DĖMESIO!!!

Kun. Eitvydas su Galilėjiečių bendruomene

meldžiasi Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje.

Šv. Mišios kasdien (taip pat ir sekmadieniais) 17 val.

Kol bus šis skelbimo prierašas,

šeštadieniais 17 val. – Mišių nebus.

Narių vertinimas:  / 1
BlogiausiasGeriausias 

Jėzaus nukryžiavimas ir mirtis. Kokio tai nesuvokiamo didumo Dievo dovana žmonėms! Tai didžiulė pagalba užėjus sunkumų metui, tai nuodėmėse skęstančio žmogaus gelbėjimas, tai susimąstymas apie savo gyvenimo baigtinumą. Tai begalinė Dievo meilė, paskaitykite Jn 3, 16 žodžius! Dieve, Tu mums parodei, kad po mirties pražysta gyvybė. Mes tikime Tavimi!

 

MANO DIEVE, MANO DIEVE, KODĖL MANE APLEIDAI?..

Gavėnioje ir Didžiojoje savaitėje Bažnyčia prisimena Viešpaties kančią ir mirtį. Mums reikalinga suvokti, ką reiškia Jėzaus nukryžiavimas ir mirtis.

Senajame Testamente pasakojama, kaip Elijas pasiūlė Baalo šventikams maldauti savo dievą, kad pasiųstų ugnį, kuri sudegintų jų atnašas. Kai jiems tai nepavyko, Elijas su pašaipa sakė, kad jie šauktų garsiau, nes jų dievas Baalas galbūt užmigęs.

Šiandien, tai skaitydami, mes nejučiomis galime pasijusti esą panašioje situacijoje, kaip ir Baalo garbintojai. Juk ir mūsų maldavimų dažnai, mums atrodo, Dievas nenori išgirsti. Mes negalime „pademonstruoti“ pasauliui stebuklo, o eilinis bedievis taip pat gali mums pasakyti: „Šaukite garsiau, gal jūsų Dievas užmigo?..“

Prisiminkim Evangelijos pasakojimą apie mokinius iš Emauso. Nusiminę Jėzaus mokiniai kalba apie visų vilčių žlugimą. Tas, kurio lūpomis buvo kalbėjęs Dievas, užgeso. Dievo pasiuntinys mirė ir niekas negali jų paguosti. O tuo momentu, kai jie nesitiki išgirsti atsakymo, pats Kristus yra jų tarpe.

Dievo Apreiškimas apima ne tik Dievo kalbėjimą, bet ir Dievo tylą. Taip, Dievas yra Žodis. Tačiau negalima pamiršti tiesos ir apie paslėptąjį Dievą. Labai reikšmingas Dievo tylėjimas Kristaus kančios metu.

Kristus prieš mirtį šaukė: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Šis šauksmas nuaidėjo ne dėl fizinių kančių, bet dėl baisios vienatvės, visiško apleidimo. Čia reikėtų atsakyti, ką reiškia mirtis ir kas atsitinka numirus? Mes, gyvendami „šiapus“ mirties, nesugebėsime atsakyti į šį klausimą. Užtai Jėzaus mirtis, Jo reikšmingas šauksmas ir kančios – tai raktas į mirties mįslę.

Kaip Alyvų kalne, taip ir Golgotoje Kristų pagauna baisus Dievo apleidimo ir vienatvės siaubas. Šis apleidimo jausmas ir iššaukė priekaištą: „...kodėl mane apleidai?“ Mirties akivaizdoje išryškėja galutinė žmogaus vienatvė, kuri yra ir jo dalia. Ši vienatvė, kaip ji bebūtų gyvenime slepiama ir dangstoma, yra baimės, siaubo situacija, kai virš žmogaus pakimba apleidimo, palaidojimo, uždarymo ir izoliacijos grėsmė. Žmogus baiminasi pražūties, bijo būti palaidotas savo vienatvėje.

Kai vaikui tenka naktį eiti per mišką, jis bijo, nors jam ir buvo išaiškinta, kad tame miške vilkų nėra. Vos tik jis pasijunta vienišas ir jį apgaubia tamsa, bematant išbujoja baimė. Tai vienatvės reakcija. Bijoti šuns, vilko, plėšiko yra visiškai kitos rūšies jausmas, nes vos tik jie izoliuojami, uždaromi, baimė pranyksta. Visai kitaip, kai baimę sukelia vienatvė. Ši būsena priešinga žmogaus prigimčiai ir jis norėtų visomis jėgomis iš jos išsigelbėti. Deja, mirties atveju žmogui neįmanoma nugalėti vienatvės ir apleidimo. Net pats Kristus, patyręs visišką apleidimą ir vienatvę, šaukėsi: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“

Ar galima nugalėti tą baimę? Vienišas vaikas miško tamsoje atgauna gyvenimo džiaugsmą, išgirdęs pažįstamą balsą. Užtenka vienintelio garso ir vaikas pasijunta esąs ne vienišas ir ne apleistas. Ši baimė gali būti nugalėta ne protingais svarstymais ir ne protu, bet tik kito asmens artumu.

Jeigu žmogus atsidurtų tokioje vienatvėje, kur jo negalėtų pasiekti kito asmens žodis, jeigu jis patektų į tokį apleidimą ir izoliaciją, kur nebūtų jokios vilties susitikti su kitais, tuomet jis būtų visiškoje vienatvėje ir pajustų jos siaubingą baimę. Teologai tokią būseną vadina pragaru. Taigi pragaras – tai ne katilai ir smala. Jis yra tik kančios įvaizdis. Pragaras – tai absoliuti vienatvė. Tai tokia būsena, kur negali prasiskverbti joks meilės žodis, nes meilė čia jau nebeturi jokios galios.

Kristus peržengė mūsų galutinės vienatvės vartus, kad savo kančioje įžengtų į pačias mūsų apleidimo ir vienatvės gelmes. Senajame Testamente žydiškas žodis „šeol“ reiškia ir pragarą, ir mirtį. Tokios būsenos lyg ir susilieja. Ir ten, ir čia yra baisi vienatvė. Tačiau ten, kur jau nepasiekia joks gyvas balsas, ir ten gali būti Kristus. Jis nugalėjo mirtį. Todėl nuo Jėzaus mirties įvyko radikalus mirties ir pragaro sąvokų išskyrimas. Tiktai laisva valia panorėtas užsidarymas ir izoliacija dabar tampa pragaru arba, kaip pasakyta Naujajame Testamente, – antrąja mirtimi. Tai laisvas žmogaus pasirinkimas ir atsisakymas Dievo. Tačiau ten, kur pažvelgia Dievas, baigiasi mirtis ir pražysta gyvybė. Mirusio žmogaus siela – asmuo tampa gyvu, kai jį apšviečia Dieviškoji Saulė. Siela yra tuomet dialoge su Dievu. Tai ir yra prisikėlimas amžinajam gyvenimui.

Kun. Vytautas Skiparis

 

Galilėjiečių bendruomenės vadovą

kun. Eitvydą Merkį galite rasti

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje:

kasdien pusvalandį prieš ir tuojau po 17 val. šv. Mišių;

sekmadieniais ir šventadieniais nuo 16.00 iki 18.00 val.

Išpažinčių kunigas klauso kasdien pusvalandį prieš Mišias.

Ilgesniems dvasiniams pokalbiams reikia su juo susitarti iš anksto.

Kalendorius
loader
Šventės ir šventieji
Prašymai pasimelsti (intencijos)
Klausimas apie tai, kas domina

Kas jus labiausiai domina?

Prisijungimas
Lankytojai
588231
ŠiandienŠiandien84
VakarVakar404
Šią savaitęŠią savaitę489
Šį mėnesįŠį mėnesį4693
VisoViso588231
Statistik created: 2018-11-12T23:24:13+00:00
Lankosi svečių 49
Lankosi narių 1
Straipsnių peržiūrėjimai
2901127

Galilėjiečių bendruomenė meldžiasi

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje

kasdien 17 val. Mišiose.

Sekmadieniais bei šventadieniais,

taip pat šeštadieniais

16.30 val. gieda Vakarinę

17 val. švenčia šv. Mišias