Jau tapo tradicija, kad kiekvieną pavasarį galilėjiečiai palydi Guopstose. Šioje nuostabios Dievo kūrinijos apsuptoje jėzuitų stovyklavietėje galilėjiečiai, bendrakeleiviai ir draugai susirinko ir gegužės 18-ąją. Šią dieną Dangus apdovanojo mus giedra ir saule, tad šv. Mišių auką šventėme lauke – medžių šešėlyje, paukščių draugijoje ir šilto pavasario vėjo gūsyje. Per pamokslą kunigas Eitvydas kaip tik į tai ir kreipė visų dėmesį – į Dievo kūriniją. Gamtoje Dievo balsu kalba viskas, kiekvienas kūrinys. Tad esant čia norisi kuo mažiau kalbėti, ir kuo daugiau klausytis.

Po šv. Mišių aukos visi susirinkome prie stalo pasivaišinti atsivežtomis gėrybėmis. Ilgai netrukę pasistiprinti, visi pasklido po stovyklavietę: kas subūrė futbolo komandą, kas žaidė tinklinį, kas plaukiojo vandens dviračiu, o kas pavėsy šnekučiavosi. Tik Dievo artumoje gali išties atsikvėpti – pailsinti ir kūną, ir dvasią. O čia, kur jautiesi esąs Jo glėby, nebūtina kažką veikti, užtenka gerti Jo malonę, kurios, rodos, net oras pritvinkęs.

Pusę trijų vėl susibūrėme draugėn giedoti gegužinių pamaldų. Tuo metu kiek tolėliau užkurtas jau liepsnojo laužas, prie kurio po pamaldų visi pamažu ir ėmė burtis, pasklidus kepamų šašlykų aromatui. Visi gardžiavosi ir džiaugėsi tokiu skaniu šašlyku! Galiausiai, padėkoję Dievui už Jo dovanotas gėrybes, už jaukią dieną, nuostabų orą ir visas Jo malones, sutvarkę stovyklavietę, išsiskirstėme iki kitų susibūrimų Dievo artumoje.