DĖMESIO!!!

Kun. Eitvydas su Galilėjiečių bendruomene

meldžiasi Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje.

Šv. Mišios kasdien (taip pat ir sekmadieniais) 17 val.

Kol bus šis skelbimo prierašas,

šeštadieniais 17 val. – Mišių nebus.

Narių vertinimas:  / 5
BlogiausiasGeriausias 

Sekminėmis baigėsi labai svarbus krikščionims Velykų laikas. Iš Naujojo Testamento žinome: prisikėlęs Kristus kalbėjo savo mokiniams, kad turi palikti juos ir eiti pas Tėvą. Tai būtina, kad galėtų atsiųsti Šventąją Dvasią, kuri juos sustiprins ir suteiks drąsos liudyti apie Jėzų ne tik žodžiais, bet ir visu savo gyvenimu.

Mes taip pat esame veikiami Šventosios Dvasios. Ji padeda mums išskleisti tai, ką turime savyje geriausio, padeda labiau pažinti Dievo veikimą mūsų širdyse. Jos dovanos kiekvienam yra skirtingos, todėl vienas kitą papildome ir praturtiname.

Tai pasitvirtino ir Sekminių dieną įvykusioje kelionėje, suorganizuotoje galilėjiečių draugų Viliaus ir Skirmantės. Jie gerai pažįsta Lietuvos regioninių parkų grožį ir yra profesionalai, besidarbuojantys, kad lankytojai laisvalaikio metu ne tik gražia gamta džiaugtųsi, bet ir biologinėmis, istorinėmis, geografinėmis žiniomis praturtėtų. Šį kartą jie mus pakvietė į netoli Vilniaus esantį Pavilnių regioninį parką pakeliauti Pūčkorių pažintiniu taku.

Susirinkome prie kavinukės, esančios netoliese Pūčkorių atodangos. Belaukiant, kol visi atvažiuos, džiaugėmės geru oru, šnekučiavomės, o mūsų mažiausias, neskaitant sesės Marijos, bet pats energingiausias keliauninkas Benas bėgiojo puikiai įrengtais mediniais labirinto takais. Visiems susirinkus, kelionės vadovas Vilius perspėjo, kad kelionė nebus labai lengva. O tokią dauguma mūsų įsivaizdavome: teko čia anksčiau lankytis ir jokių sunkumų nebuvo.

Vadovas sako, vadinasi – žino. Iš gražaus medinio tako liepė mums pasukti į nežymų miško takelį. Greitai priėjome įėjimą, dingstantį kažkur žemėse. Pasirodo, kad teks lįsti į urvą. Tamsu, nieko nematyti. Kai kurie susikibome rankomis, taip drąsiau ir saugiau. Laimei, kad keli iš mūsų turėjo telefonus su žibintuvėliu, tad pirmieji ir paskutiniai šiek tiek šviesos turėjo. Jos dėka pamatėme ir nemažai čia esančių varlių, joms tamsa visai netrukdo. Juokavome: jei išeisime sveiki ir gyvi, tai Viliui duosime pylos, nes neperspėjo, kad pasiimtume prožektorius. Tie juokai ir liko pažadais, kai išėjome iš požeminio betoninio bunkerio. Pasirodo, jis buvo statytas atremti laukiamas kovines atakas. Pirmasis mūsų kelionės etapas įveiktas sėkmingai.

Greičiau į šviesą ir į pavėsinę, įrengtą pačioje aukščiausioje Pūčkorių atodangos vietoje. Reikia pasistiprinti. Kelionė laukia ne tokia lengva – prisimename vadovo perspėjimą. Paruošiame bendrą stalą iš suneštų gėrybių. Viskas, kaip visada, labai gardu. Akį traukia gamtos grožis, matomas toli iki pat horizonto. Žemai, labai žemai ramiai teka Vilnelė. Ja praplaukia viena kita baidarė. Vilius parodo vietą, iki kurios planuojame nueiti. Sunku patikėti tuo, nes atrodo, kad tai labai toli. Taip gražu, kad nesinori išeiti. Vis tik pajudame tolyn. Leidžiamės žemyn. Paukšteliai čiulba, nupjauta žolė kvepia, jazminai savo žiedų grožiu ir kvapu vilioja. Pasikalbame, kad būtų gerai iš čiulbesio pažinti, kokie tai paukšteliai, žinoti, kaip jie atrodo.

Pakelyje stovinčiame name prie lango stovi močiutė, besišypsodama moja mums ranka. Nepažįstama ji mums, bet miela ir šilta. Atsakome jai kartu mojuodami, tarsi palinkėdami vidinės stiprybės ir gražaus gyvenimo brandos meto, kuomet žmogus jau užbaigęs savuosius darbus dažniau randa laiko stabtelėti ir pamatyti kitus. Apdovanoti juos šypsena ir ramybe.

Netoliese tekanti Vilnelė ir prie jos įrengta aikštelė su suoliukais tarsi kviečia sustoti trumpam atokvėpiui. Puiki vieta bendrai maldai – Dieninei valandai. Gamtos apsuptyje šloviname Viešpatį. Gera, norisi pabūti ilgėliau.

Bet turime eiti į priekį. Prieš akis kopimas stačiais laiptais į aukštą kalną. Benas jau senai užlipo, laukia mūsų. Kelios sesės, susėdusios medžio pavėsyje, tyliai pradeda giesmę. Plevena giesmės žodžiai link Dievo ir į mūsų širdis. Pailsėjome. Vilius juokaudamas klausia, ką dar norėtumėte kelyje pamatyti. Sakau, kad norime dar vieno kalno. „Užsakymas“ tučtuojau perduodamas Skirmantei, kad suorganizuotų jo įvykdymą. Kelyje sutinkame nemažai žmonių, besidžiaugiančių gamta. Prieiname medį, kuriame dailiai išskobtame „butuke“ smarkiai čirškia paukštelių jaunikliai. Matyt, labai išalkę laukia sugrįžtančių tėvų. Laukiame ir mes, nes norime pamatyti, koks paukštelis sugrįš. Bet jis gudrus – kol mes prie medžio, nesirodo. Jaunikliai tarsi prityla. Iš lėto einame tolyn. Kiek nutolę nuo medžio pamatome atskubantį pas vaikus genelį su raudonu pilveliu.

Greitai atsirandame naujo kalno papėdėje. Vilius džiaugsmingai praneša – keliautojo užsakymas įvykdytas. Mūsų laukia 300 laiptelių. Aukštų, nes jie padaryti iš geležinkelio pabėgių. Pasirodo, laiptelių skaičius buvo sakomas skirtingas, vieniems – vienas, kitiems – kitas. Šitai išsiaiškinome jau užkopę. O dabar lipame ir skaičiuojame laiptelius, kad žinotume, kiek dar liko. Iš tiesų laiptelių buvo perpus mažiau. Pats tolimiausias kelionės taškas – geležinkelis jau pasiektas.

Toliau takas, besisukdamas ratu, veda atgal link atodangos. Praeiname Belmonto krioklius. Šalia tako Vilnelė, kurioje tykiai plaukia kragų šeimynėlė. Vėl praplaukia viena kita baidarė. Planuojame ir mes šią vasarą surengti kelis žygius baidarėmis.

Priartėję prie Pūčkorių atodangos pačios žemiausios vietos, pažvelgiame aukštyn. Apžvalgos aikštelėje esantys žmonės atrodo tarsi mažyčiai žaisliukai iš šokoladinių kiaušinių. Ten bus mūsų šiandieninės kelionės pabaiga.

Kūrybingas ir išmoningas mūsų vadovas Vilius. Ačiū jam ir Skirmantei už puikią dieną, praleistą nuoširdaus bendravimo ir gražios gamtos apsuptyje. Ačiū Benui, kurio energingumas skatino mus pasitempti, per daug neapsnūsti. Ačiū mažiausiajai keliauninkei Marijai už lopšinę, kurią ji pati garsiai sau dainavo, kad greičiau užmigtų. Ačiū visiems, ėjusiems kartu ir besidalinusiems šiluma ir artumu.

Galilėjiečių bendruomenės vadovą

kun. Eitvydą Merkį galite rasti

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje:

kasdien pusvalandį prieš ir tuojau po 17 val. šv. Mišių;

sekmadieniais ir šventadieniais nuo 16.00 iki 18.00 val.

Išpažinčių kunigas klauso kasdien pusvalandį prieš Mišias.

Ilgesniems dvasiniams pokalbiams reikia su juo susitarti iš anksto.

Kalendorius
loader
Šventės ir šventieji
Prašymai pasimelsti (intencijos)
Klausimas apie bendruomenę
Prisijungimas
Lankytojai
781273
ŠiandienŠiandien480
VakarVakar476
Šią savaitęŠią savaitę2873
Šį mėnesįŠį mėnesį6539
VisoViso781273
Statistik created: 2019-12-14T17:22:42+00:00
Lankosi svečių 21
Lankosi narių 1
Straipsnių peržiūrėjimai
3711455

Galilėjiečių bendruomenė meldžiasi

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje

kasdien 17 val. Mišiose.

Sekmadieniais bei šventadieniais,

taip pat šeštadieniais

16.30 val. gieda Vakarinę

17 val. švenčia šv. Mišias