GALILĖJIEČIŲ

K.Wojtyla, iš ciklo “Žmogaus profiliai”, III dalis, 1957 m.

SIMONAS IŠ KIRĖNĖS

Akis į akį su Žmogumi. Gatvė, gausybė veidų

ir tvinksniai smilkiniuos nelyg kalvės ritmingas gaudimas.

Aš neieškau nuotykių. Ir skaudinti nieko nenoriu.

Noriu, kad man pačiam savęs pakaktų.

Tad tegul į mane nesibrauna joks bėdžius, joks nuteistasis nei Dievas.

Visgi noriu būti teisingas, tad su jumis deruosi,

dėl šio Žmogaus – (juk noriu sugrįžti į miestą).

Deruosi dėl to, kas teisingumo liepta,

kas pagrįstai mane turėtų aplenkti, o štai jam būtų malonė.

Noriu visuomet būti teisingas.Čia slenkstis.

Per slenkstį neženki, nelieski minčių nei širdies,

nieko nejudinki – ak, prievarta, smurtas!

O jis su tuo taikytis drįsta – tas vargeta!

Pakolei žmogus teisingas, o toliau?

Eis žmonės – moterys, vaikai – jie vieni,

o aš – su juo.

Kas mus atskirs, kai našta sujungti mes ant žemės parkrisim?

Aš su juo –

neištversiu: teisingumas – ne plieno stovyla.

Sudaužyk ir atverk! (sakiniai glausti turi būti,

slysti privalo ir plėšti – nebus tai strofos aptakios)

Sudaužyk ir atverk!

Viršum manęs pakibo vyzdys – spinduliuoja širdis,

vyzdys viršum sijos skersinio,

taip aukštai, kad aš nepasieksiu...

Mano mažas pasaulis: teisingumas normų žnyplėm suveržtas!

Tavo didis pasaulis, Tavo didis pasaulis: vyzdys, skersinis – ir Jis!

Ir galėtum tam didžiuliam pasauly manojo net nepastebėti,

sutriuškinti galėtum ir sunaikinti,

galėtum su kryžium eidamas viską kitaip sutvarkyti –

Tu – neaprėpiamas, Tu – prieinamas, Tu, kuriame kiekvienas žmogus telpa.

Jau nebenoriu būti teisingas. Vos bepastoviu ant slenksčio,

nuo kurio naujas pasaulis regisi. O šalia plaukia minia,

moterys, vaikai ir kareiviai – visi sukasi ties Dievo riba.

Tyla, tyla

Teisingumas reikalauja maišto – maišto prieš ką?

Vertė bendruomenės narė Živilė Maleiškaitė.

P. S. Kitus jos verstus palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II eilėraščius galite rasti mūsų laikraštėliuose: 2004 04 15 (Nr. 1), 2005 06 12 (Nr. 6) ir 2008 03 16 (Nr. 23).