Šeštadienio rytmetį nuo Vilniaus geležinkelio stoties dviem autobusėliais pajudėjome Turgelių link. Šįkart kunigas Eitvydas pakvietė plaukti Merkiu. Buvo žadama labai karšta diena, tad geriausia ją pralaiesti ne įkaitusiame mieste.

Neilgai trukusioje kelionėje džiaugėmės gražiai prižiūrimais laukais, tvarkingomis sodybomis, tingiai vaikštinėjančiais gandrais. Privažiavome Turgelius, kurie tolimoje praeityje buvo vadinami Mažuoju Merkiu arba Mangirdų Merkiu ir yra įsikūrę slėnyje, dešiniajame Merkio krante.

Miestelio centre stovi didinga ir labai daili 1837 metais pastatyta Turgelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Beje, pirmoji medinė bažnyčia šioje vietoje iškilo 1500 metais.

Prisiminėme netoliese įsikūrusią Mikniškių bendruomenę, kurios narių gyvenimas, glaudžiai susijęs su Dievo Žodžio klausymu ir Jo valios ieškojimu bei vykdymu, tęsiasi daugiau nei 100 metų. Ir tarybiniais laikais bendruomenė sugebėjo išgyventi likdama ištikima savo pasirinkimui, nors tuomet išbandymų tikrai netrūko. Čia buvome svetingai priimti praeitą vasarą.

Dar šiek tiek pavažiavę, atvykome į kelionės pradžios vietą. Nuimamos nuo priekabos baidarės, išdalinamos liemenės. Kaip įprasta prieš kelionę, sesė Virginija išdalina paruoštus lapelius su šiai dienai skirta Rytmetine liturgine valanda. Vasarišku rūbu pasidabinusios gamtos apsupty mėlyno dangaus aukštybėn kyla ratelin sustojusių upeivių giesmė.

Pastiprinti Dievo Žodžiu „Broliai, džiaukitės, tobulinkitės, vienas kitą guoskite, būkite vieningi, taikiai gyvenkite, ir meilės bei ramybės Dievas bus su jumis“ (2 Kor 13, 11), leidomės į žygį.

Merkys šioje vietoje neplatus, medžiai pakrantėje teikė maloningą pavėsį. Netrukus upė darėsi vis seklesnė, joje nemažai akmenų. Dažnai tekdavo lipti iš baidarės ir stumtelėti ją įstrigus ant akmens ar seklumos, kad galėtumėm plaukti toliau. Krantai neaukšti, apaugę krūmais, medžiais. Plaukdami pamatėme pilkąjį garnį, kuris plačiai išskleistais sparnais nuskriejo savo keliais. Prie upės gyvena bebrai, jų darbo rezultatai akivaizdūs – užtvankėlių labai daug. Upės vingiai, jos viduryje esančios salelės, seklios brastos, tiltai tilteliai kelionę daro įvairesnę. Reikia numatyti, kuria puse palankiau plaukti.

Nuplaukus 6 km, sustojame Merkinėje. Juokėmės, kai viena sesė nenorėjo lipti iš baidarės ir sakė: „Leiskite kiek ilgiau pasėdėti joje, nes atsibodo vaikščioti upe“.

Tvarkingoje prieplaukoje surikiavome baidares. Nuo čia eisime aplankyti Pavlovo Respublikos, įkurtos daugiau kaip prieš 200 metų kunigo Povilo Ksavero Bžostovskio. Tai buvo vienintelė tuometinėje Europoje miniatiūrinė valstybė, užimanti 3 tūkst. hektarų, turėjusi savo konstituciją, herbą, seimą, pinigus ir kariuomenę. Lietuvos-Lenkijos Seimo pripažinta Pavlovo Respublika gyvavo 1767–1795 metais. Jos įkūrėją ir prezidentą P. Bžostovskį gyventojai vadino žmonijos draugu, o Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatkovskis paskyrė Lietuvos referendoriumi bei apdovanojo Baltojo Erelio ordinu. Pagarbą istorijai liudijo gražiai sutvarkyta aplinka, stendai su aprašymu. Didingos pilies likučiai, ledainė bylojo apie gražią praeitį. Čia sutikome sutuotuves švenčiančią lenkų porą su vestuvine palyda. Palinkėjome jaunai šeimai darnių ir ilgų gyvenimo metų. Kaip įprasta tokia proga, visi buvome apdovanoti saldainiais.

Grįžtant prie baidarių, priėję tiltą, prie kurio pastatyta lentelė su užrašu „Merkys“, stabtelėjome bendrai nuotraukai. Tebus ji istorijai kaip prisiminimas apie tai, kad mūsų kunigas Eitvydas, kurio pavardė Merkys, plaukė su mumis to paties vardo upe. Jis juokaudamas dar prieš žygį sakė: „Merkys plauks Merkiu“ (pirmą kartą gyvenime). Po pirmojo etapo žygį apibūdino jau kitaip: „Pasivaikščiojimas Merkiu“ arba „akmenų drožimas“, o jeigu evangeliškai – tai „ėjimas vandeniu“.

Sugrįžę prie baidarių, susėdome medžių paunksmėje. Atėjo laikas atokvėpio valandėlei, pasidalijimui įspūdžiais, bendriems pietums. Sugiedoję Dieninę liturginę valandą bei pasistiprinę tęsėme kelionę. Sveikinome sutiktus žmonės, jie sveikino mus ir klausė ar iš toli plaukiame. Baidarių žygiuose krante sutikti žmonės visada gerai nusiteikę, maloniai linki laimingai pasiekti tikslą. Upė jau gilesnė, matome daug įtekančių šaltinių. Vienoje vietoje sutinkame žveją, gaudantį upėtakius, kurių, pasirodo, čia esama. Akmenis keičia bebrų išguldyti medžiai, dėl kurių taip pat tenka išlipti iš baidarės. Praplaukiame Vilkiškes. Kelionę baigiame ties Kačėnų tiltu.

Gražus, bet labai seklus Merkys praturtino mus naujomis patirtimis, o džiugi bendrakeleivių bendrystė suteikė tikro poilsio atgaivą.