, kur buvo jos pradžia.

Vėl šiek tiek pasistiprinę, pasidalinę įspūdžiais, šiek tiek pakoregavę “ekipažus”, pasukome link namų, šiek tiek apsvaigę ne tik nuo gailių kvapo, Dievo kūrinijos žavesio, bet ir nuo gražios bendrystės palaimos. Esam labai dėkingi Dievui už tokias akimirkas, kai ribos tarp Dangaus ir žemės lyg ir nelieka.

 

Galilėjiečių bendruomenės vadovą

kun. Eitvydą Merkį galite rasti

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje:

kasdien pusvalandį prieš ir tuojau po 17 val. šv. Mišių;

sekmadieniais ir šventadieniais nuo 16.00 iki 18.00 val.

Išpažinčių kunigas klauso kasdien pusvalandį prieš Mišias.

Ilgesniems dvasiniams pokalbiams reikia su juo susitarti iš anksto.

Kalendorius
loader
Prašymai pasimelsti (intencijos)
Klausimas apie bendruomenę
Prisijungimas
Lankytojai
752305
ŠiandienŠiandien362
VakarVakar505
Šią savaitęŠią savaitę1345
Šį mėnesįŠį mėnesį8799
VisoViso752305
Statistik created: 2019-10-16T06:32:58+00:00
Lankosi svečių 12
Lankosi narių 1
Straipsnių peržiūrėjimai
3572065

Galilėjiečių bendruomenė meldžiasi

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje

kasdien 17 val. Mišiose.

Sekmadieniais bei šventadieniais,

taip pat šeštadieniais

16.30 val. gieda Vakarinę

17 val. švenčia šv. Mišias