Šiltą barchatinio rudens sekmadienio rytą Galilėjiečių bendruomenės nariai ir bendrakeleiviai susirinko traukinių stotyje atsinešę pakilią nuotaiką. Visi ruošėsi važiuoti į Guronis – a.a. kardinolo V. Sladkevičiaus gimtinę – kalbėti rožinio, pabendrauti ir švęsti sekmadienio Mišių. Išvyka į Guronis jau tapo kasmete galilėjiečių tradicija, čia su bendruomenės draugais susitinkame kiekvieną rudenį.

Keliaudami komfortabiliu greituoju traukiniu, visi šnekėjosi apie nuostabų, spalvingą rudenį, pro traukinio langus prabėgantį gražų lietuviškos gamtos peizažą. Išlipę iš traukinio, besišnekučiuodami kaimo keliuku patraukėme link Rožinio parko stočių. Pakelėje pastatytas medinis kryžius, žymintis kardinolo V. Sladkevičiaus namelio vietą, sustabdė dar kartą, kaip ir kasmet, įvardinti šios kelionės intenciją: „Padaryk mane gerumo ženklu“ – ant kryžiaus išraižyti žodžiai tapo savotišku devizu.

Keliaudami Rožinio parku bei stabteldami prie koplytėlių, apmąstėme Garbinguosius slėpinius. Kiekvienoje stotelėje išklausę sesės ar brolio pamąstymą, visi pamažu ėjome prie kitos, kalbėdami pačią šviesiausią maldą – „Sveika, Marija“.

Sukalbėję rožinį, visi susirinkome koplyčioje, sugiedojome Dieninę liturginę valandą ir šventėme šv. Mišias. O pasisotinę dvasioje, prieš iškeliaudami namo susirinkome išgerti arbatos, kukliai užkąsti ir sušilti.

Galilėjietė Jolanta B. dalijasi įspūdžiais: „Saulė, bendrystė, malda – visa tai praturtina, atgaivina, padeda pakilti virš kasdienių rūpesčių, pažvelgti į savo menkumą, prisiminti tuos, kurie jau sukalbėjo savo žemišką maldą, iš naujo ieškoti savyje jėgų paduoti ranką Viešpačiui ir melsti: „Vesk mane – silpną, klystantį, bevalį – per mano suklupimus, bet visgi ieškantį kelio link Tavęs...“