GALILĖJIEČIŲ

Tu kenti, nes kenčiu aš.

Tu alksti meilės

kaip ir aš.

Tu trokšti man ramybės,

aš jos siekiu.

Tu vienišas

kaip ir aš.

Tu apleistas,

nes aš Tave taip dažnai

pamirštu.

Tu laimini mane savo kančia,

kad gyvenčiau.

Tu ateini pas mane,

o aš vis svarstau, ar įleisti...

Tu vedei mane,

kai buvau akla.

Ar aš padėkojau, kad buvau vedama?

Tu buvai viltis

juodžiausioj nakty.

Tu man atleidai,

kai, regis, visas pasaulis

pasmerkė ir nuteisė mirti.

Tu man buvai

gaivus oro gūsis alinančioj kaitroje.

Ar aš tada

pažinau Tave?

Kai žvaigždės užgeso

ir nešvietė mėnuo,

kai saulė užtemo,

Tu ištiesei man

savo Širdį

ant savo delno,

parodei man kelią.

Ant rankų nešei,

kai luoša buvau,

kai suklupau

ir, rodos, pakilt

nebebuvo jėgų.

Tu guodei mane,

kai Tave skaudinau,

kai net pati save smerkiau,

Tu mylėjai ir laiminai.

Kai nuodėmės pakirsta kritau,

kai verkiau,

Tu buvai

ir esi

Viltis, Meilė ir Kelias

visą mano

neištikimybę pamiršęs...

Aš ieškojau Tavęs

danguje, sapnuose,

gražiose šalyse,

aš ieškojau Tavęs

knygose, eilėse,

bekraštės jūros gelmėj,

vaivorykštės spalvose,

svajose

ir taip ilgai negalėjau suprast,

kad esi manyje.

Kaip ir aš, mano Kristau,

esu Tavyje.

Eilėraščio autorė Jolanta B.

Stoviu viena apsikabinus Kryžių.

Nebyra ašaros,

tik alpsta širdis.

Nenoriu. Priešinas prigimtis.

Bet dar tvirčiau

prisispaudžiu prie jo.

Skauda.

Kaip pūlinys tvinkčioja siela.

Regis nebepajėgsiu,

bet plaštakos mėšlungiškai gniaužias,

apkabinu dar stipriau,

susilieju su juo –

mano Kryžium.

Pati pavirstu skausmu.

Viskas praeis.

Šioj žemėje viskas praeina.

Svarbu ši akimirka –

išstovėt!

Nežvelgt į šalis,

tik į priekį.

Ten Jis – Jėzus gimsta.

Ir Kryžius pražysta Viltim.

Tyloje...

jaučiu savo širdies plakimą.

Tyloje...

paskęstu Tavo šviesoje.

Tyloje...

Tu švelniai man prabyli.

Tik tyloje

galiu girdėt Tave.

Nurimk, sustok,

nutilk bent valandėlei

ir leisk prabilti Jam.

Jo žodis –

net vienas vienintelis –

brangesnis

už viso pasaulio

gražiausias giesmes.

***

Be Tavo meilės, Jėzau,

aš sausuolis medis,

be Tavo meilės, Jėzau,

aš tik dykuma,

išdžiūvęs šulinys,

užžėlęs kelias.

Be Tavo meilės aš –

beprasmė tuštuma.

Meldžiu,

pripilk mane kaip taurę

savo meilės sklidinai

ir leisk pajėgti

nė lašo neišliet jos

dovanai...

***

Išties...

nuo Tavo meilės niekas neatskirs.

Nei peršami apgaule malonumai,

nei skurdo kalavijas,

nei kryžius, kurio galbūt

bijau, nepriimu, deruos,

kad Tu paneštum, palaikytum,

kol aš

pasaulio siūlomas madas

vejuos...

Žinau,

Tu kantriai lauksi,

kol stabtelsiu,

suklusiu, sudvejosiu,

kur skubu ir ko tikiuos,

kol aš pajusiu ilgesį,

parklupsiu,

sudejuosiu: „O, Dieve,

be Tavęs n ė r a prasmės jokios.“

Nėra paguodos nei ramybės,

nėra pradžios nei pabaigos...

Nuo Tavo meilės

niekas neatskirs.

Nes ir manęs pačios

tiesiog nėra be jos...

***

Nešu kaip auką Tau save,

mieliausias Dieve,

dedu po Tavo kojom.

Save.

Su savo moterišku silpnumu,

su savo ydom, meile, paklydimais.

Su savo sielvartu, troškimais, viltimis,

kurios galbūt ne visada sutampa

su Tėvo dangiško planais...

Visus savo jausmus, kuriuos

laikau įkalintus ir užrakintus,

nes jie taip dideli, kad

jei išleisiu – nebesuvaldysiu,

ir juos

dedu po Tavo kojom, Dieve.

Priimk kaip auką,

keisk juos ar paleisk į laisvę,

jei būtų to verti.

Nešu kaip auką Tau save,

mieliausias Dieve,

ir su didžiu nuolankumu

dedu po Tavo kojom.

Galbūt sudegsiu Tavo meilės ugnyje,

galbūt malonė Tavo mane išlaisvins,

galbūt ištirpsiu maldoje,

kad tik tai būtų

Tava valia.

***

Kartais kryžius tampa nepanešamas,

gyvenimas kartais baugina,

bet atmink, tu nebūsi paliktas –

Jėzus eina pirma ir kelią tau skina.

Jei išverksi negandas ašarom,

Jėzus tau jas nušluostys,

jei tik ryšies eiti Jo vedamas,

Jis teisingiausią tau kelią parodys.

Jei paklysi, suklupsi, palūši

į puikybės pinkles įpuolęs,

nebijok šauktis Jo meilės,

nebijok melst Jo paguodos.

Tik bijok netikėt,

bijok nemylėt,

bijok neaukoti savęs,

bijok netikėt,

bijok nemylėt,

bijok be JO leisti dienas...

***

Tik Tavo veidas

mane paguos

išbandymų dykumoje.

Tik Tavo vardas

nuolatos skambės

gyvenimo ir realybės

giesmėje.

Tik Tavo meilė

niekad neatstums,

nepasibaigs, nepasikeis,

nereikalaus,

ar būsiu nusivylus,

išduota ar vieniša –

ji neapleis.

Nei mano silpnume,

nei paklydimuose

ji neišduos,

kokia bebūčiau

vėl ir vėl pažeidžiama.

Tik Tavo pažadai

bus ištesėti iki galo

nepaisant mano

neištikimybės ir menkumo...

Ir ligoje, ir kančioje, ir meilėje,

ir amžinybėj

tik Tavo, Jėzau,

tik Tavo noriu būti.

Eilėraščių autorė Jolanta Burokienė

2011 m.