Kunigo Eitvydo pakviesti Didijį Ketvirtadienį susirinkome Trinapolio bažnyčioje švęsti Paskutinės Vakarienės Mišių. Šviesi bažnytėlė buvo pilna galilėjiečių bendruomenės narių, jų šeimų, bendrakeleivių, greta vienuolyne gyvenančių seselių vienuolių. Atskubėję po darbų, palikę dienos rūpesčius, skubėjome susitikti su Viešpačiu. Pasaulio triukšmą pakeitė susikaupimas, rimtis. Po Mišių ėjome iškilmingai adoracijai koplytėlėje, ilgėliau pabūti Dievo akivaizdoje. Iškalbingą tylą pakeisdavo tylios giesmės. Po adoracijos grupelė galilėjiečių ir bendrakeleivių kartu su kunigu liko rekolekcijų namuose iki pat Velykų. Kiti grįžome į namus, nes kitą dieną daug kam teko skubėti į darbą.

Didijį Penktadienį vėl skubėjome į Trinapolio bažnytėlę, į Kryžiaus pagerbimo pamaldas. Mus pasitiko tyla ir tuščias tabernakulis. Pamaldose buvo skaitoma Evangelija pagal Joną – apie Jėzaus suėmimą, nuteisimą, nukryžiavimą. Prieš akis iškilo žmogaus paveikslas taip nepanašus į tą, kurį trokšta matyti Kūrėjas.

Ėjome pagerbti Kryžiaus, suklupome prieš jį, atsiprašydami Kristaus už savo menkumą, nuodėmingumą ir dėkodami už begalinę Dievo meilę mums, už dovanotą galimybę grįžti į Tėvo namus, už amžinojo gyvenimo pažadą. Vėlai vakare, pasilikusieji nakvoti rekolekcijų namuose žiūrėjo iki širdies gelmių sukrečiantį filmą „Kristaus kančia“ ir dar kartą išgyveno Jėzaus kančios bei meilės didybę. Regėtas vaizdas vertė nutilti... Pasilikome gilioje tyloje iki pat Velyknakčio.

Didijį Šeštadienį, kaip ir ankstesnėmis dienomis, koplytėlėje kartu giedojome Valandų liturgiją. Laisvu laiku ramioje ir jaukioje bendrystėje neskubėdami ruošėmės Velyknakčiui. Ant stalo rikiavosi žibučių puokštelės, sesių išaugintos tulpės, želmenys, krepšelis su dažytais kiaušiniais.

Atėjus vakarui susibūrėme prie nedidelio laužo šalia netoliese tekančio Kedrono upelio, giedojome giesmes. Kunigas Eivydas paženklino Velykinę žvakę – 2015 Viešpaties metai. Netrukus visi pajudėjome link bažnyčios. Nuo Velykinės žvakės užsidegę savąsias žvakeles ir pasidalinę ugnele su šalia stovinčiais įėjome šventovėn. Prasidėjo iškilminga Velykų nakties liturgija. Bažnytėlė pilnut pilnutėlė žmonių, atėjusių kartu sulaukti Viešpaties Jėzaus Prisikėlimo. Šį Velyknaktį papuošė Krikšto bei Sutvirtinimo sakramentus priėmę trys nauji krikščionys.

Po iškilmingų Mišių susirinkome agapei, dalinomės džiaugsmu ir vaišinomės atsineštais gardumynais.

Dėkojome už bekraštę Dievo meilę savo kūriniui – žmogui. Tas, kurio gyvenime įvyko susitikimas, atveria širdį Prisikėlimo žiniai. Jis prisimena susitikimo su Viešpačiu laiką ir renkasi gyvenimą, sekant Viešpačiu Kristumi.

Kai Dievo meilė į mūsų širdį įžengusi ją praplečia, tada joje taip erdvu, kad visi žmonės, be jokių skirtumų, luomų, tautos į ją sutelpa (Pal. J. Matulaitis, 1910 11 17).