DĖMESIO!!!

Kun. Eitvydas su Galilėjiečių bendruomene

meldžiasi Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje.

Šv. Mišios kasdien (taip pat ir sekmadieniais) 17 val.

Kol bus šis skelbimo prierašas,

šeštadieniais 17 val. – Mišių nebus,

nebent atskirais išimtinais atvejais.

DĖMESIO. Šiame puslapyje galite rašyti tiesiai į šį svetainės skyrių, tereikia žemiau paspausti nuorodą Paskelbti pranešimą, užpildyti visus atsivėrusius laukelius ir lango apačioje paspausti mygtuką Pateikti.

REKOLEKCIJŲ ĮSPŪDŽIAI

Paskelbti pranešimą
Pavadinimas *
Vardas *
Turinys *
Saugos kodas * Saugos kodo paveikslėlisAtnaujinti paveikslėlį
   
 

Dalia N.: Rekolekcijų atsiliepimai

Man rekolekcijos (lot. recollectio – vidinis susikaupimas) tai dvasinė atgaiva, tai dvasinio savęs ugdymo kelias, ėjimas kartu su kitais bendraminčiais žmonėmis link Dievo, kuris padeda atrasti tiesą, suteikiančią prasmę mūsų gyvenimams, tai savo tikėjimo gyvenimo ir ryšio su Dievu atnaujinimas tylos ir maldos aplinkoje. Rekolekcijose turime „leisti kalbėti Aukščiausiajam, Jį išgirsti, bendrauti su Juo, o meilei žodžių nereikia – bendraujama širdimis“, – kalbėjo mums rekolekcijų vadovas kunigas E. Merkys.

2010 m. rekolekcijose, nagrinėdami Laišką žydams, mąstėme apie Jėzų – Vyriausiąjį kunigą. Šių metų rekolekcijų tema buvo „Visuotinė tikinčiųjų kunigystė“. Gilindamiesi į 1 Pt 2, 1-10; Iš 19, 1-15; Apr 1, 1-8; 4 ir 5 bei 20 skyrius ir į kitas šv. Rašto vietas, mąstėme apie tai, koks mūsų pašaukimas, koks mūsų santykis su Jėzumi ir su vienas kitu, kokia mūsų auka, kokia mūsų kunigiškoji tarnystė. Visi tikintieji, per krikštą savo atgimimu ir Šventosios Dvasios patepimu yra kviečiami „statydintis į dvasinius namus, tapti šventa kunigyste ir visais krikščionio darbais atnašauti dvasines aukas ir skelbti šlovingus darbus To, kuris pašaukė juos iš tamsybių į savo nuostabią šviesą (1 Pt 2, 5 – 10)“.

Šios rekolekcijos man prasidėjo išbandymais. Iki pat rekolekcijų pradžios buvau bandoma skausmu ir apsisprendimu. Sesių skatinama nuvykau į rekolekcijas ir jau pirmąją jų dieną išbandymai baigėsi, kaip ir jų nebuvę. Suprantu, jei statysime savo gyvenimus ant tvirto Kristaus pamato – nieko nebijosime ir mūsų širdyse įsigalės Kristaus ramybė, kurią galėsime nešti ir kitiems skelbiant Viešpaties Žodį, Juo gyvenant bei vienijantis Jame per šv. Dvasią. Rekolekcijose buvau sustiprinta Jo meilės žvilgsnyje, meldžiau padėti kuo dažniau būti Viešpaties akivaizdoje, Jį garbinti savo darbais, žodžiais, mintimis, gyventi pagal Jo valią.

Kaip gera, atsiskyrus nuo pasaulio triukšmo, būti kartu su Mūsų Viešpačiu!

Už viską esu dėkinga mūsų kunigui E. Merkiui, sesėms ir broliams, o labiausiai – mūsų Meilės ir Vilties Dievui, Jėzui Kristui! Aleliuja!

Antradienis, 2011 Rugpjūtis 23 10:50

Daiva U.: Po bendruomenės rekolekcijų

Džiaugiuosi tapusi Galilėjiečių bendruomenės nare. Jaučiu didelę atsakomybę.

TIK ĖJIMO ŽINGSNELIAI

Ne tik duona gyvas žmogus. Taip, ji būtina kūnui pasotinti ir neabejotinai to reikia. Tačiau mūsų siela, mūsų širdis, mūsų tikrasis gilusis „aš“ irgi reikalauja dėmesio bei atgaivinimo ir pripildymo.

Poilsis Dieve ir su Juo – taip vadinu rekolekcijų laiką, kuomet visi rūpesčiai yra sudedami į stalčiuką ir paliekami laukti savo laiko. Pasiduodu dvasios vedimui.

Kunigas E. Merkys mums, Galilėjiečių bendruomenės nariams ir einantiems kartu naujokams, pristato rekolekcijoms rūpestingai iš anksto parinktas temas – krikščionių visuotinė kunigystė, altorius, Dievo gailestingumas, po to nurodo šv. Rašto vietas, kurios paruoš mūsų širdis susitikimui su Dievu.

Kiekvienas išeiname į savo kambarėlį. Visa apimanti tyla apgaubia savo nėriniuota skraiste, pro kurią retsykiais atsklinda paukštelio giesmės, svirplio melodijos. Skaitau Šv. Raštą ir pradedu kelionę į savo gilumą, kur visada susitinku Dievą. Kyla pokalbis, užsimezga dialogas su pačia savimi, o gal ir su Juo? Kaip mažiau pačiai kalbėti, svarstyti, siūlyti? Dažnai man kyla klausimai – kodėl žmogus toks neatsakingas savo veiksmuose? kodėl labai dažnai mano, kad tik jis yra teisus ir viską žinantis? kodėl tiek daug melo? besaikio turto siekimo? kodėl valstybė nepadeda šeimai tvirtėti, kad joje augtų tvirtą dorovės, darbštumo, atsakingumo pagrindą turintys Tėvynę branginantys vaikai, kurie yra mūsų ateitis? Kodėl viešose erdvėse – televizijoje, radijuje, spaudoje, žurnaluose – kaip siektinas ir normalus gyvenimas rodomas ištvirkavimas, daugkartinės vestuvės ir skyrybos, visais būdais skatinamas besaikis vartotojiškumas dalinat momentines paskolas net moksleiviams, kurie niekur nedirba? Kodėl toleruojamas vairuotojų chuliganizmas keliuose? Kodėl nesutramdomas žulikavimas, plėšimai ir kt.? Kodėl valdžia tokia nekompetetinga ir atitrūkusi nuo eilinio žmogaus poreikių? Ateina atsakymas – patys pasidarėme dievukais ir sukūrėme šią anti-karalystę, kurioje vis mažiau gėrio, šilumos, pasiaukojimo dėl kito. Nenoriu tokioje gyventi, tačiau turiu gyventi.

Gyvensiu kaip pagrindą turėdama Jėzų Kristų – Dievo sūnų, kuris gimė prieš 2000 metų, tarnavo žmonėms, savo pavyzdžiu mokė juos išminties, ramumo, jautrumo. Silpnumo akimirkomis pasitaiko, kad supykstu, įžeidžiu ar įsižeidžiu, nepasistengiu kitą suprasti, atjausti, nesurandu kitam laiko, tačiau žinau, kad suklupus prašysiu Dievo pagalbos ir pajėgsiu pakilti, eiti. Jis ne tik už kitus, bet ir už mane buvo nukryžiuotas. Žiūrėdama į Jį, Nukryžiuotąjį,  „atrandu“ savo nuodėmes, jas išgyvenu, stengiuosi kuo greičiau atlyginti padarytą skriaudą ir gyventi teisingiau, jautriau, išmintingiau. Tokiu metu itin išgyvenu reikšmę pasakymo, kad „nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15,13). Ar aš esu Jėzaus draugas, kuris už mane atidavė gyvybę, atidavė tam, kad suprasčiau savo nežmoniškus poelgius, juos ištaisyčiau ir pradėčiau stengtis gyventi saugant, puoselėjant tai, kas gera? Šiandien jaučiu kad tai yra tiesa – Jėzus yra mano mokytojas, kuriuo noriu sekti, tiesiog išgyvenu tai. Be Dievo gyventi nebemoku ir nenoriu. Trokštu būti nuolat augančiu krikščionimi, kuriam rūpi kas liks po jo. Nebegaliu tik savyje laikyti Dievo pažinimą, noriu tarti visiems, o ypač netikintiems žmonėms (bet kokio amžiaus) – ieškokite tikrojo savęs savyje ir ... rasite Dievą. Jis tikrai yra, Jis tikrai gyvas, Jis tikrai sukūrė mus ir sutvėrė žemę ir gėrybes mums. Tik sumaniai ir pagarbiai tuo naudokimės. Tikėkime Evangelija, semkimės joje gyvenimui būtinos išminties. Kuo anksčiau, tuo geriau.

Paskutinę rekolekcijų dieną 2011-08-17 buvau iškilmingai priimta į Galilėjiečių bendruomenę. Skruostais riedėjo tyrumo ašaros kaip padėka Dievui, širdyje netilpo dėkingumas kunigui E. Merkiui ir tikėjimo broliams ir sesėms už tai kad jie yra, už tai kad jie gyvena žiūrėdami į Jėzų ir stengiasi gyventi taip, kaip Jis mokė. Su malda ir Dievo vedimu. Aš jungiuosi prie jų.

Pirmadienis, 2011 Rugpjūtis 22 19:50

 

Powered by Phoca Guestbook

Galilėjiečių bendruomenės vadovą

kun. Eitvydą Merkį galite rasti

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje:

kasdien pusvalandį prieš ir tuojau po 17 val. šv. Mišių;

sekmadieniais ir šventadieniais nuo 16.00 iki 18.00 val.

Išpažinčių kunigas klauso kasdien pusvalandį prieš Mišias.

Ilgesniems dvasiniams pokalbiams reikia su juo susitarti iš anksto.

Kalendorius
loader
Ypatingos maldų intencijos
Prašymai pasimelsti (intencijos)
Klausimas apie rekolekcijas

Kas buvo įdomiausia rekolekcijose "Krikščioniško gyvenimo dienos"?

Prisijungimas
Lankytojai
443841
ŠiandienŠiandien153
VakarVakar476
Šią savaitęŠią savaitę2154
Šį mėnesįŠį mėnesį11432
VisoViso443841
Statistik created: 2017-11-24T01:28:12+00:00
US
Lankosi svečių 24
Lankosi narių 1
Straipsnių peržiūrėjimai
1862383

Galilėjiečių bendruomenė meldžiasi

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje

kasdien 17 val. Mišiose.

Sekmadieniais bei šventadieniais,

taip pat šeštadieniais

16.30 val. gieda Vakarinę

17 val. švenčia šv. Mišias