DĖMESIO!!!

Kun. Eitvydas su Galilėjiečių bendruomene

meldžiasi Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje.

Šv. Mišios kasdien (taip pat ir sekmadieniais) 17 val.

Kol bus šis skelbimo prierašas,

šeštadieniais 17 val. – Mišių nebus.

Narių vertinimas:  / 11

Sausio 13-oji, vasario 16-oji, kovo 11-oji – tai dienos, kviečiančios akimirkai sustoti istorijos tėkmėje. Su didele pagarba ir begaliniu dėkingumu prisiminkime tautiečius, kurie savo gyvenimu liudijo begalinę Tėvynės meilę, kurie dėjo visas pastangas, kad galėtume gyventi nepriklausomoje savarankiškoje Lietuvoje.

Tai mūsų knygnešiai, be baimės nešantys lietuviškas knygas žmonėms šviesti, tai mokytojai, kunigai, poetai, dailininkai, kompozitoriai savo žodžiais ir darbais skleidę Tėvynės meilę, tai 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės aktą pasirašę 20 signatarų, tai mūsų tremtiniai, politiniai kaliniai, išvežti toli nuo savo namų, jėgų išgyventi radę tėviškės ilgesyje, nuoširdžioje maldoje, lietuviškos dainos graudume, eilėraščio jausmingume, tai 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos nepriklausomos Valstybės atkūrimo aktą pasirašę 124 signatarai, tai 1991 m. sausio 13 d. kruvinųjų įvykių 15 aukų... visų čia nesuminėsime.

Tik jų dėka šiandien mes gyvename nepriklausomoje laisvoje Lietuvoje, kalbame lietuvių kalba (ar prisimenate – seniausia žinoma spausdinta lietuviška knyga yra Martyno Mažvydo 1547 m. katekizmas), keliaujame po visą pasaulį, sutinkame naujų draugų įvairiose pasaulio šalyse, tarpusavyje dalinamės patirtimi, profesiniais pasiekimais.

Neužmirškime, kad už laisvę ir taiką visada turime būti dėkingi tai atnešusiems lietuviams. Tautos istoriją privalome išsaugoti ir nenutrūkstamai perduoti iš kartos į kartą.

Ir gerai, kad akyse žvilga ašaros giedant Tautišką giesmę, ir gerai, kad pasididžiavimas užpildo širdį stebint plevėsuojančią Lietuvos vėliavą, ir gerai, kad, grįžus iš svetimos šalies, lūpos taria – visur gerai, bet namie geriausiai.

Branginkime ir mylėkime savo Tėvynę, už kurios laisvę daug žmonių kovojo.

 

Maironis

LIETUVA BRANGI

 

Graži tu, mano brangi tėvyne,

Šalis, kur miega kapuos didvyriai:

Graži tu savo dangaus mėlyne!

Brangi: tiek vargo, kančių prityrei.

 

Kaip puikūs slėniai sraunos Dubysos,

Miškais lyg rūta kalnai žaliuoja;

O po tuos kalnus sesutės visos

Griaudžiai malonias dainas ringuoja.

 

Ten susimastęs tamsus Nevėžis

Kaip juosta juosia žaliąsias pievas;

Banguoja, vagą giliai išrėžęs;

Jo gilią mintį težino Dievas.

 

Kaip puikūs tavo dvarai, tėvyne,

Baltai iš sodų žalių bekyšą!

Tik brangią kalbą tėvų pamynę

Jie mūsų širdis mažai ką riša.

 

Kaip linksma sodžiuos, kai vyturėlis

Jaukiai pragysta, aukštai iškilęs,

Ar saulė leidžias, ir vakarėlis

Ramumą neša, saldžiai nutilęs.

 

Bažnyčios tavo ne tiek gražybe,

Ne dailės turtais, ne auksu žiba;

Bet dega meilės, maldos galybe,

Senųjų amžių gyva tikyba.

 

Kai ten prieš sumą visi sutarę

Griaudžiai užtraukia "Pulkim ant kelių",

Jausmai bedievio vėl atsidarę

Tikėti mokos nuo tų vaikelių.

 

Graži tu, mano brangi tėvyne,

Šalis, kur miega kapuos didvyriai!

Ne veltui bočiai tave taip gynė,

Ne veltui dainiai plačiai išgyrė!

Narių vertinimas:  / 2

Penktadienis. 6 val. 30 min. Neskubėdama einu į darbą. Žmonių dar nedaug. Kaip ir mašinų. Pasisveikinu su Maironiu, žvelgiančiu į mane. Kviečiančiu mylėti Tėvynę, artimą, Dievą. Perskaitau jo eiles.

 

NEPRIKLAUSOMYBĘ ATGAVUS

 

Nejaugi tai ne sapnas? Ne svajonė,

Viliojusi... dar vakar be vilties?!

Nejau vergijoj slėgusi dejonė

Dabar tik sapnas? šmėkla praeities?

 

Jauna, laisva, pati savęs valdovė

Tautų eilėn įstojo Lietuva,

Savu krauju vergijos nusiplovė,

Sutraukius pančius ištverme sava!

 

Lyg būtų grįžęs amžius Gedimino

Ir pilkalnių sukilę milžinai!..

Europos vėlei viešpačiai sužino

Lietuvių vardą, skambantį šaunai.

 

Už ką, už ką, Dievuliau, ta malonė,

Jog leidai mums sulaukti tos dienos?

O kiek kitų į amžiną kelionę

Nuėjo skurdūs, laukdami anos!..

 

Už juos karščiau tėvynę gal mylėjom?

Ar jai aukų gal nešėm brangesnių?

O ne, o ne! Tiktai daugiau kentėjom,

Per didūs nešti jungą kalinių!

 

Likimą aukštą, Viešpatie, mums skyrei:

Pirmiesiems džiaugtis laisvės spinduliais!

Garbė jums, budrūs šių dienų didvyriai,

Laisvais išvedę šalį vieškeliais!

 

Garbė, garbė, kad iš Maskvos griuvėsių

Drąsiais pečiais ją išnešėt kilniai!

Nors jūsų aš vardų nebeminėsiu,

Bet jus minės su pagarba ainiai.

 

Širdis suspurda. Šiandien mes gyvename nepriklausomoje Lietuvoje. Tik nuo mūsų minčių, veiksmų, kasdieninio darbo, pagarbaus savosios tautos istorijos atminimo išsaugojimo ir perdavimo jaunajai kartai priklauso jos ateitis.

Žengiu ant Baltojo tilto, nuvalyto energingais, plačiais augaloto kiemsargio mostais. Jo diena jau senai prasidėjusi. Mintyse padėkoju jam už tai, kad galiu lengvai eiti keliu ir... džiaugtis nuostabiomis sniego gėlėmis ant Neries. Jų šiemet dar nedaug buvo.

Narių vertinimas:  / 3

Vėlyvą vakarą einu namo. Per dieną gražiai pasnigo. Nuovargis dingo po snaigėmis ir virto tyliu džiaugsmu. Laukiu autobuso. Stotelėje tik keli žmonės. Kitoje pusėje gatvės gražiai apšviestas didelis reklaminis stulpas. Susidomiu. Einu artyn. Maironis – kunigas, poetas – susimąstęs, liūdnokas, tačiau vis tik šviesus jo žvilgsnis nukreiptas į mus. Žvilgsnis gimusio prieš 150 metų.

Skaitau puikų Maironio eilėraštį.

 

SENELIO SKUNDAS

Ne taip senovės tėvai gyveno,

Kaip skurstame vargšai šiandieną.

Paklausk, jei nori, tėvučio seno,

Ar neina blogesniai kas dieną?

 

Ne tiek gal turtų tada turėta,

Ne tiek ir dubas išbranginta;

Bet savo Žemę daugiau mylėta:

Amerikon nesidanginta.

 

Nebuvo laisvės, bet neregėta

Nei tiek be drausmės ištvirkimo;

Nebuvo rašto, bet negirdėta

Nei tokio bedievių dūkimo.

 

Nelengvą nešė po ponais naštą

Valstietis, retai nusiminęs;

Bet dainos skrido po visą kraštą,

Skambėjo linksmai sutartinės.

 

O girios, girios!.. atmint malonu:

Jos buvo Dievo, ne dvaro:

Jos slėpė žmones ne tik nuo ponų:

Nuo dvaro, nuo maro ir karo.

 

Ne taip senovės tėvai gyveno,

Kaip skurstame vargšai šiandieną;

Paklausk, jei nori, tėvučio seno,

Ar neina blogesniai kas dieną?

 

Einu aplink. Čia pasitinka Mikalojaus Konstantino Čiurlionio – lietuvių kompozitoriaus, dailininko, chorvedžio, kultūros veikėjo – ciklo „Žiema“ paveikslas.

Širdis prisipildė grožio, liūdesio ir vilties. Kaip būtų gera, kad daugiau žmonių, ypač vaikų, stabteltų ir pažvelgtų į lietuvių tautos didžių kūrėjų palikimą mums – mūsų kartai.

Narių vertinimas:  / 0

Prieš 26 metus kunigo V. Skipario išsakytos mintys visiškai tinka ir šiandien. Tikriausiai labai nesuklysiu sakydama, kad didžioji dauguma šiandien save vadinančių krikščionimis gyvena taip, kaip minima pamoksle. Santuoka ir vaikų krikštas, žinoma, laidotuvės – atvejai, kada einama pas kunigą. Toks tikėjimo supratimas tarp mūsų. Atliekamas tarsi mistinis ritualas, kurio prasmė tuo ir baigiasi. Šventės ir laidotuvių metu kunigo tariami žodžiai iš Šventojo Rašto, esu tikra, paliečia širdį kiekvieno dalyvaujančiojo, bent kiek dar gebančio išgirsti ir paklausyti kitą. Tačiau išėjus iš bažnyčios žmones pagauna šventės šurmulys ar liūdesio suspaudimas ir išgirsti žodžiai nebeužsilieka. Pametami. Lyg jų ir nereikėjo žmogui. Ir tuomet jis gyvena taip, kaip išmano pagal savo suvokimą. Kasdien visi matome, kokie tokio gyvenimo vaisiai. Daugiau ir dažniau kartūs nei saldūs.

Pasakyti, kad niekas nemoko, kaip reikia gyventi, yra lengviausia. Nes taip tarytum pateisini savo klaidas. O jų padarome kiekvienas.

Iš tiesų tik Dievo vedami ir Juo sekančių žmonių pavyzdžio (ne tik žodžių, tačiau ir poelgių) skatinami, galime būti daugiau kuriantys nei griaunantys, daugiau mylintys nei skaudinantys, daugiau pajėgūs atlikti kilnių darbų artimui.

Šiandien didžiausiuose miestuose beveik kiekvienoje bažnyčioje kunigai skiria savo laiką ir pastangas, kad padėti žmonėms suvokti ir gyventi pagal Dievo priesakus. Šventojo Rašto grupelės, katechumenų kursai, rekolekcijos, galiausiai lengvai prieinama katalikiška literatūra ir t. t. Visa tai yra pasiekiama kiekvienam norinčiam gilinti tikėjimo žinias. Net ir gyvenančiam atokiau nuo miesto. Interneto teikiamos galimybės gali pasitarnauti ne tik tuštiems ir beprasmiams dalykams.

Norėčiau pakviesti visus, kurie save vadina krikščionimis, ne tik taip vadintis, bet ir pasistengti šį vardą „įamžinti“ savo kasdieniu gyvenimu. „Duonos“ pastiprinimui galima gauti jau kitą savaitę prasidedančiuose susitikimuose – grupelėse, kuriose vieni gilinsis į Evangeliją pagal Morkų, kiti į Evangeliją pagal Matą, o kiti jau į Evangeliją pagal Luką, ir žinoma pradžių pradžia – grupelėje, skirtoje katechumenams.

 

TĖVAI IR VAIKAI

Vokiečiai turi tokį posakį: „Koks laukas, tokie ir burokai, kokie tėvai, tokie ir vaikai.“ Nors kartais būna ir blogiau. Kartą teko skaityti dukros laišką tėvams. Ji rašė: „Ačiū tau, mama, kad mane pagimdei. Ačiū tau, tėve, kad man savo sukauptą turtą atidavei. Jūs, kaip susitarę buvote, vienas pagimdė, kitas turtus sukrovė. O kur buvo jūsų meilė man? Ar jūs parodėte kelią, kuriuo eidama būčiau suradusi gyvenimo prasmės suvokimą? Ką gavau iš jūsų? Pinigus?.. Tačiau beprasmiškai gyvenant pinigai yra nereikalingi.“

Viename vokiečių laikraštyje buvo pateikta visa eilė paveikslėlių. Apačioje užrašas: „Jiems ne laikas kalbėti apie Dievą.“ Pirmame pavaizduotas kūdikis, begulįs lovelėje. Po juo parašyta: „Jam dar per anksti kalbėti apie Dievą.“ Kitas paveikslėlis vaizdavo susikibusius už rankų du jaunuolius. Po paveikslėliu užrašas: „Jie per daug laimingi, kad galėtume jiems kalbėti apie Dievą.“ Toliau buvo nupieštas prie knygomis apkrauto stalo besėdįs mokslininkas. Ir užrašas: „Jis per daug mokytas, per daug užsiėmęs, kad galėtum jam kalbėti apie Dievą.“ Galiausiai pavaizduotas kapas ir po juo parašyta: „Apie Dievą kalbėti jam jau per vėlu...“

Šiandien baisu darosi, pabendravus su dešimties metų vaiku, kuris nemoka persižegnoti, nieko nėra girdėjęs apie Jėzų Kristų. Tačiau tas pats vaikelis puikiausiai moka nusispjauti per petį, kaip daro jo tėvas, arba keiktis, kaip motina keikiasi. Jis moka daugybę nešvankių anekdotų, bet niekaip negali įsiminti Viešpaties išmokytos „Tėve mūsų“ maldos.

Gal sakysite, kad visa tai niekai? Gal sakysite, kad tai visai nebaisu?.. Iš tikrųjų tai labai baisu, nes vaikas moka ir daro visa tai, ką daro jo tėvai. Pabendravus su vaiku, iš karto galima suprasti, kuo gyvena jo tėvai. Ar tėvai meldžiasi, ar ne? Kas jiems labiau rūpi – jų darbai, paršiukai, veršiukai ar vaikai? Paaiškėja, kas tėvams svarbiau – gyventi tik imant kuo daugiau iš gyvenimo ar kažką ir gero jame paliekant?

Sakysit, kad visais laikais skambėjo populiarus šūkis: „Be pinigų negerai.“ Dalinai galima su tuo sutikti, tačiau pinigai tarp žmogaus gyvenimo vertybių neturi būti patys svarbiausi. Pagalvokime, ar be Dievo, be gilaus tikėjimo žmogus gali būti laimingas? Tik apsidairykime aplink – kiek žmogžudysčių, savižudybių, plėšimų, moraliai suluošintų žmonių yra tik todėl, kad iš jų buvo atimtas Dievas.

Ir dar pamąstykime, ar mes galėsime atsistoti Dievo akivaizdoje su pilnais maišais pinigų ir visais turtais, kuriuos taip uoliai kaupėme per visą gyvenimą? Aišku, visi suprantate, kad jie mūsų tada tikrai neišgelbės.

Jeigu tėvai nesidrovėtų ir paklaustų savo jau prakutusių vaikų, kas yra Jėzus Kristus ir ką Jis dėl žmonių yra nuveikęs, paaiškėtų skaudi tiesa: tėvai nedėjo jokių pastangų, kad vaikai pažintų ir pamiltų savo Išganytoją. Abejojate? Pateiksiu faktą.

Ateina jaunuoliai tuoktis. Paklausus jų, kiek yra Kristaus įsteigtų Sakramentų, seka atsakymas: „Vienas.“ Ar paraustų jų tėvai tai girdėdami? Galiu drąsiai teigti – neparaustų! Toliau seka klausimas, kodėl neparaustų? Ogi todėl, kad jie patys arba žino (nežino?), arba dėl to visai nesijaudina. Koks skirtumas, kiek yra tų Sakramentų? Koks skirtumas, ar Dievas yra vienas, ar ne? Pagaliau nelabai svarbu, ar iš viso Dievas yra? Svarbu, kad tik tie vaikai greičiau sutuokti būtų – juk svečiai laukia.

Ar ir dabar nebaisu? Tada dar kitas atvejis. Gyvena pas dukrą motina. Toji dukra ją visaip engia – bara, vaiko, keikia, stumdo, nors motina šiai savo dukrai visą turtą paliko. Galiausiai kartą neiškentusi, motina sušuko: „Dukrele, bijok Dievo! Dievas nepadės tau gyvenime, kad tu taip žiauriai elgiesi su savo motina.“ Dukra nusijuokusi atsako: „Žiūrėk, kaip pragydai! Kai buvai jauna, tau Dievo nereikėjo. Ir man nieko apie Jį nepasakojai. Aš Jo nepažįstu. Kaip čia dabar Jį prisiminei?“ Išgirdusi tokius žodžius motina graudžiai pravirko. Tai skaudi pamoka visiems tėvams.

Atsimenu šviesaus atminimo kunigą Vaclovą Stirbį, buvusį Alsėdžių kleboną. Per savo gyvenimą jis išaugino apie 20 našlaičių. Kunigui mirus, vienas augintinis sakė: „Jis mirė pasauliui, bet ne mums. Daugelis mūsų net nepažinojome savo tėvų, o jis mums buvo tikras tėvas. Ir visa, ką jis įskiepijo mums, – meilę Dievui, meilę Tėvynei, meilę žmonėms – mes išsaugosime!“

O kaip jūsų vaikai? Ar jie kada nors pasakys ką nors panašaus apie jus? Ar vaikai laikys jus pavyzdžiu, kuriuo stengsis savo gyvenime sekti? O gal tik lauks, kada jūs mirsite ir tada įnirtingai pešis dėl vienos kitos paliktos šimtinės? Ir niekas iš jų net neprisimins, kad kadaise turėjo tėvus...

Vienas, maždaug 40-ties metų vyras pasakojo: „Nors tėvai po sunkių dienos darbų grįždavo svyruodami iš nuovargio, bet jų malda niekada nebuvo apleista. Aš vis galvodavau: ir už ką jie taip meldžiasi? Tik prieš motinos mirtį tai sužinojau. Pasikvietusi mus, savo vaikus, motina tarė: „Vaikeliai, aš tikiu, kad jūs būsite geri žmonės, su visais sugyvensite taikiai ir gražiai, nes mes tėvai nuo pat jūsų gimimo meldėmės už jus...“ Motinos akys užgeso, bet jos įdiegta meilė Dievui visada gyva mūsų širdyse.“ Tėvai mirė, tačiau jie gyvena savo vaikuose. Jų šviesus pavyzdys vaikus be galo paveikė ir sujaudino.

O štai dar vienas pavyzdys. Kartą, laidojant žmogų, nešantieji karstą kalbėjo: „Ot dabar tai bus peštynės! Septyni vaikai kol pasidalins turtą – baisu bus.“ Kitas atsiliepė: „Ne septyni, o penki. Du į laidotuves neatvažiavo, nes tėvas testamentą ne pagal jų norą parašė.“

Tai štai kokia gyvenimo tiesa. Kol davei ką nors, buvai geras, o kai nebeduodi, tai ir nereikia tavęs!

TĖVELIAI, JŪS SUTEIKĖTE SAVO VAIKAMS GYVYBĘ, DOVANOJOTE GYVENIMĄ, PALIKSITE JIEMS SAVO TURTĄ, BET NEUŽMIRŠKITE PRIE TO PRIDĖTI IR SAVO MEILĘ, SAVO ŠIRDIES GERUMĄ. PALIKITE JIEMS GRAŽŲ PAVYZDĮ SAVO GYVENIMU, ĮSKIEPYKITE GILIĄ MEILĘ DIEVUI, SAVAI GIMTINEI. TAI BUS JŪSŲ DARBŲ IR VISŲ GYVENIMO VARGŲ APVAINIKAVIMAS. TADA, NORS JŪSŲ JAU IR NEBUS ŠIAME PASAULYJE, JŪSŲ ATMINIMAS BUS GYVAS JŪSŲ VAIKUOSE.

Kun. V. Skiparis

Upyna, 1985 m.

Galilėjiečių bendruomenės vadovą

kun. Eitvydą Merkį galite rasti

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje:

kasdien pusvalandį prieš ir tuojau po 17 val. šv. Mišių;

sekmadieniais ir šventadieniais nuo 16.00 iki 18.00 val.

Išpažinčių kunigas klauso kasdien pusvalandį prieš Mišias.

Ilgesniems dvasiniams pokalbiams reikia su juo susitarti iš anksto.

Kalendorius
loader
Šventės ir šventieji
Prašymai pasimelsti (intencijos)
Klausimas apie tai, kas domina

Kas jus labiausiai domina?

Prisijungimas
Lankytojai
600434
ŠiandienŠiandien367
VakarVakar408
Šią savaitęŠią savaitę1518
Šį mėnesįŠį mėnesį4973
VisoViso600434
Statistik created: 2018-12-13T08:46:40+00:00
Lankosi svečių 10
Lankosi narių 1
Straipsnių peržiūrėjimai
2966002

Galilėjiečių bendruomenė meldžiasi

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje

kasdien 17 val. Mišiose.

Sekmadieniais bei šventadieniais,

taip pat šeštadieniais

16.30 val. gieda Vakarinę

17 val. švenčia šv. Mišias