GALILĖJIEČIŲ

Džiaugiasi širdis, kad šiandien bažnyčioje daugėja jaunų žmonių, kaip nemažėja ir garbiųjų senjorų. Kartais regiu, kaip paaugę vaikai atsiveda tėvelius į sekmadienio šv. Mišias. Taip, taip, vaikai atsiveda savo tėvelius! Pasitaikė matyti, kaip dukra šv. Mišių metu reikiamu momentu klaupėsi, stojosi, giesmes ir maldas nuoširdžiai kalbėjo, o tėveliai... aptarinėjo, ką veiks išėję iš bažnyčios. Teko girdėti liudijimą mamos, kuri sakė, kad paaugusi duktė ją su Jėzumi supažindino ir meile Jam „užkrėtė“.

Šiandien kiekvienam žmogui sudarytos visos sąlygos tikėjimui pažinti, gautą supratimą gilinti ir atrasti tikėjimo teikiamą tikrąjį gyvybingumą. Stenkimės gyventi pagal Jėzaus paliktą pavyzdį, nesustokime, neužsnūskime manydami, kad jau viskas žinoma, suprasta, tačiau visame kame ieškokime Dievo valios. Dievas mums gyvybę suteikė, nuostabiai gražų pasaulį dovanojo ir pakvietė jame gyventi, liudijant pasitikėjimą Juo. Išdrįskime būti sąmoningais ir aktyviais krikščionimis ne tik bažnyčioje, bet ir šeimoje, darbe, gatvėje. Ieškokime išminties Dievo žodyje, semkimės iš Jėzaus Kristaus gebėjimo mylėti kiekvieną sutiktą žmogų. Būkime ištikimi ir tvirti tikėjime, kad pajėgtume ne tik patys dorai gyventi, bet ir sugebėtume paklydusiam kelią į Tiesą parodyti.

Skaitydami a.a. kun. V. Skipario pamokslą, sakytą 1980 m. Šilalėje, pamąstykime, ar nesame...

VĖJO LINGUOJAMOS NENDRĖS

„Ko išėjote pažiūrėti į dykumą? Ar vėjo linguojamos nendrės?“ Šie Jėzaus žodžiai mums primena vandens pakraščiais augančius nendrynus. Jie yra paklusnūs net mažam vėjelio dvelksmui, kuris juos lenkia tai į vieną, tai į kitą pusę.

Tačiau tikroji Evangelijos mintis mums kalba apie žmogų. Žmogų, arba tvirtą savo įsitikinimais, arba svyruojantį tarsi nendrė, besilankstantį prieš žmonių nuodėmes.

Prūsų istorija yra aprašiusi atsitikimą, kai Fridrikas II pasikvietė į svečius vieną kilmingą bajorą. Šis buvo katalikas. Prie stalo sėdėdamas jis valgė vien duoną. Fridrikas, ilgai jį stebėjęs, pagaliau paklausė: „Kodėl nieko nevalgote? Ar vokiška virtuvė jums nepatinka?“ Svečias atsakė: „O ne! Šie valgiai tikrai kelia apetitą ir atrodo yra labai skanūs. Aš mielai juos valgyčiau kitomis savaitės dienomis, bet šiandien yra penktadienis ir katalikai tą dieną susilaiko nuo mėsiškų patiekalų.“ Fridrikas nusistebėjo šiuo drąsiu atsakymu ir pagarba savajam tikėjimui. Ir jis, nors ir nebuvo katalikas, pagerbė savo svečią, taip pat atsisakydamas tų valgių. Jis paliepė atnešti tai, ką galėjo valgyti ir katalikas.

Gal kai kam šiandien tai atrodytų ir smulkmena, betgi iš jų ir susideda visas mūsų tikėjimas. Štai, pavyzdžiui, maždaug 10 savaičių per metus Bažnyčia ragina susilaikyti nuo pasilinksminimų. Yra keli penktadieniai, kai katalikai raginami pasninkauti. Rodos, vieni juokai tai padaryti. Tačiau vis dėlto daugelis nepajėgia tam raginimui paklusti. Gal draugai pasišaipo, gal norima prisitaikyti prie kitų, o gal nenorima parodyti savo įsitikinimų... Taip tampame svyruojančiomis nendrėmis. Tokia pozicija parodo, kad bijomasi kitų žmonių nuomonės. Tačiau ar iš tikrųjų pirmoje vietoje reikia gerbti Dievo ir Bažnyčios įsakymus? Turime saugoti ir branginti savo tikėjimą, o ne klausytis, ką žmonės kalba.

Kai tikintis žmogus atsiduria tarp tokių žmonių, kurie negražiai kalba, keikiasi, jis turėtų rasti drąsos ir įspėti juos. Blogiausiu atveju pačiam nesiklausyti ir pasišalinti. Tikras, nuoširdus ir atviras tikėjimo išpažinimas dažnai patraukia ir sužavi kitus. Pagaliau priminkime Jėzaus žodžius: „Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu dangiškojo Tėvo akivaizdoje. O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, ir aš jo išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje.“ Mes taip norime visiems įtikti, kad visi apie mus gerai galvotų, gerai kalbėtų... ir taip stengiamasi visiems, kad ir darant nuodėmę, įtikti: keikiamasi, kaip ir visi keikiasi, meluojama, kaip ir kiti meluoja, apsimeta, jog nėra katalikai, kaip ir kiti, nesilaiko Dievo įsakymų, nes kiti gali pasijuokti, ir t. t. Tačiau, gyvenant tokį gyvenimą, mes negalime vadinti save tikinčiais žmonėmis. Argi toks prisitaikėliškas gyvenimas yra gyvenimas?

Mes, tikintieji, tampame veidmainiais, jeigu kalbėdamiesi su bedieviais norime pasirodyti taip pat esantys tokie pat, gi kalbėdami su katalikais esame katalikai. Būna atvejų, kai sekmadienį po Mišių žmogus sutinka pažįstamą, kuris pasišaipo: „Tai ką, prisimeldei?“ Ir tas žmogelis, tarsi nendrė, jau ir linksta į kitą pusę: „Et, kiti eina ir aš nuėjau... pasižiūrėti...“ Kitą sekmadienį jis vėl ateis, paskui, jeigu kas šaipysis, vėl išsigins. O tikras katalikas atsakytų: „Buvau, meldžiausi, nes esu Dievo sūnus. Tu nenori – neik, niekas tavęs nevaro, o aš ėjau ir eisiu, tikėjau ir tikėsiu.“

Ne linkstančios nendrės, bet tik stiprūs ąžuolai pajėgs pasipriešinti įšėlusioms audroms. Nendrės gi baigia savo gyvenimą purve. Niekas negerbia tokių svyruojančių, neturinčių tvirtų įsitikinimų žmonių. Gal ir pasikalbės su tokiu, gal ir ranką paspaus, kai reikalas bus ir užeis, bet paskui, už akių, pasijuoks: „Štai koks tikintis – į bažnyčią eina, o kaip atsiliepia apie ją, apie tikėjimą... Tikras veidmainis!..“

Mūsų tikėjimas negali būti svyruojantis: arba tikime, arba ne. Ir jeigu tikime, kiekvienu atveju turime apginti savo tikėjimą, savo įsitikinimus. Privalome visiems pasakyti: „Aš tikiu ne žodžiais, bet visu gyvenimu. Niekada nebuvau ir nebūsiu svyruojančia nendre!“

Šilalė, 1980 m.

Šių dienų žiniasklaidoje karts nuo karto aptariami kunigų nusikaltimai, netinkamas jų gyvenimo būdas ar net prieštaravimas tarp pamoksle sakomų žodžių ir kasdienio elgesio. Šiuo klausimu, kaip ir visais kitais, galima išgirsti karštų diskusijų visose įmanomose viešose vietose. Paprastai garsiai savo „neginčijamai teisingą“ nuomonę išsako netikintys (jie taip patys save įvardija) ir „tradiciškai“ tikintys (jie irgi taip save patys įvardija, nes ateina į bažnyčią du kartus per metus šv. Kūčių ir šv. Velykų proga). Žmogus jau toks iš prigimties yra, kad supranta ir jaučia, kas yra gėris, ir žino, kurie iš mūsų privalo visada garbingai bei dorai elgtis. Visų pirmiausiai tai turi galioti kunigams, toliau kiekvienas pagal save dėlioja eiliškumą: teisėjams, gydytojams, mokytojams. Patys sau dažniausiai gėrio ir dorybingumo siekiamybės santykiuose su kitais nekeliame, daugiau gyvenimą tvarkome savanaudiškumo link. Neabejotinai skaudu, kai kunigo elgesys prasilenkia su Dievo žodžiu, kurį jis mums skaito. Tuomet supranti, kad kunigas yra žmogus, ir jis, ir mes, atėjus laikui, stosime akistaton su Viešpačiu, kad atsiskaityti už savo darbus, atliktus žemėje... Darosi baugu ir... pradedi matyti savo nuodėmes: nepakantumą kito nuomonei, nejautrumą ir neturėjimą laiko padėti pagalbos laukiančiam, piktas replikas, ištartas neapsikentus besikeikiančiam ar sėdinčiam jaunuoliui sausakimšame rytiniame autobuse. Būna dienų, kai, išgirdus naują žinią apie pasibjaurėtiną kažkieno elgesį, pasiduodi greitai į save įtraukiančiam pasipiktinimo „nusikaltusiuoju“ ir jo smerkimo liūnui. Ačiū Dievui, kad tuomet kaip gelbėjimo ratas įvairiausiais keliais aplanko žodžiai iš Šventojo Rašto apie sūnaus palaidūno sugrįžimą. Arba: „... kas sako: „Beproti!“, tas smerktinas į pragaro ugnį“ (Mt 5, 22). Arba: „Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite?“ (Mt 5, 46) Arba: „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami“ (Mt 7, 1).

Teko girdėti, kaip apsilankę vienuolyne pasauliečiai dalija patarimus – nurodymus broliams vienuoliams, kaip reikia gyventi, kaip jautriai, maloniai jie turi priimti atvykusiuosius. Mano manymu, nedera triukšmingai veržtis savo norų vedamiems į vienuolyne galiojančios regulos nustatytą maldos ir darbo laiką. Atvažiavus į šventą vietą geriau būtų nutilti, įsiklausyti, ką kalba mylinčių ir darbščių rankų kruopščiai sutvarkyti gėlynai, čiulbantys paukščiai, ošiantis vėjas, leisti atsiverti širdžiai ir gerti maldos prisodrintą aplinką. Juk taip ruošiamas kelias į susitikimą su Dievu. O į pokalbį su vienuoliu prašytis, siekiant dvasinio augimo tikslo ar ieškant patarimo vienu ar kitu klausimu. Gražu būtų kiekvienam kaip išgalint auka prisidėti prie vienuolyno išlaikymo... Tikrai verta dėkoti Dievui už regimą ženklą mums, už vienuolių pasirinkimą sekti Viešpačiu. Atsimenat: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave“ (Mk 10, 28).

Susimąstykime ir pabandykime sau nuoširdžiai atsakyti į klausimą: „Kuo mes tikime?“ Gal kils minčių perskaičius kunigo V. Skipario pamokslą „Aš esu tiesa“, pasakytą 1985 m. Upynoje.

„AŠ ESU TIESA!“

Jau du tūkstančiai metų praėjo nuo to laiko, kai Jėzus pradėjo mokyti žmones. Per savo įsteigtą Bažnyčią Jis moko ir šiandien. Kristus save pavadino Tiesa. Evangelijoje pagal Joną skaitome Kristaus žodžius: „Kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų jo darbai atlikti Dieve.“

Šie Jėzaus žodžiai yra tarsi iššūkis bedieviškam pasauliui. Juk dažnai girdime balsų, jog religija esanti tik apgaulė, žmonių mulkinimas, opiumas.

Tai kaip čia yra? Kristus pasiskelbė: „Aš esu Tiesa!“, o mes girdime, jog visa tai yra melas. Nejaugi mūsų Mokytojas sako netiesą? Pažvelkime, kaip yra iš tikrųjų ir kas žmones verčia abejoti Kristaus tiesa?

Yra grupė tokių žmonių, kurie „nustoja“ tikėti Kristaus žodžiais, kai susiduria su tokiais atvejais: kunigas už laidotuves per daug pinigų paėmė, per daug už Santuokos sakramentą, per daug teko paaukoti už šv. Mišias.

Viena moteris pasakojo, kai 1958 metais, mirus jos tėvui, ji su broliu nuėjo pas kleboną susitarti dėl laidotuvių. Jie klausia klebono: „Kiek laidotuvėms reikia duoti pinigų?“ Tas atsako: „Kiek duosit, tiek bus gana.“ Moteris padėjo 100 rublių. Klebonas, paėmęs pinigus, sako: „Už tiek bus pačios paprasčiausios laidotuvės.“ Ji padėjo dar 100 rublių... Po laidotuvių tos moters brolis „nustojo“ tikėjęs Dievu. O moteris sakė: „Aš irgi netekčiau tikėjimo, jei taip pasielgęs kunigas būtų buvęs pats Kristus. Bet kunigas ne Dievas ir aš ne į jį tikiu, bet tikiu į Jėzų Kristų, Jo mokslą.“

Šiandien galima būtų pasakyti, kad, kaip visi žmonės, taip ir kunigai yra padarę klaidų. Tokių klaidų buvo ir bus. Kunigas paimtas iš tų pačių žmonių tarpo ir jeigu jis suklysta, tai dar nėra pagrindo nustoti tikėti Kristaus mokslu, Jo žodžiais. Juk, kaip ta moteris sakė, ne į kunigą, bet į Dievą tikime.

Visi turbūt esame matę stulpą pakelyje, kurio viršuje yra rodyklė, rodanti kryptį į tą ar kitą miestą. Įsivaizduokime, kad tas stulpas ir yra kunigas, rodantis kryptį į Dievą. Nėra nei vieno Kristaus mokinio, kuris iškreiptų Kristaus mokslą, kuris norėtų apgauti ir rodytų neteisingą kryptį, kuria žmogui reikia eiti. Kalbėdamas apie Dievą, apie Jėzų Kristų, apie Jo mokslą, kunigas kalba tą tiesą, kurią paskelbė Kristus, kuris ir pavadino save Tiesa. Visur kitur kunigas gali suklysti, kaip ir kiekvienas žmogus. Bet tai nereiškia, kad Kristus sakė netiesą, kad religija yra pasaka, melas, apgaulė.

Bažnyčiai primetamas ir kitas kaltinimas, teigiant, kad Bažnyčia visada kovojusi prieš mokslo pažangą. Ir apie ką bedieviai bekalbėtų, bet Džordano Bruno, Koperniko ir Galilėjaus nepamirš. Tai, atseit, irgi viena priežasčių, skatinanti nustoti tikėti. Kai popiežius Jonas Paulius II paskelbė, kad mokslininkai Džordanas Brunas, Kopernikas ir Galilėjus buvo inkvizicijos nekaltai persekiojami, o Džordanas Brunas sudegintas ant laužo, pasaulio visuomenė nustebo, kad popiežius taip atvirai pripažino viduramžiais padarytas klaidas. Gi bedieviams to tik ir tereikėjo, kad pradėtų naują puolimą prieš Bažnyčią. Visą laiką ateistai tvirtino, kad M. Kopernikas ir G. Galilėjus savo veikalais paneigė Dievo buvimą. Tačiau tai netiesa! Abu jie buvo tikintys ir niekada neišsižadėjo Dievo nei savo tikėjimo. Koperniko antkapyje pagal jo valią įrašyti šie žodžiai: „Neprašau malonės, kurią gavo šv. Paulius, nenoriu atleidimo, kurį gavo šv. Petras. Meldžiu, Viešpatie, tik tos malonės, kurią davei žmogžudžiui ant kryžiaus.“

G. Galilėjus yra pasakęs: „Šventoji Dvasia nemokė mūsų, kur yra dangus, bet mokė, kaip reikia gyventi, kad nueitume į dangų.“ Galilėjus palaidotas Florencijoje, Santa Kročės bažnyčioje, šalia garsiojo Mikelandželo. Jeigu Galilėjus būtų neigęs Dievą, bažnyčioje jo nebūtų laidoję.

Šiemet Žemaičių Kalvarijoje atlaidų metu Plungės klebonas kanauninkas K. Gasčiūnas per pamokslą sakė: „Įsikando bedieviai Bruną, Koperniką ir Galilėjų, kad jie buvo persekiojami, nes mokslo vardu kalbėjo tiesą. Šiandien mes turime taip pat iškilų mokslo vyrą akademiką Andriejų Sacharovą, kurio mintys nepatinka šiuolaikinei valdžiai. Jis yra šmeižiamas, jo kalbos nušvilpiamos, gyvena tremtyje. O juk jis kalba tiesą, yra viso pasaulio pripažintas mokslininkas, Nobelio premijos laureatas. Ir tik todėl, kad dabar ne viduramžiai, jis nedega laužo liepsnose, bet vargsta tremtyje.“

Prieš Dievą, prieš mūsų tikėjimą daugiausia rašo ir kalba tie, kurie apie tai taip mažai teišmano. Na, dar tie, kurie kunigystės išsižadėjo. O kas jiems belieka daryti? Jie ir teisinasi, kad buvę suklaidinti, kad tik dabar tiesą surado, tik dabar „praregėjo“. Kone absoliuti žymių mokslininkų dauguma pasisako už tą tiesą, kurią skelbė Kristus, ir kuris pats yra Tiesa.

Nesenai buvo išleista tarybinio autoriaus P. Tarasovo  knyga „Paskalis“. Joje rašoma apie 10-ies metų mergaitę Margaritą, Blezo Paskalio dukterėčią. Ji buvo vieno vienuolyno mokyklos auklėtinė. Mergaitę jau ketveri metai kamavo sunki liga. Kairės akies kampe atsiradusi žaizda pūliavo ir vis plėtėsi. Baisu buvo į ją žiūrėti. Margaritą teko atskirti nuo kitų auklėtinių ir apgyvendinti su viena sesele, kuri turėjo pakankamai gailestingumo būti kartu su ja. Garsiausi gydytojai ir chirurgai negalėjo jai padėti.

Vienuolyno auklėtinės ir vienuolės po maldų kiekvieną vakarą pagal paprotį bučiavo ten esančio erškėčių vainiko spyglį. Kartą mergaitės palydovė, negalėdama be virpulio ir užuojautos žiūrėti į mergaitę, jai patarė: „Pavesk savo likimą Dievui, Margarita, ir, kai eisi bučiuoti spyglį, pridėk jį prie savo akies.“ Mergaitė taip ir padarė, o grįžusi į savo kambarį, staiga sušuko ją lydėjusiai vienuolei: „Sesele, man visai nebeskauda. Šventasis spyglys išgydė mane!“

Buvo suorganizuota vyriausybės ir Bažnyčios speciali komisija, į kurią įėjo didžiausi to meto autoritetai. Po šešių mėnesių tyrimo komisija pripažino staigų pagijimą tikru ir jis buvo paliudytas žymių gydytojų ir patyrusių chirurgų. Pats Blezas Paskalis išsamiai papasakojo dukterėčios ligos istoriją ir nurodė, kad ligonė akimirksniu pagijo nuo prisilietimo prie šventos relikvijos.

Dabartinio tarybinio veikalo apie Paskalį autoriai pateikė tokią nuomonę: „Yra versija, kad į mergaitės akį buvo patekęs adatos galiukas, o spyglys galėjo būti įsimagnetinęs ir ištraukė jį. Kitokie aiškinimai neatrodo įtikinami.“ Logiškai galvojant kyla klausimas, kaip gydytojai, ketverius metus tirdami ligonę, nepastebėjo akyje įsmigusio adatos galiuko? O jei taip ir buvo, atrodo, turėtų praeiti daug laiko, kol tokia baisi žaizda užgytų. O čia – spyglys ištraukė adatos galiuką ir žaizda iš karto užgijo! Ir taip kalba žmonės mokslo vardu! Kai mes girdime ar skaitome laikraščiuose pasisakymus prieš Dievą, prieš Bažnyčią „mokslo vardu“, visada prisiminkime, kad, nors ir kalbama mokslo vardu, tačiau nemokšiškai, be argumentų, kurie įrodytų tiesą.

Jėzus visiems laikams ir visiems žmonėms paskelbė: „Aš esu Tiesa!“, nejaugi mes atstumsime tą Tiesą ir ieškosime bedieviškos tiesos, patikėdami jų skelbiama tiesa?

Yra viena Tiesa – Jėzus ir Jo mokslas. Tikėkime ne žmonėmis, bet Dievu!

Kun. V. Skiparis

Upyna, 1985 m.