GALILĖJIEČIŲ

Meninė kompozicija – Išganymo istorijos misterija – tema

Kopkime į Viešpaties kalną (Iz 2, 3).

Centre, viršuje – Prisikėlęs, į Dangų žengiantis Kristus, kurį garbina ir kuriam lenkiasi angelai. Žemiau – Jo Motina, į Dangų Paimtoji, angelų Karalienė. Dar žemiau – Įsikūnijimo slėpinys – Šventoji Nazareto šeima.

Kairėje – Senasis Testamentas. Atskiriau – pasaulio sukūrimas. Tarpas mena laiką nuo pasaulio iki žmogaus sukūrimo. Žemai – Babelio bokštas ir Trys Karaliai, išminčiai iš rytų, – Dievo karalystės ieškotojai, atvykę pagarbinti Išganytojo. Aukščiau – Mozė prie degančio krūmo, žydinti Pažado žemė, vienas iš pranašų ir angelas, žvelgiantis į Įsikūnijimo slėpinį.

Dešinėje – Naujasis Testamentas. Aukščiau – visų mūsų Tėvynės globėjas šv. Kazimieras, tolėliau – vienuoliai ir moteris, įtikėjusi Prisikėlusiuoju. Žemai – bažnyčių bokštai, menantys, kad esame gyvoji Bažnyčia, ir mus atgimdanti gyvojo vandens versmė – Krikšto šaltinis.

Jonas Naruševičius: Pasaulio sukūrimas (2005 m.), Jėzus Kristus (2007 m.), Malda (2007 m.), Motinystė (2010 m.), Trys Karaliai (2011 m.).

Ona Kreivytė-Naruševičienė: Betliejus (2004 m.), Mozė (2007 m.), Bokštai (2007 m.), Fontanas Lietuvos tūkstantmečiui (2009 m.), Besimeldžiantys vienuoliai (2011 m.), Šv. Kazimieras (2011 m.), angelai (kuriami nuolatos).

Kristina Gudonytė-Dūdienė: liepsnojantis Mozės krūmas, gėlės ir angelai (2011 m.).

Paroda buvo skirta Galilėjiečių bendruomenės 10-ies metų jubiliejui. Meno misterijos sumanytojas kun. Eitvydas Merkys, gerai pažindamas bendruomenės narių kūrybingumą, jų meninius talentus bei darbų kolekcijas, norėjo, kad per meną būtų atskleista žmonijos Išganymo istorija ir visi būtų pakviesti sekti šventųjų pavyzdžiu – kopti į Viešpaties kalną, primenant kiekvienam pakrikštytajam jo pašaukimą siekti šventumo (plg. 1 Tes 4, 3 ir 1 Pt 1, 15–16).

Jo paprašyta, bendruomenės naujokė Daiva Urbelionienė pristato Galilėjiečių bendruomenės narius – meno kūrinių autorius.

ONA KREIVYTĖ-NARUŠEVIČIENĖ IR JONAS NARUŠEVIČIUS

Ona ir Jonas Naruševičiai prie 2007 metų Velykinės dekoracijos Vilniaus Šv. Onos bažnyčioje.

IŠTIKIMYBĖ pašaukimui šeimoje, profesinėje srityje, žmogiškųjų santykių kūrime, jautrumas gamtos grožiui, nuolatinis darnos ieškojimas, troškimas dalytis turtinga sukaupta patirtimi su jaunimu – visu tuo pripildytas Onos ir Jono gyvenimas. Jie stengiasi puoselėti kilnią kūrybos misiją – skelbti tikrąsias vertybes: gėrį, tiesą, grožį, tradiciją.

Onos ir Jono šeimos visas gyvenimas atiduotas kūrybai, harmonijos paieškai ir jos skleidimui. Jie išsaugojo savo širdyse džiaugsmą, kurį teikia gamtos grožis, abu rūpestingai puoselėja darnius santykius, jautriai ir maloniai bendrauja su kiekvienu sutiktu žmogumi. Ona ir Jonas uoliai laikosi krikščioniškųjų vertybių, jomis gyvena ir ištvermingai eina kartu su bendruomene tikėjimo keliu. Jų kūrybiniai darbai liudija tikėjimą Dievu, viltimi, meile, gėriu, šviesa, jie gimdo gražius, kilnius ramybės, santarvės jausmus. Visa tai mažyčiu spindulėliu ateina kiekvieno žmogaus, žvelgiančio į jų kūrinius, širdin, ją pripildo ir kviečia atsakyti visam pasauliui tuo pačiu. Kviečia kurti ir liudyti. Kviečia gyventi ir būti visame kame aktyviems. Savo pavyzdžiu kviečia būti darbštiems, nepaprastai reikliems sau, itin atsakingiems prieš kiekvieną kūrybos vertintoją, prieš kiekvieną sutiktą žmogų, kviečia branginti ir saugoti tai, kas palaiko mūsų tautiškumą.

Onos darbščių rankų, kūrybinės ugnies ir meilės sušildytas molis – tai šv. Kazimieras, tai šv. Martyno apsiaustas, tai močiutės ir anūko džiugus dialogas, tai paprastumo ir didingumo bendrystė, tai kasdienis darbas ir kasdienė malda.

Jono minties gilumas ir troškimas ja pasidalyti, lydimi begalinio atsidavimo, dėka kruopštumo ir nuoseklumo atgyja skulptūrose, mažosios plastikos darbuose.

Ona 1961 m. Lietuvos dailės institute (dabar VDA) įgijo dailininkės keramikės specialybę. Dailininkės kūrybinis diapazonas labai platus: nuo dekoratyvinių skulptūrų iki pano interjeruose ir eksterjeruose. Ji – nusipelniusi kultūros švietimo darbuotoja. Surengė 7 personalines parodas. Apdovanota diplomais tarptautinėse keramikos parodose: 1972 m., 1973 m. ir 1978 m. Fajenzoje (Italija); 1976 m., 1978 m. ir 1980 m. Valauryje (Prancūzija); 1979 m. Vroclave (Lenkija); 1991 m. Sopote (Lenkija). Dalyvavo įvairiuose tarptautiniuose simpoziumuose, tarp jų ir 1975 m. Vilniuje vykusiame tarptautiniame simpoziume. Kilus minčiai suburti savitos keramikos kalbos ieškantį jaunimą ir turtingą patirtį sukaupusius vyresniuosius menininkus, 1999 m. gimė keramikos simpoziumas „Harmonija“, kuris rengiamas kasmet. Daug Onos keramikos darbų yra įsigijęs Lietuvos dailės muziejus, kolekcionieriai iš Lietuvos, kitų šalių. 1994 m. išleista monografija „Ona Kreivytė-Naruševičienė“.

Jonas 1954 m. baigė Lietuvos dailės institutą (dabar VDA), skulptūros fakultetą. Sukūrė apie 200 įvairių kūrinių, tarp jų: apie 50 portretų, dekoratyvinių ir monumentaliųjų skulptūrų, daug mažosios plastikos darbų, daugiau kaip 10 antkapinių paminklų. Skulptorius surengė 3 personalines parodas, dalyvavo respublikinėse ir tarptautinėse parodose. Vilniaus operos ir baleto teatro fasadą puošia Jono sukurtos dekoratyvinės skulptūros: Margiris, Mefistofelis, Borisas Godunovas, Violeta. Padėką už gyvenimą taikoje Jonas įkūnijo savo monumentu karo aukoms, kuris yra Žaliojoje girioje, Panevėžio rajone. Monumentali Marijos skulptūra puošia Pakalnių bažnyčią Utenos rajone. Lietuvos vardo tūkstantmečiui įamžinti darbščios Jono rankos sukūrė skulptūrą „Lietuva istorijos glėbyje“. Skulptoriaus darbų yra įsigijęs Lietuvos dailės muziejus.

Ona ir Jonas kartu su vaikais ir anūkais dažnai rengia savo kūrinių parodas Lietuvoje, 2009 m. tokią parodą jie surengė Punske, o 2010 m. – Lietuvos ambasadoje Varšuvoje Vasario 16-osios proga.

KRISTINA DŪDIENĖ

NEPAPRASTAI DAUG TELPA mūsų bendruomenės sesės Kristinos širdyje, mintyse, žodžiuose, paveiksluose, spalvingose minkšto ir švelnaus veltinio gėlėse. Gimusi ir augusi Vilniuje Kristina su dideliu džiaugsmu prisimena, kaip važiuodavo atostogauti pas senelius į Kunigiškį, esantį netoli Kupiškio. Nuostabi gamta, gėlių įvairovė ir kvapnumas, medžių grožis, žemuogių skanumas, didėjantis kerpamos avies vilnos kalnas, diena, pripildyta vaikiškų be galo išmoningų žaidimų (gydytojai, mokytojai, aktoriai, gėlių parduotuvėlės pardavėja), ir vakarinis senelio ir močiutės pasėdėjimas ant suoliuko prieš rugių lauką po tūkstančio dienos darbų. Senelio žavėjimasis dainuojančia anūkėle, močiutės skanieji sausainiai ir begalinė meilė – visa tai pildė ir augino Kristiną. Besimokydama vidurinėje mokykloje, ji lankė muzikos mokyklą, kur išmoko groti su smuiku. Baigus muzikos mokyklą teko apsispręsti – tęsti muzikavimą ar ieškoti savęs dailėje, prie kurios taip pat linko širdis. Nugalėjo naujas troškimas. Atsidarė J. Vienožinskio dailės mokyklos durys, vėliau atėjo eilė Vilniaus dailės akademijai. Čia domino viskas, norėjosi paragauti peizažo, natiurmorto, grafikos, ypač traukė portretai, egzistencijos paslaptingumas, žavėjo galimybė ieškoti ir rasti žmogaus individualumą ir vientisumą nusakančius bruožus. Daug kūrybinio impulso teikė dalyvavimas menininkų pleneruose, kurie rengiami  įvairiose nuostabiai gražiose Lietuvos vietose. Ežerai, miškas, piliakalniai, kaimo bažnyčių skleidžiamas ypatingas šventumas ir be galo nuoširdus ir atviras tos vietovės žmonių bendravimas su jaunaisiais menininkais liejosi drobėje. Ugnis, saulė, šviesa, meilė, gėlės, medžiai, kelias, kaimas, senelis, močiutė, kambarys su Jėzaus ir Švč. Mergelės Marijos senoviniais paveikslais, angelai, vyro ir moters figūros gamtos fone – visame kame jaučiamas nuolatinis dialogo ieškojimas, ramybės ir išsipildymo siekimas, gilinimasis į tikėjimo pažinimą Dievu ir žmonėmis.

Kristinai tapus žmona ir mama, kūriniai prakalbo šeimos gyvenimu. Juose atsiskleidžia jaunos šeimos ėjimas kartu, bendravimas, troškimas padėti vaikams pažinti gamtos ir šeimos teikiamą grožį ir gėrį. Auga šeima, auga puikūs ir atviri kūrybai vaikai – Jonė, Povilas, Petras, Kotryna Salomėja. Dukrelės Jonės su didžiule kantrybe, kruopštumu ir meile padaryti iš karoliukų angeliukai džiugina kiekvieną, žvelgiantį į juos, pripildo vaikiško tyrumo, paprastumo ir nuostabos.

Žavi nepaliaujamas Kristinos troškimas kurti ir siekimas gyventi nuolat atsinaujinantį krikščionio gyvenimą. Įsiklausykime į Kristinos žodžius: „Linkėčiau kiekvienam ir sau, kad per šv. Velykas atgimtų ne tik žmogus, bet atnaujintame judesyje būtų įkvėpti ir daromi jo darbai.“

Kristina surengė dvi autorines parodas: 2000 m. Molėtuose, „Siūlo vyniojimas“ 2007 m. Užupio meno inkubatoriuje. Jos tapybos darbai eksponuoti parodose: „Mes ateiname“ (Šiuolaikinio meno centre), „Autoportretas“, „Žmogaus kelias”, „Alfa”, „Memento mori“, „Kryžiaus papėdėje“, šeimos parodose Plungės kultūros namuose ir Plateliuose. 2006 m. dalyvavo tėvų menininkų ir jų vaikų parodoje „Bendraautorystė“, taip pat Dūdų šeimos parodoje „Dūda“.