Kaip praneša Vatikano radijas (žr. straipsnį), besiremiantis tarpkonfesinės organizacijos „Open doors“ duomenimis, kai kuriose šalyse, tarp kurių pirmauja Šiaurės Korėja, krikščionys gali praktikuoti savo tikėjimą tik slapstydamiesi, t. y. pogrindyje, ir labai sunkiomis sąlygomis, gyvena nuolatiniame pavojuje, nes gali būti suimti, įkalinti arba nužudyti. Šiaurės Korėjos darbo stovyklose uždaryta nuo 50000 iki 70000 krikščionių, t. y. maždaug ketvirtadalis krašto krikščionių.

Kitame straipsnyje rašoma apie nevyriausybinės organizacijos „China Aid“ paviešintą dokumentą, kuriame Kinijos komunistų partijos centro komitetas pateikia direktyvas šalies universitetams priešintis krikščionybės plitimui.

Romoje veikianti tarptautinė katalikiška žinių agentūra „Fides“ (žr. Vatikano radijo pranešimą) praneša apie praėjusiais metais nužudytus pastoracijos darbuotojus, mirusius ne natūralia mirtimi, o nužudytus smurtiniu būdu. Jų žiniomis, 2012 metais buvo nužudyta 12 pastoracijos darbuotojų – dešimt kunigų, viena vienuolė ir viena pasaulietė.

Kaip pranešė Vatikano radijas, Nigerijos krikščionių bendruomenė paskutinį 2012-ųjų sekmadienį patyrė baisų smurtą. Gruodžio 30 d. buvo nužudyta penkiolika Musario kaimo krikščionių krašto šiaurės rytų regione. Penkiolika krikščionių buvo nužudyti perpjaunant jiems gerkles.

Taigi, mūsų tikėjimo broliai ir seserys pasaulyje patiria įvairiausio pobūdžio persekiojimų bei smurtinių išpuolių – nuo brutalių bei kruvinų, kaip Nigerijoje, iki subtilių bei teisinių, kokių būna civilizuotuose kraštuose (žr. publikaciją apie kelionės įspūdžius po „tolerantiškąją“ Švediją) ir pas mus.

Šiais Tikėjimo metais tai mus teįpareigos labiau branginti tikėjimą bei stengtis jį geriau pažinti, uoliau ir drąsiau jį skelbti bei liudyti kasdienybėje, ginti dvasines bei moralines vertybes nuo bandymų jas teisiškai riboti ar netgi išstumti iš visuomenės gyvenimo, nežabotai propaguojant amoralius papročius bei nuodėmingą gyvenimo būdą ir jį įteisinant įstatymais. Solidarizuokimės su persekiojamais tikėjimo broliais seserimis visame pasaulyje ir karštai melskimės už įvairiai persekiojamus geros valios žmones, burkimės bei junkimės į gyvas krikščioniškas bendruomenes, organizacijas, sąjūdžius etc. ir telkime savo jėgas, prisimindami liaudies išmintį: „Vienas lauke – ne karys!“

P. S. Norintys turėti dvasinių tikėjimo bičiulių bei bendražygių galite prisidėti prie mūsų (stengiamės gyventi visu tuo, kuo aukščiau pateiktame paraginime kviečiame gyventi ir kitus), kreipkitės į bet kurį jums pažįstamą mūsų bendruomenės narį ar jos vadovą kun. Eitvydą, kurį galite rasti zakristijoje, tuoj pat po Mišių Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje.