Štai ir baigėme kelionę Evangelijos pagal Morkų puslapiais. Nuo mūsų, kas savaitę susirinkdavusios gyvai Dievo žodžio įkvėptomis mintimis pasidalyti grupelės, "žodžio stalo" maži trupinėliai nubyrėdavo ir į mūsų svetainės internetinę erdvę. Būtų gera žinoti, ar tai kam nors buvo naudinga? Kviestume, mūsų dvasinės kelionės anoniminius bendrakeleivius atsiliepti. Rašykite skyrelyje Gyvuoja > Atsiliepimai ir įspūdžiai > Biblijos skaitymo (jeigu nenorite, kad jūsų atsiliepimai būtų publikuojami, rašykite skyrelyje Gyvuoja > Laiškai redakcijai).

Gražių jums pavasario ir vasaros dienų ir smagios kelionės su Prisikėlusiu Kristumi per gyvenimą! Iki naujų susitikimų rudenį.

Pasidalinome paskutinio Evangelijos pagal Morkų skyriaus  apmąstymais. Pranašystės išsipildė. Todėl Jėzų mylinčios moterys ankstų pirmosios savaitės dienos rytą su brangiais kvepalais eina prie Jo kapo. Tik ramybės neduoda akmuo, užritintas ant kapo. Todėl eidamos kalbasi, kas jį nuritins. Ir mes gyvenime turime sunkumų, abejonių, mus apima neviltis. Mūsų gyvenime ne visada ir viskas vyksta tokiu tempu kaip užrašytoje Evangelijoje. Fizinio laiko prasme akmens jau trečią dieną po Jėzaus mirties nebebuvo, tad moterys galėjo laisvai eiti į kapo rūsį. Mūsų gyvenime kartais būna kitaip - užristas akmuo kartais stūkso nenuristas metais, dešimtmečiais, o gal šiame gyvenime jis toks ir liks. Visgi jei kartais akmuo būna nuritintas, svarbu pamatyti ne tik tuščią kapą, bet sutikti ir Prisikėlusįjį. Asmeniškai. Kad pajėgtume gyventi toliau – su fiziniu ar dvasiniu skausmu, sunkumais, baimėmis, ligomis, neviltimi ir abejonėmis. Ir persigandę netylėtume, kaip tos moterys, bet Dievo malonės pripildyti per Krikštą eitume skelbti Evangelijos. Nebūtinai į visą pasaulį. Tą Jėzus liepė daryti tų laikų apaštalams. Šiandien esame kviečiami Jėzų skelbti ten, kur esame pašaukti: šeimoje, draugų ar bendradarbių būryje, o gal Bažnyčios siunčiami katechizuoti, evangelizuoti ar mokyti. Negalėdami darbuotis, kitus galime užtarti malda. Juk svarbu ne žodžiai, bet liudijimas pavyzdžiu. Kaip ir šiandien prisimenamo prieš šimtą metu „Titanike“ nuskendusio kunigo J. Montvilos pavyzdys. Artimo meilės skatinamas, gelbėjimo valtyje savo vietą jis užleido kitam. Jis nepaskelbtas šventuoju, kaip panašų žygdarbį atlikęs lenkų kunigas Maksimilijonas Kolbė. Bet juk tai nesvarbu. Svarbu, kad turime gražų mums paliktą pavyzdį. Tokių pavyzdžių turime daug ir savo tautoje. Melskime gražius pavyzdžius mums palikusių mirusiųjų užtarimo, bet neužmirškime, kad viskas kyla iš mūsų Meilės ryšio su Prisikėlusiuoju. Kaip nuolankumo litanijoj parašyta: „Kad kiti būtų šventesni už mane, o aš būčiau toks šventas, koks tik galiu būti Tavo malone, leisk nuolankiai ir su meile to trokšti ir kantriai pakelti, o Jėzau!

Evangelijos pagal Morkų skaitymą baigiame paskutiniojo 16 skyriaus apmąstymu.

Skaitydami šį skyrių pastebėjome, kad į Jėzaus mirtį atliepia ir gamta. Izraelio laiku nuo 6 val. (Lietuvos laiku nuo 12 val. iki 15 val.) visas kraštas skęsta tamsoje – tai Jėzaus agonija. Per žmogaus nuodėmių dydį ir gausą, Jėzus nebemato šviesos... Bet kartu taip Jis išreiškia atsidavimą Tėvo valiai. Gilausioje maldoje, kurią ir mes galime tarti kančios ir sielvartų, o gal ir mirties valandą, Jis kalbasi su Tėvu psalmės žodžiais apie apleidimą. Natūralu, kad mes Jam turime paduoti savąją ranką ir prašyti, kad ir mūsų giliausioje dvasinėje tamsoje ir skausme Jėzus ir mus vestų į šviesą, pas Tėvą. Ir turime melsti, kad nebūtume akli širdies akimis ir ausimis. Ypač svarbu išgirsti tylų Jėzaus balsą, prašantį palaikymo kančioje ir mirtyje, bet jo nesuprasti klaidingai. Kaip tie, kurie buvo šalia, bet net nesistengė išgirsti kūno ausimis, ko nori Jėzus. Net ir tokią beviltišką valandą tyčiojasi iš Jo. Kaip svarbu ir mums nesityčioti iš kitų, net ir priešų, ypač, kai žinome, kad jie kenčia. Fiziškai, o gal ir dvasiškai. Prasminga pamoka. Jėzaus mirtis nekeikiant, bet su begaline meile nenusakomoje kančioje gyvybę už mus visus atiduodant, sužavi šimtininką. Jis iki šiol matė kitokias nukryžiuotųjų mirtis, su klaikiais prakeiksmais ir beviltiškais šauksmais. Todėl jis dabar įtiki, kad Jėzus iš tiesų yra Dievo Sūnus ir nuoširdžiai tai išpažįsta. Mažam būreliui žmonių. Kelioms Jėzaus gedinčioms, visada Jam ištikimoms moterims, o gal ir kareivių sargybai girdint. Gal tų ištikimųjų Jėzaus bičiulių ir apaštalų netoliese būta ir daugiau, bet evangelistas Morkus jų nepamini. Pasidžiaugėme moterų ištikimybe, turbūt, jų toks pašaukimas – būti šalia, atjausti, apverkti ir padėti kuo tik įmanoma. Vyrų gi - veikti, apaštalauti, o gal ir gyvybę ryžtingai už kitą paaukoti. Ir drąsiai, kaip teismo tarybos narys Juozapas iš Arimatėjos, prašyti Poncijaus Piloto jau mirusio Jėzaus kūno. Ir parodyti dosnumą, kad galėtų padovanotoje, naujoje, niekieno dar nelaidotoje kapo oloje paguldyti į drobules susuptą, Sopulingos Dievo Motinos ir artimųjų apverktą Jėzaus kūną. Tad kartu su jais, širdimi vienydamiesi su Jėzumi besibaigiant gavėnios laikui, ir mes viltingai laukime Prisikėlimo Ryto. Kaip rašė pal. arkivyskupas J. Matulaitis: „Daug, Viešpatie, leidai kryželių ir daug per tą laiką suteikei ypatingų malonių. Tūkstančius kartų būk už tai pagarbintas“... Viešpatie, meldžiam vilties, kad šio pasaulio sutemose, po tamsiausios nakties juk išauš, juk išauš rytmetėlis...

Toliau maldingai skaitysime ir apmąstysime Mk 15, 33-47.

Jėzus Piloto teisme iškalbingai tyli. Netiesiogiai atsako tik į vieną iš daugelio Piloto klausimų. Pripažįsta, kad Jis yra karalius. Girdėdamas absurdiškus aukštųjų kunigų kaltinimus, Jis vienijasi su dangiškuoju Tėvu maldoje. Ir nuolankumu, priimdamas Jo valią. Tuo tarpu Pilotas stebisi, blaškosi ir nepajėgia apginti teisingumo. Jis dreba dėl savo posto, tad savo atsakomybę bando perduoti miniai. Sukurstytai kunigų. Iš pavydo. Kaip toli pavydas gali mus nuvesti! O vienas jo priešnuodis – džiaugsmas kito sėkme. Jėzau, meldžiam mums visiems šios dorybės! Kita baisi nuodėmė - žmonių kurstymas. Ir kaltinimai. Kartu ir didžiulė paguoda – Jėzaus pavyzdys. Nekaltinti kitų, o kai patys esame kaltinami - tai priimti kaip bausmę už savo nuodėmes. Jei neteisingai mus kaltina, vienykimės su Jėzumi kančioje ir maldoje. Poncijus Pilotas mus irgi moko. Išdrįsti pasipriešinti blogiui, kurio vardas – minia. Kiek daug čia pagundų visiems… Vaikams, jaunimui, suaugusiems ir seniems. Prieš atlikdami gavėnios išpažintį paklauskim savęs, gal dažnai svarstom, ką žmonės pagalvos, jei vienaip ar kitaip pasielgsiu? Ko gero, daug rečiau klausiam Jėzaus nuomonės. Tylioje maldoje. O gal mes kartais pasielgiam kaip aukštieji žydų kunigai ir seniūnai? Nuo savęs atsakomybę perkeliam kitiems, kaip jie – Pilotui. Viena Morkaus Evangelijos skaitytoja pastebėjo, kad evangelistai seniūnų, aukštųjų kunigų, jokių minios žmonių nepamini vardais. Nors, tikriausiai, juos žino. Dažniausiai vardais mini tuos, kurie atsiverčia. Ir mes savo gyvenimo misiją, prasmę, o gal ir savo vardo reikšmę sužinosime tik atsivėrę Gerajai Naujienai, kuri yra perkeičianti. Barabo vardas reiškia – tėvo sūnus. Jis buvo apsišaukėlis, gal būt, net save laikantis Mesiju. Jėzus – Gyvojo Dievo Tėvo Sūnus, tikrasis Mesijas. Minia pasirinko Barabą. O ką renkamės mes gyvenimo kasdienybėj, ypač praėjus Velykų šventėms… Kareivių žiaurumas siaubingas, bet nieko keisto. Jie juk svetimtaučiai, nepažįstantys tikrojo Dievo, be to, Jėzus, nuteistasis yra beteisis. Kiek daug beteisių žmonių apie mus ir šiandien. Ar gerbiame jų, kaip Dievo vaikų, žmogiškąjį orumą? Įdomu tik, kad Jėzų jie apvelka karališku purpuro rūbu. Žinoma, tyčiodamiesi. O šis rūbas labai brangus, jo spalva būdavo išgaunama iš natūralių jūros kriauklelių. Dar pastebėjome, kad kelyje į Golgotą kareiviai privertė atsitiktinį praeivį, Simoną Kirėnietį, panešėti Jėzaus kryžių. Ir mums gal kartais kiti uždeda kryžių ir priverčia jį nešti. Kokia palaima ir kaip išganinga panešėti Jėzaus kryžių. Už kitus. Ir kančią priimti sąmoningai, mokantis iš Jėzaus. Jis net nuskausminančio miros ir vyno mišinio negėrė. Morkus iš apaštalo Petro pasakojimų labai gerai įsidėmėjo, įsiminė Jėzaus nukryžiavimo laiką. Tai buvo trečia valanda. Mūsų laiku – devinta. Tikriausiai tada galutinai žlugo apaštalų viltys, lūkesčiai ir svajonės. Gal net tikėjimas susvyravo. Taip gali atsitikti ir mums. Išbandymų valandomis. Jėzų plūdo ir kartu nukryžiuotieji. Tiesa, jie kančioje galvojo tik apie save, savo skausmą. Jėzus galėjo kitaip pasielgti, padaryti stebuklą, išvengti kančios, net nuo kryžiaus nužengti. Bet to nedarė. Iš meilės mums. Kad skausmo, begalinio sielvarto, išdavystės ar vienatvės valandą prie Jo Švenčiausios Širdies priglustume maldoje savo trapiu žmogiškumu. Ir tyliai atsidusę bei išverkę Jo Akivaizdoje visą kančią už savo ir kitų nuodėmes keliautume pirmyn, nugalėdami pagundas. Su Jo pagalba. Į dangų, kur regėsime garbe spindintį Jėzų amžinai. Dabar – gavėnia. Jėzau, meldžiam Tave giesmės žodžiais: “Kurs už mus kaltus kentėjai, Jėzau Kristau, Dieve mūsų, būk mums gailestingas, būk mums gailestingas, būk mums gailestingas”.

Toliau maldingai skaitysime ir apmąstysime Mk 15, 1-32.

Skaitant Evangeliją pagal Morkų apie Jėzaus elgesį aukščiausiame teisme, mes nusprendėme, kad sekdami Jėzaus pavyzdžiu, galime daug ką iš Jo elgesio teisme pritaikyti ir savo gyvenime. Pirmiausia mus visus žavėjo reikšminga Jėzaus tyla. Tai buvo atliepas į absurdiškus kaltinimus. Visgi vyriausiojo kunigo klausiamas ar Jis yra Mesijas, Šlovingojo Sūnus, Jėzus tiesiai ir drąsiai patvirtina: „Taip, Aš Esu“. Žydų kunigams ir fariziejams tai buvo baisus piktžodžiavimas, vertas mirties. Ir mes turime melsti išminties, kad žinotume, kada turime kalbėti, o kada - tylėti. Kaip baisu, kai žmogus savo gyvenime užveria akis ir širdį Dievui ir pokalbiui su Juo! Įdomu, kad vyriausias kunigas, išgirdęs Jėzaus išpažinimą, net drabužius persiplėšia. Iš pykčio. Pagal Įstatymą, vyriausias kunigas taip elgdamasis save suteršia ir nebegali švęsti Velykų, aukoti aukų. Prasideda Naujoji Sandora. Jėzus Kryžiaus kelyje atskleidžia nebe savo dievystę ir galią, bet trapią žmogystę ir beribę Meilę. O žmogaus žiaurumui nėra ribų: jie spjaudo Jėzui į veidą, muša kumščiais, uždengę veidą liepia pranašauti ir visaip tyčiojasi. Kažin, ar toje minioje nėra tų, kurie neseniai šaukė Jėzui "Osana" ir klausė Jo pamokymų? Gal ir mes kartais turime ne vieną veidą, sugebame prisitaikyti prie mados ir laiko, o gal net išsiginti kaip Petras, nutolti nuo Jėzaus kaip Jo mokiniai. Visgi mus visus žavi karšto būdo, ūmusis apaštalas Petras. Jis iš tiesų išsigynė Jėzaus, kaip buvo pranašauta, bet gaidžiui užgiedojus atsitokėjo ir pravirko. Ir mes ne visada Jėzaus žodžius suprantam, paimam į širdį, bet, kai ateina laikas, jie mus gydo. Ir moko pasitikėti ne savo pasiryžimais ir jėgomis, bet Dievo Malone ir Jo Meile. Tada nenuteisim nekaltų savo kalbomis ir neišduosim Tiesos. Ir pajėgsime būti ištikimais, nors pateksim į painias ir sunkias situacijas. Melskime, kaip parašyta šv. Brigitos Švedės nuolankumo litanijos viename prašyme: „Kad nuolat būčiau pasiruošęs Tau viską paaukoti, suteik savo didelio nuolankumo ir didelės meilės, Jėzau“!

Toliau maldingai skaitysime ir apmąstysime Mk 14, 53-72.

Dalindamiesi įžvalgomis apie įspėjimą Petrui, galėjome stebėti Petro pasitikėjimą savimi prieš pat siaubingą Jėzaus kančią. Tiesa, žavi jo tvirtas nusistatymas neišduoti, bet niekuomet neturime užmiršti, kad „dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“. Šias eilutes ištars Jėzus Petrui, kai šis neįstengs melstis ir budėti su žmogiškai kančios valandos bijančiu Jėzumi. Ir mes išbandymų ir sunkumų valandomis turime prašyti, kad Viešpats mus laikytų savo glėbyje bei pasitikėtume tik Juo. Kartais net nuopolis būna naudingas. Juk Petras to savo nuopuolio gailėjosi visą gyvenimą, tai prisiminęs visada graudžiai verkdavo. Taip išmoko nuolankumo, mažumo. Svarbu ir mums iš savo klaidų pasimokyti, kad mumyse augtų Jėzaus rodytas nuolankumas ir romumas, pasitikėti ne savimi, o Dievu. Nepervertinti savo jėgų. Mus visus taip pat palietė Jėzaus sielvartas ir karšta malda – atsidavimas Tėvo valiai. Kokia palaima ir mums, kai mes siekiam atsiduoti Dievo valiai. Visgi mums kartais kaip ir Jėzui reikia pagalbininkų, kad įsiklausę į Jį, pajėgtume keliauti pagal Dievo mums numatytą planą. Pastebėjome, kad Jėzaus kančioje atsiskleidžia trapi žmogystė. Jis puikiai žino, kas Jo laukia, bet tvirtai eina Tėvo Jam numatytu keliu. Mums gi, kai žinome, kas mūsų laukia, būna nepaprastai sunku. Gal ir gerai, kad savo ateities dažniausiai mes nežinome. Atkreipėme dėmesį, kad Getsemanės sode Jėzus arčiau savęs pasiima tuos pačius tris mokinius, kurie matė Jo dievystę – atsimainymą ant kalno. Dabar jie mato kitokį Jėzų: silpną, tikrą žmogų kaip mes visi. Jis kviečia apaštalus budėti ir melstis. Deja, mokiniai po vakarienės pavargę, o gal nevisai rimtai supranta momento svarbą, tad greitai užmiega. Esam trapūs ir dūžlus tarsi moliniai indai. Visgi supratome, kokia svarbi malda kančios akimirką ir išbandymų metu. Dalinomės ir Judo išdavystės ženklu, kuris iš tiesų turėjo būti meilės ženklas. Gyvenime taip irgi būna. Ir neretai. Meilė ir išdavystė dažnai vaikšto kartu. Slėpiningi ir Judo ištarti žodžiai: „...sergėdami veskite...“ Gal jis tikėjosi, kad Jėzus ir dabar darys stebuklą ir taip išsigelbės? Tik spėlioti galim... Pabučiuodamas Judas kareiviams nurodė, kuris iš tiesų yra Jėzus. Sakoma, kad vienas Jėzaus giminaitis, apaštalas Jokūbas jaunesnysis buvo labai panašus į Jėzų. Tad bučinys buvo kaip ženklas, kuris yra Jėzus, juo labiau, kad buvo jau naktis, lengva apsirikti. Visgi toks bučinys nebuvo meilės ženklas savo Mokytojui. Bet tikrieji Judo išdavystės motyvai – slėpinys. Keista pasirodė, kad vienas kartu su Jėzumi esantis apaštalas turėjo kalaviją ir juo vienam žmogui net ausį nukirto. Jėzus rodo mums visiems kitokį kelią – Meilės kelią. Tad laisvai atsiduoda į priešų rankas ir, ko gero, nori, kad visiems mokiniams būtų leista pasišalinti. Juk Jėzus visus išsaugojo. Tik vieno, prapulties sūnaus – ne. Kaip ir buvo pranašauta. Tiesa, vienas jaunuolis, gal iš smalsumo, seka suimtą Jėzų iš paskos. Tik neilgai. Kai kareiviai čiumpa jį, nugali baimė. Tad išsineria iš drobulės ir greitai bėga kuo toliau. Jėzus lieka vienui vienas. Jėzau, kai mus visi išduos arba paliks, neleisk mums nusiminti, bet suteik vilties ir tikėjimo, kad Tu su Tėvu ir Šventąja Dvasia mus vedi erškėčiuotu keliu į Dangiškąją Tėvynę!

Toliau maldingai skaitysime ir apmąstysime Mk 14, 26-52.

Skaitydami apie pasiruošimą Velykų vakarienei supratome, kad Jėzus pas žmogų, kuris neša vandens ąsotį, valgys Velykų vakarienę. Jėzus neina pas jį per prievartą, bet per pasiųstus du mokinius atsiklausia, kur yra ta menė, kurioje prie Velykų stalo prisės namų šeimininkui tikriausiai nepažįstami žmonės. Tai labai svarbu ir mums, ypač šiuo gavėnios laiku. Dievo valia niekuomet nebus brukama, visuomet Jam svarbi žmogaus laisva valia, bet taip pat Jam svarbios ir mūsų pastangos, mūsų bendradarbiavimas su Juo maldoje, šaukimasis Jo pagalbos. Ir pasitikėjimas Juo kaip vieninteliu Mokytoju, galinčiu ateit ir perkeisti mūsų širdis. Kėlėme klausimą be atsakymo: kiek mes patys turim veikti, o kiek leisti veikti Dievui? Ko gero, atsakymą galime gauti asmeniškai, per maldą. Nelengva mums buvo suprasti, ar šio įvykio detalių tikslus nupasakojimas buvo pranašystė, ar susitarimas, kas buvo tie du mokiniai, kurie ėjo paruošti Velykų vakarienės, taip pat kodėl Jėzaus įspėjimas ir artumas nepakeičia Judo apsisprendimo išduoti Jėzų. Tad galime tik pasimokyti, kaip svarbu melsti Dievą pagalbos, ypač pagundų akimirkomis, ir nepasitikėti vien savimi. Juk ir apaštalai labai nuliūdę klausinėjo Jėzų: ...“Nejaugi aš?" tapsiu išdaviku. Ir mums svarbu neišduoti, nors dėlto gal dėlto visą gyvenimą tektų kentėti. Žavėjomis Jėzaus išmintimi, kaip Jis sugeba tylėti iki tam tikro laiko ir neišduoti kitiems apaštalams išdaviko, gal norėdamas apsaugoti jį. Laiko Judą prie pat savęs, neleidžia jam iš anksto sužinoti, kur bus valgoma Velykų vakarienė. Jėzus labai trokšta prieš pat iškeliaudamas pas Tėvą pasilikti su žmonėmis mažame duonos gabalėlyje - Ostijoje, kartu įsteigdamas didžiausią dovaną mums visiems – Eucharistiją. Tik ar neužmirštam už šią brangią dovaną dėkoti? Ar neapsiprantame su ja? Juk per Eucharistiją mes tampam Kristaus mistinio Kūno nariais, labai artimais giminaičiais, besidalijančiais pačia brangiausia Duona – Kristaus Kūnu ir Vynu - Krauju, vedančiu į vienybę po mirties. Tik ar visada ta vienybė atsispindi mūsų kasdienybėje? Tavęs, Jėzau, prašom vesti mus sunkiu skausmo ir kančios keliu šios gavėnios metu į pilnatvę su Tavimi Dievo Karalystėje. Tikime, kad ten kartu gersime naujojo vynmedžio vyną ir būsime džiugesio kupini. Ačiū Tau už visas dovanas, o ypač už šv. Mišias ir Komuniją!

Skaitydami Morkaus Evangelijos 14 skyriaus pradžią, dalijomės savo supratimu apie žydų Velykų laiką. Mums buvo paaiškinta, kad žydai Velykų šventes skaičiavo pagal mėnulio kalendorių, nesvarbu, kuri savaitės diena tai buvo. Visiems mums pasirodė nieko keisto, kad žydų aukštieji kunigai su Rašto aiškintojais klasta norėjo Jėzų sugauti. Jų priešiškumas Jėzui labai ryškus jau nuo pat Evangelijos pradžios. Šie žmonės tik vieno nenorėjo - kad Jėzus būtų nukankintas per šventes. Mat, tuo laiku į Jeruzalę susirinkdavo didžiulės žmonių minios iš viso Izraelio. Romėnai tvarkai užtikrinti siųsdavo valdžios pareigūnus, tad Rašto aiškintojams norėjosi patiems su Jėzumi suvesti sąskaitas tyliai. Ramiai. Visgi viskas įvyko kitaip, pagal Dievo valią. Ne veltui sakoma: papasakok Dievui savo planus, o Jis iš jų tik nusijuoks. Mes galime vienaip planuoti ir daryti, o jei išaiškėja, kad Dievas kitaip juos apverčia, belieka viską nuolankiai priimti. Nelabai supratome ir kas ta moteris, kuri atėjo pas Jėzų su alebastriniu indu brangaus nardo tepalo pas Jėzų. Ne visai aišku, kokiuose Betanijos namuose vyko moters susitikimas su Jėzumi. Kunigas atsakė į mūsų klausimus šiomis temomis, paaiškino kelias teologų versijas ir truputį skirtingus kelių evangelistų pasakojimus apie šį įvykį ir jo vietą. Tik viena aišku, kad moteris brangų kvepiantį tepalą Jėzui ant galvos išpylė iš didžiulės meilės ir dėkingumo. Todėl apie ją rašoma ir šioje Evangelijoje. Visgi moteris nesąmoningai patepė Jėzaus kūną laidotuvėms. Siekdami iš šio teksto pasimokyti, mes šiais laikais turėtume rasti pusiausvyrą tarp savo rodomos meilės vargšams ir aukų jiems bei Bažnyčiai. Žinoma, visuomet svarbiausia yra intencija. Vilniaus mieste, o ir visoje Lietuvoje daug didžiulių gražių bažnyčių, bet kaip jas prižiūrėti ir išlaikyti, kai kaimuose tiek mažai teliko žmonių, o ir miestuose mažėja tikinčiųjų? Yra apie ką pasvarstyti mums visiems... Dar mums nelengva buvo suprasti, kodėl Judas, trejus metus išbuvęs Jėzaus artumoje, pasiryžta išduoti savo Mokytoją. Turėjo kitokių lūkesčių, nebuvo atviras Jėzui, o gal nesuprato, kuo gali baigtis Jėzui jo išdavystė. Svarstėme, ir koks gali būti amžinasis šio žmogaus likimas. Kunigas pasidalino savo samprata ir žiniomis šia tema. Mums tikriausiai labai svarbu suprasti, kad godumas, pyktis, pavydas, o kartais ir uždarumas Dievui atveria galimybes veikti piktajai dvasiai. Kaip reikia mums būti budriems ir kaip svarbu mokytis kartais net iš blogų pavyzdžių, nekaltinti Judo ir kitų suklydusių. Dievas juk galingesnis už šėtoną, tad net suklydus svarbu pulti į Jo glėbį ir su Jo malone bendradarbiaujant nepasiduoti blogiui. Dieve, padėk mums likti ištikimiems Tau ir pašaukimui, į kurį Tu mus kvieti!

Toliau maldingai skaitysime ir apmąstysime Mk 14, 1-11.

Skaitant 13–ąjį skyrių, bandėme įsivaizduoti Jeruzalės Šventyklos didybę: „...kokie akmenys ir kokie pastatai!” Nelengva ir Jėzui, nes Jis labai gerai žino, kad visa šio pastato, kaip ir visos Jeruzalės didybė po keliasdešimties metų bus sunaikinta. Gal būt, Jėzus jau ne kartą savo mokiniams užsiminė apie viso to, kas yra žemėje, nepastovumą ir trapumą. Tad mokiniai klausinėja Mokytoją apie pabaigos ženklus. Atsakydamas jiems Jėzus kalba paralelėmis. Jis gretina pasaulio pabaigą su Jeruzalės nuniokojimu. Kaip svarbu ir mums mokėti skaityti tuos siunčiamus Dievo ženklus, melstis bei uoliai darbuotis, atliekant savo pareigas. Tikriausiai daug kas bus panašu artinantis Žmogaus Sūnaus atėjimui kaip ir Jeruzalės sunaikinimo metui. Tad mums belieka tik melsti, kad tos baisios katastrofos neįvyktų lietuvišką žiemą, kai tiek daug žmonių nušąla galūnes, o gal dėl šalčio netenka ir žemiškos gyvybės. Dar svarbu nepasiduoti įvairiausių mesijų vilionėms bei budrumo užliūliavimui. Juk Jėzus pasakė: “Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis“ (Mk 13,31). Prasminga mums jau dabar burtis į sąmoningai tikėjimą išpažįstančių ir praktikuojančių žmonių bendruomenes bei organizacijas, nes kaip sako liaudis vienas lauke ne karys. Suspaudimų laikais tai padeda likti ištikimiems Dievui, o gal ir padeda ištverti sunkumus. Ir visai nesvarbu, kad mūsų nedaug. Juk mus labai rūpestingai saugo ne tik Dievas, bet ir šio skyriaus pabaigoje Evangelijoje minimas durininkas, liaudiškai kalbant, Dangaus Karalystės raktus turįs Šventasis Tėvas. Mums tereikia įsiklausyti, ką Jis skelbia ir melstis už jį bei visą dvasininkiją. Žinoma, reikia stebėti bei svarstyti ne tiek išorinius ženklus, klausyti ir pasitikėti ne vien privačiais apsireiškimais, kiek plačiai atverti mūsų širdžių langus bei duris, mūsų dvasios akis bei ausis Dievo Žodžiui ir Jo veikimui. Ir, žinoma, neužmiršti budėti. Kartu su Bažnyčia. Tada nuoširdžiai, visa širdimi galėsime giedodami džiūgauti: “Viešpats mano tautos stiprybė, Viešpats mano jėga, mano skydas, mano viltis, Jis mūsų Dievas, Jis su mumis”. Tikriausiai, ne tik žemėje, bet ir amžinybėje, danguje. Globok mus, Dieve, ir laimink, kol išvysime Tavo šviečiantį Veidą!

Toliau maldingai skaitome ir apmąstome Mk 13 skyrių.

Skaitydami Morkaus Evangelijos 12–to skyriaus antrąją dalį, kartu su Rašto aiškintoju jau kelintą kartą žavėjomės Jėzaus išmintimi. Nelengva buvo Rašto aiškintojams teisingai nuspręsti, kuris iš maždaug 600 Mozės paliktų įstatymų yra svarbiausias. Jėzaus išmintingas atsakymas prasideda žodžiais „Klausyk, Izraeli,...“ Būtent šiais maldos žodžiais izraelitai pradėdavo dieną. Šiuos maldą jie kalbėdavo kasdien 3 kartus. Gaila, kad mes to kasdien nebedarom, todėl turim tiek daug neišsprendžiamų problemų. Mums iš tiesų ne visada lengva Dievą laikyti svarbiausiuoju, bet kai Jis tampa žmogui pirmuoju, kaip sakė viena grupelės narė, viskas sustoja į savo vietas. Meilė Dievui ištobulina meilę, tarnystę ir pasiaukojimą artimui. Ne tik tėvams, vaikams, broliams, kaimynams ir tautiečiams. Mat, tik toks žmogus buvo artimas tų laikų žydams. Jėzus praplečia artimo sąvoką. Todėl tiek daug paskelbtų ir nepaskelbtų šventųjų, kurie žvelgdami į Kristų, atrado savyje jėgų mylėti net priešus. Kartu su apaštalu Pauliumi lenkų šventasis M. Kolbė visa širdimi išgyveno Šventame Rašte užrašytus žodžius: „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas.“ Todėl nedvejodamas pasirinko bado mirtį koncentracijos stovykloje, kad liktų gyvas gausios šeimos tėvas. O mes ar daug žinome apie mūsų tautiečius, degte degusius meile Dievui ir artimui: kun. Juozapą Montvilą, kun. Virgilijų Jaugelį, Šatrijos Raganą, kun. Karolį Garucką SJ ir kitus? Tai kas, kad jie oficialiai nekanonizuoti, bet iš jų galime mokytis meilės Dievui ir pačiam nereikšmingiausiam, vargingiausiam Jo kūriniui – žmogui. Svarbu mylėti, kad kartu su Rašto aiškintoju atsidurtume netoli nuo Dievo Karalystės. Spurgai ant rūbų, ilgi drabužiai su kutais, pirmosios vietos sinagogose ir išorinis grožis tokie svarbūs buvo tų laikų Rašto aiškintojams. O kas mums svarbu? Juk Jėzus stebi, mato ne tik mūsų išorę, bet ir vidų, pačias slapčiausias širdies kerteles, mūsų intencijas. Be tikėjimo, nuoširdumo, ištikimybės visi mūsų veiksmai tampa beprasmiški. Šio skyriaus pabaigoje minimas našlės skatikas Dievo akyse vertingesnis už gausias turtingųjų aukas. Ji kukliai, nedemonstruodama atiduoda viską, ką turi. Kaip ir Senajame Testamente minima našlė pranašui Elijui. Dievas gausiai už viską atlygina, Jam nebereikia deginamųjų aukų, bet mūsų meile degančios širdies. Tokios, kokia liepsnojo žymiausio žydų karaliaus Dovydo širdis. Karaliui Dovydui kalbėjo Šventoji Dvasia, Jos apšviestas jis gal net nesąmoningai Jėzų vadino Viešpačiu, Karaliumi, puikiai suprato, kad tik nuo Jo jis priklausomas, tik Jį jis nori garbinti, šlovinti. Jėzus ir mums kalba per gyvenimo įvykius, žmones ir Šventąjį Raštą. Ar skaitydami ir melsdamiesi Morkaus Evangelijoje užrašytais žodžiais atveriam savo širdis Viešpaties veikimui ir leidžiamės Jo vedami, ten, kur Jis kviečia? Iš tiesų, Jis veda mus į tikrąją laisvę per nuolatines paieškas, pokalbius su Juo, stebėjimus ir netikėtus, nenumatytus vingius, aukštus, sunkiai įveikiamus kalnus... Svarbu neužverti Jam savo širdies ir nebijoti kaitos, net jei esame dėl kažko tikri. Tad ryžto ir drąsos kalbantis su Viešpačiu Šventojo Rašto žodžiais ir įgyvendinant Jo lūkesčius, išgirstus tylioje širdies maldoje!

Toliau maldingai skaitysime ir apmąstysime Mk 12, 28-44.

Skaitydami Jėzaus papasakotą palyginimą apie vynininkus žmogžudžius, visi gerai supratome, kad vynininkai – tai Izraelio seniūnai, Rašto aiškintojai ir aukštieji kunigai. Tai jie persekiojo ir žudė pranašus bei Joną Krikštytoją už tiesos sakymą, o dabar trokšta nužudyti ir Jėzų. Jėzus mato jų širdis, tad ragina atsiversti. Visgi Jis regi savo kančią ir mirtį, o tai įvyks už miesto mūrų ir palygina save su nužudytu ir išmestu laukan iš vynuogyno vynininko sūnumi. Žino, kad tai numatyta Tėvo planuose, tad cituoja psalmę ir ramiai eina vykdyti Jo valios, palikdamas veidmainiams kunigams bei seniūnams galvosūkį, kaip Jėzų suimti. Mat, minia vis dar žavisi Jėzumi, tad dabar taip elgtis būtų neprotinga. Gal todėl toliau regime dviejų labai skirtingų partijų atstovus – fariziejus ir erodininkus – pataikūnus ir prisitaikėlius, spendžiančius Jėzui pinkles. Įdomu, kam Jėzus liepė atnešti denarą su ciesoriaus atvaizdu? Fariziejai tokių pinigų iš viso negalėjo turėti. Jėzaus atsakyme šiems žmonėms spindi dieviška išmintis, Jo lūpomis kalba Šventoji Dvasia. Belieka tik žavėtis ir melsti nors per nago juodymą panašios išminties. Turime žinoti, kad esame Dievo atvaizdas žemėje, tad garbinkime Jį ir atlikime pareigas žmonėms. Mokėkime mokesčius, kad ir kokie dideli jie bebūtų... Ir dar Jėzui savo kazuistinius klausimus užduoda sadukiejai. Jie neigė mirusiųjų prisikėlimą ir, tikriausiai, norėjo pasišaipyti iš fariziejų. Jėzus šiuo atveju juos palaiko, o sadukiejus moko neprojektuoti žemiškojo gyvenimo į Dangaus Karalystę. Danguje - visai kiti santykiai, ten bus dvasinė bendrystė, niekas nei ves, nei tekės, visi bus kaip angelai. Sunku iki galo įsivaizduoti tą tikrovę, bet visi būsime perkeisti. Tas perkeitimas vyksta jau dabar žemėje ir jis priklauso nuo mūsų santykio su Gyvuoju Dievu. Todėl labai svarbu kasdienybėje ne tik melstis su Šventuoju Raštu, perskaitytas mintis pritaikyti savo gyvenime, bet ir evangelizuoti kitus.
Džiaugiamės sesės Julijos nuostabiu liudijimu, kuriuo ji gražiai pasidalino su Morkaus grupelės skaitytojais, o gal ir įžiebė troškimą kurstyti tikėjimo ugnį, vedančią į gilesnę patirtį su Dievo Žodžiu bendradarbio širdyje. Ačiū jai, o mums visiems, Dieve, padėk, kad mūsų malda ir gyvenimas būtų neatskiriami.

Toliau maldingai skaitysime ir apmąstysime Mk 12, 1-27.

Skaitant šį skyrių, mums pasirodė, kokie svarbūs apaštalams buvo paskutinių Jėzaus žemiškų gyvenimo dienų įvykiai. Jie gan smulkiai aprašomi. Šiame skyriuje juntama įtampa, nes artėja kulminacija. Jėzus iš meilės mums atiduos už visus net savo gyvybę ant kryžiaus. Jėzus čia daug vaikšto – ateina, atjoja į Jeruzalę, į šventyklą ir vėl grįžta į Betaniją, mylimo Lozoriaus, Mortos ir Marijos svetingus namus. Čia Jis yra mylimas, juk rytiečiai svetingi žmonės, todėl nebūna alkanas ir jaučiasi saugus. Tad šiek tiek keista, kad vieną rytą, kelionėje į Jeruzalę jis buvo alkanas. Ko gero, Jis jaučia dvasinį alkį. Aukštieji žydų tautos kunigai, fariziejai ir Rašto aiškintojai bijo ir nenori Jėzuje matyti Dievo Sūnų, Mesiją. Tai simbolizuoja bevaisis figmedis, kuris nudžiūsta iš pat šaknų. Paprasti žmonės - priešingai. Jėzuje jie mato žemišką Mesiją, meta Jam, jojančiam į Jeruzalę ant asilaičio kaip Taikos ir Ramybės kunigaikščiui po kojomis palmių (simbolizuoja pergalę) ir alyvų(taikos simbolis) žalias šakeles, taip pat savo apsiaustus. Minia džiūgauja, bet Jėzus - be džiaugsmo. Šiuo įžengimu į Jeruzalę Jis pradeda savo kančios kelionę. Minia gi džiaugiasi ir šaukia Osana, tai neverčiamas žodis, panašiai kaip lietuviškas "Valio!". Šiek tiek kelia nuostabą šio skyrelio struktūra. Juk viskas vyksta ruošiantis iškilmingam įžengimui į Jeruzalę pagal Jėzaus pasakojimą. Tuo tarsi pasakoma, kad viskas seniai surašyta Dievo planuose. Ir asilėlis Izraelyje – darbo, taikus gyvulėlis, juos augina nepasiturintys žmonės. Deja, Lietuvoje asilas kartais turi ir kitokią, neigiamą reikšmę... O arkliais tų laikų Izraelyje jodinėjo tik karaliai, kareiviai ir kiti turtingieji bei galingieji. Atjojęs į šventyklą, Jėzus ją apžiūri. Jam rūpi ir mūsų širdžių šventovės, tik ką Jis jose randa, kokius lobius? Jėzus trokšta, kad būtume vaisingi, o mes savo dvasinį nuogumą taip dažnai trokštam prisidengti gražiais figmedžio lapais kaip pirmieji tėvai ir bėgti tolyn nuo Dievo. Jėzus gi būdamas alkanas ieško ant figmedžio bent seniai sunokusių vaisių. Deja, net ir jų neranda, todėl skelbia ištarmę, kuri apaštalams tolygi prakeiksmui. Jėzus dar kalba apie figmedį ir jį lygina su stipriu, nesvyruojančiu tikėjimu. Medžio nudžiūvimas rodo šventyklos, kulto nevaisingumą. Toliau kartu su Jėzumi keliaujame į kunigo Kajafo įsteigtą liaudies turgų pagonių kieme. Jėzus iš čia išvaro prekiautojus ir taip išsipildo pranašystė „Mano namai vadinsis maldos namais“. Taigi Jėzus viską daro teisėtai ir taip paruošia vietą įtikėsiantiems pagonims. Visgi toks Jėzaus elgesys papiktina aukštuosius kunigus ir šie su Rašto aiškintojais tariasi kaip Jėzų pražudyti, bet bijo minios, kuri vis dar pagauta Jėzaus mokslo. O Jėzus, kad Jo nesuimtų, pasitraukia į Betaniją. Kalbant apie posakį „Pasikelk ir meskis į jūrą“, reiktų suprasti, kad mes sulauksime to, kuo tikime. Juk kartais žiūrime į faktą ir nieko nematome. Kartu čia kalbama, kad jau ateina galas Senajam Testamentui Ir kad Jis, Jėzus yra Naujasis Vynmedis. Kaip svarbu Jame stipriai įsišaknyti ir su Juo vienytis. Kad pajėgtume atleisti, o tada melstis. Kitaip kažin ar mūsų maldos bus išklausytos.
   Ir vėl stebėjomės Jėzaus išmintimi. Tie, kurie Jo nekenčia ir gaudo kalboje, spendžia Jam pinkles. Visgi Jėzus randa išeitį, į klausimą atsakydamas klausimu ir taip išsisukdamas iš keblios situacijos. Kartais ir mums užduoda neteisėtus klausimus, reiktų mokytis iš panašių situacijų išsisukti nemeluojant, panašiai kaip Jėzus. Duok, Dieve, bent dalelę tokios  išminties!

Toliau maldingai skaitysime ir apmąstysime Mk 11 skyrių.

Jėzus jau du tūkstančius metų eina keliu... Tereikia nusimesti apsiaustą. Atsiliepti. O tada - viskas pasikeičia radikaliai. Tu jau ne šalikelėje. Jau esi praregėjęs - kaip Bartimiejus.

Jėzus ėjo ir eina keliu... Jis eina priekyje taip, kad mokiniams belieka stebėtis -  visa yra su Juo, per Jį ir Jame...

Toliau maldingai skaitysime ir apmąstysime Mk 10, 32-52.

Skaitydami dešimtąjį šios Evangelijos skyrių, kartu su žmonių būriais skubėjome  išgirsti Jėzaus mokymą apie skyrybas. Džiaugėmės, kad tų laikų žmonės skubėjo pas Jėzų. Gaila, bet mums pasirodė, kad šiandien žmonės ne taip skuba pas Jėzų, kaip į prekybos centrus, kai ten vyksta išpardavimai ar prieš didžiausias metų šventes apsipirkti. Džiaugėmės, kad mūsų ir giminių šeimose sutuoktiniai ištikimi vienas kitam iki mirties valandos. Dalijomės gražiu liudijimu, kad tie, kuriuos Dievas sujungė –„jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mk 10, 11). Buvo papasakotas gražus pavyzdys apie žmoną, kuri savo neregiui vyrui padovanojo brangiausią dovaną - savo sveikas akis. Žinoma, vyras iš dėkingumo visą likusį gyvenimą  rūpestingai prižiūrėjo savo gerąją žmoną. Klausimus apie skyrybas Jėzui užduoda fariziejai, taip spęsdami Jam pinkles. Šiandien analogiškus klausimus tikėjimo dvasia negyvenantys žmonės užduoda Bažnyčiai. Jėzus atsakydamas visų žvilgsnius kreipia į pradžių pradžią, kur du taps viena. Kaip mūsų reklamose – du už vieno kainą. Juk meilė yra amžina. Kur tikra abipusė meilė Dievui ir artimui – nėra skyrybų. Kitaip gal nebuvo santuokos kaip neišardomo ryšio supratimo. Dalinomės, kad paaiškėjus svetimavimui tarp sutuoktinių, galima atsiskirti nuo svetimaujančiojo arba atleisti, jei svetimavęs daro atgailą ir keičia gyvenimą. Katalikų Bažnyčioje bažnytiniai teismai kartais išnagrinėja bylas ir kai kurias santuokas pripažįsta negaliojančiomis. Mes turėtume jausti pareigą melstis už šeimas. Ypač tai aktualu šiuo metu, kai Lietuvoje Seimas svarsto ir priiminėja svarbius Įstatymus, susijusius su šeima. Apie tai plačiau galime pasiskaityti Galilėjiečių svetainės skyrelyje „Reikia melstis“. Skyrelyje, pasakojančiame apie Jėzų ir vaikus. Mes turim turėti tokį kūdikišką pasitikėjimą Jėzumi, kaip vaikas, kuris ramiai ilsisi ant tėvo rankų. Jėzus laimina tokius vaikus. Tikriausiai ne vien juos, bet turinčius tokią kūdikišką dvasią. Suaugusius, senus, vienišus ir ligotus, vargšus ir turtingus. Visgi Jėzus nepagiria turtingo jaunuolio, kai šis pataikaudamas puola ant kelių prieš Jėzų ir giriasi savo geru elgesiu. Jėzus ne tik negiria jo saldžių žodžių, bet kreipia žvilgsnį link Dievo. Šiam jaunuoliui trūksta širdies laisvės, išsilaisvinimo iš turto. Gal todėl jaunuoliui atsižadėti turto nepavyko. Neužmirškime, kad Senajame Testamente turtas buvo laikomas Dievo palaimos ženklu. Mes juk būname laimingi ne tada, kai jaučiamės visko pilni ir mums nieko netrūksta. Visgi nėra didesnės laimės kaip atliepti į Dievo kvietimą. Jei randam savyje liūdesio ar nusiminimo – tai ženklas, kad kažkur neatliepėm, neatsakėm į Dievo kvietimą. Suprantama, kad ne visi vienodai esame kviečiami atliepti. Kai kam gal svarbus išorinis neturtas, o mums visiems – svarbu neprisirišti prie to, ką turime. Tiems, kuriuos Dievas kviečia gyventi vadovaujantis evangeliniais patarimais, Jis duoda ir savo malonę. Tada viskas nesunku. Šio skyrelio pamoka: visada atliepti į Dievo kvietimą, niekada nepasakyti „Ne“. Dievą visada laikyti pačiu didžiausiu turtu, kurio niekas negali iš mūsų atimti. Tada tikrai nebus sunku patekti į Dievo Karalystę. Sakoma, jei nori patekti į Betliejaus Baziliką, turi susilenkti. Mat, šios Bazilikos durys buvo pažemintos, kad savo laiku arabai ant arklių į ją neįjotų. Sunku pasakyti, ką tiksliai norėjo pasakyti Jėzus kalbėdamas apie kupranugarį, lendantį pro adatos ausį. Gal tai tik vaizdingas palyginimas, o gal tą reikia suprasti tiesiogiai. Esmė čia, kad turtas pririša žmogaus širdį ir tai gali būti kliūtis, norint patekti į Dievo Karalystę. Svarbu neprisirišti prie laikinų dalykų, kitaip bus labai nelengva keliauti į anapus. Tiesa, kai kada misijai atlikti reikia priemonių ir pinigų. Svarbu tik, kad širdis būtų laisva. Jei neatsiliepiam į radikalų kvietimą, tada esame apniukę ir nusiminę. Tie, kurie viską dėl Dievo palieka, gauna šimteriopai. Tai mums gražiai paliudijo kunigas Eitvydas. 31 eilutė mums kalba, kad fariziejai save laikė pirmaisiais. Tačiau vėliau istorijoje daug pagonių juos pralenkė atsidavimu Jėzui ir Jo sekimu. Gal ir mums nereiktų džiūgauti, kai kažkur esame pastebimi ir pirmi, kad netaptume paskutiniais.

Toliau maldingai skaitome ir apmąstome Mk 10, 1-31.

Kelionėje per Galilėją (pagal šią Morkaus Evangelijos vietą atrodo, kad Jėzaus Atsimainymas įvyko ant Hermono kalno), Jėzus mokiniams jau antrą kartą kalba apie savo kančią ir mirtį. Taip Jėzus ruošia mokinius išbandymams, bet vaizduotėje susikurtas Mesijo įvaizdis jiems neleidžia išgirsti ir suprasti realybės ir įsigilinti į Jėzaus žodžius. Gal būt, apaštalai prisimena, ką jiems sakė Mokytojas po pirmos pranašystės apie mirtį ir prisikėlimą. Taigi, jie tyli ir nieko Jėzaus neklausia, nors nesupranta. Asmeniniame savo gyvenime ir mes daug ko nesuprantame, tik ar išdrįstame Jėzui viską papasakoti ir Jo klausinėti apie tai, kas mums svarbu, bet nesuprantama? Prasminga pamoka. Nesikalbant su Jėzumi kelyje, atsiranda noras bendrauti tarpusavyje. Teisingiau, noras pasirodyti svarbesniu, reikšmingesniu, lyderiu. Gal todėl tarp apaštalų kelyje kyla ginčai ir jie net nepastebi šalia einančio Jėzaus. Jis, tikriausiai, klausosi jų kalbų ir tyli. Atvykus į Kafarnaumą, labai išmintingai paklausia, apie ką mokiniai kalbėjosi tarpusavyje? Jie tyli, nes supranta, kad kelyje mokinius su Jėzumi siejo tik išorinė vienybė. Kaip ir šiomis šventinėmis dienomis Lietuvoje labai svarbios tradicijos, dovanos, susitikimai su artimaisiais. Gaila, kad ne visada lieka noro ir laiko susitikti su Jėzumi. Tada tik išoriškai vadinamės krikščionys. Jėzus gi trokšta, kad žmogus gyventų tuo, kuo tiki. Ir, pirmiausia, gyventų dvasinėje, vidinėje vienybėje su Viešpačiu. Todėl atsisėdęs moko apaštalus mažumo, nuolankumo. Moko dėl Jo priimti mažą, silpną, bejėgį, tų laikų visuomenėje niekam nereikšmingą asmenį – mažą vaikelį. Ir paaiškina, kad taip elgdamiesi, mes priimame patį Dievą. O tai jau dvasinės, vidinės vienybės su Viešpačiu ženklas. Kaip ir to žmogaus, apie kurį mylimasis Jėzaus mokinys Jonas pasakoja savo Mokytojui. Tikriausiai Dvylika su Jėzumi jaučiasi reikšmingi, vieningi, o gal net ir stiprūs. Jie net kviečia prisijungti prie savo mažos bendruomenėlės ir kitus žmones. Kad ir tą, kuris Jėzaus vardu išvarinėja demonus. Kai šis žmogus atsisako, apaštalų širdyse tikriausiai kyla nuostaba, o gal net ir pavydas. Neseniai skaitėme, kad apaštalams nepasiseka išgydyti epilepsija sergančio berniuko. Šį atsiskyrėlį lydi sėkmė, o apaštalai nesugeba kartu su juo pasidžiaugti, kad keli ligoniai pasveiko, išgijo jų dvasia. Ir vėl Jėzus mus moko – gyventi vidinėje vienybėje su Juo, kur bebūtume, džiaugtis kitų sėkme, nedrausti kitiems darbuotis. Tikriausiai, mus visus žavi ne formalūs krikščionys, bet tokios stiprios asmenybės kaip Mahatma Gandis, Raulis Folero – raupsuotųjų bičiulis, vienuolis salezietis iš Ruandos Hermanas Šulcas ir daug kitų. Krikščionių, o gal išoriškai nepriklausančių jiems. Svarbiausia, kaip mes patys elgiamės ir kur link pastūmėjame savo pavyzdžiu kitus. Jei papiktinam – pastūmėjam kitus į blogį, nuodėmę, tai esame verti griežtos bausmės. Vaizdžiai sakant, turime leisti kad užkabintų ant kaklo asilo sukamų girnų akmenį ir įmestų į jūrą. Čia norima pasakyti, kokia baisi yra nuodėmė, patys su ja turim ryžtingai kovoti, padedant Dievo malonei. Ir kitų nesuvedžioti. Kai kurie šventieji paraidžiui suprato šias Šv. Rašto eilutes. Šv. Benediktas pagundų užpultas puolė į erškėčius, o šv. Pranciškus voliojosi sniege. Mes su pragaru, ko gero, esame apsipratę, tuo tarpu šio skyriaus pabaigoje jis sulyginamas su vienu Jeruzalės slėniu, Gehena. Mat, jį žydai pavertė šiukšlynu. Čia ne tik degindavo šiukšles, bet ir sumesdavo odų atliekas, todėl nuo jo sklisdavo smarvė ir jame buvo apstu kirminų bei nuolat degė ugnis. Koks vaizdingas palyginimas, kas laukia žmogaus pragare. Kokia nuostabi Dievo dovana yra gyvenimas ir kaip svarbu kiekvieną minutę atsakingai praleisti, neužmirštant už viską dėkoti Viešpačiui! Ir dar. Mes, krikščionys, neturime prarasti sūrumo. Kaip Senajame Testamente aukos būdavo sūdomos druska, kad Dievui būtų aukojama tyra, nesugadinta auka. Apie tai galime pasiskaityti ir šioje svetainėje patalpintame laiško Diognetui ištraukoje. Jėzus kalbėjo ir apie kitokią ugnį. Viena prasmė – druska buvo valoma ugnimi, tai ir mes gal net jau žemėje ja būsime pasūdyti. Kita prasmė – krikščionis turi būti degantis uolumu Viešpačiui, kaip sakė pranašas Elijas, ir meile artimui. O koks aš esu? Geros mintys sąžinės sąskaitai.

Toliau maldingai skaitysime ir apmąstysime Mk 9, 29-50.

Dalindamiesi 9-ojo skyriaus apmąstymais, kartu su Jėzum ir trim apaštalais keliavome ant aukšto kalno, nes norėjome patirti Jo Dievystės spindesį. Juk Jėzaus Dievystė kaip tik ryškiausiai atsispindi Prisikėlimo, o dalinai ir Atsimainymo slėpiniuose. Labai gera, jei kada nors esame patyrę, kaip gera būti vien su Jėzumi. Ši dvasinė patirtis suteikia ramybės, guodžia, stiprina kančios ir sielvarto valandomis. Tikriausiai padeda ištverti ir įvairiausius išbandymus. Tik ar nepamirštame padėkoti už šitokias malones? Jėzus savo šlovę leido patirti apaštalams Petrui, Jokūbui ir Jonui. Kodėl būtent jiems – slėpinys. Jėzus pasišaukia ką nori, žmogaus protas ir puikybė neleidžia pilnai visko suprasti. Visgi, mūsų nuomone, šie trys vyrai bus arčiausiai Jėzaus žmogystės ir kančios slėpinyje Alyvų sode. Nors Jėzus pasirenka ką nori ir kada nori, bet kiekvienam skiria skirtingą misiją. Ji visai nepanaši į kitų. Kaip ir šie trys apaštalai labai skirtingi. Petras turėjo tarp apaštalų ypatingą, išskirtinį autoritetą. Kai Jėzaus nebebus kartu, Jam bus patikėta misija, išskirtinė Bažnyčios vadovo tarnystė. Jokūbas bus vienas iš pirmųjų kankinių dėl tikėjimo, jį reikia ruošti šiam netolimam įvykiui. Apaštalas Jonas – atvirkščiai, gyvens ilgiausiai iš Dvylikos, mirs, beje, vienintelis iš visų ne kankinio mirtimi. Tai jam teks sielvartauti dėl pirmųjų erezijų Bažnyčioje, bet kartu dalyvauti ir stebėti Bažnyčios augimą, Jos išsiskleidimą. Šis vyras parašys Evangeliją pagal Joną, rašys laiškus pirmojo amžiaus Bažnyčioms, parašys ir Apreiškimo Jonui knygą. Jo misija skiriasi nuo kitų apaštalų. Ji – dvasinė. Kaip ir šio skyriaus pirmos eilutės sakinys. Ką reiškia, kad kai kurie neragaus mirties, kol išvys ateinančią Dievo Karalystę? Viena iš mums visiems patikusių įžvalgų, kad tie, kurie tiki Jėzų, Jį myli ir stengiasi gyventi taip, kaip Jis moko – tik užmiega Viešpatyje, neragauja mirties. Beje, ant atsimainymo kalno su Jėzumi kalbasi Mozė ir Elijas. Mozės asmuo – ypatingas Senajame Testamente, kaip ir jo misija. Elijas – vienas iš paslaptingiausių pranašų, gyvas, su ugnine karieta paimtas į dangų, turįs ateit laikų pabaigoje. Besileidžiant nuo kalno, Jėzus liepia tylėti apie šį įvykį, juk malonė tik jiems duota, dar ne laikas ja dalintis. Geriau tyliai svarstyti širdyje. Kaip Marija, su malda ir tikėjimu. Tik apsaugok, Viešpatie, nuo fariziejiškų svarstymų, kurie remiasi protu ir puikybe, veda į išskaidymą ir ginčus. Apie tokį ginčą tarp fariziejų ir apaštalų skaitome šiame skyriuje. Ir mokomės, kad ir mes turėtume vengti ginčų, geriau liudyti, dalintis su kitais. Ir būti Dievo akivaizdoje, kai jie kyla ir nerandam kitos išeities. Na, o nuo keturioliktos eilutės kalbama apie vieno žmogaus ligą. Epilepsiją. Iki šiol dažniausiai skaitėme apie demonų apsėstuosius. Jėzus pagydo jų dvasią ir, jei žmogų vargina dar ir kūno ligos, Jėzus ir jį išgydo, padeda ligoniui. Dabar gydymo misijos imasi apaštalai. Deja, ji – nesėkminga. Apaštalai ėjo be siuntimo, tai nėra misija. Verta apie tai pamąstyti veikliems žmonėms. Ir, jei Bažnyčia nesiunčia į misiją, melsti nuolankumo. Daryti tik tai, ko nori Viešpats Dievas, nors protas gal ir priešinsis, maištaus. Beje, kol kas apaštalams stinga ir maldos. Širdies, vidinės. Mes niekada nesimelsime kaip Jėzus, Jį malda labai glaudžiai vienija su Tėvu. Visgi mokytis Jėzaus maldos turime ir galime. Juk po tokios perkeičiančios maldos su Dievu ne tik Mozės veidas švyti, bet ir mūsų apniukę veidai gali nušvisti. Net ir baisioje kančioje. Nebūtinai išoriškai. Tik su Juo meldžiantis grįžta ramybė į mūsų širdis. Ir išgydymo malonė. Be Jėzaus - mokinių, kaip ir mūsų bet kokios pastangos būna bevaisės. Ilgimės Tavęs, brangusis Jėzau, išmokyk mus melstis! Ir matyti Tave kaip savo gyvenimo Tikslą, o savo artimą – kaip Kelią pas Tave.

Toliau maldingai skaitysime ir apmąstysime Mk 9, 1-29.

Evangelijos pagal Morkų 8-ojo skyriaus 22 eilutėje rašoma, kad Jėzus atėjo į Betsaidą. Tai vienas iš tų miestų, kuriame Jis dažnai lankydavosi. Kartu su neregiu ir jo palydėtojais stebėjome, kaip Jėzus gydo. Per intymius ženklus: uždeda rankas ant galvos, patepa seilėmis. Išgydo žmogų ne iškart, bet palaipsniui, dviem etapais. Vengia viešumo, žmogų vedasi už kaimo. Daugelio žmonių dvasinis praregėjimas, akių atvėrimas irgi būna palaipsniškas. Gal todėl taip svarbu išgydytajam „neužeiti į kaimą“. Dvasine prasme – pakeisti aplinką, draugus, kad ir vėl neapaktume. Na, o buvusį neregį Jėzus ragina kol kas tylėti. „Viskam savo metas“,- taip sakoma Koheleto knygoje. Įdomu buvo svarstyti, ar Jėzus žino, kuo Jį laiko žmonės ir tik pasiteirauja, ką Jis reiškia apaštalams. O gal klausia, nes nežino, nors Jo asmenyje darniai sugyvena dieviška ir žmogiška prigimtys. Petras išpažįsta, kad Jėzus yra Mesijas. Visgi Mesijo samprata kol kas netikra, nėra aiškus Mesijo turinys. Petras, kaip ir mes, dar tikėjimo kelyje, akyse dar daug drumzlių ir Senojo Testamento įtakotų įvaizdžių. Palaipsniui ši samprata keisis. Juk ir mūsų laikmečio žmonės lengvai priima Mesijo slėpinį, Eucharistijos – sunkiau, o apie kryžiaus slėpinį daugelis nenori net girdėt. Iš tiesų, mes visi tikrai nenorime kentėt. Nenuostabu, kad ir Petras, ką tik išpažinęs Jėzaus mesijaniškumą, nenori net girdėt, kad Jėzui reiks kentėti. Dažnai kenčiančio Jėzaus slėpinys kertasi ir su mūsų mąstysena. Beje, Petras Jėzų sudrausti pasiveda šalin, bet Jis subara Petrą atsigręžęs į visus savo mokinius. Jį paragina nepriešgyniauti. Gal ir mes kartais norim priešgyniaut Jėzui gyvenime ir retai paklausiam, o kaip Jam visa tai atrodo. Kartais piktoji dvasia gali prisiartinti prie mūsų net pačio geriausio bičiulio asmenyje. Ir gundyti. Todėl svarbu pažinti Dievo valią ir nesileisti nukreipiamiems į šalį. Kaip Jėzus, kuris sako, kad mes turime būti Jo sekėjais, o ne Jis – mūsų. Gal tada nebus sunku išsižadėt savęs – savo planų, įsivaizdavimų ir atsiduoti Dievo valiai. Nebegalvoti daugiau apie save, bet imti kryžių ir su didžiule meile bei kantrybe jį nešti. Jei mes atsisakysim nešti savąją kryžiaus dalelę, ji teks Jėzui. Nesvarbu, kad nešdami kryžių galime netekti fizinės gyvybės. Juk Dievas mums visiems dovanoja tokį brangų žemišką gyvenimą, o kartu ir naują, Amžinąjį gyvenimą. Šiame gyvenime daug išbandymų, svarbu ištverti ir liudyti tikėjimą, jo neišsiginti. Pasaulis nemėgta nuoseklių krikščionių, būna jiems priešiškas. Tik nebijodami likti vieni, bet ne vieniši – su mumis visada yra Jėzus ir viską darydami dėl Jėzaus ir Evangelijos liksime nugalėtojais. Kaip ir tie kankiniai šiomis dienomis rodomame kino filme „Apie dievus ir žmones“ Skalvijos kino centre. Šis filmas - puiki mūsų skaityto 8-ojo skyriaus Evangelijos pagal Morkų pabaigos iliustracija.

Toliau maldingai skaitysime ir apmąstysime Mk 8, 22-38.

Aštuntojo skyriaus pradžioje ir kartu su apaštalais ir Jėzaus pasiklausyti susirinkusiais žmonėmis dalyvavome antrajame duonos padauginimo stebukle. Įdomu tai, kad žmonės jau tris dienas klausosi Jėzaus ir yra išalkę. Jėzus, pats dažnai būdamas alkanas, gerai supranta, kad reikia susirinkusią minią pamaitinti. Tik kuo? Apaštalai turi tik septynis kepalėlius duonos, o atsineštas maistas, tikriausiai, per tris dienas jau visas suvalgytas. Ir nors negalim pilnai suprasti, kaip miniai užteko tokio mažo kiekio duonos ir žuvų, bet faktas, kad visi buvo pasotinti. Ir dar surinkta nemažai duonos atliekų. Gal būt, čia norima pasakyti, kad Jėzus kelyje į amžinybę mus, žemės keleivius nori pastiprinti Savimi – Eucharistijos duona. Dabar kunigas Šv. Mišiose atstovaudamas Jėzų, kalba padėkos maldą, laužo duoną ir dalina susirinkusiems švęsti Eucharistijos. Ačiū Tau, Jėzau, už šį didžiulį meilės Slėpinį, kuriame ir mes dalyvauti galime! Grupelėje kalbėjome, kad neaišku, kur vyko šis duonos padauginimas, o taip pat, kur yra Dalmanutos sritis, į kurią po stebuklo Jėzus išplaukė. Gal Dekapolyje,  pagoniškame geraziečių krašte? Sunku identifikuoti tai, bet svarbu yra tai, kad Dievas visada mumis rūpinasi, su Juo nepristigsi nei palaiminimų, nei duonos. Dalijomės ir apie apie ženklus – stebuklus. Stebuklai žydams būdavo liudijimo patvirtinimas, bet iš tiesų stebuklai nelabai kam padeda įtikėti. Juo labiau tiems fariziejams, kurie ginčijasi ir nėra atviri. Tik atviriems ir nuolankiems net ir maži dalykai prakalba, o kas užsivėręs ir užkietinęs širdį – to nepaliečia net ir patys nuostabiausi stebuklai.

Kalbėdami apie raugą, svarstėme, kad mokinių, kaip dažnai ir mūsų, akys dar nereginčios, o ausys – kurčios. Jėzus raugą lygina su Dangaus Karalyste, o iš tiesų raugas yra puvimo produktas. Tad mokiniai, turėdami mažai duonos, suprato, kad jie neturėtų jos pirkti iš fariziejų ar erodininkų. Jėzus, tikriausiai, liepia saugotis veidmainystės, įtarumų, konformizmo, prisitaikymo, egoizmo, išdidumo ir pavydo dvasios. Jis norėjo pasakyti: kol aš su jumis, visko bus gana. Mokiniai tada dar nesuprato Jėzaus žodžių. Ir ženklų. Iš tiesų, kur yra Jėzus, ten visiems užtenka duonos ir dar visuomet lieka trupinių. Deja, Jėzus galvoja apie vieną, o apaštalai – visai ką kita. Kaip liaudies patarlė sako: vieni apie ratus, kiti apie batus... Jėzau, mokyk mus Tavo Žodžiui plačiai atverti savo širdžių duris, teisingai Tavo pamokas suprasti ir išmintingai pagal jas gyventi.

Toliau maldingai skaitysime ir apmąstysime Mk 8, 1-21.

Skaitydami 7-ojo skyriaus pradžią, pastebėjome, kaip greitai sklinda Geroji Naujiena, kurią skelbia Jėzus. Juk tada niekas net ir nesvajojo apie internetą, TV, radiją, spaudą. Tad kaip svarbu liudyti tai, kuo gyveni. Net ir iš toli atvykusiems priešiškai nusiteikusiems fariziejams bei Rašto aiškintojams. Juk svarbu ne ritualiniai apsiplovimai, ne vien išorinė švara, bet, pirmiausia, dvasios švara. Kaip sakė Čechovas: „Žmoguje viskas turi būti gražu – ir veidas, ir drabužiai, ir jausmai, ir siela, ir mintys“... Tokiais daromės pamažu bendradarbiaudami su Dievu, iš Jo malonės. Fariziejiška veidmainystė ir nuodėmė suteršia žmogų. Svarbu laikytis ne negyvos raidės, bet Dvasios įkvėpimų. Jėzaus mokiniai daug keliauja, gyvena panašų gyvenimą kaip žydų protėviai klajokliai. Visgi ne išorinė nešvara suteršia žmogų. Dievas mato mūsų širdies gelmes, o iš jos išeina bet koks blogis, nuodėmė. Aiškinomės 21–22 eilutėse išvardintas kapitalines nuodėmes, ypač ką galėtų reikšti neišmanymas, begėdystė. Tai kartu nebloga paskata mums padaryti sąžinės sąskaitą ir advento metu susitaikyti su Dievu, išpažįstant savo nuodėmes. Juo labiau, kad galime žmogų apvogti ne tik realiai, bet ir dvasine prasme. Panašiai ir su kitomis nuodėmėmis. Jėzau, tik Tu gali išgydyti mūsų sergančios širdies žaizdas! Gal todėl budri pagonės moters ausis ir dėl dukros ligos skausmo perverta motinos širdis greit sužino apie Jėzaus atvykimą į pagoniškas Tyro sritis. Nuolankiai parpuolusi prieš Jėzų, ji maldauja padėti netyrosios dvasios apsėstai jos dukrai. Jėzus pagydo moters dukrą iš toli, prieš tai paaiškinęs, kad Jis pirma atėjo gelbėti pražuvusių izraelitų. Pagonės motinos nuolankumas stulbina. Ji tiki, kad pagonims, kuriuos žydai laikė šunimis, pakaks nuo vaikų likusių trupinių. Moters tikėjimas ir pasitikėjimas padeda jos mergaitei pasveikti. Ir mus visus Dievas kasdien apipila savo malonėmis, tik ar pastebime jas? Ar esame už jas dėkingi Jėzui? Ar išliekame nuolankūs, kai Jėzus, kitaip nei mums norėtųsi, atliepia į mūsų prašymus? Pagydęs mergaitę, Jėzus ir vėl toliau keliauja pagoniškojo Dekapolio kraštan. Džiaugiamės kartu su kurčnebyliu jo draugais, atvedusiais ligonį pas Jėzų. Kokia prasminga pamoka mums – vesti kitus pas Jėzų. Tik keista, kad kurčiojo draugai duoda nurodymus Jėzui, kaip Jis turi gydyti. Jėzus puikiai supranta šio žmogaus skausmą. Jis žino, kad šią negalią turintiems labai svarbūs ne žodžiai, bet vaizdai ir prisilietimas. Tad pasivedęs nuošaliau nuo smalsių akių, tarsi menininkas ir Kūrėjas, atveria kurčiojo ausis ir seilėmis paliečia nebylio liežuvį. Mums tai gal nelabai priimtina, bet tų laikų medicinoje buvo paprotys gydyti seilėmis. Seilės dezinfekuoja, jomis pats žmogus gydydavo kartais netgi savo žaizdas. Tai labai intymu. Paliesdamas seilėmis ligonio liežuvį, Jėzus parodo jam artimumą ir norą padėti. Gaila, bet šiai laikais per seiles galima užsikrėsti ir labai pavojingomis ligomis. Jėzus pagydo kurčnebylį pažvelgęs į dangų ir ištaręs vienintelį žodį. „Atsiverk!” Išgydo išorę, kad atsivertų pasveikusiojo klausa Dievo Žodžiui ir, kad galėdamas kalbėti, jis pirmiausia šlovintų ir dėkotų šiam nuostabiam Gydytojui. Tiesa, po išgydymo Jėzus liepia tylėti, bet ar galima tai daryti patyrus tokias Dievo dovanas? Dėkingumo kupinomis širdimis Dekapolio krašto žmonės skelbia, kad Jis visa gerai padarė. Tai primena žmogaus sukūrimą. Tada buvo labai gera. Ir čia kurčnebylys tarsi naujam gyvenimui sukurtas. Svarbu, kad ir mūsų juslės būtų sveikos ir kad mums rūpėtų ne tik sveikas kūnas. Dabar adventas, tad labai tinkamas laikas pasirūpinti ir savo vidiniu išgydymu. Pradedant Atgailos sakramentu nesustoti, bet mažais maldos, tikėjimo, vilties ir meilės žingsniais pasveikusia širdimi keliauti link Įsikūnijimo Slėpinio. O gal ir toliau – su Juo, jokiu būdu ne vienam, gal ir link Kryžiaus, vedančio į pergalingą Prisikėlimą. Ir už viską neužmiršti dėkoti.

Toliau maldingai skaitome ir apmąstome Mk 7 skyrių

Apaštalai, atlikę jiems pavestą misiją, skuba pas Jėzų pasidalinti tuo, kas buvo įvykę.  Mes savo gyvenime irgi darbuojamės, todėl savo sėkmėmis ir nepasisekimais turėtume dalintis, gal pirmiausia stengtis Jėzui atsiverti. Matome kaip Jėzus įdėmiai juos išklauso. Taip pat pastebi, kad apaštalai turi pailsėti. Fiziškai ir dvasiškai. Tad paragina plaukti su valtim į dykumą.  Visgi jų planai staiga virsta aukštyn kojom.  Prie Galilėjos ežero viskas matosi kaip ant delno.  Išplaukiančius pastebi minios žmonių. Jie susirenka į dykumą, nes nori išgirsti Žodį, numalšinti  širdies troškulį. Jėzus tai pastebi. Kaip ir mūsų ieškojimus bei dvasios alkį Jis mato ir į tai atliepia. Juos moko gyvu Žodžiu, o mus maitina Dievo Žodis, kai švenčiame šv. Mišias. Svarbu čia mūsų pastangos – tuo Žodžiu gyventi. Jėzus nepasitenkina tik mokymu. Jam rūpi, kad iš toli atėjusieji būtų pasotinti. Ir mes turime rūpintis tiek dvasia, tiek ir kūnu. Tik kūno poreikiai neturi nustelbti dvasios. Krikščionis privalo pasirūpinti stokojančiais. Negalėjome nesistebėti Jėzaus ir apaštalų kasos dydžiu. Joje tik 200 denarų, o denaras tais laikais Izraelyje – dienos uždarbis. Tikriausiai ir mums svarbu darbuotis ir turėti tai, kas būtina šiai dienai. Ir svarbiausiems reikalams. Lobiai į anapus nepalydi, jų į amžinybę nenusinešim. Nelengva išlaikyti pusiausvyrą tarp kūno ir dvasios poreikių šių dienų pasaulyje. Jėzus duonos stebuklą padaro dykumoj, bet ten ...gausu žolės. Tai septynių šaltinių vieta. Kas buvo nuvykęs į Izraelį, sako, kad tai liudija Evangelijos autentiškumą. Svarstėme, kaip vyko pats stebuklas. Įdomi vieno protestanto mintis, kad apaštalams dalijantis 5 kepalėliais duonos ir 2 žuvimis, ir žmonės daro tą patį. Traukia iš kišenių tai, ką turi ir tuo dalijasi. Juk kai su meile tuo trupučiu dalijamės, tai visiems ir užtenka. Žavi Jėzaus paprasta pamoka mums – mylėkite ir dalinkitės tarpusavy. Tai tik viena nuomonė, bet galime galvoti ir kitaip. Juk kiekvienas stebuklas – kartu ir šiek tiek slėpinys. Beje, yra manoma, kad šiuo atveju ir Jėzus išgyvena gundymą. Būti karaliumi ar eiti kryžiaus keliu... Jis pasirenka pastarąjį. Minia gi valgo maistą ne bet kaip, bet susodinta būriais po 50 ar 100. Kaip ir Mozės padėjėjais buvo tūkstantininkai, šimtininkai ir dešimtininkai. Jėzus mėgsta tvarką. Gaila, kad Bažnyčioje kartais vyrauja chaotiška, neorganizuota, padrika minia... Visi pastebėjom, kad Jėzus prispyrė mokinius irtis į kitą krantą. Pats gi tuo laiku atleidžia minią. Įdomu, kaip Jis taip padarė? Pasislėpė nuo minios? Tik spėlioti galime kaip buvo iš tikrųjų ir Jo išradingumu. Atleidęs žmones, Jėzus kopia į kalną. Jis trokšta maldoje susitikti su Tėvu. Malda Jėzų gaivina, stiprina, teikia jėgų. O kokia mūsų malda? Jėzus meldžiasi iki paryčių, bet neužmiršta ir mokinių reikalų. Pastebi, kad jiems pučia priešingas vėjas. Gal jis priešingas, nes mokiniai pasidavė pasaulio dvasiai? Kaip ten bebūtų, Jėzus skuba padėti. Mes be Jėzaus irgi sunkiai iriamės pirmyn. O mus, kaip tąsyk mokinius, Jėzus provokuoja. Šauktis Jo. Kitaip praeis vandeniu pro šalį. Bus palaikytas šmėkla ir neatpažintas, kaip apaštalams kad atsitiko. Jėzui atsidūrus mūsų valtyje, nurimsta viskas – protas ir širdis. Jo, Karalių Karaliaus, klauso jūra ir vėjas, o mus Jis drąsina ir ragina nebijoti. Ir dar. Pastebėjome, kaip svarbu pasidalinti savo liudijimais, patyrus Dievo malones. Koks reikalingas ir įspūdingas buvo žymaus dainininko Paddy Kelly liudijimas Aušros Vartų atlaiduose. Kaip ir kraujoplūdžiu sergančios moters liudijimas. Tada jis padrąsino ir kitus ligonius liestis prie Jėzaus apvado. Be abejo, gydo Jėzaus paprastumas ir nuolankumas, ne apvadai. Fariziejų apvadai platesni už Jėzaus, bet niekas nenori liestis prie jų. Fariziejai juk pilni puikybės ir egoizmo. Todėl jie tik atstumia žmones. O kas mūsų širdyse gyvena: paprastumas ir užuojauta kitiems ar išdidumas ir savimeilė? Jėzau, padaryk mūsų širdis panašias į savo!

Jėzui pagailo minios... "Jie tarsi avys be piemens". Susodinęs juo mokė, laužė ir dalijo duoną. Jau 2011 metų Kryžiaus Auka matina milijonines minias. Kristus, Visatos Valdovas, jau trečią tūkstantmetį mūsų Ganytojas.

Jis tyliai ėjo ežero paviršiumii. Įlipo į valtį. Jis ateina kasdien, kiekvieną akimirką. Ir Jo vis daugiau. Vakar giedojome - "jau žingsniai girdėt..."

Skaitant apie duonos dalinimą stulbina Jėzaus beribis dosnumas. Praeitą kartą skaitėme apie tai, jog išleisdamas mokinius mokino, jog darbininkas vertas savo valgio, tačiau sau neprašo nė tokio kuklaus užmokesčio, bet apdovanoja juo klausiusius...

Toliau maldingai skaitysime ir apmąstysime Mk 6, 30-56.