Vėlyvą vakarą einu namo. Per dieną gražiai pasnigo. Nuovargis dingo po snaigėmis ir virto tyliu džiaugsmu. Laukiu autobuso. Stotelėje tik keli žmonės. Kitoje pusėje gatvės gražiai apšviestas didelis reklaminis stulpas. Susidomiu. Einu artyn. Maironis – kunigas, poetas – susimąstęs, liūdnokas, tačiau vis tik šviesus jo žvilgsnis nukreiptas į mus. Žvilgsnis gimusio prieš 150 metų.

Skaitau puikų Maironio eilėraštį.

SENELIO SKUNDAS

Ne taip senovės tėvai gyveno,

Kaip skurstame vargšai šiandieną.

Paklausk, jei nori, tėvučio seno,

Ar neina blogesniai kas dieną?

Ne tiek gal turtų tada turėta,

Ne tiek ir dubas išbranginta;

Bet savo Žemę daugiau mylėta:

Amerikon nesidanginta.

Nebuvo laisvės, bet neregėta

Nei tiek be drausmės ištvirkimo;

Nebuvo rašto, bet negirdėta

Nei tokio bedievių dūkimo.

Nelengvą nešė po ponais naštą

Valstietis, retai nusiminęs;

Bet dainos skrido po visą kraštą,

Skambėjo linksmai sutartinės.

O girios, girios!.. atmint malonu:

Jos buvo Dievo, ne dvaro:

Jos slėpė žmones ne tik nuo ponų:

Nuo dvaro, nuo maro ir karo.

Ne taip senovės tėvai gyveno,

Kaip skurstame vargšai šiandieną;

Paklausk, jei nori, tėvučio seno,

Ar neina blogesniai kas dieną?

Einu aplink. Čia pasitinka Mikalojaus Konstantino Čiurlionio – lietuvių kompozitoriaus, dailininko, chorvedžio, kultūros veikėjo – ciklo „Žiema“ paveikslas.

Širdis prisipildė grožio, liūdesio ir vilties. Kaip būtų gera, kad daugiau žmonių, ypač vaikų, stabteltų ir pažvelgtų į lietuvių tautos didžių kūrėjų palikimą mums – mūsų kartai.