DĖMESIO!!!

Kun. Eitvydas su Galilėjiečių bendruomene

meldžiasi Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje.

Šv. Mišios kasdien (taip pat ir sekmadieniais) 17 val.

Kol bus šis skelbimo prierašas,

šeštadieniais,

 17 val. – Mišių nebus,

nebent atskirais išimtinais atvejais.

Narių vertinimas:  / 5

vaigdsRugpjūtis, rugsėjis, spalis mums priartina žvaigždėtą dangų, todėl ne veltui kunigas Eitvydas galilėjiečių bendruomenę ir bičiulius rugpjūčio pabaigoje pakvietė į Molėtų etnokosmologijos centrą ir observatoriją. Tos trumpos kelionės su bendruomene  būna visai kitokios nei įprastos ekskursijos, nes jos dažniausiai vyksta po šv. Mišių, paženklintos malda ir Dievas visada čia griežia pirmuoju smuiku. Ką mes išmanome apie žvaigždes? Beveik nieko. Ir mūsų patirtis ir supratimas norint perprasti kas jos? Yra labai ribota.  Dangus vis traukia žmonių akis, vis verčia apie jį galvoti. Nuo poetų, rašytojų, paprasto žmogaus, žemdirbio,  keliautojo sausuma, vandeniu, oru iki rimtų tyrinėtojų astronomų, mokslininkų. Visų keliai skirtingi, o požiūriai įvairūs. Prisimenu  V. Mykolaičio Putino  eilėraštį “Rugpjūtis“ iš rinkinio „Būties valanda“ „Rugpjūčio naktį žvaigždės didelės ir skaidrios. Rugpjūčio naktį žvaigždės žemės krinta. Jau! Suplieskė viena! Per visą dangų takas. Lig pat manęs auksinėm žiežirbom sušvinta“.  J. Erlicko novelę apie tai, kai jis jaunystėje norėdamas merginai padovanoti žvaigždžių, sumanė pamiškėje pribarstyti geriausių grūdų ir taip jas atvilioti į žemę, o paskui užmesti tinklą ir sugauti. Antuano de Sent Egziuperi „Mažąjį princą“, kai apsilankęs Ketvirtojoje planetoje jis verslininkui skaičiuojančiam žvaigždes užduoda rimtą klausimą: „Ir ką tu darai su tais penkiais šimtais milijonų žvaigždžių? – Nieko. Aš jas turiu. – O kas tau iš to, kad tu turi žvaigždes? – O tas, kad esu turtingas. – Kaip galima turėti žvaigždes? O ką tu su jomis darai? – Aš jas valdau. Aš jas suskaičiuoju ir perskaičiuoju. Tai sunkus darbas. Bet aš - rimtas žmogus“. Su šia nuomone, jog galima pasisavinti žvaigždes ir jas valdyti nesutinkame ir mes, ne tik mažasis princas. Ta valdymo funkcija jau nuo pat pradžių priklauso Viešpačiui. Galėtume cituoti ištraukas iš astronomijos vadovėlių ir mokslinius straipsnius, apie galaktikas, štai, kad ir mūsų Paukščių tako galaktiką, apie numeruojamas žvaigždes ir žvaigždynus, apie supernovas – sprogstančias žvaigždes, kuomet prieš užgesdamos staiga suspindi iš visų jėgų ypač ryškiai, apie numeruojamus asteroidus – mažąsias planetas, kurių iki 2002 metų buvo sukataloguota maždaug apie  50 000 ir t.t. Galėtume, bet ar reikia? Nemanau. Mums svarbiau bendrystė ir  visų mūsų išvykos dalyvių patirti įspūdžiai, išguldyti ant popieriaus ir ne, išsinešti ir saugojami kaip brangūs.

Kaip nenorėti bent šiek tiek žvilgtelėti į paslaptingus planetų ir žvaigždynų namus iš arčiau?

Molėtų senosios observatorijos kupolas girgždėdamas veriasi tarsi milžiniško driežo akis ir teleskopas įsispokso į žvaigždėtas erdves. Pasigavo vieną pulsuojančią žvaigždę Vegą ir seka, o mes visi sukišę nosis prie kompiuterio ekrano – iš paskos. Procesas ilgas, mums atrodo, kad viskas stovi, bet taip nėra. Techninės galimybės kitos ir fiksuojami menkiausi krustelėjimai.

Paskui lauke Kristina, Vytautas, kunigas Eitvydas, nekalbu apie observatorijos darbuotojus, profesionalus,  turbūt geriausiai iš mūsų šalia stovinčių orientuojasi, todėl ir aiškina, kartais spėlioja,  kur ir koks žvaigždynas gali būti. Išsižioję įsistebeilijam į tolimas buveines, per toli... Gaunam dar vieną progą žvilgtelėti pro kitą teleskopą, rikiuojamės į eilę ir ką? Per menkos akys, per menki žmogaus gebėjimai  pamatyti, „iš arti pačiupinėti“. Dievo visa duota mums, bet ne mūsų protams suvokti šitą didybę. Danguje – Dievo karalystė, štai kodėl mums rūpi ne tik žvaigždės.

Prisimenu, vieną vasarą, kai viešėjau pas senelius ir buvau ruošiama Pirmajai komunijai ir Dievo klausimas man buvo labai aktualus, aš mokyta, mat baigusi pirmąją klasę, nutariau senelio kai ko paklausti. Nutaikiau progą, kai baigė kalbėti rožinį, ir išpyškinau: mūsų mokytoja sakė, kad kosmonautai buvo Danguj ir ten jokio Dievo nematė, jei Jis tenai būtų buvęs, tai jie būtų Jį matę. Senelis sustingo, rožinį su maldaknyge tebelaikydamas rankose, dėbtelėjo į mane, įkvėpė oro, atsikrenkštė, nusispjovė pro papirosų dūmų nugelsvintus ūsus ir tarė: „Tegul jie skrenda su kuo nori ir kur nori. Dievo jie niekada nepasieks“. Daugiau jokių komentarų. Močiutė pritariamai linktelėjo galva. Gavau pamoką visam gyvenimui, kaip gi galėjau jais netikėti. Pasaulio, o ypač įvairių žmonių jie buvo matę Lietuvoj, Lenkijoj, Amerikoj ir Sibire apsčiai, nuomonę tvirtą turėjo, bet garsiai neskelbė. Paskui mums ateizmą dėstė universitete, paskui per  R. Castellucci spektaklį „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ bjaurojo Dievo paveikslą, tai žeidė, bet  nepakeitė žinojimo, kad Dievas yra ir jie Jo nepasieks.  

Mes observatorijoje, keista, o prisiminimai nunešė į Krokuvą. Dievas – Visatos Kūrėjas, tai pajutau visa esybe prieš labai daug metų apsilankiusi Nova Huta bažnyčioje.  Dar niekur nebuvau mačiusi tokios išraiškingos Kristaus skulptūros, kurioje Kristus nuo kryžiaus veržte veržiasi į Dangų ir regis, tuoj atsiplėš. Visada per šv. Velykas prisimindavau ir šį kryžių.  Ir švenčiausias Sakramentas toje bažnyčioje laikomas mūsų planetos Žemės formos tabernakulyje (vietinė ponia pasakojo, kad ten saugojamas ir astronautų dovanotas uolienos gabalėlis iš Mėnulio), o stacijose, simbolizuojančiose Jėzaus Kristaus kančios kelią, veikėjai – mes įvairių tipų šiandienos žmonės. Tada kaip niekad pajutau, kaip glaudžiai susiję abu – matomas ir nematomas pasauliai. Realybė ir mūsų siekiamybė.  

vaigdMes observatorijoje, nes mums rūpi žvaigždės ir Dangus, ir žinote, ką, norint nepasimesti informacijos  srautuose, kol juos šiek tiek apvaldysim įsisavindami, pamaniau, kad gal mums reikia visai nedaug. Gal visada reikia tvirtai žinoti ir neužmiršti, kad pati svarbiausia yra stebuklinga Betliejaus žvaigždė. Tai ji pasirodė ir pranešė apie Dievo sūnaus gimimą. Kaip neatsiejama Žemė nuo Dangaus, taip tegul visada būna neatsiejamas Dievas nuo žmogaus ir žmogus nuo Dievo. Kartais gal ir užtenka žinoti tik tiek:  „Kaip radom, taip ir paliksim“. Tik labai gera ir reikia, kartais išvykti iš savo namų, kad pasitikrintum, kokie didingi Viešpaties kūrybos darbai. Norisi dar kartą padėkoti kunigui Eitvydui ir bendruomenei už šį puikų sumanymą – vykti į Molėtus.

Narių vertinimas:  / 7

Sparčiai sukasi metų ratas. Atrodo, neseniai paminėjome rudens lygiadienį, o štai jau ir diena pastebimai trumpėja, vakaro šešėliai vis anksčiau apgaubia žemę. Ilgesnės naktys, tamsa, padvelkusi vėsa ir naktimis žemę pasidabruojanti šalna įtakoja žmogaus nuotaikas, jausmus, mintis. Kartais šį mėnesį pakyla šaltas, gūsingas vėjas. Jis velia žalius, gelsvus ir rausvus medžių lapus į spalvingus kilimus, kad regėdami tokį spalvų žaismą už viską dėkotume Dievui. Jeigu miesto triukšme dar sugebame pakelti akis į dangų ir išgirsti, kaip po nakties šalnų pakyla skrendančios į pietus gervės, o iš šiaurės atgirksi žąsų pulkai bei tilvikai savo ne tokiais garsiais, bet melodingais balsais šlovina Kūrėją, širdyje įsiviešpatauja palaima.Tada dėkojame Dievui už rudens vėsoje plykstelėjusią saulutę, kuri net užuovėjoj mus lepina šiluma.Tokia diena kviečia mus nurimti ir pastebėti tyliai praskrendančią Dievo karvutę, iš avilio išskridusią darbštuolę bitutę ar vakaro vėsoje į šviesą pulkais skrendančius naktinius drugelius...

Bažnyčią lankantys žmonės spalio mėnesį šaukiasi Švč. Mergelės Marijos užtarimo, aukodami ir pindami jai iš gražių rožių žiedų keturių rožinio dalių maldų vainiką. Širdį keliančioje dievop vaikystėje girdėtos giesmės žodžiais tariant: „Mes mąstome nuoširdžiai tavo džiaugsmus, užjausdami minime tavo skausmus. Mes stebime tavo garbės prakilnumą ir tavo, mūs Motina, skelbiam gerumą...“

Neseniai išvykę į Guronis, sustoję meldėmės prie kryžiaus su užrašu „Padaryk mane gerumo ženklu“. Tai mirusio kardinolo Vincento Sladkevičiaus ištarti žodžiai, o jo tėviškėje įsikūrusiame muziejuje vienoje skrajutėje turėjome galimybę perskaityti gražius žodžius. Jais pasidalinau su savo pradinukais mokykloje, kurioje dirbu. Man norisi, kad šie prasmingi žodžiai pasklistų kuo plačiau. Ten rašoma: Viename pamoksle vyskupas V. Sladkevičius kalbėjo apie Kristų Karalių, apie mūsų „karališką didybę“, kurios visi taip siekia, siekia save įsiamžinti. Sakė, kad pats nemėgsta nuotraukų. Papasakojo, kaip prieš dvejus metus Pabiržėje per lietų ir vėją ėjo pėsčiomis pas ligonį. Lietus užlipdė akinius, ir jis nieko nematydamas nugriuvo. „Gražiausia, nugriuvau į molį su Švenčiausiuoju, su viskuo, – pamanė. Ir tuomet jį lydintiems pasakė: „Šis antspaudas molyje – štai mano tikroji nuotrauka: nupuolime, kančioje, o visos kitos – netikros“.(Iš prisiminimų knygos „Padaryk mane gerumo ženklu“.)

Šiandien šie žodžiai gal keistai skamba, nes kiekvienas stengiamės įsiamžinti, pasinaudodami išmaniosios technikos stulbinančiais pasiekimais. Tik, ko gero, nelabai norime matyti mirusiųjų nuotraukų, nes tai byloja apie kitą Gyvenimą po mirties. Jam dabar, žemėje keliaudami per skrendančių dienų, savaičių, mėnesių ir metų trukmę, ruošiamės. Tad kokį antspaudą mes paliekame kitiems? Kokia mūsų tikroji nuotrauka? Ar trokštame kitiems skelbti Jėzų, o žmonėms būti gerumo ženklu? Manau, kad visi trokštame, kaip laiške Filipiečiams rašė Paulius, kad „ Kristus bus išaukštintas mano kūne – nesvarbu, ar gyvenimu, ar mirtimi...“(Fil 1, 20). Marija, per rožinio maldą šį spalio mėnesį lydėk mus pas Jėzų kančių ir skausmo kupinoje kelionėje, kad mirties angelui pamojus sparnu, galėtume giedoti: „ Kai žemiškų rožių vainikai nuvys, vesk mus į tėvynę, kur mūsų viltis. Rožinio vainiką mielai tau aukosim ir padėkos giesmes per amžius giedosim“.

Narių vertinimas:  / 9

Adventas man – vienas gražiausių laikotarpių liturginiuose metuose. Toks šviesus, bet paslaptingas. Kai buvau maža, šį laiką iki Kalėdų užpildydavo tokie maži vaikiški džiaugsmai, padedantys laukti švenčių: mandarinų ir cinamono kvapas, šventiniai saldumynai, eglutės puošimas žaisliukais ir lemputėmis, spėlionės apie dovanas ir planai, ką padovanosiu artimiesiems. Vaikiškai širdelei tiek užtekdavo, kad ji pajustų Kalėdų laukimo ir pačios šventės džiaugsmą. Tačiau kai ilgainiui tai ėmė nebetenkinti širdies, man adventas tapo labai keistas metas. Laukdavau Kalėdų, bet nepajusdavau to trokštamo džiaugsmo. Gavėnią labai aiškiai suvokiau kaip atgailos, pasninko metą, bet nelabai supratau, ką turiu veikti per adventą. Ėmiau galvoti, kad gal tiesiog išaugau iš vaikiško Kalėdų suvokimo, ir taip ir turi būti. Tačiau manęs niekaip neapleido troškimas pajusti tą užgimusio Karaliaus atneštą pilnatvę.

Šiemet bernardinai.lt svetainėje aptikau Joanos Chitister mintis apie adventą, kurios man suteikė daug šviesos, paskatino peržvelgti mano kasmetinius adventinius pasiryžimus ir permąstyti kai kuriuos dalykus. J. Chitister savo straipsnyje rašo apie tai, kad „advento paskirtis yra priminti, kas yra Dievas ir kas turėtume būti mes. <...> Dievybė, ateinanti pas mus kaip kūdikis, yra geriausias pavyzdys, ką reiškia mokytis iš gyvenimo, kai augame ir tampame tuo, kuo turėtume tapti. Dievas, kuris ateina be palydos ir turtų, yra nusižeminimo metafora, verčianti mus nepamiršti, kokie maži iš tikrųjų esame šioje visatoje – ir pasiekti tašką, kuriame suprastume, jog to mums ir pakanka. <...> Adventas kalba apie tuštumo galią ir dvasinę mažumo prasmę.“

Šie dalykai tapo dviem kertiniais mano advento akmenimis: tuštumas ir mažumas. Ėmiau suprasti, kaip anksčiau nuvertindavau adventinį pasninką, tiek dvasinį, tiek fizinį. Atsiriboti nuo komercinio Kalėdų šurmulio ir pirkinių anksčiau atrodė neįmanoma ir neišvengiama. Gal todėl, kad tai, atrodė, yra natūrali šios šventės dalis. Tačiau staiga prisiminiau, o gal tiesiog giliau įsisąmoninau, kas iš tiesų yra Kalėdos: tai Dievo nusižeminimas. Per Kalėdas Jis ateina pas mane kaip kūdikis. Tad jei pats Viešpats, visatos ir mano Kūrėjas, visos tvarinijos Karalius, nusižemina, ateidamas pas mane kaip mažas, silpnas kūdikis, kas tuomet esu aš? Kas begali būti mažesnio už kūdikį?

Aš esu ne kas kita, kaip tvartelis. Esu mažas tvartelis, tačiau apsikuitęs, prikimštas daug nereikalingų smulkmenų. O mano širdis – ėdžios, kuriose taip pat guli daug dalykų, prie kurių esu prisirišusi ar kuriuos laikau svarbiais. Tad ačiū Tau, Karaliau, kad prieš ateidamas pas mane duodi man laiko išsikuopti ir išsivalyti savąjį tvartelį, išnešti iš jo viską, kas nereikalinga, ir savąsias ėdžias ištuštinti, pakloti jose šieno, kad, kai Tu ateisi, Tau čia atsirastų vietos.

„<...> mažumas tai nėra niekas, o tuštuma nėra skurdas.“ Jėzau, padėk per šį adventą mums tapti mažiems ir tuštiems, kad toje tuštumoje galėtum užgimti Tu.

 

Monika B.

Narių vertinimas:  / 5

Bendruomenės sesė katechetė ir dailininkė Jolanta Šalkauskaitė yra nutapiusi paveikslų ciklą ir parašiusi apmąstymus tema: "Septyni paskutiniai Jėzaus žodžiai nuo kryžiaus" (apie tai, kaip jie gimė, autorė dalijasi straipsnio pabaigoje).

Šią Didžiają Savaitę siūlome skaityti po vieną Išganytojo žodį kasdien ir jį apmąstyti. Tai puikus būdas ruoštis Velykų šventei, žingsnis po žingsnio artėjant prie Prisikėlimo.

 

Septyni paskutiniai Jėzaus žodžiai nuo kryžiaus

Tai lyg tikėjimo kelionė,

kuri prasideda atleidimu ir baigiasi visišku susivienijimu su Dievu.

Šie žodžiai – tai testamentas žmonijai,

tai raktas į „gyvybės medį“.

 

 

Pirmasis Jėzaus žodis nuo kryžiaus

„Tėve, atleisk jiems, nes jie
nežino, ką darą.“
(Lk 23, 34)

Tamsa, nuodėmė apakino tuos,
kurie troško nekaltojo gyvybės.

„...ir atleisk mums mūsų kaltes,
kaip ir mes atleidžiame
savo kaltininkams“ (Mt 6, 12).

Atleisti – tai sutaikinti dangų su žeme. 

Be atleidimo nėra gyvenimo. 

 

Antrasis žodis

„Šiandien su manimi būsi rojuje.“
(Lk 23, 43)

Kai kartu su nukryžiuotu latru ištariu:
„Jėzau, prisimink mane,
kai nueisi į savo karalystę“,išgirstu atsaką:
„Dar šiandien su manim būsi rojuje.“

 

Trečiasis žodis

„Moterie, štai tavo sūnus!
Štai tavo motina!“
(Jn 19, 26–27)

Tu atiduodi mums, kas brangiausia –

Motiną – savo širdies plakimą.

Apkabini tamsą,
apleidimą iš meilės mums,
kad mes nebūtume tamsoje
ir nebūtume apleisti...

 

Ketvirtasis žodis

„Mano Dieve, mano Dieve,
kodėl mane apleidai?!“
(Mt 27, 46)

Kokia skaudi toji tamsa!
Mirtinas sielvartas –
nepakeliama nuodėmės bedugnė,
užgulusi teisųjį.

Kokia baisi toji tamsa,
atskyrusi dangų ir žemę:
„Mano Dieve, mano Dieve,
kodėl mane apleidai?“

 

Penktasis žodis

„Trokštu!“
(Jn 19, 28)

Trokšti „pasigailėjimo, o ne aukos“.

Trokšti, kad ugnis jau liepsnotų,
ir tol nerimsti, kol tai išsipildys.

 

Šeštasis žodis

„Atlikta!“
(Jn 19, 30)

Apkabinanti meilė –
ugnis, kuri taip skaudžiai degina,
dviašmenis kalavijas,
kuris taip giliai žeidžia.

Meilės žaizdos.
Kristus ragina nebijoti,
nebijoti sudegti,
būti sužeistam meilės žaizdų.

Jis taip myli, kad atiduoda
paskutinį kraujo lašą už žmogų:
„Kokia brangia kaina esame nupirkti“
(plg. 1 Kor 6, 20; 1 Pt 1, 18–19).

Meilė, kuri ištikima iki galo...

 

Septintasis žodis

„Tėve, į tavo rankas
atiduodu savo dvasią.“
(Lk 23, 46)

Tik atiduodamas gaunu,
tik tapdamas visišku skurdžiumi
tampu turtingas:
„Jei kviečių grūdas

nekris į žemę ir neapmirs,

jis pasiliks vienas, o jei apmirs,

jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24).

Prisikėlimas,
susitikimas su Tėvu,
regėjimas Jo Veido
pasiekiamas
tik per kryžių.

 

Paveikslų bei apmąstymų autorė- Jolanta Šalkauskaitė

P. S. „Kaip gimė ciklas „Septyni Išganytojo žodžiai nuo kryžiaus“?

Keletą metų Verbų sekmadienį Šv. Jonų bažnyčioje po Mišių vykdavo susikaupimo popietės ta tema. Labai derėjo muzika, Čiurlionio, Vilniaus ir kitų styginių kvartetų atliekami kompozitoriaus Jozefo Haidno „Septyni žodžiai“ ir kunigo Eitvydo pamąstymai ta tema. Tai labai paliesdavo širdį – dar ilgai jie skambėdavo, apgaubdami kažkokia nežemiška Šviesa, Palaima, Viltimi ir Ramybe... Nežinau, ar yra išlikę tie kunigo pamąstymai, nes kalbėdavo širdimi... Vėliau, rodos, 2000-aisiais, mums, kurie keliavome maldos vienybėje drauge, kunigas Eitvydas išdalino lapelius su septyniais Kristaus žodžiais, nuorodomis iš Šventojo Rašto, taip pat simboliais, pakviesdamas „rekolekcijoms“ – kad kiekvienas asmeniškai apmąstytų tuos žodžius, paklausdamas savęs, ką jie reiškia mano gyvenime... Mąstėme turbūt kelias savaites. Po to 2000-aisiais metais buvome pakviesti dalyvauti Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaiduose, kur kunigas vedė Sutaikinimo pamaldas pagal tuos testamentinius Kristaus žodžius. Pamąstymai, dekoracijos ta tema padarė man didelį įspūdį. O kadangi būtent tuo metu, kai studijavau Vilniaus dailės akademijoje, magistrantūroje, reikėjo pasirinkti temą, tai ir pasirinkau tai, kuo tuo metu gyvenau... Keletą metų apmąstant septynis Kristaus žodžius kaskart vis labiau nušvisdavo jų prasmė, meilės slėpinys, skatinantis nerti „į gilumą“. Darbai nutapyti 1999–2001 metais. Daug improvizavau. Vėliau visi septyni Kristaus pasakyti žodžiai tapo lyg vienu žodžiu: „Trokštu“ (penktasis žodis). Vėliau, rodos, 2004–2007 m., dar esu nutapiusi kelis darbus, pavadintus „Trokštu“.“

Redakcijos prierašas. Jolantos Šalkauskaitės paveikslų ciklas šiuo metu eksponuojamas Vilniaus Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčios balkone. Bendruomenės sesė Živilė Maleiškaitė yra išvertusi Karlo Ranerio "Paskutinius Jėzaus Kristaus žodžius nuo Kryžiaus" (žr. Laikraštėlis 2006 04 09 N11). Kita bendruomenės narė Jolanta Burokienė, paveikslų ciklo įkvėpta, parašė eilėraščių ciklą, kuriuos rasite svetainėsskyriuje Dalijasi Poezija Dvasine. Kažkas labai gražaus ir prasmingo tegimsta ir jūsų širdyse bei gyvenime. Telaimina jus Dievas.

Narių vertinimas:  / 0

Gavėnia. Koks tai metas? Galbūt tai šviesa kančioje, viltis kryžiuje, tiesa pasaulio realybėje, prisilietimas prie akinančiai tyros būties Tėvo karalystėje. Pilnatvės pojūtis. Regis, nesi pajėgus suvokti iki galo gavėnios prasmės, prisikėlimo paslapties, kryžiaus saldumo. Bet pajausti tai iš tiesų gali. Jeigu tik atvira širdimi eisi paskui Jėzų. Būsi toje minioje, kuri klausosi Jo mokymo. Jei iš tiesų skaudės širdį, kai regėsi Judo pabučiavimą ir įsigilinsi, ką jaučia Jėzus, kai yra išduodamas. Jei tik eisi atvira siela paskui Jį, nešantį tavo ir kiekvieno mūsų kryžių iki Golgotos. Gali pajausti trupinėlį Jo skausmo, fizinio ir dvasinio, jei stovėsi po kryžiumi ir širdies gyvuonim stengsiesi pajausti Jėzaus merdėjimą – trokštant, dūstant, nuplaktam, pervertu šonu, galinčiam nužengti, bet pasiliekančiam dėl begalinės meilės ir nuolankumo. Gavėnia – tai pastangos kaip molį išdegti savo širdį, kad vėliau galėtum į ją priimti Jėzų Ostijoje – kaip brangiausią svečią sutvarkytuose, išvalytuose namuose. Jei žiūri į kryžių kaip į didelį, medinį sunkų nešulį, gali jo ir nepakelti. Bet jei su juo susitapatini, ištrini kontūrus tarp jo ir savęs, jis tarsi išsilieja, pavirsta į ašarų lašelius, kuriuos po vieną gali surinkti ir jais palaistyti išdžiūvusią savo sielą. Dažnai viskas yra daug paprasčiau nei atrodo, jei tik nuolankiai, nesipriešindamas, maldoje eini tą kryžiaus kelią kartu su Jėzumi, leidi sau būti silpnam, žinai, kad klupsi, užsigausi, skaudės, kraujuos, bet priimi tai kaip neišvengiamybę, jei leidi Jėzui tave vesti, galbūt nešti ant rankų, duodi Jam ranką, kad padėtų atsikelti ir dėkoji Jam. Pasitiki Juo, nesuabejoji, kad Jis myli tave – silpną, klystantį, sužeistą, nepatrauklų, maištaujantį. Gavėnia – metas augti tikėjime, kad atėjus metui Jėzus galėtų ištarti: „Jūs ištvėrėte su manimi mano išbandymuose″ (Lk 22, 28).

Narių vertinimas:  / 1

Šv. Petro Sosto šventės proga noriu pasidžiaugti ne tik mūsų bendruomenės sesės Vilniaus universiteto profesorės Gražinos S. maža studija apie šią šventę, bet ir kitų bendruomenės narių gražiai parengtomis bei mus visus praturtinusiomis apaštalų laikų šventųjų biografijomis. Stebėsime ir toliau Galilėjiečių bendruomenės svetainės padangę ir lauksime pasirodant naujų šviesulių.

Kaip supratau iš atgarsių, ši iniciatyva netapo sunkia bei varginančia, bet nešančia daug džiaugsmo, nes bendruomenės nariai, rengdami straipsnius apie šventuosius, atranda daug naujų, įdomių, nežinotų dalykų bei faktų apie juos, praplečia savo pažinimo akiratį ir, iš arčiau pažinę šventuosius, užsidega ryžtu dar uoliau sekti Kristų.

Šios šventės proga ir aš norėčiau pasidalinti mažu atradimu (ikikrikščioniška šios šventės priešistore), kurį aptikau beskaitydamas ką tik pasirodžiusią knygą Atlante storico della liturgia.

Šv. Petro Sosto šventė yra viena iš tų, kurios pradėtos švęsti IV amžiuje, siekiant sukrikščioninti pagoniškas romėnų šventes. Romėnai turėjo paprotį vasario 22 d. švęsti savo protėvių paminėjimo šventę, kuri buvo vadinama Parentalia, šventė būdavo švenčiama aštuonias dienas. Jos metu prie stalo būdavo paliekama tuščia kėdė, kaip simbolis atskirų bei visų protėvių, ir valgomas ritualinis valgis, vadinamas Charistia arba Cara cognatio (lietuviškai būtų – Brangus giminaitis), prisimenant visus protėvius. Kaip savo knygoje rašo Popiežiškojo Grigaliaus universiteto Romoje liturgijos istorijos profesorius Keith F. Pecklers, SJ, Romos Bažnyčia, siekdama šiai šventei suteikti krikščionišką turinį, vasario 22 d. ėmė švęsti Šv. Petro Sosto šventę, taip paminėdama mūsų tikėjimo protėvį.

Dar kelios dienos ir Šventasis Sostas bus laisvas, nes popiežius Benediktas XVI šių metų vasario 28 d. 21 val. Lietuvos laiku baigs savo tarnystę ir prasidės Sede vacante (Neužimto Sosto) laikotarpis. Mišių Eucharistinėje maldoje nebebus minimas popiežiaus vardas tol, kol kardinolai, susirinkę į neeilinę konklavą, neišrinks naujo popiežiaus ir mes nesužinosime jo vardo. Šia proga noriu dar kartą pakviesti visus karštai melstis už kardinolų konklavą, kuri rinks naująjį Šventojo Petro sosto įpėdinį, kuriam šiais nelengvais laikais teks tvirtai vairuoti Bažnyčios laivą pro sekuliarizmo uolas, saugoti tikėjimo ortodoksiškumą nuo teologinių skersvėjų, vienyti bei telkti krikščionis, įsivyraujant reliatyvizmui bei individualizmui, uždegti dvasinei kovai moralinio degradavimo bei konformizmo akivaizdoje.

Turbūt ne veltui šių metų vasario 17 d., sekmadienį, popiežius Benediktas XVI po savo, kaip popiežiaus, priešpaskutinės „Viešpaties angelo“ maldos sakė: „Bažnyčia ragina visus savo narius atsinaujinti, ... o tai yra mūšis, dvasinė kova, nes piktoji dvasia nori, kad nukryptume nuo kelio, vedančio Dievo link.“

Daugybė kitų iššūkių, kai taika darosi vis trapesnė ir pasaulis nuolat balansuoja ties branduolinio susinaikinimo riba, užguls naujojo popiežiaus pečius, todėl nepaliaujamai melskimės už Bažnyčią bei visą pasaulį, užtardami jį taip, kaip Abraomas užtarė Sodomą.

„Iš ten tat du vyrai pasuko ir ėjo Sodomos link. Tuo tarpu Abraomas pasiliko stovėti prieš VIEŠPATĮ. Abraomas priėjo arčiau ir tarė: „Argi iš tikrųjų pražudysi teisųjį su nedorėliu? Jei mieste rastųsi penkiasdešimt teisiųjų, nejau pražudytum tą vietą ir neatleistum jai dėl penkiasdešimties mieste esančių teisiųjų? Ne tavo būdas daryti tokį dalyką – žudyti teisųjį su nedorėliu ir padaryti teisųjį lygų nedorėliui! Tai ne tavo būdas! Argi tas, kuris yra visos žemės Teisėjas, nesielgs teisingai?“ VIEŠPATS atsakė: „Jei rasiu Sodomos mieste penkiasdešimt teisiųjų, dėl jų pasigailėsiu visos jų vietos.“ O Abraomas vėl tarė: „Štai kaip drįstu kalbėti VIEŠPAČIUI, būdamas dulkė ir pelenai. O jeigu trūktų penkių lig penkiasdešimties teisiųjų? Argi dėl tų penkių sunaikintum visą miestą?“ Jis atsakė: „Nesunaikinsiu, jei rasiu ten keturiasdešimt penkis.“ Bet jis vėl jam kalbėjo, sakydamas: „O jei rastųsi ten keturiasdešimt?“ Jis atsakė: „Dėl keturiasdešimties to nedarysiu.“ „Tenesupyksta ant manęs VIEŠPATS, – jis tarė, – jei aš vėl kalbu. O jei ten rastųsi trisdešimt?“ Jis atsakė: „To nedarysiu, jeigu ten rasiu trisdešimt.“ Jis tarė: „Štai kaip drįstu kalbėti VIEŠPAČIUI. O jei ten rastųsi dvidešimt?“ Jis atsakė: „Ir dėl dvidešimties jo nesunaikinsiu.“ Tuomet jis tarė: „Tenesupyksta ant manęs VIEŠPATS, jei dar vieną kartą kalbėsiu. O jei ten rastųsi dešimt?“ „Jo nesunaikinsiu dėl dešimties,“ – jis atsakė.

Baigęs kalbėtis su Abraomu, VIEŠPATS nuėjo savo keliu, o Abraomas parėjo į savo gyvenvietę“ (Pr 18, 22–33).

Narių vertinimas:  / 0

Šiuo metu vis daugėja gandų apie pasaulio pabaigą, o spaudoje mirga įvairiausių pranešimų šia tema. Tikro tikėjimo stokojantys, vien tik į šį gyvenimą viltis sudėję mažatikiai bei lengvatikiai net kasasi bunkerius, perka bilietus skrydžiams į atokius Žemės kampelius, uždaro sąskaitas bankuose ir kitaip kraustosi iš proto. Apie tai rašo ir mūsų spauda.

Lietuvos žinios“ rašo apie Prancūzijos vyriausybės susirūpinimą Biugarašo kaimu, kuris tapo ypatingai populiariu todėl, kad paskleistas gandas, jog jis bus vienintelė vieta Žemėje, kur bus galima išgyventi „Paskutinio teismo dieną“ gruodžio 21 dieną. Kitame dienraščio straipsnyje rašoma apie Simferopolyje organizuojamus nemokamus kursus, kurių tikslas – pasiruošti tą dieną „įvyksiančiai“ pasaulio pabaigai ir t. t.

Tame pačiame dienraštyje rašoma, kad, reaguodami į majų kalendoriumi paremtus gandus apie pasaulio pabaigą, Gvatemaloje gyvenantys majai apkaltino vyriausybę ir kelionių agentūras dėl finansinių paskatų išnaudojant mitą apie senovės majų kalendoriuje numatomą pasaulio pabaigą (žr. straipsnį).

Gausėjant gandų apie pasaulio pabaigą, į tai sureagavo net popiežius. Benediktas XVI sekmadienio audiencijos metu pakvietė maldininkus ignoruoti pastangas nustatyti pasaulio pabaigos datą (žr. straipsnį) ir savo žvilgsnį kreipti į Kristų, Visatos Valdovą, – mūsų gyvenimo ir vilties pagrindą (žr. straipsnį).

Pradedant Adventą, Viešpaties atėjimo laukimo metą (pirmoji jo pusė labiau pabrėžia Jo atėjimą laikų pabaigoje), siūlome paskaityti rimtus, įdomius bei informatyvius astrofiziko Nerijaus Kochansko pastebėjimus apie moksliškai pagrįstą būsimą Visatos galą etc. (žr. straipsnį „Lietuvos žiniose“). Tai turėtų padėti išvengti kito kraštutinumo, ypač būdingo kai kuriems šių laikų „tikintiesiems“, išvis paneigiantiems pažadėtą šlovingąjį Viešpaties atėjimą laikų pabaigoje, kurį skelbia iškilmingas tikėjimo išpažinimas: Jis [Jėzus] vėl garbingai ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti ir viešpataus per amžius“ ir tikėjimo paslaptis, mūsų kartojama kiekvienų Mišių metu po konsekracijos: „Mes skelbiame, Viešpatie, tavo mirtį ir išpažįstame tavo prisikėlimą, laukdami tavęs ateinant“.

Siūlome paskaityti ir biblinį tekstą, kuris labai artimai susišaukia su mokslininko pastebėjimais bei šiandiena:

„Pirmiausia turite žinoti, kad paskutinėmis dienomis pasirodys šaipūnai, kupini pajuokos. Jie gyvens savo geiduliais ir kalbės: „Kur jo pažadėtas atėjimas? Juk nuo to laiko, kai užmigo protėviai, visa pasilieka kaip buvę nuo sukūrimo pradžios.“ Mat jiems, to norintiems, lieka paslėpta, kad nuo seno buvo dangūs ir žemė, iš vandens ir per vandenį sutvarkyta Dievo žodžiu. Todėl ir ano meto pasaulis žuvo, vandeniu aptvindytas. O dabartiniai dangūs ir žemė tuo pačiu žodžiu yra palaikomi ugniai, saugomi teismo ir bedievių žmonių žuvimo dienai.

Tačiau, mylimieji, vienas dalykas neturi likti jūsų nepastebėtas: viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena. Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, bet kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų. O Viešpaties diena ateis kaip vagis. Tuomet dangūs praeis su smarkiu ūžesiu, elementai sudegs ir suskils, ir žemė su savo kūriniais sudegs.

Jeigu visa turi taip suirti, tai kaipgi jums reikėtų pasižymėti šventu gyvenimu ir maldingumu, kaip laukti Dievo dienos, kaip skubinti jos atėjimą, kai dangūs suirs liepsnose ir elementai sutirps iš karščio! Pagal jo pažadą mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas.

Todėl, mylimieji, šito laukdami, stenkitės tapti jo akivaizdoje nesutepti, nepeiktini ir taikingi. Mūsų Viešpaties kantrumą laikykite išgelbėjimu, kaip jums yra parašęs ir mūsų mylimasis brolis Paulius pagal jam duotą išmintį; jis taip kalba apie šituos dalykus visuose laiškuose. Juose esama sunkiai suprantamų dalykų, kuriuos nemokšos ir nesubrendėliai iškraipo, aiškindami, kaip ir kitus Raštus, savo pačių pražūčiai. Tad jūs, broliai, iš anksto tai žinodami, sergėkitės, kad, nedorėlių paklydimo traukiami, neiškryptumėte iš savo stiprybės. Todėl aukite malone ir mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu. Jam šlovė dabar ir iki amžinybės dienos! Amen“ (2 Pt 3, 3–18).

Taigi, mes, krikščionys, tikime tuo, kas Dievo apreikšta bei užrašyta Biblijoje, ir ramiai laukiame Jo žodžių išsipildymo, nebandydami nuspėti tikslios Viešpaties atėjimo Dienos datos. Konkreti data yra slėpinys, žinoma tik Tėvui (plg. Mk 13, 32), o jos skelbimas – erezija, nesiderinanti su Apreiškimu, kaip tai skelbia V Laterano Susirinkimas. Tad, jei mums visiškai nepriimtinas konkrečios datos skelbimas, tai toli gražu nesvetimas laiko ženklų skaitymas, kaip kvietė Viešpats:

„Pasimokykite iš palyginimo su figos medžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog artinasi vasara. Taip pat išvydę tai dedantis, supraskite, jog jis jau arti, prie slenksčio. Iš tiesų sakau jums: nepraeis nė ši karta, kol visa tai įvyks. Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis“ (Mk 13, 28–31).

Žvelgdami į vis labiau bedievėjantį ir morališkai degraduojantį pasaulį, ekonomines bei politines tendencijas, turime vis daugiau pagrindo karščiau melsti, kad Viešpats gelbėtų pasaulį nuo branduolinio karo rykštės, kuria žmonija žiauriausiu būdu nubaustų pati save ugnimi.

Jau dabar reiktų įsisąmoninti, kad, jeigu kada nors tai įvyks, tai nebus Dievo bausmė, bet be galo skaudi pamoka. Duok Dieve, kad jos nebūtų, bet jei bus lemta tam įvykti, svarbu, kad pasaulis suprastų savo kaltę bei pasimokytų ir nekaltintų Dievo, kuris mums rodo begalinę kantrybę bei gailestingumą, įvairiausiais būdais kviesdamas mus atsivertimui bei atgailai.

Kviečiame visus, nepasiduodant tuščiam smalsavimui ir gandams (žr. straipsnį), o kaip dera rimtiems katalikams, maldingai bei dvasingai išgyventi šių metų advento laiką, nepasiduoti mažatikių bei lengvatikių nerimui bei baimei, bet uoliai dvasiškai rengtis Kristaus gimimo šventei – Kalėdoms ir susitikimui su šlovinguoju mirties Nugalėtoju – Viešpačiu Jėzumi – mūsų mirties valandą bei laikų pabaigoje.

Narių vertinimas:  / 0

2012 m. spalio 11-ąją, Vatikano II Susirinkimo pradžios penkiasdešimtųjų metinių dieną, prasidėjo popiežiaus Benedikto XVI paskelbtieji Tikėjimo metai. Ir baigsis jie 2013 m. lapkričio 24-ąją, Kristaus Karaliaus sekmadienį.

Atvertę spalio mėn. krikščionišką žurnalą „Artuma“ skaitytojai rado įpareigojančią dovaną. Tai popiežiaus Benedikto XVI apaštališkasis laiškas motu proprio forma „Porta fidei“ („Tikėjimo vartai“), kuriuo skelbiami Tikėjimo metai. Skaitome:

„1. „Tikėjimo vartai“ (plg. Apd 14, 27), vedantys į bendrą su Dievu gyvenimą ir leidžiantys įžengti į jo Bažnyčią, mums visada atviri. Šį slenkstį galima peržengti, kai skelbiamas Dievo žodis ir perkeičiančiai malonei leidžiama ugdyti širdį. Žengti pro šiuos vartus reiškia leistis į kelionę, truksiančią visą gyvenimą. Tas kelias prasideda krikštu (plg. Rom 6, 4), kurio dėka Dievą galime vadinti Tėvu, ir baigiasi išėjimu per mirtį į amžinąjį gyvenimą, kuris yra Viešpaties Jėzaus prisikėlimo vaisius. [...]

9. Trokštame, kad tie metai kiekvienam tikinčiajam sužadintų norą išpažinti tikėjimą pilnatviškai ir iš naujo tvirtai įsitikinus, kupinam pasitikėjimo ir vilties. [...] Kartu trokštame, kad tikinčiųjų liudijimas gyvenimu taptų įtikinamesnis. [...]

10. Čia norėčiau trumpai apžvelgti kelią, padedantį giliau suprasti ne tik tikėjimo turinį, bet kartu su juo ir aktą, kuriuo apsisprendžiame visiškai laisvai save patikėti Dievui. Juk tikėjimo aktas artimai susijęs su turiniu, kuriam pritariame. Įsiskverbti šios tikrovės vidun leidžia šventasis Paulius tardamas: „Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas – į išganymą“ (Rom 10, 10).“

Tai citatos iš apaštališkojo laiško, kuris mums yra kvietimas giliau pažinti tikėjimą skaitant Katalikų Bažnyčios katekizmą, o gal net ir Vatikano II Susirinkimo dokumentus, skirtus visiems tikintiesiems – vyskupams, kunigams, vienuoliams, pasauliečiams. Visa tai turi ne archyvuose gulėti, tačiau turi būti skaitoma, plačiai žinoma, įsidėmima, nes yra skirta veikliam mūsų tikėjimui ugdyti ir skatinti. Kad taptume tvirtais krikščionimis, gyvaisiais Bažnyčios akmenimis, kad nebūtume, anot apaštalo Jokūbo, tais, kurie „sakosi turį tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų“.

Viešpats Jėzus savo gyvybę atidavė už mus, nugalėjo blogį ir mirtį, prisikėlė, kad mes nebevergautume nuodėmėms, bet pažintume tikrą gyvenimą, ištikimą meilę, kad būtume pilni išminties, gailestingumo, darbštumo ir nuolankumo Dievo valios vykdymui ir neštume Evangelijos šviesą ir tiesą tiems, kurie jos nežino ar yra atšalę.

Bažnyčioje šv. Mišių metu viešai tariamas Credo turi būti atkartojamas ir mūsų, tikinčiųjų, gyvenime.

Taip jau atsitiko, kad, perskaičiusi popiežiaus Benedikto XVI apaštališkąjį laišką, žiūrėjau filmą „Chariots of Fire“ (1981 m.), kurio ištrauka, „pagardinta“ pono Byno sukurtu išraiškingu vaidmeniu, buvo parodyta 2012 m. olimpinių žaidynių Londone atidarymo metu. Tai filmas apie garsius sportininkus Eriką Lidelį (Eric Liddell) ir Haroldą Abrahamą (Harold Abrahams), jų didžiules pastangas siekiant sportinės pergalės... Žavi Eriko garbingas elgesys rungtynių metu, svarbiais gyvenimo momentais padaryti pasirinkimai, kurie visiškai derėjo su jo, giliai tikinčio žmogaus, žodžiais. Tai uždegantis ir nešantis tikėjimo žinią filmas. Ir keliantis klausimą: o kokia esu aš, kiek sąmoningas mano tikėjimas, ar tvirtai įsišaknijęs, ar mano žodžiai sutampa su darbais ir skirti artimui?

Narių vertinimas:  / 0

Laikas, kuriame šiandien gyvename, pilnas įvykių, sklidinas informacijos ir skubos. Vienas veiksmas seka kitą, atėjusią žinią keičia naujesnė. Ar besuspėjame šioje sraunaus gyvenimo tėkmėje stabtelėti ir apmąstyti, pasverti, kas teisinga ir gera, kas amžina ir patvaru, kas tiesa ir kur klaida?

Atėjus naujų rinkimų metui Lietuvoje vyksta agitacija, miestų stotelių paviljonuose ir reklaminiuose stenduose, televizoriaus ekranuose ir spaudoje mus pasitinka kandidatai į Seimo narius. Žadantys viską, išskyrus šeimos rėmimą, jos stiprinimą, ugdymą ir skatinimą, moralinių vertybių įvardijimą ir jų laikymosi savo pačių asmeniniu gyvenimu liudijimą.

Šiame visur akivaizdžiai regimame pasaulio rėkiančiame kvietime: „Pirk viską – panorėjus, imk paskolą – rink mane“, netikėtai atsiranda patrauklus Jėzaus veidas... kviečiantis į spektaklį. Vilniečiai jį galėjo matyti keletą savaičių reklamos stenduose. Pasidomėjau, koks tai bus kūrinys. Ir supratau, kad tai ne man. Neskirsiu jam nei laiko, nei lėšų. Dėl paprasčiausios priežasties. Jis nepaskatins mane tapti nors truputį išmintingesne, jautresne, dėmesingesne, neatneš į mano širdį šviesos, ramybės ir taikos, dėkingumo ir džiaugsmo, kuo galėčiau dalintis su kitais. Tai tik dar vienas, atsiprašau už žodį, – „produktas“, kuris siūlomas žmonėms, ir jie sprendžia, nori ar nenori jį įsigyti, tai yra pamatyti.

Rinka vis dar sotinasi knygomis, filmais, spektakliais, paveikslais, keistokais bernvakariais ir mergvakariais, pižamų viešais vakarėliais, gender programomis ir kitokiais dalykais, visko neįmanoma ir neverta vardinti. Taip tęsis, kol bus visa tai perkančių žmonių. Žmogus labai lengvai pasiduoda šiems vėjams, kaip ir visai neskausmingai (ar iš tikrųjų neskausmingai?) išgyvena praradimus, išsiskyrimus, nes pasirodo visai nesunku vėl ir vėl bandyti laimę gyventi su kitu ar kita, jaunesnis nebeužleidžia vietos troleibuse gerokai vyresniam žmogui, nes mandagumas ir paslaugumas nepažįstamas, o kėdės skirtos visiems, ir nusprendžia, kad silpnam žmogui (todėl nebereikalingam) laikas baigti gyvenimą, ir siūlo eutanaziją.

Visa tai, anot pranciškono kunigo Gedimino Numgaudžio, kad žmogus gulėtų patogioje minkštoje automatiškai valdomoje lovikėje, tenkintų visus siūlomus kūniškuosius poreikius, kad tik, šiukštu, negalvotų, kam jis pašauktas gyvenime, koks jo namo pamatas – iš smėlio ar ant uolos, kokie jo moraliniai stulpai, koks jo santykis su Kūrėju.

Žinome, kad nieko nėra be atpildo. Atėjus metui kiekvienas privalėsime atsiskaityti už savo klaidas, pasityčiojimus, įžeidimus, grubumą, nesiskaitymą, tingumą. Tikrai negalėsime pasakyti – aš nežinojau, kad sėjau blogį ar pritariau tiems, kurie jį darė.

Todėl, šiame man dovanoto gyvenimo kelyje kasdien visa širdimi ir visu protu renkuosi tikėjimą, renkuosi viltį, renkuosi meilę ir prašau Viešpaties padėti man, klystančiam žmogui, tačiau trokštančiam vėl pakilti ir gyventi tiesoje. Prašau Jo nenusigręžti dėl mano klaidų, tačiau stiprinti, mokyti ir kviesti siekti šventėjimo. Nesitikiu, kad šis augimas be mano valios ir pastangų yra įmanomas. Vaikeliui augti ir bręsti padeda tėveliai, suaugus žmogui, kelią renkasi jis pats. Subrandinti vaisiai parodys, ar teisingu gyvenimo keliu buvo eita.

Dalinuosi kun. V. Skipario pamokslu apie maldą.

 

MALDA – TAI MENAS, KURIO REIKIA MOKYTIS

Jau skaitydami katekizmą sužinojome, kad žmogaus pareiga yra melstis ir garbinti Dievą. Tai turime daryti ne tik tada, kai susirenkame bažnyčioje, kada minime Jo paslaptis, kupinas mistiško iškilmingumo ir grožio. Mes turime pašvęsti savo darbus ir paversti juos malda, ar būdami įstaigoje, dirbtuvėje, laukuose, ar plaudami indus virtuvėje. Visa tai darykime Jo garbei ir, nors ir kukliausiu būdu, šlovinkim Jo Vardą. Taip visi mūsų darbai virs malda. Dienos bėgyje turime prisiminti, kad ir mes, ir mūsų kasdienybė priklauso Jam. Visa, ką darome, skiriame Dievui. Nors ir trumpos, bet dažnai kartojamos nuoširdžios maldelės panašios į tyro vandens lašelius.

Kaip pavyzdį galima pateikti tokias trumputes maldeles: „Kristau, Tu esi mūsų išganymas, mūsų gyvybė ir mūsų prisikėlimas“, „Dieve, ateik man į pagalbą, juk Tu gali tai padaryti“, „ Jėzau, aš pasitikiu Tavimi!“, „Mano Jėzau, iš visos širdies gailiuosi, kad suteikiau Tau tiek daug skausmo nusidėdamas“, „Viešpatie, aš su džiaugsmu paaukosiu Tau visus savo šios dienos darbus“, „Mano Išganytojau, aš turiu viltį, kad išpildysi mano prašymą“, „Jėzau, pasigailėk mūsų! Tu esi visa mūsų paguoda ir viltis“, „Gerasis Dieve, neapleisk mūsų!“

Malda iškelia žmogų į garbę. Jei žmogui garbė kalbėti su kokios nors valstybės karaliumi ar vadovu, tai kokia didelė garbė maldoje kalbėtis su karalių Karaliumi. Mūsų malda reikalinga ne Dievui, bet pačiam žmogui. Dievas yra be ribų didis ir galingas ir mūsų malda nieko negali Jam pridėti. Gi žmogus be maldos neturės ryšio su Dievu, neturės Jo malonės, o be malonės neturės ir laimės amžinajame gyvenime. Jei galėtume paklausti išmintingąjį Tomą Akvinietį, kodėl tiek daug brangaus laiko skyrė ne studijoms, o maldai, jis atsakytų: „Meldžiausi, kad nenustočiau Dievo malonės.“ Jeigu būtų mažiau meldęsis, gal nebūtų sukūręs tokių vertingų teologijos kūrinių.

Malda – tai buvimas Dievo akivaizdoje. Šv. Alfonsas de Liguori maldą palygina su vidury sodo stovinčiu fontanu, kurio gaivinąs vanduo palaiko augalų ir žiedų gyvybę. Išsekus fontanui žiedai nubyra, augalai nuvysta, sunyksta. Kad mūsų malda būtų sėkminga, turime būti nusižeminę ir pilni pasitikėjimo. Maldinga tyla yra mūsų kalbos su Dievu išraiška. Tyliai ir be žodžių sunerk savo rankas ir su virpančia širdimi įsiklausyk į Dievo balsą. Tebūna maldoje daug meilės ir mažai žodžių. Su tyliu šauksmu kreipkis į Tą, kuris išgirsta kiekvieną skundą ir nuramina skausmą.

Melskimės dienos bėgyje, vis iš naujo nugalėdami nuovargį ir abejingumą. Melskimės taip, kaip mokame, stengdamiesi, kad malda panardintų mus sielos gelmėse, toliau nuo aplinkos triukšmo. Galima išmokti malda pašventinti savo dienos valandas, kada mes nieko negalime veikti, kai reikia kur nors stovėti ir kažko laukti. Galima pasiekti to, kad smulkūs rūpesčiai ir džiaugsmai mums primintų Dievą ir taptų nuopelningi. Žmogus, kuris nori tobulinti savo maldą, gali įvaldyti daugelį maldos paslapčių. Tenuveda jus malda į ramybės kraštą prie Dievo. Melskimės reguliariai ir visuomet mokykimės melstis. Tai yra ne tik malonės, bet ir geros valios įnašas. Tai menas, kurio reikia mokytis. Reikia išmokti prieš maldą susikaupti, nuraminti mintis, pagalvoti, kad štai dabar stosiu Dievo akivaizdoje ir pakelsiu prie Jo savo sielą.

Dažnai žmonės meldžiasi tik tada, kai vargas, nelaimės užpuola. Tada tai jau meldžiamasi net su ašaromis ir tokia malda susideda vien iš prašymų: Viešpatie, aš meldžiu, duok sveikatos, duok sėkmės, duok, kad vaikas išsisuktų nuo gresiančios bėdos, duok, kad egzaminai pasisektų, kad darbe nebūtų problemų. Tik duok, duok, duok... Žinoma, tokia malda yra nepilnavertė ir egoistinė.

Maldoje turi būti keturios pagrindinės dalys: pagarbinimas, dėkojimas, atsiprašymas ir prašymas.

Meldžiantis pirmiausia turime pagarbinti Dievą, visatos ir mūsų Kūrėją, suprasdami Jo galybę ir savo menkumą. Juk mes esame Jo tvariniai ir mums taip reikalinga Jo globa.

Toliau reikia padėkoti Viešpačiui už viską, ką turime ir kuo Jis nuolat mus apdovanoja. Mes retai pamąstome, kiek daug malonių semiamės kasdien iš Jo dieviškojo aruodo.

Turime ir atsiprašyti Dievo, nes dienos bėgyje padarome aibes, kad ir smulkių, nuodėmių. Atsiprašyti ir gailėtis, nes neklausėme Jo, savo geriausio Tėvo, ir nevykdėme Jo duotų įsakymų, kad buvome silpni.

Ir tik pabaigoje – prašymai. Maldoje galima prašyti visokių gėrybių – sveikatos, sėkmės, džiaugsmo, ramybės, taikos. Galima prašyti ir medžiaginių gėrybių. Prašant jų, pabaigoje reikia pridėti žodelius: „Duok visa tai man, Viešpatie, JEIGU TAI SUTINKA SU TAVO ŠVENTA VALIA.“ Tačiau svarbiausia – niekada nepaliaukime prašyti dvasinių malonių, nes jos būtinos mūsų sielų išganymui.

Kai kada Dievas neišklauso mūsų prašymų. Reiškia, tie mūsų prašymai nebūtų buvę naudingi mūsų sieloms. Mes dažnai prašome to, ko mūsų sieloms nereikia arba net gali būti mums žalinga ir pražūtinga. Vaikai irgi nori žaisti su degtukais ar paragauti vaistų, esančių spalvingose tabletėse, tačiau tėvai, nors ir labai mylėdami savo vaikus, nepildo tokių užgaidų.

Malda turi tęstis nuolat, kasdien, per ištisą gyvenimą iki tos valandos, kurią mes vadiname mirties valanda. Kas liks iš mūsų gyvenimo be maldos, kada slegiantis mirties sunkumas pradės nepermaldaujamai daryti mūsų dienų ir niekuo neužpildytų ilgų metų patikrinimą. Melskimės prašydami, kad Dievas mums leistų išmokti to didžiojo krikščioniškojo gyvenimo meno, kuris yra sunkus dėl to, kad yra toks paprastas.

Vargana ta mūsų kasdieninė malda. Ji tokia skurdi, apnešiota, sudėvėta, kaip ir mūsų monotoniškos dienos. Jai sunkiai sekasi pasipuošti kilniomis mintimis ir jausmų pakilimu. Ji nėra didinga simfonija, skambanti iškilioje katedroje. Ji veikiau panaši į pamaldžią nuoširdžią ir mielą, truputį naivoką giesmelę. Bet ji yra mūsų meilės ir ištikimybės malda. Ji pašventina pilkas dienos valandas ir nereikšmingus momentus ir jie tampa šviesūs ir dideli.

Jeigu mūsų dienas lydi kasdieninė malda ir jeigu pati kasdienybė tampa malda, tada visos praeinančios, paprastos ir vargingos dienos kaip upeliai įsilieja į vandenyną, į vieną didingą Dievo dieną, į dieną, kuri nežino vakaro. Tegu mūsų vaikystės maldos arba tos, kurių patys išmokome, kasdien skuba sutikti tos dienos. Melskimės kasdien ir kasdienybė tegul tampa mūsų nesibaigiančia malda.

Kun. Vytautas Skiparis

Narių vertinimas:  / 0

Vasara jau persirito į antrą pusę. Atostogų metas. Tai liudija Vilniaus bažnyčiose į šv. Mišias ateinantis mažesnis žmonių skaičius. Tikėtina, kad daugelis tikinčiųjų trokšta girdėti kunigų, paskirtų būti ganytojais, skelbiamą Dievo žodį ir aplanko tėviškės bažnytėlę, Palangos ar kito kurorto šventovę. Maldoje vienijasi su vietos bendruomene. Per Marijos radiją teko girdėti, kad Lietuvoje šiemet gražų 100 metų jubiliejų švęs kelios parapijos, tame tarpe ir Bagotosios parapija. Jos tikintieji, kartu su kunigu, aktyviai dalyvauja bendruomeniniame gyvenime, kuria grožį, dosniai dovanoja kitiems savo talentus, gautus iš Dievo, gausiai keliauja. Kunigui didelė parama, kuomet šalia yra aktyvių parapijiečių šeimų, degančiomis širdimis ir nestokojančių energijos. Tuomet Dievo žodis gali plisti greičiau ir toliau. Būdami bendruomenėje vienas kitą geriau pažįstame, todėl galime esant reikalui padėti, džiaugsme kartu pasidžiaugti, liūdesyje kartu paliūdėti. Juk žinome, kad pasidalijus su kitu džiaugsmo padvigubėja, o liūdesys ir našta sumažėja. Kunigui, kartu keliaujančiam, taipogi tampame artimesni, labiau pažįstami, tuomet mums būna paprasčiau rūpimą klausimą užduoti, o jam išmintingą atsakymą suteikti, neteisingą mūsų supratimą apie Dievą, tikėjimą, gyvenimą pataisyti. Kiekvienam save laikančiam tikinčiuoju verta išdrįsti, pabandyti ieškoti ir radus artimą bendruomenę jungtis prie jos. Kartu su ja augti, bręsti ir artėti Dievo link.

Užbaigai savo pamąstymų išdrįsiu dar vieną mintį suguldyti. Ar mes, tikintieji, atostogas ir joms skirtus pinigėlius planuojantys iš anksto, prisimename savo pareigą pagal galimybes nuolat remti Bažnyčią ir Dievo paskirtuosius mums ganytojus? Ar neužmirštame, kad tik būdami solidarūs ir atsakingi savo žodžiuose, o dar daugiau veiksmuose, liudytume tikrąją Dievo karalystę, prasidedančią jau čia – žemėje. Ir ne tik nuoširdžiai džiaugtumės turintys ištikimą ganytoją, bet pasirūpintume, kad jis nestokotų būtinų kiekvienam dalykų.

Palaimingų kiekvienam skaitančiajam atostogų, gaivinančių kūną ir stiprinančių dvasią!

 

ŠVIESA IR TIESA MŪSŲ GYVENIME

Teko skaityti knygą, kurioje rašoma, kaip mokinys klausia savo mokytojo: „Kas yra šviesa?“ Mokytojas atsako: „Šviesa yra tai, kas šviečia. Pavyzdžiui, saulė šviečia, mėnulis, elektros lemputė.“ Mokinys ir vėl klausia: „Aš ir pats žinau, kas šviečia. Aš noriu sužinoti, ne kas šviečia, bet kas yra šviesa?“ Mokytojas užpyko dėl tokio vaiko užsispyrimo, nes ir pats nežinojo, kas yra šviesa.

Du žodžiai – tiesa ir šviesa – yra labai skirtingi, bet teologine prasme jie yra net labai panašūs, nes turi tą pačią prasmę. Štai: „Atėjo Šviesa į pasaulį ir atnešė tiesą.“ Arba: „Atėjo Tiesa į pasaulį ir atnešė šviesą.“ Abiem atvejais kalbama apie Kristų – Mesiją, apie Jo šviesą ir teisingą mokslą.

Mes, tikintieji, nesigilindami į mokslinius išsireiškimus, žinome, kad tik vienas Kristus yra tikroji Šviesa ir tik vienas Kristus yra tikroji Tiesa. Šventajame Rašte skaitome: „Pabusk, kuris miegi, ir apšvies tave Kristus.“

Apie save Jėzus liudija: „Aš esu Tiesa!“ O kaip dažnai būna, kad žmogaus gyvenime toji Šviesa – Kristus nešviečia, kaip dažnai žmogus nesuranda kelio į Tiesą – Kristų. Neranda atsakymo į jam rūpimus klausimus. Čia atsiveria vienintelis kelias – ieškoti tiesos. Kur? Aišku ne laikraščiuose, skaitant „Komjaunimo tiesą“ ar klausant panašių radijo laidų. Juk būtų kvaila, norint sužinoti tiesą apie kokį žmogų, eiti pas tokį kaimyną, kuris jo nekenčia ir visaip šmeižia. Lygiai taip būtų, jei tikėjimo neaiškumų eitume aiškintis ten, kur Dievas nekenčiamas, kur iš Jo šaipomasi.

Neverta ieškoti tiesos pas tą, kuris nieko apie tai nenusimano. Kartais daroma klaida manant, kad tas žmogus mokytas, jis viską žino ir viską gali paaiškinti. Tačiau kiekvienas protaujantis žmogus supras, kad tas žmogus yra mokytas tik savo specialybėje. Pavyzdžiui, susirgus vaikui, ar eis tėvas klausti patarimo pas matematiką, nors šis ir labai mokytas būtų, tačiau apie mediciną visiškai nieko nenusimano. Galima drąsiai teigti – neis!

O štai, pavyzdžiui, kas liečia tikėjimą, žmogus klauso bet ko, net ir to, kuris yra absoliutus bedievis. Dažnai skaitome laikraščiuose, girdime per radiją, kaip koks nors varganas žurnalistas šaiposi iš Šventojo Rašto. Jis dedasi esąs labai mokytas, viską supranta ir nori tai kitiems perduoti. Gerai liaudis sako, kad „tik kvailiui yra viskas aišku“.

Norint suprasti ir aiškinti Šventąjį Raštą, reikia mokėti hebrajų, graikų ir lotynų kalbas. Reikia mokėti sirų, koptų tarmes. Ir baigus teologijos fakultetą dar vis reikia mokytis ir gilintis. O štai koks nors žmogus pasiklauso to, kuris nieko apie tai nežino, ir jau šaukia: „Aš radau tiesą!“

Ieškoti tiesos reikia eiti pas tą, kuris tą tiesą žino ir nori pamokyti, bet ne suklaidinti. Nuostabūs žmonės, atverią kitiems žmonėms akis. Jie parodo Šviesą ir prie jos priveda. Ir nelaimingi yra tie, kurie suklaidina žmogų, o ypač jauną. Jiems nėra ir nebus pasiteisinimo nei čia, žemėje, nei Amžinybėje. Jie negalės sakyti, kad nežinojo, buvo suklaidinti, priversti taip kalbėti ar bijojo. Tokiu atveju reikėjo tylėti arba sakyti: „Nežinau.“

Tiesos ieškančiam žmogui reikia geros valios ir noro rasti tą tikrą tiesą. O jeigu nėra geros valios ir einama ieškoti tiesos pas tą, kuris apie ją nieko nenusimano, tada aišku, jog einama padidinti savo abejones, kad dar daugiau nuo Dievo atsitolinus būtų galima drąsiau daryti nuodėmes, o paskui teisintis: „Man taip sakė!“ Tai yra ne tiesos ieškojimas, bet stengimasis nuo jos pabėgti. Ir gali toks žmogus sau teigti ir sakyti, kad jam šviesu, kad jam viskas aišku, nors sėdi tamsiausiame rūsyje, o jo sieloje – tamsu, tamsu...

Mes, tikintieji, savo neaiškumus ir abejones atskleidžiame Dievui tylioje maldoje, prašydami, kad Dievas stiprintų mūsų tikėjimą, duotų šviesos neramumams išsklaidyti, atskleistų tikrą ir amžiną tiesą ir kad Šviesa ir Tiesa mūs kelius lydėtų.

Kun. Vytautas Skiparis

Upyna, 1984 m.

Narių vertinimas:  / 1

Tėtis. Po mamos tai antras žmogus, kuris ypač brangus vaikui. Be galo svarbus ir reikalingas. Mamos yra daug, ji visada šalia mažo vaikelio, pas ją bėgama, kai reikia, kad paguostų, nuvalytų ašaras, išgydytų žaizdas. O tėtis neginčijamas autoritetas, kai reikia priimti svarbių sprendimą šeimos gyvenime, jis žino visas meistrystės paslaptis, kurių išmoko savo sūnų, o savo dukterį jis vadina pačia gražiausia ir mylimiausia pasaulyje. Gal būt tai idilė. Žinome, kad neretai būna kitaip. Tačiau tikriausiai visi sutiks, kad vyro elgesys su žmona, savo vaikų motina, yra tikroji gyvenimo mokykla. Jei jis yra pagarbus, ramus, kūrybingas ir sutampa su tariamais žodžiais, vaikai turi didelę laimę augti ir bręsti darnioje šeimoje. O kad tėčiai žinotų, kokie jie svarbūs savo vaikams nuo pat gimimo akimirkos! Tuomet nepalyginamai daugiau skirtų jiems laiko. Ir netruktų pajausti dėkingą ir prieraišų sūnaus ar dukters žvilgsnį, už kurį nieko tikriausiai gyvenime nėra svarbesnio.

Tėvo dienos proga skaitykite kun. Vytauto Skipario homiliją, pasakyta Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčioje Upynoje 1986 m.

MŪSŲ TĖVAS

Pirmasis birželio mėnesio sekmadienis yra skiriamas Tėvo dienai. Daugelis tėvų nusipelnė, kad būtų šią dieną pagerbti. Dievas paliko žmonėms nedaug įsakymų – tik dešimt. Visi jie tokie trumpučiai ir tik jų laikydamasis žmogus gali tobulėti ir pasiekti amžinąją laimę. Vienas tų įsakymų – ketvirtasis – reikalauja gerbti savo tėvą ir motiną.

Jau nuo senų laikų tėvo pareigos buvo laikomos šventomis, garbingomis ir labai atsakingomis. Tėvas visada rūpinosi ne vien materialiniu, bet ir dvasiniu bei doroviniu savo vaikų gyvenimu. Tėvas puoselėdavo gražias religines ir tautines tradicijas. Juk šeimoje prasideda vaiko kelias prie Dievo arba be Dievo. Tačiau tėvas pats pirmas turi gerai žinoti kelią, kuriuo skatins vaikus siekti dvasinio tobulumo ir dorovės. Šviesiai savo tėvą prisimena Justinas Marcinkevičius savo knygoje „Dienoraštis be datų“. Jis rašo:

„Greitai temsta. Pro langą jau mažai ką įžiūriu. Girdžiu, kaip tėvas priemenėje daužo nuo klumpių sniegą – grįžta, pašėręs gyvulius.

Neskubėdamas uždega žiburį, ištraukia iš po balkio kantičkas ir sėdasi užstalėje. Visa tai panašu į kažkokias apeigas, pilnas gilios prasmės. Dabar tėvas pašaukia vaikus, ir mes sėdamės šalia jo, aplink stalą. Tėvas kvepia tvartu ir dobilais. Aš glaudžiuosi prie jo šono...

Tėvas ilgai varto kantičkas, persižegnoja ir užveda giesmę. Gryčia tartum netenka sienų ir lubų – į ją nusileidžia žilabarzdis Dievas Tėvas, mušamas ir stumdomas, ateina su kryžiumi Kristus, mažais sparneliais plazda angelai, tartum kaimynai ant ilgo suolo susėda visi apaštalai ir šventieji. Tėvas gieda iš senų kantičkų, krūpčioja palubėje lempa, kada kartodami posmą, mes visi užrinkame:

Matė kalną Kalvarijos,

Graudžias ašaras Marijos...

Ir aš viską matau. Ant molinės aslos vyksta pirmoji mano drama, sodrus tėvo balsas pasakoja pirmą mano epą...“

Turėdamas nuo pat vaikystės tokį tėvo pavyzdį, Justinas Marcinkevičius išaugo visų gerbiamu žmogumi, mūsų tautos pasididžiavimu.

Ypatingai tamprus ryšys visada yra tarp gero tėvo ir vaiko. Šią, Tėvo, dieną, pagalvokime apie savo tėvą. Prisiminkime giliomis raukšlėmis išvagotą jo veidą, pražilusius plaukus, nuo darbo sugrubusias, pūslėtas rankas. Prisiminkim jo rūpestį savo vaikais, su kokia meile buvome auginami ir globojami. Ir vėl norisi pacituoti Justino Marcinkevičiaus prisiminimus apie savo tėvą:

„Labai ryškiai prisimenu įvykį, kuris ilgą laiką buvo jausminiu mano pareigos turiniu. Mokiausi tada, rodos, antroje gimnazijos klasėje. Tėvai nuomavo man kambarį miestelyje ir jo šeimininkei pristatydavo maistą. Buvo vėlyvas ruduo. Nežinau kodėl, tačiau tėvai tada laiku nepristatė šeimininkei maisto produktų, ir kitą rytą aš valgiau kito, ten gyvenusio, moksleivio duoną, tepiau jo sviestą. Buvo baisiai gėda, aš pykau ant namiškių, kad jie laiku nepasirūpino manimi.

Grįžęs iš mokyklos, radau atėjusį tėvą. Jis išrišo iš skarelės puskepalį duonos, sviesto galą, pasėdėjo kiek su manimi ir pakilo namo. Pylė šaltas rudens lietus. Stovėjau prie lango, mačiau, kaip tėvas nusiavė batus ir, gūždamasis nuo lietaus, basas nušlepsėjo šaligatviu. Kambaryje buvo sausa ir šilta, žinojau, kad vakarienei turėsiu savo duonos, o vis tiek galvojau apie einantį į namus tėvą – sušalusį, perlytą. Pajutau, kad tėvas tik todėl nusiavė batus, jog aš galėčiau vaikščioti apsiavęs. Širdį perliejo nenusakoma žodžiais meilės ir dėkingumo banga, ir mano šeimininkė niekaip negalėjo suprasti, ko aš verkiu stovėdamas prie lango.“

Šventasis Raštas pristato mums Dievą, kaip mūsų Tėvą. Kristus pamokė mus kreiptis į Dievą pačiais šilčiausiais žodžiais: „Tėve mūsų!“ Dažnai žmogui iškyla klausimas: „Jei Dievas yra mūsų Tėvas, kodėl tiek skausmo ir blogio pasaulyje? Kaip Tėvas gali leisti vaikams taip kentėti?“

Pažvelkime į Jėzų. Kodėl Kristus neiškėlė tokio klausimo, kai Jam teko kentėti? Kokie neišmatuojamai skaudūs fiziniai ir dvasiniai kentėjimai buvo Jo kryžiaus kelyje ir, lyg didžiausio nusikaltėlio, mirtis ant kryžiaus. Bet Jėzus nekėlė klausimo, kodėl Dievas jam leido tiek daug kentėti?

Todėl ir mes, jeigu norime sekti Kristaus keliu, neturėtume kelti šio klausimo. Prisiminkime, kai buvome maži, mums atrodė, kad tėvas mums buvo per griežtas, nepildė visų mūsų užgaidų, kartais bardavo ar bausdavo. O štai dabar, tikriausiai, galvojame kitaip. Kaip gerai, kad mūsų nelepino, kaip gerai, kad griežta tėviška meile mus auklėjo, kaip gerai, kad tapome žmonėmis.

Lygiai taip pat tikint ir pasitikint Dievu, galima drąsiai priimti skausmą ir jį iškęsti. Tvirtai tikinčiam žmogui skausmas ir kančia nėra nepakeliami, nes jis žino, kad kančioje yra ne vienas. Dievas yra su juo. Kaip mažas vaikas, esant šalia tėvui, nebijo naktį būti miške ar nuvestas pas gydytoją jaučiasi drąsiai ir tvirtai. Vaikas žino, kad tėvas neleis jo skriausti. Gal ir teks truputį pakentėti, bet tėvas yra šalia.

Daugelis esame girdėję tėvo žodžius, kai ko nors užsimanydavome: „Pakentėk, vaikeli, apseik be to. Gyvenime dar ne tiek teks kentėti. Nugalėk savo norus, mano vaikeli.“ Ir tai tėvas ištardavo ne dėl to, kad būtų žiaurus ar nemylėtų vaiko, bet norėdamas, kad vaikelis išmoktų nugalėti savo norus ir taptų tvirtos valios žmogumi.

Tikėjimas į Dievą yra žinojimas, kad yra tvirta atrama, į kurią galime remtis, kai aplink naktis ir siaučia gyvenimo audros. Šv. Augustinas savo „Išpažinimuose“ rašo: „Esame silpni žmonių vaikai, bet yra mūsų Amžinasis Tėvas, kuris mokės mus apginti.“ Tokio pasitikėjimo labai stinga pasimetusiam, beklaidžiojančiam, prislėgtam sunkumų šių dienų žmogui. Vaikas, neturįs tėvo, yra našlaitis. Dar didesnis našlaitis yra žmogus, nutraukęs ryšius su Dievu Tėvu.

Rusų filosofas Berdiajevas, ištremtas iš tėvynės, rašė: „Už nieką šiame pasaulyje nenoriu būti išlaisvintas nuo Dievo. Noriu būti laisvas Dieve ir dėl Dievo. Mano siela trokšta laisvės, bet vardan to man geriau sueiti į konfliktą su pasauliu, negu su Dievu.“

Savo sunkioms ir garbingoms pareigoms atlikti pasiaukojantis tėvas visada suras jėgų tikėjime, maldoje, ištikimybėje Dievui. Ir nors kad ir kiek tektų kentėti, reikia suprasti, kad, kaip geras tėvas nesitrauks, nepaliks kenčiančio vaiko, taip ir mūsų visų Tėvas Dievas nepaliks mūsų vienų, kai esame paliesti skausmų ar rūpesčių.

Kun. Vytautas Skiparis

Upyna, 1986 m.

Galilėjiečių bendruomenės vadovą

kun. Eitvydą Merkį galite rasti

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje:

kasdien pusvalandį prieš ir tuojau po 17 val. šv. Mišių;

sekmadieniais ir šventadieniais nuo 16.00 iki 18.00 val.

Išpažinčių kunigas klauso kasdien pusvalandį prieš Mišias.

Ilgesniems dvasiniams pokalbiams reikia su juo susitarti iš anksto.

Kalendorius
loader
Šventės ir šventieji
Prašymai pasimelsti (intencijos)
Klausimas apie tai, kas domina

Kas jus labiausiai domina?

Prisijungimas
Lankytojai
520547
ŠiandienŠiandien251
VakarVakar444
Šią savaitęŠią savaitę1145
Šį mėnesįŠį mėnesį9686
VisoViso520547
Statistik created: 2018-05-23T03:32:44+00:00
US
Lankosi svečių 41
Lankosi narių 1
Straipsnių peržiūrėjimai
2511786

Galilėjiečių bendruomenė meldžiasi

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje

kasdien 17 val. Mišiose.

Sekmadieniais bei šventadieniais,

taip pat šeštadieniais

16.30 val. gieda Vakarinę

17 val. švenčia šv. Mišias