DĖMESIO!!!

Kun. Eitvydas su Galilėjiečių bendruomene

meldžiasi Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje.

Šv. Mišios kasdien (taip pat ir sekmadieniais) 17 val.

Kol bus šis skelbimo prierašas,

šeštadieniais 17 val. – Mišių nebus.

Mišių nebus ir rugpjūčio 13-25 d.

Narių vertinimas:  / 0

Šių metų pradžioje Formalios naujienos, Delfi.lt ir kiti tinklalapiai rašė, kad protestantiškos bendruomenės "Tikėjimo žodžis" pastorius, trijų vaikų tėvas, Giedrius Saulytis, kurio straipsniai pastaruoju metu dažnokai buvo spausdinami Bernardinai.lt tinklalapyje, pasirašė atsistatydinimo raštą ir pasitraukė iš pareigų dėl nesantuokinių ryšių.

Tai gera pamoka visiems mums, o ypač pamokslininkams, primenanti, jog skelbti Evangeliją bei pamokslauti lengviau, nei pagal ją gyventi, ir kad velnias niekada nesnaudžia ir puola ypač tuos, kurie skelbia Dievo žodį, ir tikrina, ar jie pagal jį gyvena.

Šiuo gavėnios metu šis bei panašūs įvykiai teprimena mums Viešpaties žodžius "kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų" (1 Kor 10, 12) ir temoko mus būti kukliais bei nuolankiais Viešpaties Jėzaus bei palaimintosios Mergelės Marijos pavyzdžiu (nereikia neigti bei niekinti Jos užtarimo), nes tai geriausia apsauga nuo nupuolimų.

Vakar, antros gavėnios savaitės antradienį, Mišiose buvo skaitoma ištrauka iš Evangelijos pagal Matą (Mt 23, 1–12):

"Anuomet Jėzus kreipėsi į minią ir į savo mokinius: „Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro. Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti. Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų spurgus. Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose, mėgsta sveikinimus aikštėse ir trokšta, kad žmonės vadintų juos 'rabi'.

O jūs nesivadinkite 'rabi', nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai. Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje. Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus. Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas. Nes kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas.“

Tebus mūsų gyvenime nedaug žodžių, bet daug Žodžio – Jėzaus, kuris yra Įsikūnijęs Žodis, kiekvieną skelbtą savo žodį patvirtinęs savo gyvenimo pavyzdžiu bei juos visus užantspaudavęs ant Kryžiaus.

Porą savaitgalių susirinkę žiūrėjome filmą apie šv. Joną Bosko (1815–1888). Jis gyveno ne taip jau seniai, todėl galime suprasti to meto daugumos žmonių gyvenimo sąlygas. Ir mūsų laikmečio kai kuriems vyresnio amžiaus žmonėms teko patirti nepriteklius, vargą, tremties baisumus, išdavystės skausmą. Kaip žiūrint filmą apie J. Bosko gyvenimą, taip ir klausant mūsų tremtinių pasakojimų, atsimenant sausio 13-osios įvykius, nuolat kyla klausimas: kas buvo toji jėga, kuri stiprino žmones, juos palaikė ir teikė drąsos būti laisviems, gyventi pagal savo įsitikinimus ir rūpintis ne tik artimaisiais, bet ir dalintis su sutiktais žmonėmis? Tenkantys sunkumai ir išbandymai tikrai pranokdavo žmogiškąsias jėgas. Atsakymas vienintelis – gyvas tikėjimas ir visiškas pasitikėjimas Dievu, gyvenimas Evangelija, kuris virsta meile ir atsidavimu kitiems.

Jonas Bosko gimė Italijoje, Beki gyvenvietėje, Margaritos ir Frančesko Bosko šeimoje. Buvo trečias sūnus šeimoje. Dviejų metukų tapo našlaitis netikėtai mirus tėvui. Mama Margarita, tapusi jauna našle, prižiūrėjo sergančią mamą, augino sūnus, rūpinosi mažu ūkeliu. Ji buvo tvirto ir gilaus tikėjimo, begalinio darbštumo ir didelės meilės moteris. Su didele kantrybe stengėsi išugdyti berniukų atsakingumą, dorybingumą ir draugiškumą, perduoti tikėjimo, kaip gyvenimo pagrindo, pažinimą. Mamos perduotas gilus pamaldumas, pagalba vargstantiems nepaisant nepriteklių išmokė Joną jautrumo kitų kančiai ir išugdė ištvermę siekiant tikslo.

1841 m. Jonas Bosko buvo įšventintas kunigu ir atsidavė apleistų jaunuolių ir vaikų auklėjimui, tapo jų tėvu ir mokytoju. Jis įkūrė oratoriją, kuri tapo namais, mokykla, sporto aikštele ir parapija tiems, kurie neturėjo darbo, įsitraukdavo į nusikaltimus ir buvo išstumti už visuomenės ribų. Vaikų, jaunuolių skaičius greitai augo. Kunigas matė, kad jo vaikinams kažko trūksta. Supratęs, kaip svarbu jaunam žmogui yra motiniška globa, supratingumas ir rūpestingumas, jis paprašė savo mamą Margaritą būti globojamų vaikų mama. Bosko mokė berniukus amato, rasdavo darbo, vesdavo tikybos pamokas, organizuodavo šventes, visais būdais stengėsi juos atitraukti nuo blogo ir nemoralaus gyvenimo.

1855 m. kun. Bosko įkūrė Saleziečių kongregaciją, kuri 1859 m. įteisinta oficialiai. Kongregacija vadinama Šv. Pranciškaus Salezo Draugija. Dabar pasaulyje yra apie septyniolika tūkstančių saleziečių.

Kunigas Jonas Bosko Dievo tarnu paskelbtas 1909 m., palaimintuoju – 1929 m. ir šventuoju – 1934 m. balandžio 1-ąją, per Velykas.

Kelios šv. Jono Bosko mintys:

Malda – ji svarbiausia. O drauge su ja – ir darbas.

Visiems darykime gera, niekam nedarykime blogo. Pasakykite mano vaikams, kad laukiu jų visų Danguje.

Tiktai nuolatine malda ir dažna Komunija nugalėsime pragarą.

Visa prevencinės sistemos praktika remiasi apaštalo Pauliaus žodžiais: „Meilė yra kantri <...> ji visa pakelia, viskuo viliasi, visa ištveria.“

Šiame gyvenime palaimintas yra tas, kurio nekamuoja sąžinės priekaištai.

Be meilės ir be tikėjimo vaikų neišugdysi.

Be meilės nėra pasitikėjimo, o be pasitikėjimo nėra ugdymo.

 „Protas nekuria tiesos, ją gali tik atrasti“ (Edita Štein).

Šiandien, dalijantis su bendraminčiais, einančiais tikėjimo keliu, neretai tenka girdėti apgailestavimų, kad nuo gimimo nematėme tikėjimo savo tėvų šeimoje, todėl užaugę ėjome keliais, kurie nebuvo grįsti tikėjimu į Dievą. Pasirinkimus darėme pagal pasaulio brukamus „įrankius“ gyvenimui tvarkyti – kad man būtų patogiau, geriau, moderniau, gražiau. Kalbos požiūriu tai geri žodžiai, tačiau iš jų neretai randasi savanaudiškumas, egoizmas, savęs sudievinimas ir nuolatinis naujo turėjimo geidimas. Tarp žmonių gilėja praraja, nebemokame bendrauti, dalintis, pagarbiai išklausyti ir priimti kitokią nuomonę. Dvasiniai žmogaus sužeidimai dėl negebėjimo mylėti gilėja.

Kol ne vėlu, jei norime pažinti tiesą ir ja gyventi, turime ieškoti jos bei labiau rūpintis dvasią stiprinančiais ir auginančiais dalykais. Juk mums svarbu, kad atpažintume tai, kas mus veda į užsidarymą, į nemeilę, į nuodėmę, kas užstoja mums Dievą.

2014-ieji paskelbti Šeimos metais, stenkimės sąžiningai sau atsakyti į klausimus: kas ji yra? kokios jos norime? ko linkime savo vaikams? Galbūt tai padėtų mums suprasti, kaip svarbu žinoti, kurie valstybės valdžios institucijose pateikiami projektai skirti išsaugoti šeimą, o kurie yra melagingi, nukreipti į šeimos ir gyvybės sunaikinimą.

Daug jaunų žmonių, neturėdami gero savo tėvų šeimos pavyzdžio bei suklaidinti pasaulio dvasios, išmeta iš savo širdies žodžius – skaistumas, ištikimybė, dorybė. Nemažai jaunų žmonių renkasi gyvenimą „susimetus“, be jokių įsipareigojimų; dalis merginų pasiduoda melagingai šiomis dienomis formuojamai nuostatai, kad abortas tai nėra žudymas, o vaikinų nuomonės šiuo klausimu beveik negirdėti. O juk nuodėmę daro ir tas, kuris tyli, žinodamas apie jos planavimą. Nuo tiesos įvardijimo ir daromų asmeninių pasirinkimų, kurie dažnai reikalauja radikalios drąsos, ryžto ir atsakomybės, priklausys, kaip kiekvienas žmogus praeis savo kelionę Žemėje.

Išdrįskime atverti savo širdis Dievui, prašykime Jo malonės apšviesti mūsų tamsumas, kad suprastume savo sugedimą. Patikėkime Jo gailestingumu, Jis tikrai neatstums mūsų nupuolusių, bet pakels ir džiaugsis, kai pradėsime sekti Jo parodytu pavyzdžiu.

Teprakalbina mus mintys apie meilę ir tiesą.

„Šiuolaikiniam žmogui juk ir atrodo, kad meilės klausimas neturi nieko bendra su tiesa. Meilė šiandien laikoma patirtimi, susijusia su nepastoviais jausmais, o ne su tiesa.

Tačiau ar tai teisingas meilės apibūdinimas? Iš tikrųjų meilės negalima susiaurinti iki ateinančio ir praeinančio jausmo. Ji, tiesa, palyti mūsų jausmingumą, bet tik tam, kad atvertų mylimam žmogui ir per tai keliautų jo link, t. y. išeitų iš savo užsisklendusio „aš“ ir artintųsi prie kito siekdama megzti tvarų santykį. Meilė trokšta vienybės su mylimu žmogumi. Per tai paaiškėja, kokia prasme meilei reikia tiesos. Tik remdamasi tiesa, meilė gali gyvuoti laiko tėkmėje, įveikti bėglią akimirką ir likti nepajudinama, kad palaikytų bendrame kelyje. Neturėdama sąsajos su tiesa, meilė pavaldi jausmams ir neatlaiko laiko išbandymo. O tikroji meilė, priešingai, suvienija visus mūsų asmens elementus ir tampa nauja šviesa pakeliui į didų ir pilnatvišką gyvenimą. Be tiesos meilė negali suteikti tvirto ryšio, neįstengia „aš“ išvesti iš jo atskirties bei išlaisvinti iš trumpos akimirkos ir todėl negali statydinti gyvenimo bei būti vaisinga.

Meilei reikia tiesos, o tiesai – meilės. Meilės ir tiesos negalima vienos nuo kitos atsieti. Be meilės tiesa tampa šalta, beasmenė ir slegianti konkretų žmogaus gyvenimą. Tiesa, kurios ieškome ir kuri mūsų žingsniams suteikia prasmę, mus apšviečia tada, kai esame palytimi meilės. Kas myli, tas suvokia, kad meilė yra tiesos patyrimas, ji pati atveria mūsų akis, jog vienybėje su mylimu žmogumi naujaip regėtume visą tikrovę.“ (LF 27)

Tai citata iš popiežiaus Pranciškaus enciklikos „Lumen fidei“ („Tikėjimo šviesa“) apie tikėjimą; enciklika skirta vyskupams, kunigams ir diakonams, vienuoliams bei vienuolėms ir visiems į Kristų tikintiems pasauliečiams. 

Narių vertinimas:  / 1

Mamos – jaunos ir gražios, pasenusios ir sulinkusios, esančios ir jau išėjusios amžinybėn. Kaip jos mums, vaikams, reikalingos. Ypatingai kol esami maži, o aplink supantis pasaulis pilnas nepažįstamų dalykų. Vėliau, užaugus, tampame viską „geriau“ nei mama suprantantys, lengviau besiorientuojantys nuolat besikeičiančioje aplinkoje ir įsisukę į mums be galo svarbų savąjį gyvenimą. Sukūrus šeimą ir gimus saviems vaikams vėl prisireikia savosios mamos, tapusios močiute, pagalbos ir išmintingo patarimo. Paskiau vėl pradingstame savuose reikaluose...

Gera matyti, kai suaugę vaikai dažnai aplanko mamą, gražiai bendrauja, padeda jai susirgus ar pritrūkus jėgų kažkokiam darbeliui padaryti. Ir ne taip gera matant tik per šventes vaikus į mamos duris besibeldžiančius. O mamos visada mūsų laukia... turėdamos viltį, kad dažniau aplankysime.

Dar yra ypatingos mamos, kurios nuo pat vaikelių gimimo augino juos Dievo ir Tėvynės meilės dvasioje. Jos ne tik paruošė ir išleido savarankiškan gyveniman vaikus, kaip yra suprantama kiekvienos mamos pareiga, tačiau atsisakė savo asmeninių planų, troškimų, iki galo likdamos ištikimos ir pritariančios savo vaikų pasirinkimui. Taip įvyko gyvenime puikios katalikės motinos Marijos, kartu su vyru išauginusios sūnų Vytautą Skiparį, pasirinkusį kunigystės kelią tarybiniais laikais, 1980 m., ir dukterį Audronę. Ponia Marija su vyru buvo mokytojai, tačiau tai netrukdė kurti šeimos gyvenimą tikėjimo šviesoje. Kai sūnus Vytautas, bebaigdamas vidurinę mokyklą, pasakė, kad žada stoti į kunigų seminariją, tėvams tai vis tik buvo netikėta ir tuo pačiu daug rūpesčių kelianti žinia. Juk visi suprato, kad norint būti geru kunigu, neišvengiamai lauks persekiojimai, o  šeima neteks pragyvenimo šaltinio po 25 metų pedagoginio darbo. 1975 m. V. Skiparis buvo priimtas į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Tėveliai tais metais pašalinti iš darbo mokykloje be teisės įsidarbinti kitur. Iš vaikų darželio auklėtojos pareigų atleista sesuo Audronė. Pasitikėjimas Dievu lydėjo ir stiprino šią šeimą visuomet.

Kaip Dievo dovaną priimu pažintį su ponia Marija, kuri prasidėjo nuo laiško, išsiųsto jai, kai perskaičiau iš tetos gautus pamokslus dabar jau amžinybėje esančio kunigo Vytauto Skipario. Ji, kai leidžia sveikata, gražiai surašo pamokslų tekstus ir juos dovanoja perskaityti to norintiems. Nuostabu, kad tekstai atveria žmones, sujudina jų vidų: pripildo šviesių prisiminimų kunigą pažinojusius tikinčiuosius ir prakalbina jo negirdėjusiųjų širdis. Tuomet į Mažeikius poniai Marijai atsiunčiami prisiminimai, liudijimai apie savo tikėjimo kelią, apie meilę ir rūpestį, patirtą iš jos užauginto sūnaus kunigo. Nemažas jų pluoštas sudėtas rūpestingų mamos rankų prie sūnaus perrašytų pamokslų. Gal tai padės dar vienam žmogui priartėti link Dievo...

Marija Skiparienė:

„Sunku, labai sunku rašyti prisiminimus apie savo sūnaus gyvenimą, sūnaus, kurio jau čia nebėra, kuris žvelgia į mus iš Amžinybės gelmės. Paliko savo artimuosius, paliko tuos, kuriems aukojo savo gyvenimą ir kuriuos visus mylėjo kaip savo brolius ir seseris. Išėjo Ten, kur nėra prievartos ir apgaulės, melo, klastos, prisitaikymo ir žiaurių persekiojimų. O visa tai jam teko patirti su kaupu. Didžiulis skausmas užgriuvo mus. Tačiau, kai rodos nieko nebelieka, Dievas visada būna šalia. Ir pasitikėjimas. Markas Aurelijus yra pasakęs: „Jeigu Dievas nusprendė, kad taip turėjo atsitikti, tai Jis gerai nusprendė, nes Dievas klaidų nedaro. Todėl reikia priimti visa, kas yra Jo skirta.“

 

MOTINOS DIENAI

Motina... Koks šventas šis žodis. Tą ypač gerai supranta tie, kurie jos jau neturi. Varganą našlaičių likimą apsako pasakos, padavimai ir liūdnos liaudies dainos. Ten kalbama apie palikusių be motulės vargą, patirtas skriaudas, apie sunkiai slenkančias dienas, apie ašaras, išlietas ant motinos kapo. Jau nėra tos, kuri džiaugiasi, kai jos vaikas džiaugiasi, liūdi, kai jos vaikelis liūdi arba serga. Motina gyvena ne savo, bet vaiko gyvenimu. Vaikai motinai yra visas jos džiaugsmas, jos gyvenimas, jos pasididžiavimas.

Kartą girdėjau pasakojimą apie dvi senai nesimačiusias drauges. Viena jų pasikvietė draugę į svečius. Šeimininkė didžiuodamasi aprodė savo prabangų namą, modernius baldus, rūbus, gausią papuošalų kolekciją. Praeidama pro šalį meiliai paglostė ant kilimo gulintį, kaip ji pristatė, labai kilmingą šunelį. Išeidama draugė pakvietė šeimininkę apsilankyti ir jos namuose.

Praėjus kuriam laikui, jos vėl susitinka. Įėjusi į kuklų butą draugė pamato, kad čia nėra nieko įdomaus. Ir baldai prasti, nėra nei brangių paveikslų, nei spindinčių veidrodžių. „Kaip varganai ta mano draugė gyvena!..“ – pamąstė atėjusioji. Tuo metu į kambarį įbėgo linksmai čiauškėdami trys maži vaikučiai ir apkabino savo motiną, džiaugdamiesi, kad ji grįžo namo. O toji ir sako savo draugei: „Štai mano brangiausias turtas, štai viso mano gyvenimo prasmė!..“

Ir tikrai, kas gali apsakyti tą motinos džiaugsmą, kai ji po iškentėtų skausmų pirmą kartą paima į rankas vos gimusį savo kūdikį? Kas gali aprašyti motinos džiaugsmą, kai kūdikis jai pirmą kartą nusišypso, kai žengia pirmuosius nedrąsius žingsnelius, kai pirmą kartą ištaria tokį brangų jai žodį – „mama“!

O ar gali nesidžiaugti motina, kai vaikelis, sekdamas jos pavyzdžiu, sudeda rankeles maldai? Vaikelis dar nieko nesuvokia, bet motina jaučia, kad taip auklėjant vaikelį bus, kas senatvėje ja pasirūpins, bus, kas melsis už ją, kai ji iškeliaus amžinybėn, bus, kas prižiūrės jos kapą. Kas išaugs iš to vaikelio, daugiausia priklauso nuo motinos. Ir motina turės atsakyti Dievui už savo vaikų gyvenimą.

Mylėkime savo motiną ir gerbkime. Niekados nepaniekinkime jos.

Kažkur teko skaityti tokį atsitikimą. Du draugai studentai ruošėsi eiti į kiną. Tuo metu, nešina maisto ryšulėliu, atvažiavo vieno jų motina aplankyti savo sūnaus. Nenorėdama likti svetimuose namuose viena, ji pasisiūlė eiti kartu su jais. Sūnus pažvelgė į motiną ir pareiškė: „Na, kur tau su mumis? Tik pažiūrėk, kaip tu atrodai?.. Kokie prasti tavo rūbai... Ir kvapas – lyg būtum tik iš tvarto išėjusi! Ne, aš su tavimi neisiu!“ Tuomet jo draugas tarė: „Jei iš jos nesklistų tvarto kvapas, tai tu dabar nebūtum išsikvėpinęs brangiais kvepalais. Ji dirba, skursta, tau maistą veža, kad tik tu mokytis galėtum. O tu vietoj dėkingumo gėdiniesi savo motinos...“

Va tai turėtų suprasti kiekvienas vaikas. Nesvarbu, kaip atrodo jo motina, nesvarbu, kur ir ką ji dirba. Tai motina, kurios nevalia gėdytis draugų ir pažįstamų tarpe. Nors ji yra ir nemokyta, o tu jau ir aukštąjį mokslą baigęs, bet ji vis tiek yra tavo motina. Gal ji vargingai gyvena, o tu esi turtuolis, bet ji tavo motina ir tau turėtų būti gėda dėl jos vargano gyvenimo. Nors ją visi niekintų, o tave girtų, neišsižadėk jos, nes tai tavo motina, kuri tau suteikė gyvenimą. Jei kas juokiasi iš tavo motinos, tu ją gink, kaip ji tave mažą gynė, kada tu pats dar negalėjai apsiginti. Jei tavo motina serga, tu ją slaugyk, kaip ji tave ištisomis naktimis slaugė ir prižiūrėjo.

Mylėkime savo motiną, kaip šv. Augustinas mylėjo savo motiną. Tos meilės įrodymo paminklas yra pilna atgailos ir gailesčio jo parašyta knyga „Išpažinimai“. Ten jis daug kartų prisimena savo motiną, kuri ilgus metus meldėsi ir sielvartavo, kol jis atsivertė ir pasitaisė. Ištisus tos knygos skyrius jis pašvenčia savo motinai, priekaištauja sau, kad buvo negeras, skaudino ją, sielojasi, kad nepakankamai ją vertino. Knygoje jis rašo: „Užspaudžiau jai akis... Mano krūtinėje tvino neapsakomas liūdesys, virtęs ašaromis... Siela liko sužeista, gyvenimas perplėštas. Daviau laisvę ašaroms ir įmerkiau į jas savo širdį...“ Jaunystėje moteris yra sveika ir tvirta. Daug metų dirba, nežinodama kas tai yra nuovargis. Vėliau, be fizinių negalių, prislegia dar ir dvasinės kančios, nusivylimas, abejonės tais, kurie buvo brangiausi. Mylimas vyras pradėjo gerti, negrįžti į namus, tapo neištikimas. Atėjo ir kitos nelaimės, vaikų paklydimai... ir ką tada daro motina? Yra tokių, kurios pačios pradeda gerti, keikti savo gyvenimą ir visą pasaulį. Gi krikščionė motina stengiasi išlikti tyli ir kantri. Krikščionė motina suranda stiprybės, prigludusi prie Sopulingosios Motinos, kuri nepalūžo, matydama savo Sūnaus baisią kančią ir mirtį ant kryžiaus.

Kokia tu esi graži, krikščione motina, savo kantrybėje!.. Tu žinai, kad nei viena motina negali išvengti kančių ir skausmo, nes ji yra Nukryžiuotojo Motinos sekėja. Ir tu žinai, kad po visų vargų ir kančių, sulauksi savo vaikų meilės ir dėkingumo.

Kai Lietuvoje pasklido žinia, kad vyskupu taps Motiejus Valančius, sujudo visi didikai. Vyskupu tais laikais galėjo būti tik aristokratas. O čia kažkoks mužikėlis!.. Lenkų ponai nusprendė pažeminti vyskupą Valančių. Kai Petrapily buvo suruoštos iškilmės naujam vyskupui pagerbti, lenkų didikai, susitarė su policija, kuri tiesiai iš darbo, atvežė Valančiaus motiną į Petrapilį. Ir štai, visiems sėdint prie iškilmių stalo, staiga atsidaro durys ir į švytinčią salę įstumiama sumišusi ir išsigandusi vyskupo motina. Kilmingieji ponai pradėjo juoktis ir šaipytis, o vyskupas, priėjęs prie motinos, pabučiavo jai ranką ir tarė: „Prašau susipažintai – tai mano motina!“ Paskui atvedęs pasodino ją šalia savęs prie stalo. Visi surimtėjo, neliko jokių pašaipų. Tie, kurie norėjo pažeminti vyskupą ir jo motiną, patys buvo sugėdinti.

Visiems žinoma, kokia didelė yra motinos meilė ir pasiaukojimas, kiek daug bemiegių naktų, skausmo ir ašarų jai tenka iškęsti. Ir kiek nedaug surasime šiandien vaikų, kurie bent dalele atsilygina už visus jos vargus ir kančias.

Tačiau yra ir tokių motinų, kurios nevertai nešioja šį vardą. Besimokydamas seminarijoje kartais apsilankydavau Romainių vaikų namuose. Ten dirbusios auklėtojos sakydavo: „Šiems vaikams užtenka ir maisto, ir drabužių, ir žaislų. Mes jais rūpinamės, prižiūrime, bet mes niekada neatstosime jiems motinos, jos meilės, motiniškos šilumos ir motiniško švelnumo.“

Atmintyje įstrigo vieno berniuko skundas: „Atvedė mane mamytė čia ir paliko. Liepė truputį palaukti. Sakė, kad tuoj grįš, ir negrįžo. Jai turbūt kas nors atsitiko. Kai aš užaugsiu, būtinai ją susirasiu.“ Vaiko galvelėje netilpo mintis, kad jo mylima mamytė galėjo jį palikti, kad jis nereikalingas tai, kurią taip myli. Todėl jis ir sako: „Kai būsiu didelis, būtinai ją susirasiu!..“ Tačiau užaugęs jis tikriausiai jau neieškos tos, kuri jo išsižadėjo.

Prancūzų rašytojas d'Alembertas nematė savo motinos ir buvo išaugintas ir išauklėtas vienos neturtingos moters. Jam išgarsėjus, kartą pas jį atėjo moteris ir tarė: „Tu esi mano sūnus. Aš tavo motina.“ Rašytojas, abejingai pažvelgęs į ją tarė: „Ponia, aš jūsų nepažįstu. Aš turiu tik vieną motiną, kuri manimi visada rūpinosi ir mane užaugino.“

Šiandien mes meldžiamės už visas motinas, bet ypač už tas, kurios mokėjo ir moka aukotis, kurios įskiepijo vaikams tikėjimą. Mes šiandien meldžiamės už tas motinas, kurios skausme ir kančioje užaugino gausias šeimas. Mes su pagarba lenkiame galvas prieš tas motinas, kurios vienos nešė ant savo trapių pečių sunkią gyvenimo naštą, išaugino ir išleido į gyvenimą savo vaikus gerais žmonėmis, gerais katalikais ir gerais lietuviais.

Mylėkime savo motinas, aplankykime jas, nuolat mūsų belaukiančias. Motina atidavė savo vaikams viską, ką tik galėjo atiduoti. Melskimės už jas, nes nieko nėra skaudžiau motinai, kai jos vaikai šią dieną nesimeldžia už ją, nepaaukoja šv. Komunijos už savo gyvą ar mirusią motiną, kurios visas gyvenimas buvo atiduotas vaikams.

Kun. Vytautas Skiparis

1985 m.

Upyna

Narių vertinimas:  / 3

Džiaugiasi širdis, kad šiandien bažnyčioje daugėja jaunų žmonių, kaip nemažėja ir garbiųjų senjorų. Kartais regiu, kaip paaugę vaikai atsiveda tėvelius į sekmadienio šv. Mišias. Taip, taip, vaikai atsiveda savo tėvelius! Pasitaikė matyti, kaip dukra šv. Mišių metu reikiamu momentu klaupėsi, stojosi, giesmes ir maldas nuoširdžiai kalbėjo, o tėveliai... aptarinėjo, ką veiks išėję iš bažnyčios. Teko girdėti liudijimą mamos, kuri sakė, kad paaugusi duktė ją su Jėzumi supažindino ir meile Jam „užkrėtė“.

Šiandien kiekvienam žmogui sudarytos visos sąlygos tikėjimui pažinti, gautą supratimą gilinti ir atrasti tikėjimo teikiamą tikrąjį gyvybingumą. Stenkimės gyventi pagal Jėzaus paliktą pavyzdį, nesustokime, neužsnūskime manydami, kad jau viskas žinoma, suprasta, tačiau visame kame ieškokime Dievo valios. Dievas mums gyvybę suteikė, nuostabiai gražų pasaulį dovanojo ir pakvietė jame gyventi, liudijant pasitikėjimą Juo. Išdrįskime būti sąmoningais ir aktyviais krikščionimis ne tik bažnyčioje, bet ir šeimoje, darbe, gatvėje. Ieškokime išminties Dievo žodyje, semkimės iš Jėzaus Kristaus gebėjimo mylėti kiekvieną sutiktą žmogų. Būkime ištikimi ir tvirti tikėjime, kad pajėgtume ne tik patys dorai gyventi, bet ir sugebėtume paklydusiam kelią į Tiesą parodyti.

Skaitydami a.a. kun. V. Skipario pamokslą, sakytą 1980 m. Šilalėje, pamąstykime, ar nesame...

 

VĖJO LINGUOJAMOS NENDRĖS

„Ko išėjote pažiūrėti į dykumą? Ar vėjo linguojamos nendrės?“ Šie Jėzaus žodžiai mums primena vandens pakraščiais augančius nendrynus. Jie yra paklusnūs net mažam vėjelio dvelksmui, kuris juos lenkia tai į vieną, tai į kitą pusę.

Tačiau tikroji Evangelijos mintis mums kalba apie žmogų. Žmogų, arba tvirtą savo įsitikinimais, arba svyruojantį tarsi nendrė, besilankstantį prieš žmonių nuodėmes.

Prūsų istorija yra aprašiusi atsitikimą, kai Fridrikas II pasikvietė į svečius vieną kilmingą bajorą. Šis buvo katalikas. Prie stalo sėdėdamas jis valgė vien duoną. Fridrikas, ilgai jį stebėjęs, pagaliau paklausė: „Kodėl nieko nevalgote? Ar vokiška virtuvė jums nepatinka?“ Svečias atsakė: „O ne! Šie valgiai tikrai kelia apetitą ir atrodo yra labai skanūs. Aš mielai juos valgyčiau kitomis savaitės dienomis, bet šiandien yra penktadienis ir katalikai tą dieną susilaiko nuo mėsiškų patiekalų.“ Fridrikas nusistebėjo šiuo drąsiu atsakymu ir pagarba savajam tikėjimui. Ir jis, nors ir nebuvo katalikas, pagerbė savo svečią, taip pat atsisakydamas tų valgių. Jis paliepė atnešti tai, ką galėjo valgyti ir katalikas.

Gal kai kam šiandien tai atrodytų ir smulkmena, betgi iš jų ir susideda visas mūsų tikėjimas. Štai, pavyzdžiui, maždaug 10 savaičių per metus Bažnyčia ragina susilaikyti nuo pasilinksminimų. Yra keli penktadieniai, kai katalikai raginami pasninkauti. Rodos, vieni juokai tai padaryti. Tačiau vis dėlto daugelis nepajėgia tam raginimui paklusti. Gal draugai pasišaipo, gal norima prisitaikyti prie kitų, o gal nenorima parodyti savo įsitikinimų... Taip tampame svyruojančiomis nendrėmis. Tokia pozicija parodo, kad bijomasi kitų žmonių nuomonės. Tačiau ar iš tikrųjų pirmoje vietoje reikia gerbti Dievo ir Bažnyčios įsakymus? Turime saugoti ir branginti savo tikėjimą, o ne klausytis, ką žmonės kalba.

Kai tikintis žmogus atsiduria tarp tokių žmonių, kurie negražiai kalba, keikiasi, jis turėtų rasti drąsos ir įspėti juos. Blogiausiu atveju pačiam nesiklausyti ir pasišalinti. Tikras, nuoširdus ir atviras tikėjimo išpažinimas dažnai patraukia ir sužavi kitus. Pagaliau priminkime Jėzaus žodžius: „Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu dangiškojo Tėvo akivaizdoje. O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, ir aš jo išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje.“ Mes taip norime visiems įtikti, kad visi apie mus gerai galvotų, gerai kalbėtų... ir taip stengiamasi visiems, kad ir darant nuodėmę, įtikti: keikiamasi, kaip ir visi keikiasi, meluojama, kaip ir kiti meluoja, apsimeta, jog nėra katalikai, kaip ir kiti, nesilaiko Dievo įsakymų, nes kiti gali pasijuokti, ir t. t. Tačiau, gyvenant tokį gyvenimą, mes negalime vadinti save tikinčiais žmonėmis. Argi toks prisitaikėliškas gyvenimas yra gyvenimas?

Mes, tikintieji, tampame veidmainiais, jeigu kalbėdamiesi su bedieviais norime pasirodyti taip pat esantys tokie pat, gi kalbėdami su katalikais esame katalikai. Būna atvejų, kai sekmadienį po Mišių žmogus sutinka pažįstamą, kuris pasišaipo: „Tai ką, prisimeldei?“ Ir tas žmogelis, tarsi nendrė, jau ir linksta į kitą pusę: „Et, kiti eina ir aš nuėjau... pasižiūrėti...“ Kitą sekmadienį jis vėl ateis, paskui, jeigu kas šaipysis, vėl išsigins. O tikras katalikas atsakytų: „Buvau, meldžiausi, nes esu Dievo sūnus. Tu nenori – neik, niekas tavęs nevaro, o aš ėjau ir eisiu, tikėjau ir tikėsiu.“

Ne linkstančios nendrės, bet tik stiprūs ąžuolai pajėgs pasipriešinti įšėlusioms audroms. Nendrės gi baigia savo gyvenimą purve. Niekas negerbia tokių svyruojančių, neturinčių tvirtų įsitikinimų žmonių. Gal ir pasikalbės su tokiu, gal ir ranką paspaus, kai reikalas bus ir užeis, bet paskui, už akių, pasijuoks: „Štai koks tikintis – į bažnyčią eina, o kaip atsiliepia apie ją, apie tikėjimą... Tikras veidmainis!..“

Mūsų tikėjimas negali būti svyruojantis: arba tikime, arba ne. Ir jeigu tikime, kiekvienu atveju turime apginti savo tikėjimą, savo įsitikinimus. Privalome visiems pasakyti: „Aš tikiu ne žodžiais, bet visu gyvenimu. Niekada nebuvau ir nebūsiu svyruojančia nendre!“

Kun. V. Skiparis

Šilalė, 1980 m.

Narių vertinimas:  / 2

Šių dienų žiniasklaidoje karts nuo karto aptariami kunigų nusikaltimai, netinkamas jų gyvenimo būdas ar net prieštaravimas tarp pamoksle sakomų žodžių ir kasdienio elgesio. Šiuo klausimu, kaip ir visais kitais, galima išgirsti karštų diskusijų visose įmanomose viešose vietose. Paprastai garsiai savo „neginčijamai teisingą“ nuomonę išsako netikintys (jie taip patys save įvardija) ir „tradiciškai“ tikintys (jie irgi taip save patys įvardija, nes ateina į bažnyčią du kartus per metus šv. Kūčių ir šv. Velykų proga). Žmogus jau toks iš prigimties yra, kad supranta ir jaučia, kas yra gėris, ir žino, kurie iš mūsų privalo visada garbingai bei dorai elgtis. Visų pirmiausiai tai turi galioti kunigams, toliau kiekvienas pagal save dėlioja eiliškumą: teisėjams, gydytojams, mokytojams. Patys sau dažniausiai gėrio ir dorybingumo siekiamybės santykiuose su kitais nekeliame, daugiau gyvenimą tvarkome savanaudiškumo link. Neabejotinai skaudu, kai kunigo elgesys prasilenkia su Dievo žodžiu, kurį jis mums skaito. Tuomet supranti, kad kunigas yra žmogus, ir jis, ir mes, atėjus laikui, stosime akistaton su Viešpačiu, kad atsiskaityti už savo darbus, atliktus žemėje... Darosi baugu ir... pradedi matyti savo nuodėmes: nepakantumą kito nuomonei, nejautrumą ir neturėjimą laiko padėti pagalbos laukiančiam, piktas replikas, ištartas neapsikentus besikeikiančiam ar sėdinčiam jaunuoliui sausakimšame rytiniame autobuse. Būna dienų, kai, išgirdus naują žinią apie pasibjaurėtiną kažkieno elgesį, pasiduodi greitai į save įtraukiančiam pasipiktinimo „nusikaltusiuoju“ ir jo smerkimo liūnui. Ačiū Dievui, kad tuomet kaip gelbėjimo ratas įvairiausiais keliais aplanko žodžiai iš Šventojo Rašto apie sūnaus palaidūno sugrįžimą. Arba: „... kas sako: „Beproti!“, tas smerktinas į pragaro ugnį“ (Mt 5, 22). Arba: „Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite?“ (Mt 5, 46) Arba: „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami“ (Mt 7, 1).

Teko girdėti, kaip apsilankę vienuolyne pasauliečiai dalija patarimus – nurodymus broliams vienuoliams, kaip reikia gyventi, kaip jautriai, maloniai jie turi priimti atvykusiuosius. Mano manymu, nedera triukšmingai veržtis savo norų vedamiems į vienuolyne galiojančios regulos nustatytą maldos ir darbo laiką. Atvažiavus į šventą vietą geriau būtų nutilti, įsiklausyti, ką kalba mylinčių ir darbščių rankų kruopščiai sutvarkyti gėlynai, čiulbantys paukščiai, ošiantis vėjas, leisti atsiverti širdžiai ir gerti maldos prisodrintą aplinką. Juk taip ruošiamas kelias į susitikimą su Dievu. O į pokalbį su vienuoliu prašytis, siekiant dvasinio augimo tikslo ar ieškant patarimo vienu ar kitu klausimu. Gražu būtų kiekvienam kaip išgalint auka prisidėti prie vienuolyno išlaikymo... Tikrai verta dėkoti Dievui už regimą ženklą mums, už vienuolių pasirinkimą sekti Viešpačiu. Atsimenat: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave“ (Mk 10, 28).

Susimąstykime ir pabandykime sau nuoširdžiai atsakyti į klausimą: „Kuo mes tikime?“ Gal kils minčių perskaičius kunigo V. Skipario pamokslą „Aš esu tiesa“, pasakytą 1985 m. Upynoje.

 

AŠ ESU TIESA!“

Jau du tūkstančiai metų praėjo nuo to laiko, kai Jėzus pradėjo mokyti žmones. Per savo įsteigtą Bažnyčią Jis moko ir šiandien. Kristus save pavadino Tiesa. Evangelijoje pagal Joną skaitome Kristaus žodžius: „Kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų jo darbai atlikti Dieve.“

Šie Jėzaus žodžiai yra tarsi iššūkis bedieviškam pasauliui. Juk dažnai girdime balsų, jog religija esanti tik apgaulė, žmonių mulkinimas, opiumas.

Tai kaip čia yra? Kristus pasiskelbė: „Aš esu Tiesa!“, o mes girdime, jog visa tai yra melas. Nejaugi mūsų Mokytojas sako netiesą? Pažvelkime, kaip yra iš tikrųjų ir kas žmones verčia abejoti Kristaus tiesa?

Yra grupė tokių žmonių, kurie „nustoja“ tikėti Kristaus žodžiais, kai susiduria su tokiais atvejais: kunigas už laidotuves per daug pinigų paėmė, per daug už Santuokos sakramentą, per daug teko paaukoti už šv. Mišias.

Viena moteris pasakojo, kai 1958 metais, mirus jos tėvui, ji su broliu nuėjo pas kleboną susitarti dėl laidotuvių. Jie klausia klebono: „Kiek laidotuvėms reikia duoti pinigų?“ Tas atsako: „Kiek duosit, tiek bus gana.“ Moteris padėjo 100 rublių. Klebonas, paėmęs pinigus, sako: „Už tiek bus pačios paprasčiausios laidotuvės.“ Ji padėjo dar 100 rublių... Po laidotuvių tos moters brolis „nustojo“ tikėjęs Dievu. O moteris sakė: „Aš irgi netekčiau tikėjimo, jei taip pasielgęs kunigas būtų buvęs pats Kristus. Bet kunigas ne Dievas ir aš ne į jį tikiu, bet tikiu į Jėzų Kristų, Jo mokslą.“

Šiandien galima būtų pasakyti, kad, kaip visi žmonės, taip ir kunigai yra padarę klaidų. Tokių klaidų buvo ir bus. Kunigas paimtas iš tų pačių žmonių tarpo ir jeigu jis suklysta, tai dar nėra pagrindo nustoti tikėti Kristaus mokslu, Jo žodžiais. Juk, kaip ta moteris sakė, ne į kunigą, bet į Dievą tikime.

Visi turbūt esame matę stulpą pakelyje, kurio viršuje yra rodyklė, rodanti kryptį į tą ar kitą miestą. Įsivaizduokime, kad tas stulpas ir yra kunigas, rodantis kryptį į Dievą. Nėra nei vieno Kristaus mokinio, kuris iškreiptų Kristaus mokslą, kuris norėtų apgauti ir rodytų neteisingą kryptį, kuria žmogui reikia eiti. Kalbėdamas apie Dievą, apie Jėzų Kristų, apie Jo mokslą, kunigas kalba tą tiesą, kurią paskelbė Kristus, kuris ir pavadino save Tiesa. Visur kitur kunigas gali suklysti, kaip ir kiekvienas žmogus. Bet tai nereiškia, kad Kristus sakė netiesą, kad religija yra pasaka, melas, apgaulė.

Bažnyčiai primetamas ir kitas kaltinimas, teigiant, kad Bažnyčia visada kovojusi prieš mokslo pažangą. Ir apie ką bedieviai bekalbėtų, bet Džordano Bruno, Koperniko ir Galilėjaus nepamirš. Tai, atseit, irgi viena priežasčių, skatinanti nustoti tikėti. Kai popiežius Jonas Paulius II paskelbė, kad mokslininkai Džordanas Brunas, Kopernikas ir Galilėjus buvo inkvizicijos nekaltai persekiojami, o Džordanas Brunas sudegintas ant laužo, pasaulio visuomenė nustebo, kad popiežius taip atvirai pripažino viduramžiais padarytas klaidas. Gi bedieviams to tik ir tereikėjo, kad pradėtų naują puolimą prieš Bažnyčią. Visą laiką ateistai tvirtino, kad M. Kopernikas ir G. Galilėjus savo veikalais paneigė Dievo buvimą. Tačiau tai netiesa! Abu jie buvo tikintys ir niekada neišsižadėjo Dievo nei savo tikėjimo. Koperniko antkapyje pagal jo valią įrašyti šie žodžiai: „Neprašau malonės, kurią gavo šv. Paulius, nenoriu atleidimo, kurį gavo šv. Petras. Meldžiu, Viešpatie, tik tos malonės, kurią davei žmogžudžiui ant kryžiaus.“

G. Galilėjus yra pasakęs: „Šventoji Dvasia nemokė mūsų, kur yra dangus, bet mokė, kaip reikia gyventi, kad nueitume į dangų.“ Galilėjus palaidotas Florencijoje, Santa Kročės bažnyčioje, šalia garsiojo Mikelandželo. Jeigu Galilėjus būtų neigęs Dievą, bažnyčioje jo nebūtų laidoję.

Šiemet Žemaičių Kalvarijoje atlaidų metu Plungės klebonas kanauninkas K. Gasčiūnas per pamokslą sakė: „Įsikando bedieviai Bruną, Koperniką ir Galilėjų, kad jie buvo persekiojami, nes mokslo vardu kalbėjo tiesą. Šiandien mes turime taip pat iškilų mokslo vyrą akademiką Andriejų Sacharovą, kurio mintys nepatinka šiuolaikinei valdžiai. Jis yra šmeižiamas, jo kalbos nušvilpiamos, gyvena tremtyje. O juk jis kalba tiesą, yra viso pasaulio pripažintas mokslininkas, Nobelio premijos laureatas. Ir tik todėl, kad dabar ne viduramžiai, jis nedega laužo liepsnose, bet vargsta tremtyje.“

Prieš Dievą, prieš mūsų tikėjimą daugiausia rašo ir kalba tie, kurie apie tai taip mažai teišmano. Na, dar tie, kurie kunigystės išsižadėjo. O kas jiems belieka daryti? Jie ir teisinasi, kad buvę suklaidinti, kad tik dabar tiesą surado, tik dabar „praregėjo“. Kone absoliuti žymių mokslininkų dauguma pasisako už tą tiesą, kurią skelbė Kristus, ir kuris pats yra Tiesa.

Nesenai buvo išleista tarybinio autoriaus P. Tarasovo  knyga „Paskalis“. Joje rašoma apie 10-ies metų mergaitę Margaritą, Blezo Paskalio dukterėčią. Ji buvo vieno vienuolyno mokyklos auklėtinė. Mergaitę jau ketveri metai kamavo sunki liga. Kairės akies kampe atsiradusi žaizda pūliavo ir vis plėtėsi. Baisu buvo į ją žiūrėti. Margaritą teko atskirti nuo kitų auklėtinių ir apgyvendinti su viena sesele, kuri turėjo pakankamai gailestingumo būti kartu su ja. Garsiausi gydytojai ir chirurgai negalėjo jai padėti.

Vienuolyno auklėtinės ir vienuolės po maldų kiekvieną vakarą pagal paprotį bučiavo ten esančio erškėčių vainiko spyglį. Kartą mergaitės palydovė, negalėdama be virpulio ir užuojautos žiūrėti į mergaitę, jai patarė: „Pavesk savo likimą Dievui, Margarita, ir, kai eisi bučiuoti spyglį, pridėk jį prie savo akies.“ Mergaitė taip ir padarė, o grįžusi į savo kambarį, staiga sušuko ją lydėjusiai vienuolei: „Sesele, man visai nebeskauda. Šventasis spyglys išgydė mane!“

Buvo suorganizuota vyriausybės ir Bažnyčios speciali komisija, į kurią įėjo didžiausi to meto autoritetai. Po šešių mėnesių tyrimo komisija pripažino staigų pagijimą tikru ir jis buvo paliudytas žymių gydytojų ir patyrusių chirurgų. Pats Blezas Paskalis išsamiai papasakojo dukterėčios ligos istoriją ir nurodė, kad ligonė akimirksniu pagijo nuo prisilietimo prie šventos relikvijos.

Dabartinio tarybinio veikalo apie Paskalį autoriai pateikė tokią nuomonę: „Yra versija, kad į mergaitės akį buvo patekęs adatos galiukas, o spyglys galėjo būti įsimagnetinęs ir ištraukė jį. Kitokie aiškinimai neatrodo įtikinami.“ Logiškai galvojant kyla klausimas, kaip gydytojai, ketverius metus tirdami ligonę, nepastebėjo akyje įsmigusio adatos galiuko? O jei taip ir buvo, atrodo, turėtų praeiti daug laiko, kol tokia baisi žaizda užgytų. O čia – spyglys ištraukė adatos galiuką ir žaizda iš karto užgijo! Ir taip kalba žmonės mokslo vardu! Kai mes girdime ar skaitome laikraščiuose pasisakymus prieš Dievą, prieš Bažnyčią „mokslo vardu“, visada prisiminkime, kad, nors ir kalbama mokslo vardu, tačiau nemokšiškai, be argumentų, kurie įrodytų tiesą.

Jėzus visiems laikams ir visiems žmonėms paskelbė: „Aš esu Tiesa!“, nejaugi mes atstumsime tą Tiesą ir ieškosime bedieviškos tiesos, patikėdami jų skelbiama tiesa?

Yra viena Tiesa – Jėzus ir Jo mokslas. Tikėkime ne žmonėmis, bet Dievu!

Kun. V. Skiparis

Upyna, 1985 m.

Galilėjiečių bendruomenės vadovą

kun. Eitvydą Merkį galite rasti

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje:

kasdien pusvalandį prieš ir tuojau po 17 val. šv. Mišių;

sekmadieniais ir šventadieniais nuo 16.00 iki 18.00 val.

Išpažinčių kunigas klauso kasdien pusvalandį prieš Mišias.

Ilgesniems dvasiniams pokalbiams reikia su juo susitarti iš anksto.

Kalendorius
loader
Šventės ir šventieji
Prašymai pasimelsti (intencijos)
Klausimas apie tai, kas domina

Kas jus labiausiai domina?

Prisijungimas
Lankytojai
545287
ŠiandienŠiandien43
VakarVakar415
Šią savaitęŠią savaitę2096
Šį mėnesįŠį mėnesį8390
VisoViso545287
Statistik created: 2018-07-20T18:24:06+00:00
Lankosi svečių 12
Lankosi narių 1
Straipsnių peržiūrėjimai
2668626

Galilėjiečių bendruomenė meldžiasi

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje

kasdien 17 val. Mišiose.

Sekmadieniais bei šventadieniais,

taip pat šeštadieniais

16.30 val. gieda Vakarinę

17 val. švenčia šv. Mišias