GALILĖJIEČIŲ

Jėzaus nukryžiavimas ir mirtis. Kokio tai nesuvokiamo didumo Dievo dovana žmonėms! Tai didžiulė pagalba užėjus sunkumų metui, tai nuodėmėse skęstančio žmogaus gelbėjimas, tai susimąstymas apie savo gyvenimo baigtinumą. Tai begalinė Dievo meilė, paskaitykite Jn 3, 16 žodžius! Dieve, Tu mums parodei, kad po mirties pražysta gyvybė. Mes tikime Tavimi!

MANO DIEVE, MANO DIEVE, KODĖL MANE APLEIDAI?..

Gavėnioje ir Didžiojoje savaitėje Bažnyčia prisimena Viešpaties kančią ir mirtį. Mums reikalinga suvokti, ką reiškia Jėzaus nukryžiavimas ir mirtis.

Senajame Testamente pasakojama, kaip Elijas pasiūlė Baalo šventikams maldauti savo dievą, kad pasiųstų ugnį, kuri sudegintų jų atnašas. Kai jiems tai nepavyko, Elijas su pašaipa sakė, kad jie šauktų garsiau, nes jų dievas Baalas galbūt užmigęs.

Šiandien, tai skaitydami, mes nejučiomis galime pasijusti esą panašioje situacijoje, kaip ir Baalo garbintojai. Juk ir mūsų maldavimų dažnai, mums atrodo, Dievas nenori išgirsti. Mes negalime „pademonstruoti“ pasauliui stebuklo, o eilinis bedievis taip pat gali mums pasakyti: „Šaukite garsiau, gal jūsų Dievas užmigo?..“

Prisiminkim Evangelijos pasakojimą apie mokinius iš Emauso. Nusiminę Jėzaus mokiniai kalba apie visų vilčių žlugimą. Tas, kurio lūpomis buvo kalbėjęs Dievas, užgeso. Dievo pasiuntinys mirė ir niekas negali jų paguosti. O tuo momentu, kai jie nesitiki išgirsti atsakymo, pats Kristus yra jų tarpe.

Dievo Apreiškimas apima ne tik Dievo kalbėjimą, bet ir Dievo tylą. Taip, Dievas yra Žodis. Tačiau negalima pamiršti tiesos ir apie paslėptąjį Dievą. Labai reikšmingas Dievo tylėjimas Kristaus kančios metu.

Kristus prieš mirtį šaukė: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Šis šauksmas nuaidėjo ne dėl fizinių kančių, bet dėl baisios vienatvės, visiško apleidimo. Čia reikėtų atsakyti, ką reiškia mirtis ir kas atsitinka numirus? Mes, gyvendami „šiapus“ mirties, nesugebėsime atsakyti į šį klausimą. Užtai Jėzaus mirtis, Jo reikšmingas šauksmas ir kančios – tai raktas į mirties mįslę.

Kaip Alyvų kalne, taip ir Golgotoje Kristų pagauna baisus Dievo apleidimo ir vienatvės siaubas. Šis apleidimo jausmas ir iššaukė priekaištą: „...kodėl mane apleidai?“ Mirties akivaizdoje išryškėja galutinė žmogaus vienatvė, kuri yra ir jo dalia. Ši vienatvė, kaip ji bebūtų gyvenime slepiama ir dangstoma, yra baimės, siaubo situacija, kai virš žmogaus pakimba apleidimo, palaidojimo, uždarymo ir izoliacijos grėsmė. Žmogus baiminasi pražūties, bijo būti palaidotas savo vienatvėje.

Kai vaikui tenka naktį eiti per mišką, jis bijo, nors jam ir buvo išaiškinta, kad tame miške vilkų nėra. Vos tik jis pasijunta vienišas ir jį apgaubia tamsa, bematant išbujoja baimė. Tai vienatvės reakcija. Bijoti šuns, vilko, plėšiko yra visiškai kitos rūšies jausmas, nes vos tik jie izoliuojami, uždaromi, baimė pranyksta. Visai kitaip, kai baimę sukelia vienatvė. Ši būsena priešinga žmogaus prigimčiai ir jis norėtų visomis jėgomis iš jos išsigelbėti. Deja, mirties atveju žmogui neįmanoma nugalėti vienatvės ir apleidimo. Net pats Kristus, patyręs visišką apleidimą ir vienatvę, šaukėsi: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“

Ar galima nugalėti tą baimę? Vienišas vaikas miško tamsoje atgauna gyvenimo džiaugsmą, išgirdęs pažįstamą balsą. Užtenka vienintelio garso ir vaikas pasijunta esąs ne vienišas ir ne apleistas. Ši baimė gali būti nugalėta ne protingais svarstymais ir ne protu, bet tik kito asmens artumu.

Jeigu žmogus atsidurtų tokioje vienatvėje, kur jo negalėtų pasiekti kito asmens žodis, jeigu jis patektų į tokį apleidimą ir izoliaciją, kur nebūtų jokios vilties susitikti su kitais, tuomet jis būtų visiškoje vienatvėje ir pajustų jos siaubingą baimę. Teologai tokią būseną vadina pragaru. Taigi pragaras – tai ne katilai ir smala. Jis yra tik kančios įvaizdis. Pragaras – tai absoliuti vienatvė. Tai tokia būsena, kur negali prasiskverbti joks meilės žodis, nes meilė čia jau nebeturi jokios galios.

Kristus peržengė mūsų galutinės vienatvės vartus, kad savo kančioje įžengtų į pačias mūsų apleidimo ir vienatvės gelmes. Senajame Testamente žydiškas žodis „šeol“ reiškia ir pragarą, ir mirtį. Tokios būsenos lyg ir susilieja. Ir ten, ir čia yra baisi vienatvė. Tačiau ten, kur jau nepasiekia joks gyvas balsas, ir ten gali būti Kristus. Jis nugalėjo mirtį. Todėl nuo Jėzaus mirties įvyko radikalus mirties ir pragaro sąvokų išskyrimas. Tiktai laisva valia panorėtas užsidarymas ir izoliacija dabar tampa pragaru arba, kaip pasakyta Naujajame Testamente, – antrąja mirtimi. Tai laisvas žmogaus pasirinkimas ir atsisakymas Dievo. Tačiau ten, kur pažvelgia Dievas, baigiasi mirtis ir pražysta gyvybė. Mirusio žmogaus siela – asmuo tampa gyvu, kai jį apšviečia Dieviškoji Saulė. Siela yra tuomet dialoge su Dievu. Tai ir yra prisikėlimas amžinajam gyvenimui.

Dieve – tik Tu vienas žinai, kokia yra kiekvieno žmogaus širdis. Nenusigręžk nuo mūsų, kai apsunkę nuo savo nuodėmių naštos bėgame pas Tave, gailimės, prašome atleidimo, laukiame patarimo, kaip atpažinti nuodėmės ruošimo metą, kad laiku susivoktume ir sustotume, nespėtume jos padaryti. Dieve, Tavoji auka ant kryžiaus, Tavo Kraujas, išlietas už daugelį, tesustiprina viltį ir neša mums paguodą, kad parpuolus galima atsikelti, teuždega karštą troškimą gyventi nuolat ieškant Tavosios valios.

GAVĖNIA – KRYŽIAUS KELIAS

Gavėnioje peržvelkime tą Kelią, kuriuo ėjo Kristus į Kančią, Mirtį ir Prisikėlimą.

Ketvirtadienį Jėzus valgo su mokiniais Velykų vakarienę. Jis žino, kad tai jau Paskutinė Vakarienė ir liūdnai prasitaria: „Aš jau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada jį gersiu naują Dievo karalystėje.“

Kai tėvas ar motina jaučia besiartinančią mirtį ir rengiasi skirtis su savo vaikais, rašo testamentą, kuriame pažymėta jų paskutinė valia. Jėzus tą vakarą taip pat paliko testamentą savo mokiniams. Susodino juos prie Velykų stalo, paėmė duoną, sukalbėjo maldą, laužė ją ir tarė savo mokiniams: „Imkite ir valgykite: tai yra mano Kūnas.“ Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano Kraujas, kuris išliejamas už daugelį. Tai darykite mano atminimui.“

Toks yra Jėzaus testamentas, kurį Jis mums paliko savo kančios išvakarėse. Tą vakarą apaštalai pirmą kartą pasistiprino Švenčiausiuoju Sakramentu.

Gi Jėzus iš vakarienės namų pasuko Alyvų sodo link. Tą sunkią valandą Kristus ėjo ieškoti stiprybės maldoje. Jo kančia buvo tokia didelė ir Jo malda tokia stipri, kad ant veido, kaip rašo evangelistas Lukas, pasirodė prakaitas, tarsi kraujo lašai, varvantys žemėn.

Čia reikėtų įterpti dažną bedievių klausimą: „Kaip Jėzus, būdamas Dievas, galėjo bijoti skausmo, kančios ir mirties?“ Mes, tikintieji, gerai žinome, kad, atėjęs į žemę, Jėzus buvo ir Dievas, ir Žmogus. Gydydamas ligonius, padaugindamas duoną, mokydamas minias, Jis naudojosi savo dieviška galia. O kančią ir mirtį Jis turėjo iškęsti kaip žmogus.

Kai Kristus meldėsi Alyvų sode, Jam skaudžiausia buvo žinojimas, kad ne visi žmonės pasinaudos Jo kančios ir mirties vaisiais, kad daug bus tokių, kurie pamins po kojomis tuos išganingus Kraujo lašus ir eis pražūties keliu. Todėl taip skaudžiai slenka ilgos kančios minutės, todėl taip sielvartingai kenčia Jėzus.

Jėzus prašė, kad Jo mokiniai budėtų ir melstųsi taip sunkią Jam valandą, tačiau vienuolika apaštalų miega... O kur dvyliktasis? Dvyliktojo, kuris trejus metus vaikščiojo su Jėzumi, kuris girdėjo Jo nuostabų mokslą, matė Jo daromus darbus ir stebuklus – to dvyliktojo čia nėra. Kai Jo Mokytojas alpsta, krauju prakaituoja, jis derasi su aukštaisiais kunigais: „Ką man duosite, jeigu Jį aš jums išduosiu?“ Tie pasiūlė trisdešimt sidabrinių. Ir taip mokinys išdavė savo Mokytoją.

Jėzų suėmus ir kiti mokiniai išsigandę pabėgo, Jį paliko, o Petras Jo net išsigynė. Bet visi jie paskui labai gailėjosi tokio poelgio, Petras graudžiai apverkė savo išdavystę. Tik vienas Judas, netekęs meilės, netekęs tikėjimo ir vilties, pasikorė.

Kai Jėzų vedė nukryžiuoti, daugelis šaipėsi iš Jo, tyčiojosi, stumdė, spjaudė į veidą. Tačiau buvo ir tokių, kurie gailėjo Jėzaus: atsirado žmogus, kuris padėjo Jam nešti kryžių, atsirado geros širdies moteris, kuri, nebodama patyčių, nušluostė Jo kruviną Veidą, atsirado būrelis moterų, kurios verkė ir gailėjo Jėzaus.

Pagaliau, kai Kristus jau buvo prikaltas prie kryžiaus ir toliau minios niekinamas, vienas žmogus stojo Jį ginti. Tai nebuvo kuris nors iš apaštalų, tai nebuvo ir vienas Jėzaus pagydytųjų. Tas Kristaus gynėjas, besistengiantis įrodyti Jo nekaltumą, buvo piktadarys, nukryžiuotas Jėzaus dešinėje. Tuo metu antrasis piktadarys, nukryžiuotas Jėzaus kairėje, pritarė minios patyčioms. Išganytojo užtarėjas subarė jį.

Daug ir įvairių lydinčiųjų sutinkame Kristaus kančios kelyje į Golgotą. Ir šiandien, praėjus dviems tūkstančiams metų, rasime begalę žmonių, besityčiojančių iš Kristaus, kuris neša kryžių už mus, už mūsų kaltes. Kiek ir dabar žmonių spjaudo Jam į veidą, kiek žmonių grūmoja Jam. Tai nemąstantys žmonės, žudantys Nekaltąjį. Tokių žmonių širdyse nebėra gailesčio, jie pasikėlę į puikybę ir niekada neprisipažins, kad klydo.

Tačiau šiandien yra ir daug žmonių, atsidavusių Kristui. Šie silpnumo akimirką nors ir parpuola, tačiau randa savyje jėgų pakilti, apverkti savo kaltę, gailėtis. Evangelija mums sako, kad Jėzus labai nuolaidžiai elgėsi su tais, kurie, nors ir žemai puolę, tačiau darė atgailą, kurie buvo savo tamsumo, silpnumo aukos, bet kurie puolę niekada nebuvo patenkinti savimi ir visuomet troško nuvalyti ir išskaistinti savo sielas.

Gal kas nors pasakys, jog užteks mirties valandą gailėtis, kaip gailėjosi tas piktadarys, kuriam Kristus pažadėjo: „Dar šiandien būsi su manimi rojuje“, kad taip ir mes būsime išgelbėti. Tačiau nereikia užmiršti, jog tikėjimas yra Dievo dovana. Jeigu žmogus visą gyvenimą keiks ir grūmos savo Išganytojui, ar gali būti tikras, kad mirties valandą iš savo puikybės kiauto jis galės ištarti atgailos ir atsiprašymo žodžius? Be to, nežinia, ar spės atsiprašyti. Juk gali atsitikti kokia nelaimė ar staigi mirtis.

Kas yra Kristus, mirštąs tarp atgailaujančio piktadario ir piktojo piktadario? Jis yra tas, kuris turės savo dešinėje ir kairėje milijardus, visą žmoniją, kuris tars sprendimą vieniems ir antriems: „Eikite – jūs palaiminti...“ ir „Eikite – jūs pasmerkti...“ To baisaus įvykio pradžia jau vyksta ant Golgotos kalno, kada Kristus taria atgailaujančiai sielai: „Dar šiandien su manimi būsi rojuje.“ Atėjus metui Jis tai ištars kiekvienam žmogui, kuris su meile lydi Jį kančios kelyje.

Žmonės kartais sako: „Ak, kad aš būčiau gyvenęs tais laikais, kai Kristus mirė ant kryžiaus. Aš jau nežiūrėčiau nei tolumo, nei nuovargio ar išlaidų. Keliais ten nueičiau ir, parpuolęs po kryžiumi, su ašaromis maldaučiau, kaip Marija Magdalietė, pasigailėjimo, atsiprašyčiau už savo nuodėmes. Deja, deja – dabar ne tie laikai...“

Netiesa! Kristaus kančios istorija kartojasi ir šiandien ant altoriaus šv. Mišių metu. Ir nereikia nei labai toli eiti, nei išlaidų turėti. Tačiau tikrai – deja! Nors šventadienio šv. Mišių metu apleidimas yra sunki nuodėmė, kiek daug žmonių į tai nekreipia dėmesio. Šv. Mišių metu Kristus liūdi, kenčia ir miršta, kaip ir ant Golgotos kalno. Kenčia už mūsų nuodėmes, o kiek nedaug žmonių bažnyčiose tuo metu būna su Juo... Tuo tarpu pajūrys, paupiai, stadionai, restoranai pilnutėliai. Ir mums ne Kristaus reikia gailėtis, bet verkti savęs, kad grimztam į pražūtį, kad gyvenam be Santuokos sakramento, verkti dėl savo nepakrikštytų vaikų. Jei visa tai išnyktų, kaip palengvėtų Kristaus kryžiaus našta.

Dievo nužudymas... Kiekvienas esame paruošę Jėzui Kalvariją savo širdyje, nes kurioje širdyje Kristus dar nebuvo nukryžiuotas? Ar yra tokia širdis? Kristus buvo kankinamas mūsų rankomis, mūsų mintimis, mūsų veiksmais. Tai ne rimbas, ne plaktukas, ne vinys visa tai padarė, bet mūsų nuodėmės. Mes Jį kankinome. Jis buvo palaidotas, kai mes netekome Dievo malonės. Jis mums gal dar ir neprisikėlęs? Ir tik tuomet, kai atsiklaupsime prie klausyklos, mūsų širdyse vietoj Golgotos kalno tamsos nušvis Velykų džiaugsmo rytmetys.

Papilė, 1996 m.

Silni, klystantys, neištikimi mes esame žmonės. Koks didis Dievo gailestingumas, kad ir tada Jis laukia mūsų sugrįžtant, priima mūsų atsiprašymą ... ir padrąsina keltis,  paragina eiti, atsiprašyti, ir moko vis labiau mylėti.

JUDO KELIAS

Kelias nuo Kristaus mokinio iki išdavystės! Kodėl Judas taip žemai puolė? Juk pradžioje Judas nebuvo blogas, nes Jėzus nebūtų  išsirinkęs jį savo mokiniu. Kristus juo pasitikėjo, o apaštalai net pavedė jam tvarkyti savo pinigų kasą. Pradžia buvo labai gera. Bet vėliau kažkas atsitiko.

Pirmiausiai Judas prarado meilę savo draugams ir pačiam Dievui. Jeigu Judas būtų mylėjęs Jėzų, savo draugus kitus apaštalus, jis niekad nebūtų tapęs išdaviku. Tas, kuris eina išdaviko keliu, pirmiausiai praranda meilę. Juk ir mūsų broliai, kurie kitus skundžia, šnipinėja, yra praradę meilę savo tautiečiams, Bažnyčiai, Tėvynei. Štai kur pirmasis žingsnis link išdavystės – meilės praradimas Dievui ir žmogui.

Antras pragaištingas Judo žingsnis buvo prarastas tikėjimas. Evangelijoje skaitome Kristaus žodžius apie tai, kad ateisiąs laikas, kai Jis duos valgyti savo Kūną ir gerti savo Kraują. Ne visi Kristaus mokiniai tuo tikėjo. Tarp netikinčiųjų kaip tik buvo ir Judas. Jis girdi Jėzaus žodžius, bet jais netiki. Tai du baisūs žingsniai, kuriuos padarė Judas – prarado meilę, o paskui ir tikėjimą.

Kiekvienas žmogus turi blogų polinkių, trūkumų. Žmogus jaučia, kad kažkas jį traukia į puikybę, pavydą, kūniškumą. Ir Judas turėjo šiuos žmogiškus polinkius. Ypatingai jis turėjo stiprų polinkį pinigams. Evangelija mini, kad Judas pamažu apvaginėjo savo brolių apaštalų jam patikėtą kasą. Praradus meilę ir tikėjimą, jo godumas darėsi vis baisesnis. Pradžioje jis apvaginėjo kasą, o paskui gimė baisi mintis, kad galėtų neblogai uždirbti, jei išduotų savo Mokytoją Jėzų. Judas nenorėjo Jėzaus pražūties. Jis žinojo, kad Jėzus jau ne kartą yra išsisukęs nuo savo priešų, taigi ir šį kartą Jam, tikriausiai, nieko neatsitiks. Nuėjęs pas Kristaus priešus Judas sako: „Ką duosite, jei aš Jį jums išduosiu?“ Koks baisus tai momentas! Judas ateina pas priešus ir išduoda savo draugą, savo Mokytoją. Į kokią pražūtį gali patekti žmogus, kai praranda meilę ir tikėjimą, kai duoda laisvę savo nežabotiems blogiems polinkiams. Judas prie savo puolimo ėjo pamažu. Iš pradžių pavogdavo vieną kitą denarą, paskui vis daugiau ir galiausiai – išdavystė.

Tačiau Judo istorijoje pats baisiausias dalykas ne išdavystė, bet jo neviltis. Juk Kristui buvo nusikaltę ir kiti mokiniai: Petras Jo išsigynė, apaštalai, palikę savo Mokytoją, pabėgo. Bet Judas, išduodamas savo Mokytoją, puolė labai žemai, o paskui, nusivylęs nepajėgė kreiptis į Jėzų ir prašyti atleidimo. To padaryti dar neleido ir puikybė. Tai buvo galutinis Judo žlugimas – jis pasikorė.

Judo kelias yra kiekvienos išdavystės, kiekvienos naujos nuodėmės kelias. Žmogus, kuris daro sunkių nusikaltimą, neturi meilės. Jeigu žmogų mylėsi, jam negalėsi ne tik bloga daryti, bet ir linkėti bloga. Kol vyras nuoširdžiai myli savo žmoną, jis negali grįžti girtas ir varyti savo vaikų motiną iš namų. Jeigu draugaudami jauni žmonės vienas kitą myli, jie nepurvins ir neskriaus savo mylimojo.

Jei žmogus mylės pats save, jis sau taip pat nieko blogo nedarys. Jei nuoširdžiai mylės Dievą, tai saugosis Jį įžeisti savo nuodėmėmis. Meilė yra ta siena, ta tvirtovė, kuri neleidžia žmogui įkristi į bedugnę. Todėl gyvenime labiausiai reikia saugoti meilę. Meilę Dievui, žmonėms, pagaliau ir pačiam sau.

Ar šiandien nuodėmes daro tik bedieviai? Ne! Nusikalsta ir tikintieji. Tiki Dievą, tiki amžinąjį gyvenimą ir nusikalsta, kartais sunkiai nusikalsta. Kodėl? Todėl, kad tikėjimą jie turi, bet neturi meilės. Praradus meilę, tikėjimas žmogaus jau gali ir nesulaikyti. Ir Judo nesulaikė, ir daugelio mūsų nesulaiko. Tikime Dievą, pripažįstame amžinąjį gyvenimą, o kartais gyvename taip, kaip bedieviai.

Kaip baisu prarasti meilę, taip baisu prarasti ir tikėjimą. Kai nebetikima Dievu, nemirtinga siela, amžinu gyvenimu, tada nelieka jokių stabdžių. O prapuolus stabdžiams, neišvengiamai įvyksta avarija. Tokios avarijos atsitinka dažno žmogaus gyvenime. Mes matome kas šiandien darosi gyvenime, netekus meilės ir tikėjimo. Vaikai išvaro iš namų tėvus. Viename laikraštyje buvo aprašytas toks atsitikimas. Tėvai turėjo keturis vaikus, visus išleido į mokslus. Mirė motina. Tėvas, matydamas, kad vaikai juo nesirūpina, pagalvojo, kad bus bėda senatvėje. Nusižiūrėjo moterį ir vėl apsivedė. O diplomuoti vaikai galvoja: mirs tėvas ir visas turtas atiteks pamotei. Ką daryti?.. ir sugalvojo tėvą bepročiu paversti. Susitarė su gydytoja, kad ta padėtų ir nuvežė tėvą į ligoninę. Pripažinta, kad jo nervai netvarkoje, protelis maišosi ir testamento jis parašyti jau negali. Vaikai pasidalijo tėvo turtą. Laimei, paaiškėjus tiesai, istorija išėjo viešumon. Baisių dalykų padaro žmonės, kai praranda meilę ir tikėjimą, kai nebelieka stabdžių.

Šiandien dažnas reiškinys, kad tėvas palieka šeimą. Palieka ne tik žmoną, su kuria nesugyvena, bet ir mažus vaikus. Ir slapstosi toks „tėvelis“ po visus kraštus, kad tik nereikėtų saviems vaikams mokėti alimentų. Ar žinojo anksčiau lietuvis tėvas, kuris turėjo tikėjimą ir meilę savo vaikams, kas yra tie alimentai? Ar atėjo nors vienam tėvų mintis, kad reikia pabėgti nuo savo vaikų? Kiek šiandien tokių atvejų, kai motinos, pagimdžiusios vaikelį, čia pat jo ir atsižada. Savo ranka taip ir parašo: atsižadu savo vaiko. Karvė veršiuko nepalieka, kalė – šunyčių, o motina atsižada savo vaikų. Štai kaip toli žmogus gali nueiti peržengdamas šituos du barjerus – tikėjimą ir meilę. Aistros tada plėšo žmogų, drasko, nustumia jį į tokią bedugnę, kurioje jis tampa baisesnis už žvėrį. Ir mes šiandien mažiau bijome vilko, negu žmogaus, kuris tapo baisesnis už žvėrį.

... Judas buvo ne tik prieš du tūkstančius metų. Ir mūsų laikais galima sutikti judų. Už pinigus rašomi šmeižikiški straipsniai spaudoje, išjuokiami žmonės, išduodamas savas tikėjimas, sava Tėvynė. Už pinigus žmogus išduoda žmogų, skundžia neteisingai. Baisūs dantys išauga žmogui, žengiančiam Judo keliu. O ar ne Judas yra tas, kuris šventvagiškai atsiklaupia prie klausyklos langelio ir prie Dievo stalo? Tada žmogus taip pat pabučiuoja Kristų kaip Judas.

Gyvenime mes kiekvienas galime suklysti. Tačiau baisiausia yra ne Judo klaida, bet tai, kad Judas, padaręs savo baisų darbą, nusigręžė nuo Kristaus. O kad jis būtų padaręs kaip Petras, kad jis būtų kreipęsis į Jėzų ir prašęs atleidimo, šiandien jo vardas nebūtų minimas kaip keiksmažodis. Nei tikintys, nei bedieviai neduoda savo vaikui Judo vardo. Net šuns, ir to nepavadina Judo vardu.

Todėl mes suklydę ar puolę, mokėkime pakilti, atsiprašyti, atgailoti. Nelaimė yra nusigręžti nuo Dievo. Kol žmogus, nors ir suklydęs, vėl artinasi prie Dievo, tol jis gali būti išgelbėtas.

Upyna, 1984 m.