DĖMESIO!!!

Kun. Eitvydas su Galilėjiečių bendruomene

meldžiasi Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje.

Šv. Mišios kasdien (taip pat ir sekmadieniais) 17 val.

Spalio mėn. šeštadieniais

17 val. – Mišių nebus,

nebent atskirais išimtinais atvejais.

Narių vertinimas:  / 5

vaigdsRugpjūtis, rugsėjis, spalis mums priartina žvaigždėtą dangų, todėl ne veltui kunigas Eitvydas galilėjiečių bendruomenę ir bičiulius rugpjūčio pabaigoje pakvietė į Molėtų etnokosmologijos centrą ir observatoriją. Tos trumpos kelionės su bendruomene  būna visai kitokios nei įprastos ekskursijos, nes jos dažniausiai vyksta po šv. Mišių, paženklintos malda ir Dievas visada čia griežia pirmuoju smuiku. Ką mes išmanome apie žvaigždes? Beveik nieko. Ir mūsų patirtis ir supratimas norint perprasti kas jos? Yra labai ribota.  Dangus vis traukia žmonių akis, vis verčia apie jį galvoti. Nuo poetų, rašytojų, paprasto žmogaus, žemdirbio,  keliautojo sausuma, vandeniu, oru iki rimtų tyrinėtojų astronomų, mokslininkų. Visų keliai skirtingi, o požiūriai įvairūs. Prisimenu  V. Mykolaičio Putino  eilėraštį “Rugpjūtis“ iš rinkinio „Būties valanda“ „Rugpjūčio naktį žvaigždės didelės ir skaidrios. Rugpjūčio naktį žvaigždės žemės krinta. Jau! Suplieskė viena! Per visą dangų takas. Lig pat manęs auksinėm žiežirbom sušvinta“.  J. Erlicko novelę apie tai, kai jis jaunystėje norėdamas merginai padovanoti žvaigždžių, sumanė pamiškėje pribarstyti geriausių grūdų ir taip jas atvilioti į žemę, o paskui užmesti tinklą ir sugauti. Antuano de Sent Egziuperi „Mažąjį princą“, kai apsilankęs Ketvirtojoje planetoje jis verslininkui skaičiuojančiam žvaigždes užduoda rimtą klausimą: „Ir ką tu darai su tais penkiais šimtais milijonų žvaigždžių? – Nieko. Aš jas turiu. – O kas tau iš to, kad tu turi žvaigždes? – O tas, kad esu turtingas. – Kaip galima turėti žvaigždes? O ką tu su jomis darai? – Aš jas valdau. Aš jas suskaičiuoju ir perskaičiuoju. Tai sunkus darbas. Bet aš - rimtas žmogus“. Su šia nuomone, jog galima pasisavinti žvaigždes ir jas valdyti nesutinkame ir mes, ne tik mažasis princas. Ta valdymo funkcija jau nuo pat pradžių priklauso Viešpačiui. Galėtume cituoti ištraukas iš astronomijos vadovėlių ir mokslinius straipsnius, apie galaktikas, štai, kad ir mūsų Paukščių tako galaktiką, apie numeruojamas žvaigždes ir žvaigždynus, apie supernovas – sprogstančias žvaigždes, kuomet prieš užgesdamos staiga suspindi iš visų jėgų ypač ryškiai, apie numeruojamus asteroidus – mažąsias planetas, kurių iki 2002 metų buvo sukataloguota maždaug apie  50 000 ir t.t. Galėtume, bet ar reikia? Nemanau. Mums svarbiau bendrystė ir  visų mūsų išvykos dalyvių patirti įspūdžiai, išguldyti ant popieriaus ir ne, išsinešti ir saugojami kaip brangūs.

Kaip nenorėti bent šiek tiek žvilgtelėti į paslaptingus planetų ir žvaigždynų namus iš arčiau?

Molėtų senosios observatorijos kupolas girgždėdamas veriasi tarsi milžiniško driežo akis ir teleskopas įsispokso į žvaigždėtas erdves. Pasigavo vieną pulsuojančią žvaigždę Vegą ir seka, o mes visi sukišę nosis prie kompiuterio ekrano – iš paskos. Procesas ilgas, mums atrodo, kad viskas stovi, bet taip nėra. Techninės galimybės kitos ir fiksuojami menkiausi krustelėjimai.

Paskui lauke Kristina, Vytautas, kunigas Eitvydas, nekalbu apie observatorijos darbuotojus, profesionalus,  turbūt geriausiai iš mūsų šalia stovinčių orientuojasi, todėl ir aiškina, kartais spėlioja,  kur ir koks žvaigždynas gali būti. Išsižioję įsistebeilijam į tolimas buveines, per toli... Gaunam dar vieną progą žvilgtelėti pro kitą teleskopą, rikiuojamės į eilę ir ką? Per menkos akys, per menki žmogaus gebėjimai  pamatyti, „iš arti pačiupinėti“. Dievo visa duota mums, bet ne mūsų protams suvokti šitą didybę. Danguje – Dievo karalystė, štai kodėl mums rūpi ne tik žvaigždės.

Prisimenu, vieną vasarą, kai viešėjau pas senelius ir buvau ruošiama Pirmajai komunijai ir Dievo klausimas man buvo labai aktualus, aš mokyta, mat baigusi pirmąją klasę, nutariau senelio kai ko paklausti. Nutaikiau progą, kai baigė kalbėti rožinį, ir išpyškinau: mūsų mokytoja sakė, kad kosmonautai buvo Danguj ir ten jokio Dievo nematė, jei Jis tenai būtų buvęs, tai jie būtų Jį matę. Senelis sustingo, rožinį su maldaknyge tebelaikydamas rankose, dėbtelėjo į mane, įkvėpė oro, atsikrenkštė, nusispjovė pro papirosų dūmų nugelsvintus ūsus ir tarė: „Tegul jie skrenda su kuo nori ir kur nori. Dievo jie niekada nepasieks“. Daugiau jokių komentarų. Močiutė pritariamai linktelėjo galva. Gavau pamoką visam gyvenimui, kaip gi galėjau jais netikėti. Pasaulio, o ypač įvairių žmonių jie buvo matę Lietuvoj, Lenkijoj, Amerikoj ir Sibire apsčiai, nuomonę tvirtą turėjo, bet garsiai neskelbė. Paskui mums ateizmą dėstė universitete, paskui per  R. Castellucci spektaklį „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ bjaurojo Dievo paveikslą, tai žeidė, bet  nepakeitė žinojimo, kad Dievas yra ir jie Jo nepasieks.  

Mes observatorijoje, keista, o prisiminimai nunešė į Krokuvą. Dievas – Visatos Kūrėjas, tai pajutau visa esybe prieš labai daug metų apsilankiusi Nova Huta bažnyčioje.  Dar niekur nebuvau mačiusi tokios išraiškingos Kristaus skulptūros, kurioje Kristus nuo kryžiaus veržte veržiasi į Dangų ir regis, tuoj atsiplėš. Visada per šv. Velykas prisimindavau ir šį kryžių.  Ir švenčiausias Sakramentas toje bažnyčioje laikomas mūsų planetos Žemės formos tabernakulyje (vietinė ponia pasakojo, kad ten saugojamas ir astronautų dovanotas uolienos gabalėlis iš Mėnulio), o stacijose, simbolizuojančiose Jėzaus Kristaus kančios kelią, veikėjai – mes įvairių tipų šiandienos žmonės. Tada kaip niekad pajutau, kaip glaudžiai susiję abu – matomas ir nematomas pasauliai. Realybė ir mūsų siekiamybė.  

vaigdMes observatorijoje, nes mums rūpi žvaigždės ir Dangus, ir žinote, ką, norint nepasimesti informacijos  srautuose, kol juos šiek tiek apvaldysim įsisavindami, pamaniau, kad gal mums reikia visai nedaug. Gal visada reikia tvirtai žinoti ir neužmiršti, kad pati svarbiausia yra stebuklinga Betliejaus žvaigždė. Tai ji pasirodė ir pranešė apie Dievo sūnaus gimimą. Kaip neatsiejama Žemė nuo Dangaus, taip tegul visada būna neatsiejamas Dievas nuo žmogaus ir žmogus nuo Dievo. Kartais gal ir užtenka žinoti tik tiek:  „Kaip radom, taip ir paliksim“. Tik labai gera ir reikia, kartais išvykti iš savo namų, kad pasitikrintum, kokie didingi Viešpaties kūrybos darbai. Norisi dar kartą padėkoti kunigui Eitvydui ir bendruomenei už šį puikų sumanymą – vykti į Molėtus.

Narių vertinimas:  / 7

Sparčiai sukasi metų ratas. Atrodo, neseniai paminėjome rudens lygiadienį, o štai jau ir diena pastebimai trumpėja, vakaro šešėliai vis anksčiau apgaubia žemę. Ilgesnės naktys, tamsa, padvelkusi vėsa ir naktimis žemę pasidabruojanti šalna įtakoja žmogaus nuotaikas, jausmus, mintis. Kartais šį mėnesį pakyla šaltas, gūsingas vėjas. Jis velia žalius, gelsvus ir rausvus medžių lapus į spalvingus kilimus, kad regėdami tokį spalvų žaismą už viską dėkotume Dievui. Jeigu miesto triukšme dar sugebame pakelti akis į dangų ir išgirsti, kaip po nakties šalnų pakyla skrendančios į pietus gervės, o iš šiaurės atgirksi žąsų pulkai bei tilvikai savo ne tokiais garsiais, bet melodingais balsais šlovina Kūrėją, širdyje įsiviešpatauja palaima.Tada dėkojame Dievui už rudens vėsoje plykstelėjusią saulutę, kuri net užuovėjoj mus lepina šiluma.Tokia diena kviečia mus nurimti ir pastebėti tyliai praskrendančią Dievo karvutę, iš avilio išskridusią darbštuolę bitutę ar vakaro vėsoje į šviesą pulkais skrendančius naktinius drugelius...

Bažnyčią lankantys žmonės spalio mėnesį šaukiasi Švč. Mergelės Marijos užtarimo, aukodami ir pindami jai iš gražių rožių žiedų keturių rožinio dalių maldų vainiką. Širdį keliančioje dievop vaikystėje girdėtos giesmės žodžiais tariant: „Mes mąstome nuoširdžiai tavo džiaugsmus, užjausdami minime tavo skausmus. Mes stebime tavo garbės prakilnumą ir tavo, mūs Motina, skelbiam gerumą...“

Neseniai išvykę į Guronis, sustoję meldėmės prie kryžiaus su užrašu „Padaryk mane gerumo ženklu“. Tai mirusio kardinolo Vincento Sladkevičiaus ištarti žodžiai, o jo tėviškėje įsikūrusiame muziejuje vienoje skrajutėje turėjome galimybę perskaityti gražius žodžius. Jais pasidalinau su savo pradinukais mokykloje, kurioje dirbu. Man norisi, kad šie prasmingi žodžiai pasklistų kuo plačiau. Ten rašoma: Viename pamoksle vyskupas V. Sladkevičius kalbėjo apie Kristų Karalių, apie mūsų „karališką didybę“, kurios visi taip siekia, siekia save įsiamžinti. Sakė, kad pats nemėgsta nuotraukų. Papasakojo, kaip prieš dvejus metus Pabiržėje per lietų ir vėją ėjo pėsčiomis pas ligonį. Lietus užlipdė akinius, ir jis nieko nematydamas nugriuvo. „Gražiausia, nugriuvau į molį su Švenčiausiuoju, su viskuo, – pamanė. Ir tuomet jį lydintiems pasakė: „Šis antspaudas molyje – štai mano tikroji nuotrauka: nupuolime, kančioje, o visos kitos – netikros“.(Iš prisiminimų knygos „Padaryk mane gerumo ženklu“.)

Šiandien šie žodžiai gal keistai skamba, nes kiekvienas stengiamės įsiamžinti, pasinaudodami išmaniosios technikos stulbinančiais pasiekimais. Tik, ko gero, nelabai norime matyti mirusiųjų nuotraukų, nes tai byloja apie kitą Gyvenimą po mirties. Jam dabar, žemėje keliaudami per skrendančių dienų, savaičių, mėnesių ir metų trukmę, ruošiamės. Tad kokį antspaudą mes paliekame kitiems? Kokia mūsų tikroji nuotrauka? Ar trokštame kitiems skelbti Jėzų, o žmonėms būti gerumo ženklu? Manau, kad visi trokštame, kaip laiške Filipiečiams rašė Paulius, kad „ Kristus bus išaukštintas mano kūne – nesvarbu, ar gyvenimu, ar mirtimi...“(Fil 1, 20). Marija, per rožinio maldą šį spalio mėnesį lydėk mus pas Jėzų kančių ir skausmo kupinoje kelionėje, kad mirties angelui pamojus sparnu, galėtume giedoti: „ Kai žemiškų rožių vainikai nuvys, vesk mus į tėvynę, kur mūsų viltis. Rožinio vainiką mielai tau aukosim ir padėkos giesmes per amžius giedosim“.

Narių vertinimas:  / 9

Adventas man – vienas gražiausių laikotarpių liturginiuose metuose. Toks šviesus, bet paslaptingas. Kai buvau maža, šį laiką iki Kalėdų užpildydavo tokie maži vaikiški džiaugsmai, padedantys laukti švenčių: mandarinų ir cinamono kvapas, šventiniai saldumynai, eglutės puošimas žaisliukais ir lemputėmis, spėlionės apie dovanas ir planai, ką padovanosiu artimiesiems. Vaikiškai širdelei tiek užtekdavo, kad ji pajustų Kalėdų laukimo ir pačios šventės džiaugsmą. Tačiau kai ilgainiui tai ėmė nebetenkinti širdies, man adventas tapo labai keistas metas. Laukdavau Kalėdų, bet nepajusdavau to trokštamo džiaugsmo. Gavėnią labai aiškiai suvokiau kaip atgailos, pasninko metą, bet nelabai supratau, ką turiu veikti per adventą. Ėmiau galvoti, kad gal tiesiog išaugau iš vaikiško Kalėdų suvokimo, ir taip ir turi būti. Tačiau manęs niekaip neapleido troškimas pajusti tą užgimusio Karaliaus atneštą pilnatvę.

Šiemet bernardinai.lt svetainėje aptikau Joanos Chitister mintis apie adventą, kurios man suteikė daug šviesos, paskatino peržvelgti mano kasmetinius adventinius pasiryžimus ir permąstyti kai kuriuos dalykus. J. Chitister savo straipsnyje rašo apie tai, kad „advento paskirtis yra priminti, kas yra Dievas ir kas turėtume būti mes. <...> Dievybė, ateinanti pas mus kaip kūdikis, yra geriausias pavyzdys, ką reiškia mokytis iš gyvenimo, kai augame ir tampame tuo, kuo turėtume tapti. Dievas, kuris ateina be palydos ir turtų, yra nusižeminimo metafora, verčianti mus nepamiršti, kokie maži iš tikrųjų esame šioje visatoje – ir pasiekti tašką, kuriame suprastume, jog to mums ir pakanka. <...> Adventas kalba apie tuštumo galią ir dvasinę mažumo prasmę.“

Šie dalykai tapo dviem kertiniais mano advento akmenimis: tuštumas ir mažumas. Ėmiau suprasti, kaip anksčiau nuvertindavau adventinį pasninką, tiek dvasinį, tiek fizinį. Atsiriboti nuo komercinio Kalėdų šurmulio ir pirkinių anksčiau atrodė neįmanoma ir neišvengiama. Gal todėl, kad tai, atrodė, yra natūrali šios šventės dalis. Tačiau staiga prisiminiau, o gal tiesiog giliau įsisąmoninau, kas iš tiesų yra Kalėdos: tai Dievo nusižeminimas. Per Kalėdas Jis ateina pas mane kaip kūdikis. Tad jei pats Viešpats, visatos ir mano Kūrėjas, visos tvarinijos Karalius, nusižemina, ateidamas pas mane kaip mažas, silpnas kūdikis, kas tuomet esu aš? Kas begali būti mažesnio už kūdikį?

Aš esu ne kas kita, kaip tvartelis. Esu mažas tvartelis, tačiau apsikuitęs, prikimštas daug nereikalingų smulkmenų. O mano širdis – ėdžios, kuriose taip pat guli daug dalykų, prie kurių esu prisirišusi ar kuriuos laikau svarbiais. Tad ačiū Tau, Karaliau, kad prieš ateidamas pas mane duodi man laiko išsikuopti ir išsivalyti savąjį tvartelį, išnešti iš jo viską, kas nereikalinga, ir savąsias ėdžias ištuštinti, pakloti jose šieno, kad, kai Tu ateisi, Tau čia atsirastų vietos.

„<...> mažumas tai nėra niekas, o tuštuma nėra skurdas.“ Jėzau, padėk per šį adventą mums tapti mažiems ir tuštiems, kad toje tuštumoje galėtum užgimti Tu.

 

Monika B.

Narių vertinimas:  / 5

Bendruomenės sesė katechetė ir dailininkė Jolanta Šalkauskaitė yra nutapiusi paveikslų ciklą ir parašiusi apmąstymus tema: "Septyni paskutiniai Jėzaus žodžiai nuo kryžiaus" (apie tai, kaip jie gimė, autorė dalijasi straipsnio pabaigoje).

Šią Didžiają Savaitę siūlome skaityti po vieną Išganytojo žodį kasdien ir jį apmąstyti. Tai puikus būdas ruoštis Velykų šventei, žingsnis po žingsnio artėjant prie Prisikėlimo.

 

Septyni paskutiniai Jėzaus žodžiai nuo kryžiaus

Tai lyg tikėjimo kelionė,

kuri prasideda atleidimu ir baigiasi visišku susivienijimu su Dievu.

Šie žodžiai – tai testamentas žmonijai,

tai raktas į „gyvybės medį“.

 

 

Pirmasis Jėzaus žodis nuo kryžiaus

„Tėve, atleisk jiems, nes jie
nežino, ką darą.“
(Lk 23, 34)

Tamsa, nuodėmė apakino tuos,
kurie troško nekaltojo gyvybės.

„...ir atleisk mums mūsų kaltes,
kaip ir mes atleidžiame
savo kaltininkams“ (Mt 6, 12).

Atleisti – tai sutaikinti dangų su žeme. 

Be atleidimo nėra gyvenimo. 

 

Antrasis žodis

„Šiandien su manimi būsi rojuje.“
(Lk 23, 43)

Kai kartu su nukryžiuotu latru ištariu:
„Jėzau, prisimink mane,
kai nueisi į savo karalystę“,išgirstu atsaką:
„Dar šiandien su manim būsi rojuje.“

 

Trečiasis žodis

„Moterie, štai tavo sūnus!
Štai tavo motina!“
(Jn 19, 26–27)

Tu atiduodi mums, kas brangiausia –

Motiną – savo širdies plakimą.

Apkabini tamsą,
apleidimą iš meilės mums,
kad mes nebūtume tamsoje
ir nebūtume apleisti...

 

Ketvirtasis žodis

„Mano Dieve, mano Dieve,
kodėl mane apleidai?!“
(Mt 27, 46)

Kokia skaudi toji tamsa!
Mirtinas sielvartas –
nepakeliama nuodėmės bedugnė,
užgulusi teisųjį.

Kokia baisi toji tamsa,
atskyrusi dangų ir žemę:
„Mano Dieve, mano Dieve,
kodėl mane apleidai?“

 

Penktasis žodis

„Trokštu!“
(Jn 19, 28)

Trokšti „pasigailėjimo, o ne aukos“.

Trokšti, kad ugnis jau liepsnotų,
ir tol nerimsti, kol tai išsipildys.

 

Šeštasis žodis

„Atlikta!“
(Jn 19, 30)

Apkabinanti meilė –
ugnis, kuri taip skaudžiai degina,
dviašmenis kalavijas,
kuris taip giliai žeidžia.

Meilės žaizdos.
Kristus ragina nebijoti,
nebijoti sudegti,
būti sužeistam meilės žaizdų.

Jis taip myli, kad atiduoda
paskutinį kraujo lašą už žmogų:
„Kokia brangia kaina esame nupirkti“
(plg. 1 Kor 6, 20; 1 Pt 1, 18–19).

Meilė, kuri ištikima iki galo...

 

Septintasis žodis

„Tėve, į tavo rankas
atiduodu savo dvasią.“
(Lk 23, 46)

Tik atiduodamas gaunu,
tik tapdamas visišku skurdžiumi
tampu turtingas:
„Jei kviečių grūdas

nekris į žemę ir neapmirs,

jis pasiliks vienas, o jei apmirs,

jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24).

Prisikėlimas,
susitikimas su Tėvu,
regėjimas Jo Veido
pasiekiamas
tik per kryžių.

 

Paveikslų bei apmąstymų autorė- Jolanta Šalkauskaitė

P. S. „Kaip gimė ciklas „Septyni Išganytojo žodžiai nuo kryžiaus“?

Keletą metų Verbų sekmadienį Šv. Jonų bažnyčioje po Mišių vykdavo susikaupimo popietės ta tema. Labai derėjo muzika, Čiurlionio, Vilniaus ir kitų styginių kvartetų atliekami kompozitoriaus Jozefo Haidno „Septyni žodžiai“ ir kunigo Eitvydo pamąstymai ta tema. Tai labai paliesdavo širdį – dar ilgai jie skambėdavo, apgaubdami kažkokia nežemiška Šviesa, Palaima, Viltimi ir Ramybe... Nežinau, ar yra išlikę tie kunigo pamąstymai, nes kalbėdavo širdimi... Vėliau, rodos, 2000-aisiais, mums, kurie keliavome maldos vienybėje drauge, kunigas Eitvydas išdalino lapelius su septyniais Kristaus žodžiais, nuorodomis iš Šventojo Rašto, taip pat simboliais, pakviesdamas „rekolekcijoms“ – kad kiekvienas asmeniškai apmąstytų tuos žodžius, paklausdamas savęs, ką jie reiškia mano gyvenime... Mąstėme turbūt kelias savaites. Po to 2000-aisiais metais buvome pakviesti dalyvauti Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaiduose, kur kunigas vedė Sutaikinimo pamaldas pagal tuos testamentinius Kristaus žodžius. Pamąstymai, dekoracijos ta tema padarė man didelį įspūdį. O kadangi būtent tuo metu, kai studijavau Vilniaus dailės akademijoje, magistrantūroje, reikėjo pasirinkti temą, tai ir pasirinkau tai, kuo tuo metu gyvenau... Keletą metų apmąstant septynis Kristaus žodžius kaskart vis labiau nušvisdavo jų prasmė, meilės slėpinys, skatinantis nerti „į gilumą“. Darbai nutapyti 1999–2001 metais. Daug improvizavau. Vėliau visi septyni Kristaus pasakyti žodžiai tapo lyg vienu žodžiu: „Trokštu“ (penktasis žodis). Vėliau, rodos, 2004–2007 m., dar esu nutapiusi kelis darbus, pavadintus „Trokštu“.“

Redakcijos prierašas. Jolantos Šalkauskaitės paveikslų ciklas šiuo metu eksponuojamas Vilniaus Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčios balkone. Bendruomenės sesė Živilė Maleiškaitė yra išvertusi Karlo Ranerio "Paskutinius Jėzaus Kristaus žodžius nuo Kryžiaus" (žr. Laikraštėlis 2006 04 09 N11). Kita bendruomenės narė Jolanta Burokienė, paveikslų ciklo įkvėpta, parašė eilėraščių ciklą, kuriuos rasite svetainėsskyriuje Dalijasi Poezija Dvasine. Kažkas labai gražaus ir prasmingo tegimsta ir jūsų širdyse bei gyvenime. Telaimina jus Dievas.

Galilėjiečių bendruomenės vadovą

kun. Eitvydą Merkį galite rasti

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje:

kasdien pusvalandį prieš ir tuojau po 17 val. šv. Mišių;

sekmadieniais ir šventadieniais nuo 16.00 iki 18.00 val.

Išpažinčių kunigas klauso kasdien pusvalandį prieš Mišias.

Ilgesniems dvasiniams pokalbiams reikia su juo susitarti iš anksto.

Kalendorius
loader
Ypatingos maldų intencijos
Prašymai pasimelsti (intencijos)
Klausimas apie tai, kas domina

Kas jus labiausiai domina?

Prisijungimas
Lankytojai
417536
ŠiandienŠiandien406
VakarVakar427
Šią savaitęŠią savaitę833
Šį mėnesįŠį mėnesį11090
VisoViso417536
Statistik created: 2017-09-26T10:32:28+00:00
US
Lankosi svečių 29
Lankosi narių 1
Straipsnių peržiūrėjimai
1707643

Galilėjiečių bendruomenė meldžiasi

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje

kasdien 17 val. Mišiose.

Sekmadieniais bei šventadieniais,

taip pat šeštadieniais

16.30 val. gieda Vakarinę

17 val. švenčia šv. Mišias