Birželio 14-ąją kunigas Eitvydas su Galilėjiečių bendruomene ir bendrakeleiviais ėjo Kryžiaus kelią Vilniaus Kalvarijose.

Kaip visada buvo žmonių, kurie pirmą kartą ėjo šį kelią su mumis. Prie Marijos,  Sopulingosios Dievo Motinos, koplyčios kunigas papasakojo Vilniaus Kalvarijų įkūrimo istoriją. Minėjo su kokiu rūpesčiu jis buvo kuriamas, stengiantis išlaikyti reljefinį ir atstumų panašumą su mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus eitu kančios keliu Jeruzalėje.

Vilniaus Kalvarijas einame nežiūdėdami koks oras, nes ji skirta atminti birželio 14-osios įvykius, kuomet prasidėjo lietuvių trėmimas į Sibirą ar kitas tolimas vietas. Skaudi istorija primena šį nemažai lietuvių šeimų palietusį faktą, kuomet mūsų Tėvynę užgrobusi Tarybų Sąjunga tokiu būdu stengėsi susidoroti su išsimokslinusiais ir geros valios žmonėmis bei jų šeimomis. Nežiūrėjo nieko – vaikas ar senukas, besilaukianti ar tik pagimdžiusi mama, visus varė į vagonus. Ačiū Dievui, kad nemažai ištremtųjų sugrįžo, tačiau daug jų atgulė amžinojo poilsio svetimoje žemėje. Kunigas kalbėjo ir apie šiandien kenčiančias, karą patiriančias tautas – Ukrainą, Siriją bei pabėgėlius, kurie priversti bėgti iš savo Tėvynės.

Eidami Kryžiaus kelią mintyse nešėmės šiandieną ir praeitį, sustodami prie stočių ir įsiklausydami į sesių ir brolių paruoštą pamąstymą.

Viešpatie Jėzau Kristau, atleisk mums nusidėjėliams už suteiktą Tau skausmą dėl savanaudiškumo, dėl negebėjimo mylėti Tavęs ir artimo žmogaus, kurį mums lemta sutikti žemiškojoje kelionėje. Pasigailėk mūsų ir stiprink mūsų tikėjimą, padaryk pajėgius daryti gera.