Liepos 18-ąją įvyko galilėjiečių bendruomenės evangelizacinis baidarių žygis. Šeštadienio rytmetį, susirinkę aikštelėn prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, laukėme mūsų baidarių autobusiuko. Grožėjomės aukštai danguje, tarsi margaspalviai drugeliai bekraštėje pievoje, pasklidusiais oro balionais. Oreiviai tingų vartaliojimąsi lovose išeiginę dieną iškeitė į kelionę dangaus platybėse. Ir mes, ieškodami poilsio po darbo savaitės, skubėjome pasidžiaugti Dievo sukurtu ir mums dovanotu gamtos grožiu. Kaip įprasta, buvo ir pirmą kartą pasiryžusių plaukti baidarėmis. Drąsinome juos, dalindamiesi savo patirtimi. Sakėme, kad vandens Neryje tikrai nepritruks ir vaikščioti upe, kaip buvo plaukiant Merkiu, kažin ar prireiks. Atvykus į plaukimo pradžios vietą, nuėmus baidares nuo priekabos, suformavus „ekipažus“, sustojome ratelin. Kunigas Eitvydas trumpai papasakojo apie 1387 metais Lietuvos krikšto metu pastatytą Nemenčinės bažnyčią, vieną iš 7 pirmųjų Lietuvoje.Čia prie Neries, kur gausu vandens, turėjo būti puiki vieta krikštui, nes krikštijamųjų turėjo būti tikrai daug. Po to meldėmės Rytmetinę liturginę valandą. Dievo žodis kvietė: „Visa darykite be murmėjimų ir svyravimų“ (Fil 2, 14a).

Reikėjo tai įsidėti į širdį ir išpildyti. Ar begalėtų būti kitaip, jei pakrantėje paaugusi antyčių šeimynėlė visiškai nebaukščiai mus sutiko ir išlydėjo. Stengėmės neužgauti jų, neišbaidyti, ir triukšmingai neklegėti.

„Kokia didi, Viešpatie, Tavo kūryba, kokios gilios yra Tavo mintys“ (Ps 91, 6). Mokyk mus nurimti, palikti rūpesčius, darbus ir ilsėtis Tavyje, kad Tavęs pripildyti, galėtume pasiruošti ateinančiai savaitei.

Neries srovė nešė, mažai tereikėjo irkluoti, beliko šiek tiek palaikyti baidarės kryptį. Bendruomenės vedlio kunigo Eitvydo baidarėje šia proga buvo pritvirtinta galilėjiečių kelionių vėliava.

Kelyje ne kartą sutikome baltųjų garnių porelę, kurie žavėjo savo grožiu. Įspūdingai atrodė garnys, nutūpęs aukštoje pušyje, ištiesęs savo grakštų kaklą ir kažką dėmesingai stebėjęs. Ančių šeimynos ištisais pulkais plaukė iš vieno upės kranto į kitą, tarsi žmonės, sekmadienį einantys į bažnyčias švęsti šv. Mišių.

Pakrantėse tai vienur, tai kitur, išvien su gamta susilieję žvejai, laukė šiai dienai skirto laimikio.

Poilsio ir pietų sustojome gražiai prižiūrimoje, mūsų vadinamoje „Laurų“, saloje. Ant stalo sudėjome atsineštus valgius. Sugiedoję maldą, pietavome besidalindami kelionės įspūdžiais. Vėliau kas norėjo džiaugėsi maudymosi malonumais. Neries vanduo iš tiesų švarus, daug kur matėsi dugne esantys akmenys ir augmenija.

Prieš išplaukiant, nusifotografavome prie jauno ąžuoliuko, kad kartu plaukę vaikai ateityje galėtų matyti kaip auga medelis, o tuo pačiu ir jie.

Sėdame į baidares. Kelionė tęsiasi. Dieninės liturginės valandos malda susijungus visoms baidarėms palydi mūsų kelionę.

Artėjant prie miesto, daugėja paupyje poilsiaujančių žmonių. Vaikai visada mus pasitinka mojuodami rankomis, kai kurie suaugę prisideda prie jų. Ir mes atsakome tuo pačiu, džiaugsmingai mojuodami. Į miestą įplaukiame dainuodami dainą apie Vilnių, jo garbingą praeitį. Sakoma, kad tas, kas neatmena savo tautos istorijos, yra tarsi žmogus be šaknų. Dainuodami dainas, giedodami giesmes, šlovindami Jėzų Kristų, artėjame prie Baltojo tilto. Vėl plaukiame visi susikabinę. Iš praplaukiančių didesnių laivų džiaugsmo šūksniais mus sveikina vaikinai bei merginos, švenčiančios bernvakarius, mergvakarius. Mojame jiems, mojame ir einantiems krantine, sveikinantiems mus.

Taip visi susikabinę ir švartuojamės. Mūsų belaukiantis baidarių firmos darbuotojas stebėdamasis šypsosi: dar taip kartu priplaukiančių krantan nesu matęs.

Šiek tiek pavargę, saulės ir vėjo nugairinti dėkojame vieni kitiems už bendrystę kelionėje.

Dieve, mokyk mus branginti tavo dovanotą žemę, jos turtus, gėrybes, mokyk dėkoti už gyvenimą ir drąsink dalintis iš gyvo tikėjimo malonės versmės augančiomis dovanomis.