Po kančios tamsos begalinė prisikėlimo šviesa. Kaip angelas pranešė džiugią žinią apie Jėzaus įsikūnijimą, taip dabar angelas paskelbia, kad Jėzus prisikėlė. Išsigandę jo, sargybiniai – jėgos žmonės – pastiro iš baimės, o moterys išsigando džiugiai. Angelas kreipiasi išskirtinai į moteris: „Jūs nebijokite“, nes jos ieško Jėzaus. O sargybiniai, dalyvavę tame pačiame įvykyje, papirkti dideliais pinigais ir gelbėdami save, paskleidė melą, kuris pasklidęs ir iki mūsų dienų; pirmas žingsnis į neteisybę, po kurio seka ir kiti žingsniai.

Angelas ragina moteris „skubiai“ duoti žinią: skubiai bėkite ir skelbkite džiugią žinią, kurios negalima laikyti; Jėzus mirė, bet tu neužsibūk toje kančioje – Jėzus prisikėlė, skubėk...

Jėzus „eina pirma jūsų“ – Jėzus turi savo kelią. Mokiniai gali pasirinkti: eiti paskui Jį arba ne. Kur eina Jėzus ir kur aš einu: paskui Jį ar kitur?

Moterų susitikimas su prisikėlusiu Jėzumi įvyksta paprastame, buitiniame dalyke – lankant kapus. „Sveikos“ – lyg nauja pradžia. „Nebijokite“ – norisi, kad Jėzus vis tai kartotų. Nebijoti atsiduoti meilei, šviesai.

Jėzus, prieš mirtį sakęs, kad jau nebevadina mokinių tarnais, bet draugais (plg. Jn 15, 15), dabar juos pavadina broliais: jie tapo kraujo broliais, nes buvo atpirkti Jo švenčiausiuoju krauju.

Moterys ir mokiniai pagarbino Jėzų, parpuldami ant žemės, – atpažino Jėzuje Dievą. Pradžioje mokiniai tik sekė Jėzų, bet Jo negarbino kaip Dievo. Reikėjo kančios, kad pradėtų Jėzų garbinti.

„...krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ – apreiškiama trijų dieviškųjų Asmenų lygybė. Dievo išganymo planas – bendras Švenčiausiosios Trejybės darbas.

Dabar mokiniai siunčiami skelbti Evangeliją. Ta paskelbta žinia – kaip Dievo mums duotas talentas: negaliu imti malonės veltui, priėmėme Dievo žodį, dabar turime juo gyventi ir skelbti savo aplinkoje.

Jėzus, savo krauju nuplovęs ir plaunantis mano nuodėmes, – Jis yra gyvas, Jis yra kiekvieną dieną tarp mūsų. Kad tik Jį atpažintume, neišsigąstume ir neišsibėgiotume, eitume ir skelbtume.

Jėzų veda pas Pilotą

„Surišę nuvedė ir atidavė jį valdytojui Pilotui.“ Žmogus surišo Jėzų – Dievą, kurio rankos gydė, maitino, laimino...

Išdaviko galas

Judas bandė atitaisyti savo išdavystę: „Nusidėjau išduodamas nekaltą kraują“ – ir nebegali. Kaip viską turi daryti apgalvotai, kad nepadarytum neatitaisomo dalyko. Judas labai gailėjosi, bet tas gailestis jo neišgelbėjo, jis pasitraukė, nes nuėjo ne pas Jėzų... Jėzaus išdavystė – atmetimas veda į mirtį.

Jėzus Piloto teisme

Jėzus kaltinamas tylėjo. Nėra lengva nesiteisinti, kai tave kaltina. Bet po Jėzaus mirties prabils visa kūrinija: visą kraštą apgaubs tamsa, drebės žemė, skeldės uolos.

Jėzų išdavė iš pavydo, neturėdami konkrečių kaltinimų, negalėdami įvardinti nieko rimto. Minia pasirinko garsų kalinį Barabą (garsų blogais darbais). Žmonių aklumas ir begalinė Jėzaus didybė, meilė šalia vargano žmogaus. Jėzaus atmetimas ir visiškas, tylus Jėzaus atsidavimas Tėvo valiai. Tai labai įpareigoja nebūti šone, nuošalyje.

Patyčios

Patyčios – kaip velnio sėkla – tyčiotis iš kito. Kūrinys tyčiojasi iš Kūrėjo. Kiek Jėzus iškentė – ne tik kankinimų, bet ir patyčių. Tyčiojosi ir iš Jėzaus, ir iš Tėvo: „...tad teišvaduoja jį dabar, jeigu juo rūpinasi.“

Laidojimas

Juozapas iš Arimatėjos padarė ne kokį didelį žygdarbį, bet tai, ką turėjo padaryti. 

Patepimas laidotuvėms

Kai moteris Jėzui ant galvos išpylė brangų aliejų, ar tuo besipiktindami mokiniai išgirdo Jėzaus žodžius: „...ji tai padarė mano laidotuvėms.“ Kvapųjį aliejų buvo galima gerai parduoti, bet tada jis nebūtų panaudotas pagal paskirtį. Ir gyvenime geriausius, brangiausius dalykus turi panaudoti pagal paskirtį – Jėzui. Bet dažnai to nepadarai.

Išdavystės kaina

„Ką man duosite, jeigu jį išduosiu jums?“ Jėzus tarsi padedamas ant svarstyklių ir žiūrima, kas nusvers, kas man iš to?

Paskutinė vakarienė

„...vienas iš jūsų mane išduos.“ Mokiniai kiekvienas pasitikrina, ar ne jis, nes kiekvienas kažkiek išduoda. Jėzus net ir Judo nesistengia sulaikyti, duoda laisvą valią, bet įspėja, duoda šansą apsigalvoti. Judas jau nusprendė ir niekas jo sprendimo nepakeis – jo siela užrakinta.

Alyvų kalne

Mokiniai negalėjo nematyti, kaip Jėzus sielvartauja, bet jie užmigo, nes norėjo dvasinio komforto, nepasidalino su Jėzumi Jo skausmu.

Daug kas pasako: „Tebūnie, Dieve, Tavo valia.“ O jeigu ta valia – vienatvė, kančia? Ar tikrai tai sakai nuoširdžiai? Jei priimi Dievo valią, tai ateina ir sustiprinimas, kad pajėgtum ją įvykdyti.

Jėzaus suėmimas

Jėzus išdavikui pasako: „Bičiuli...“ Ar mes taip pasakytume?

Petras išsigina Jėzaus

Kiekvienas iš mūsų gali pasielgti kaip Petras, kai pasaulyje imi ir išsisuki: „Ne, aš Jėzaus tikrai nepažįstu.“ Petras išsigąsta vienos paprastos tarnaitės, po to kitos. Kaip dažnai ir mūsų baimės būna nepagrįstos.

Palyginimas apie dešimtį mergaičių

Mes esame žibintai, alyva – tai Dievo meilė, gyvas tikėjimas, tai pats Jėzus, Jis mus nušviečia. Todėl protingosios mergaitės ir nedavė alyvos, nes jos gali duoti tik Dievas. O paikosios alyvos išeina ieškoti į pasaulį. Joms grįžus, jaunikis neatidaro: „...aš jūsų nepažįstu!“ Nes jos pačios nesistengė pažinti Jėzaus, ieškojo ne Jo.

Dievas labai mėgsta tvarką: niekada negali kažko atidėlioti rytdienai. Jei pasiėmei žibintą, pasiimk ir alyvos, nuolat kurstyk, kad nebūtų tokios situacijos, kai gali alyvos pritrūkti.

Kada nors ateis pabaiga ir tu būsi nepasiruošęs, tada skubėsi, bet nespėsi ir išgirsi: „Aš jūsų nepažįstu.“

Palyginimas apie talentus

Talentai – pavojingas dalykas, vedantis į puikybę. Nelengva jais naudotis pagal Dievo valią, suprantant, kad tai yra Dievo dovana, o ne mano nuopelnas.

Ištikimas tarnas – ištikimas Dievui, nes yra daug apdovanotų, besidarbuojančių, bet jų darbai nestato Dievo karalystės. Jie dirba tik sau, savo gerovei, dėl savo garbės. Pelnyti kitus talentus – pelnas gaunamas ne kaupiant, bet dalijant.

Jei tau davė vieną talentą, reikia įdėti darbo ir pastangų, kad uždirbtum kitą. Kodėl žmogus užkasė gautą talentą ir nepanaudojo? Iš baimės. Labai daug dalykų nepadarome iš baimės, trūksta pasitikėjimo Jėzumi. Būna žmonių, kurie įkalinti savo talento, įkalinti puikybės, garbės troškimo – ir taip jie talentą užkasa. Jei užsidarai savyje, talentas užgožia žmoniškumą, meilę kitam žmogui.

Paskutinis teismas

Pirmieji (stovintys dešinėje) tiesiog darė gera, nesipuikuodami, negalvodami, kam ir dėl ko daro. Antrieji (stovintys kairėje) padėtų tik tada, jei tai būtų pats Viešpats. Jei netarnauji vargšui – netarnauji ir Viešpačiui.

Ištroškusį pagirdyti – gal ne tik vandens paduoti, bet atvesti į tikėjimo kelią.

Visada atrodė, kad lyg šalia ir nėra tokių vargšų? Jėzus kviečia: apsidairyk aplinkui atidžiau ir pamatysi. Visada atsiras, kam reikia gero žodžio, pagalbos.

Būsimųjų nelaimių pradžia

Paskaitai, ir visi pasaulio rūpesčiai pasidaro tokie maži... Jei tai įvyktų rytoj, ką aš daryčiau šiandien? Bet taip ir reikia kasdien gyventi.

Baisus Jeruzalės likimas

Ir Jeruzalė, ir šventykla buvo sugriautos, nors niekas neįsivaizdavo, kad taip gali būti. Jėzus įspėjo, įspėjo iš meilės, kad Dievą mylintys žmonės pasiruoštų. Dievo gailestingumas – Dievas nenori žmonių žūties. Ir dabar Dievas nuolat įspėja, kad žmonės keistų savo gyvenimą.

„Bet dėl išrinktųjų tos dienos bus sutrumpintos“. Gera, kad pasaulį nematomu būdu palaiko šventųjų malda.

Žmogaus Sūnaus atėjimas

Vienoje pusėje labai juoda, o kitoje – Dievo ženklas, šviesa, ramybė. Baugina, bet ir teikia vilties: jei būsi atviras Dievui, Jis pasirūpins.

„...o visos žemės tautos ims raudoti.“ Tai žmonijos praregėjimas – atgaila, kuri turėjo išsilieti dar tada – žvelgiant į Nukryžiuotąjį.

Atėjimo laikas

Tos valandos nežino net Sūnus. Galbūt tai priklauso ir nuo žmonių elgesio (kaip pranašo Jonos istorijoje).

„...nepraeis nė ši karta, iki visa tai įvyks.“ Kiekviena karta šiuos žodžius skaito, kaip skirtus jai; kiekviena karta tikisi ir laukia.

Raginimas budėti

„Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite.“ Žmonės laukė nuolat, visais amžiais – reikia kantrybės, budėti, melsti. Tai perduodama iš kartos į kartą: žmonės neužmiršo, nenustojo budėti ir laukti.

„Dvi mals vienomis girnomis, ir viena bus paimta, o kita palikta.“ Labai svarbu ne tik, ką darai, bet ir intencija. Gal Dievas rinksis pagal tai?

Jėzus tas dienas palygina su Nojaus dienomis. Nojus budėjo ir buvo išgelbėtas, nes nuolat klausė Dievo balso ir vykdė Jo valią, todėl jam tai nebuvo staigmena; jis žinojo, ką daryti, ir darė, kai kiti gyveno net nesusimąstydami.

Palyginimas apie tarnus

Negali užmigti, visada turi budėti, melstis, kad nebūtum kaip tas tarnas, kuris užsimiršo. O užsimiršti gali greitai, nes labai daug pagundų. Budėti ir darbuotis, atliekant paprastas, kasdienes savo pareigas. Duok, Dieve, pastangų budėti ir išlikti Tavo malonės akivaizdoje.

Veidmainystė

Mūsų laikais irgi labai daug fariziejų, gal ir aš toks būnu. Viena kalbame – kita darome, viena sakome – kita galvojame. Kaip išlaikyti vienybę – būti vientisu. Reikia valios, o šiais laikais ir drąsos.

Fariziejai labiau myli save, o atgailaujantys nusidėjėliai myli Dievą.

Perspėjimas Jeruzalei

„Jeruzale, Jeruzale“, – Jėzus liūdi dėl Jeruzalės, dėl žmonijos. Tokia didelė Dievo meilė, Jis vis pasigali, perspėja žmones, siunčia pranašus, bet jie atstumiami, gal iš nesupratimo. Žmonės neklauso, nemato ženklų, gyvena tik savo rūpesčiais, nesusimąsto: gal tai yra Dievo kvietimas, įspėjimas? 

Karalaičio vestuvės

Dievas kviečia švęsti dangišką puotą, bet žmogus renkasi darbą, savo reikalus. Ir taip visas žmogaus gyvenimas (net sekmadieniai) virsta triūsu, vargu, nors Dievas nori mūsų laikui suteikti kitokią prasmę, nušviesti savo šviesa, džiaugsmu.

Didžiausias įsakymas

Įstatyme didžiausias įsakymas – mylėti Dievą visa širdimi, antrasis įsakymas – mylėti savo artimą. O Įstatyme svarbiausia: teisingumas, gailestingumas ir ištikimybė (plg. Mt 23, 23). Turime melsti, kad labiau atvertume širdį ir pats Dievas padėtų mums tai įgyvendinti, nes be Jo pagalbos tai neįmanoma.

Įžengimas į Jeruzalę

„...atsakykite: „Jų reikia Viešpačiui, ir iš karto juos paleis.“ Reikia Viešpačiui – ir niekas nesipriešina: eina, daro, leidžia (paimti asilę su asilaičiu). Kad ir aš daryčiau tai, ką Viešpats pasako.

Didžiausia minia pasitinka Jėzų, tiesia drabužius. Ką aš paaukočiau Jėzui?.. Didžiausia dovana Jėzui – atverti savo širdį.

Pasmerktas figmedis

„...jeigu turėtumėte tikėjimo ir nesvyruotumėte...“ Gal tai ir yra atsakymas apie tikėjimą kaip garstyčios grūdelį: atrodo, kad lyg ir turi tokį tikėjimą, bet jei svyruoji, nieko ir nelieka. Jei svyruoji, negali sakyti, kad tiki.

Tikėjimo išbandymas – visada turi melstis, budėti ir nepalikti tuščios vietos, į kurią galėtų ateiti piktasis, neduoti pagrindo piktajam įsiterpti.

„Visa, ko tikėdami melsite, – gausite.“ Kai gauni malonę – tave apdovanoja – tada gėda ir neduoti: tu nepelnytai gavai labai daug, tada ir norisi dalintis, negali neduoti.

Jėzaus įgaliojimai

Aukštieji kunigai ir tautos seniūnai klausia, iš kur Jėzaus galia? Jie supranta, jei Jono krikštas buvo iš dangaus, negalės pasiteisinti, kodėl juo netikėjo. Patikėjus, kad Jėzaus ir Jono skelbimas iš dangaus, turi ir klausyti, atsiversti. Todėl jie atsako: „Mes nežinome“, kad nereikėtų susimąstyti ir keistis.

Palyginimas apie vynuogyno darbininkus

Jėzus eina ir samdo visus dangaus karalystei. Mes pripratę už viską gauti atlygį. Ne atlyginime esmė, bet kokia yra Dievo valia. Dievas atlygins visiems... Dievas kiekvieną vertina kitaip: mato tavo silpnumą, aplinkybes. Jei žmogus nori, kad viskas būtų pagal raidę, jam sunku paaiškinti, kodėl silpnesniam galima atleisti jo silpnumą... „Kad niekas mūsų nepasamdė.“ Jie norėjo dirbti, bet jų nepasamdė.

Kalbant apie Dievo tarnybą, vieni Dievui tarnauja nuo vaikystės, kiti Jį pažino tik senatvėje, bet atlygis už jų tarnystę yra tas pats – pats Dievas, Dievo pažinimas ir galimybė Jam tarnauti. Ir paskutinieji nesidžiaugia, kad teko neilgai triūsti, bet kaip tik gailisi, kad nepažino Dievo anksčiau.

Jokūbo ir Jono motinos prašymas

Jėzus ką tik vėl kalbėjo mokiniams apie Jo laukiančią kančią, o Jokūbo ir Jono motina prašo savo sūnums žemiškų privilegijų. Motinos puikybė, ji mąsto žmogiškom, ne Dievo mintim. Taip žmonės supranta draugystę su Mesiju, bet dangaus karalystė – tai ne žemiško valdovo rūmai...

Vadovai – tarnai

„Tarp jūsų to nebus. Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas... Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti...“ Šie Jėzaus žodžiai įprasmina kiekvieną pastangą, paguodžia, kai sunku tarnauti; prisimeni juos ir tampa lengviau. Ką tu darai, pirmiausia turi būti malonu kitam, o ne man.

Jericho neregiai

Jericho neregiai nepasiduoda miniai, kuri liepė jiems tylėti, nenuleidžia rankų. Kad ir kaip klumpi, vis tiek šaukis Dievo – Jis tave tikrai išgirs. Tas, kuris šaukiasi, bus išgirstas, bet reikia ir tavo pastangų.

Santuokos neišardomumas

Jeigu du tampa viena, skyrybos neįmanomos. „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria.“ Santuoka yra ir Dievo reikalas, Dievo rūpestis, todėl sutuoktiniai negali su ja daryti, ką nori.

Atsisakę tuoktis

Turto pavojai

Abiem atvejais Jėzus paaiškina, o mokiniai nusimena, nes jiems tai atrodo per sunku. Skaistybė ir neturtas – žmogui tai būtų per sudėtinga, jei ne Dievas, jei ne dėl Dievo, jei be Dievo malonės.

Turtingas jaunuolis

„...eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje.“ Koks širdies atsivėrimas, išsilaisvinimas, kad galėtum eiti ir tarnauti, daryti gerus darbus, nebijant, nesvarstant.

Atpildas Jėzaus sekėjams

Petras klausia: „Kas mums bus už tai?“ Komercinis santykis – ar mums apsimoka? O Jėzus švelniai, kantriai viską paaiškina.

Kas didžiausias?

„...jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę.“ Kodėl Jėzus nori, kad taptume kaip vaikai? Sumažėti, nusižeminti – tai vienintelis būdas, kad taptum vaiku. Tik toks žmogus gali priimti Dievo malones... Kai jau gali priimti pažeminimus, gal tai yra mažumas, nusižeminimas?.. Vaikai taip paprastai, natūraliai priima Dievą – turime mokytis iš jų atvirumo, tikrumo, pasitikėjimo, ramaus žvilgsnio į gyvenimą.

Papiktinimai

„Geriau tau sužalotam ar raišam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom ar abiem kojom būti įmestam į amžiną ugnį.“ Tikėjime turi būti ryžtingas. Lengva palikti tinklus, šeimą, bet sunkiausia palikti savo egoizmą... Į tikrąjį gyvenimą mes dar tik einame.

Paklydusi avis

Paprastas žmogus nepaliktų devyniasdešimt devynių avių dėl vienos. O Dievas mato kiekvieną atskirai, Jis nežiūri į mus kaip į masę. Jam brangios ir tos devyniasdešimt devynios avys ir kiekviena – todėl eina jos ieškoti.

Bendra malda

Vienas daraisi vis silpnesnis su savo problemom, paprašai maldos ir pajunti Dievo pagalbą.

Beširdis tarnas

Kitą teisi labiau, sau esi žymiai atlaidesnis... Beširdis skolininkas karaliui buvo tiek daug skolingas, jog tam, kad būtų grąžinta skola, turėjo būti parduotas kartu su visa šeima, tačiau karalius jam dovanojo. Taip ir Dievas savo atleidimu išvadavo mus iš tokios vergijos, iš kurios patys niekada negalėtume išsilaisvinti.

Jėzaus atsimainymas

Dievas duoda pajusti malonę, kad suprastum, jog tamsos valandą Jis tavęs nepaliks, kad neprarastum vilties. Tamsiausią valandą sugrįžti ant to Atsimainymo kalno, pabūti toje šviesoje.

„Klausykite jo!“ – Dievo testamentas...

Berniuko išgydymas

„...jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį...“ Koks tada mūsų tikėjimas, jei užtenka tik mažo grūdelio, kad „kalnas persikeltų“ ir „nebūtų nieko negalimo“? Mūsų tikėjimas dažnai būna toks, kad mus pačius paverčia kalnu, kurio Dievas niekaip negali išjudinti.

Šventyklos mokestis

Kad ir kaip nepritartum taisyklėm, svarbu elgtis taip, kad nepapiktintum žmonių.

Ženklo reikalavimas

„Pikta ir neištikima giminė reikalauja ženklo...“ Mes imame reikalauti ženklo, kai būname pikti ir neištikimi. Kai esi ištikimas, nereikalauji, nes tie ženklai, kai reikia, atsiranda kelyje.

Dievas, būdamas ištikimas savo pažadui, nuolat duoda ženklų, bet žmonijos nuodėmės nesiliauja. Esminis Dievo ženklas – Jėzus, kuris savo mirtimi ir prisikėlimu pats tampa Jonos ženklu.

Fariziejų ir sadukiejų raugas – priekabiavimas, nepasitikėjimas – ir tada tu nepastebi tos tiesos, kuri pasakoma per kitus žmones.

Jėzaus dievystės išpažinimas

„Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ – Kristus tai klausia nuolat, klausė tada, klausia ir dabar mūsų. Jėzus tikrina, ar mokiniai jau pasiruošę priimti visą tikėjimą. Jėzus klausia rizikuodamas: ką jie atsakys? ar jau suprato? Kaip ir pirmas pokalbis apie tikėjimą su kitu žmogumi – rizika: priims ar ne?

Jėzus apie savo mirtį

„Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis.“ Kaip elgtis, kad piktoji dvasia nepavergtų tavo minčių? Koks Dievo planas tau?

Mokinių, ypač Petro, tikėjimo bangavimas. Tikėjime kiekviena diena vis kitokia – nėra sprendimų kiekvienai dienai.

Sekimas Jėzumi

Neužtenka šiaip sau eiti paskui Jėzų – turi pasiimti savo kryžių ir sekti Jėzumi. „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį“, – šėtonas vis pučia mūsų norus, o Dievas kalba apie kryžių. Kryžius – kai susikerta žmogaus norai ir Dievo valia, kuri dažnai yra kitokia; kryžius – tai savo valios, norų nukryžiavimas.

Mt 14

Jono Krikštytojo mirtis

Ko siekia Erodas ir ko siekia Jonas Krikštytojas. Vienas gyvenimą skiria savo įgeidžiams, o kitas – kitiems žmonėms. Kur yra ta riba, kuri pažeidžiama ir nueinama ne į tą pusę... Žmogus, kuris daro blogus darbus, negali pakęsti tų, kurie stengiasi gyventi teisiai.

Pirmasis duonos padauginimas

Po Jono Krikštytojo mirties Jėzus pasitraukia į vienumą: ar kad Jono mirtis davė Jėzui ženklą, susijusį su Jo laukiančia kančia? ar kad Jėzus labai gedėjo Jono Krikštytojo? Bet, pamatęs minią, Jėzus neužsisklendžia. Jis palieka savo gedėjimą, rūpinasi ne savo jausmais – kraujuojančia širdimi dėl Jono; Jėzus pamaitina žmones, rūpinasi, atrodytų, buitiniais dalykais.

Mokiniai sako, kad neturi ko duoti valgyti. Aišku, jie turi per mažai, bet, kai padeda Jėzus, visiems visko užtenka.

Jėzus eina vandeniu

Jėzus yra žemiškų dėsnių Valdovas... Tu gali eiti vandeniu, jeigu iš tikrųjų tiki. Jėzus daro stebuklus ir dabar. Kol eini su Jėzumi, laikai Jį už rankos, gali padaryti, atrodytų, ir neįmanomą dalyką.

Mt 15

Antrasis duonos padauginimas

Nesvarbu, kiek turi, vis tiek dalinkis – kitas nė tiek neturi. Nesvarbu, kad turi tik trupinėlį. Jei pažvelgsi į dangų, sukalbėsi padėkos maldą ir pasidalinsi trupinėliu – kitam tai bus gyvybiškai svarbus dalykas, fizinis ar dvasinis.

Jėzus, pats būdamas Dievas ir darydamas stebuklus, dėkoja – Jėzus nuolat dėkoja Tėvui ir Jį šlovina. O kaip žmogus greitai pasikelia į puikybę, pamiršdamas, kad viskas yra Dievo dovana.

Palyginimas apie sėjėją

Dievas sėja visada. Jis sėja ir dabar, sėja visur, nesirenka, meta ir prie kelio, ir ant uolų. Turi laukti tos krintančios sėklos, priimti į save, budėti, stengtis prižiūrėti. Išpažintis padeda purenti dirvą.

Palyginimas apie rauges

Mes irgi būname kaip raugės, bet Dievas mūsų neišrauna, būdamas mums labai kantrus ir laukdamas, kada duosime gerą derlių.

Garstyčios grūdelis

Mažytis garstyčios grūdelis išauga iki medelio – svarbu laukimas. Tikėjimas – kaip didelis laukimas. Viskas gali pavirsti medeliu... Mes nejaučiame, kaip auga kitas, bet pamatai rezultatą iš žmogaus darbų.

Paslėptas lobis

Kai atrandi dangaus karalystę, tikrai daugelis dalykų gyvenime netenka prasmės... Didelis lobis nėra tik ramybė. Tai ir atsakomybė. Kai turi didelį lobį, galvoji, kaip jį išsaugoti. Bet jei jis tau labai brangus, turi įdėti labai daug pastangų, kad jį išsaugoti... Dieve, leisk suprasti to lobio prasmę – dėl ko aš gyvenu.

„...aš noriu gailestingumo, o ne aukos“ (Mt 12, 7).

Jėzui svarbiausias yra žmogus. Visas Jėzaus gyvenimas skirtas žmogui, jo laimei. Jam ir iš mūsų reikia ne aukos, o gailestingumo kitam žmogui.

„Taigi leistina daryti gera šabo dieną“ (Mt 12, 12).

Jei yra kas neatidėliotino, gali daryti ir per šabą, bet šiais laikais visi darbai tampa neatidėliotini ir turi atsikovoti laiko maldai, poilsiui.

Dievas „...nenulauš palūžusios nendrės“ (Mt 12, 20), o žmogus linkęs labai greitai pasmerkti. Dievas mato visą žmogaus gyvenimą, visas aplinkybes; Dievas nei vieno nepasmerkia, o jeigu moko – moko iš meilės. O žmonės... jei esi palūžusi nendrė, retai kas padės atsitiesti, nenulauš iki galo.

„Kiekviena suskilusi karalystė bus nusiaubta“ (Mt 12, 25).

Jeigu karalystė suskilusi, nereikia net išorinių jėgų – ji pati save sunaikins.

„Juk burna kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Mt 12, 34).

Ką į save investuoji per įvairius išbandymus, maldą, Šventojo Rašto skaitymą, kiek save išgrynini, tokia bus tavo širdis, tokie bus ir tavo žodžiai.

„...teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį“ (Mt 12, 36).

Turėsime atsakyti ne tik už blogus žodžius, bet ir už tuščius. Bet liežuvį būna sunku suvaldyti, todėl pasakai tai, ko nereikia, nepagalvojęs, ar kitą pasmerkdamas. Atsakomybė už žodžius – geriau kartais patylėti.

Nelabojo sugrįžimas (Mt 12, 43–45).

Jėzus kalba apie piktą kartą, kurios namai išpuošti, bet ne dvasine prasme, nes jie tušti. Jeigu jų nepripildo Dievas, žmogui bus dar blogiau, nes netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, atsives dar piktesnes dvasias. Dvasiniame gyvenime negali stovėti vietoje: judi arba viena, arba kita kryptimi. 

Dangaus karalystės slėpinys

Jonas Krikštytojas abejoja, ar Jėzus tikrai yra lauktasis Mesijas, bet nelieka nežinioje, o siunčia mokinius eiti ir klausti, aiškintis. Jėzus atsako ne apie save, bet apie atliktus darbus: „aklieji praregi“, „mirusieji prikeliami“ – tai darbai skirti žmonėms, kad jie būtų laimingi. Ir gėrį, ir blogį atskirsi, pažinsi iš darbų.

„...dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia“: negali sau ramiai tūnoti; turi veikti ir veikti smarkiai, su jėga. Ta jėga kitokia, o pavyzdį parodė Jėzus – Jis buvo smarkus ir romus, nuolankios širdies. Stiprūs žmonės, kaip šventieji, traukia. Krikščionis neturi būti pasvirusia nendre.

Dievas kviečia visus: „Ateikite pas mane visi“. Tačiau tik mažutėliai širdimi priima tuos protu nesuvokiamus slėpinius ir leidžiasi vedami į vis gilesnį pažinimą – „apreiškei mažutėliams“. Mažumas: būdamas mažutėliu gali daryti labai didelius darbus… Jei dvasiniame gyvenime sieki vis daugiau savo jėgomis ir pasieki ribą, kai nebegali daugiau, kai Dievas tarsi pranyksta, tada sugrįžti į mažumą. Ir Tėvui tai patinka. Mažumo būsenoje patiri daugiausia išminties, Dievo pagalbos… Ir tie griežti pamokymai mokiniams, kai, atrodo, sunku būti šalia Jėzaus, sunkūs yra tol, kol esi didelis. Kai sumažėji, viskas pasidaro lengva.

Mūsų Viešpats Jėzus Kristus – dangaus karalystės Karalius – „romus ir nuolankios širdies“. Jo „jungas švelnus“ ir „našta lengva“ – tai yra Jėzaus pažadas ir turime Juo pasitikėti. Kodėl kartais kasdienybėje mums našta atrodo sunki, neišsiskleidžia šviesa? Jei Jėzus kviečia nebijoti, pasitikėti, tai šėtonas daro viską, kad atimtų iš mūsų džiaugsmą, keltų mums baimę… Našta sunki, kai nepriimi to, ką siunčia Dievas. Kai bandai naštą nešti vienas, nepriimdamas Jėzaus pagalbos. Kai nedėkoji… Ar buvo lengva šventųjų našta per didžiausius išmėginimus? Dievas juos vedė link to palaipsniui, suteikdamas pagalbą, sustiprindamas, širdyje augant troškimui kentėti dėl sielų.

Priimti Jėzaus jungą kaip švelnų, romiai, nuolankia širdimi ir tame rasti sielos atgaivą.

Jėzus kviečia stoti į savo kariuomenės gretas. Nes kas gali būti svarbiau už amžinąjį gyvenimą, už kurį grumiamės.

Jėzus kelis kartus pakartoja: „...nevertas manęs.“ „Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, nevertas manęs“ – tai verčia suklusti ir kovoti.

Dovanos, kurias gauname iš Dievo, skirtos mūsų pašaukimui vykdyti, o ne puikuotis ar naudoti jas savo tikslams: „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“

Bet kaip geriau kuriuo atveju pasielgti? Kada skelbti, o kada nebarstyti perlų?.. Jeigu tai, ką darai, kyla iš Dievo, gali nujausti tikrumą.

Skelbdamas turi nešti ramybę, o jei tavęs nepriima, turi išlikti ramus – „jūsų ramybė tesugrįžta jums“; tokia ramybė yra iš Dievo Dvasios, palydinti Dievo valios vykdymą.

 „Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo... Žmogaus namiškiai taps jam priešais“: krikščionis, kaip ir Jėzus, turi nešti ramybę, bet jei jis nesitaiksto prie pasaulio dvasios, tarp jo ir netikinčiųjų kyla įtampa, gali prasidėti piktojo, kuris negali pakęsti to, kuris seka Jėzų, puolimas.

„Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane, nevertas manęs“: kai Dievą myli labiausiai, tai ir artimą mylėsi ne savo žmogiška netobula meile, bet, nuolat semdamas iš dieviškosios meilės šaltinio, išmoksi mylėti perkeista meile, kuri atleidžia, yra kantri, gailestinga... 

Paralitiko išgydymas

Jėzus mato žmogaus širdį. Paralyžiuotasis ne tiek nori, kad būtų išgydytas, bet kad jam būtų atleista. Jam nereikia net prašyti. Ir jis džiaugiasi, kad jo nuodėmės atleistos – jam to užtenka.

„Aš noriu gailestingumo, o ne aukos. Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“ (Mt 9, 13).

Jėzus atėjo į nusidėjėlio namus – tai didelė pamoka mums, kad neteistume. Dievas tokiu būdu prakalba į nusidėjėlių širdis. Teisusis – tas, kuris laiko save teisiu, jis neišgirs atleidimo ir jo nepriims... Dievas nori ne mūsų aukos, o meilės. Viską daryti su meile, o ne iš pareigos.

„Tebūnie jums, kaip tikite“ (Mt 9, 29); „...tavo tikėjimas išgydė tave“ (Mt 9, 22).

Dievas ne tik gydo, teikia malones, Jis kviečia ir mus per maldą, tikėjimą tame dalyvauti. Dievas duoda apsčiai, o nuo mūsų priklauso, kiek priimame... Jei maldą kalbi išsiblaškęs, net pats nesupranti, ką sakai, negali ir norėti, kad Dievas išklausytų. Kiek tiki, tiek ir įvyksta stebuklas, išgydymas. Mums visiems leista liestis prie Jėzaus – reikia tik pasitikėti Juo... Kokia tai didelė dovana – malda už kitus; artimųjų pasitikėjimas gali atstoti ligonio tikėjimą. Malda mes realiai galime prisidėti prie žmogaus išgydymo.

„Jis išvaro demonus jų valdovo galia“ (Mt 9, 34).

Kitų širdys tokios kietos, kad net nemato kituose gerų vaisių. Jei kitame nematai Dievo, tau atrodo, kad ne tu, o jis serga.

„Pjūtis didelė, o darbininkų maža“ (Mt 9, 37).

Jėzaus – Gerojo Ganytojo – atodūsis ir dėl suvargusių, apleistų žmonių, ir dėl mūsų, kai nepadarome to, ką turėjome padaryti: žodžiu, malda, pasninku, darbais... Jėzaus meilę atrandi savo širdimi, bet reikia kitų skelbimo, kad tai įvardytų, kad atpažintum Jėzaus balsą savo širdyje. Todėl reikia nebijoti skelbti kitiems: gal žmogaus protas ir priešinsis, bet širdis žodžius apie Jėzų atpažins. Ateis laikas, kai ji šoktels iš džiaugsmo, kaip Elzbietos įsčiose šoktelėjo kūdikis, išgirdęs Mariją – nešančią Jėzų.

Išgydymai

Audros nutildymas

Ką tik kalno pamoksle Jėzus sakė: „Prašykite, ir jums bus duota“ (Mt 7, 7). Raupsuotasis prašo ir yra išgydomas. Raupsuotasis klausė Jėzaus žodžių: „Palaiminti liūdintys; jie bus paguosti“ (Mt 5, 5), ir pajuto, kad Jėzus nėra tik pamokslininkas. Raupsuotasis neišsakė net savo noro, jis savo norą paveda Jėzui: „Viešpatie, jei panorėsi, gali mane padaryti švarų“. Jis viską paveda Dievo valiai. Koks gilus jo tikėjimas. Ar aš tokį turiu? Ar Jėzus galėtų taip greitai mane išgydyti?.. Jėzus raupsuotajam sako: „...niekam nepasakok“ – čia atsiskleidžia Jėzaus dieviškumas, nes Jis tai daro dėl Tėvo šlovės, kad padėti žmonėms. O žmogus dažnai iš puikybės nori būti matomas.

Ir šimtininkas prašo, prašo ne dėl savęs, ne dėl savo šeimos, bet dėl savo tarno, kuris „baisiai kankinasi“. „Viešpatie, nesu vertas, kad ateitum...“ – tą kartojam nuolat. Jėzus irgi ateina į mūsų širdis, kur yra betvarkė, bet Jis vis tiek ateina.

Petro namuose niekas neprašo, bet Jėzus pats pamato, ko reikia: Jis pagydo Petro uošvę. Jėzus mato Petro atsidavimą. Kai mes sekame Jėzumi, tai stebuklingai paliečia ir mūsų artimuosius, mūsų aplinką.

Bet mokinius, prašančius gelbėti kilus audrai, Jėzus subara: „Ko jūs tokie bailūs, mažatikiai?“ Čia jau Jėzus iš mokinių reikalauja ne tik pasitikėti Dievu, bet ir daryti tai, ką jie gali patys.

O gadariečiai ne tik nesidžiaugia, kad Jėzus išgelbėja žmones – jų sielas, apsėstas demonų. Sielas, kurios Jėzui yra svarbiausios. Gadariečiai, gailėdami kiaulių, prašo Jėzų pasišalinti iš jų krašto. Ir Jėzus pasitraukia.

Jėzus užsikrovė ne tik mūsų nuodėmes, bet prisiėmė mūsų negalias ir ligas. Tai yra malonių malonė.

Pašaukimo sunkumai

Aš seksiu paskui Tave, bet dar su tam tikrom sąlygom, dar ne dabar... Rašto aiškintojas sako: „...aš seksiu“, o Jėzus jį įspėja apie sunkumus. Kitas mokinys prašo leisti „pareiti tėvo palaidoti“, o Jėzus jam liepia viską palikti. Sekimas paskui Jėzų turi būti ne iš pareigos, o iš meilės Jėzui. Kaip gera taip tikėti, kad būtum toks laisvas: tu palieki tai, kas nuo tavęs nepriklauso, ir seki Jėzų visiškai atsidavęs, ir nieko nebijai.

Kiekviena situacija kitokia. Ir kaip skirtingai Jėzus prieina prie kiekvieno.

Neteiskite kitų

Nepavyko net vienos dienos savo mintyse nenuteisti nei vieno, nepamatyti nei vieno šapelio kitame. Gal tai pavyktų, jei būtumei tinkamai nusižeminęs, į kitą žiūrėtum kaip į aukštesnį už save. Teisti gali tik Dievas. Dievas veikia per visus žmones. Tu nieko negali teisti, nieko negali apie kitą sakyti, gal būt tau Dievas kalba per jį.

Nenuteisk ir savęs. Nesi nei labai blogas, nei labai geras – būk savo vietoje, priimk save tokį, koks esi. Niekas nėra paprasta: ir neteisti, ir atleisti, bet tu to sieki.

Ištverminga malda

Kai prašai, Dievas tikrai duos duonos, o ne akmenų. Bet gal aš kartais prašau akmenų?

Tikrieji sekėjai

„... argi nedarėme daugybės stebuklų tavo vardu?!“: šventumas – ne trumpalaikė euforija, šventumas – paprastas, kasdienis kantrios meilės kelias.

Kaip suprasti, kokia yra Dievo valia?.. Svarbiausia ieškoti tos valios, trokšti ją atrasti. „Nepritempinėti“ Dievo prie savęs. Vykdyti Dievo valią – tai gyventi taip, kaip Jis moko: pagal Dievo įsakymus, pagal Dievo žodį. Ieškoti tau skirto kelio maldoje, gyvenimo įvykiuose, ženkluose... Jei suprasčiau, tikrai stengčiausi vykdyti Dievo planą... Bet kodėl taip nelengva vykdyti Dievo valią, kodėl vis norisi elgtis pagal save. Ir kaip sunku Dievui kurti pasaulyje dangaus karalystę, kai mes Jo neklausome.

Koks siauras kelias į gyvenimą, nes žmogus silpnas... Pastangos, atgaila, nuolankumas...

Tikroji malda

„Tėve mūsų“ malda – tai mums Kristaus dovana ir ta malda – tai dovana Tėvui. Tu turi ne tik ja melstis, bet ir ja gyventi... „Tėve mūsų, kuris esi danguje“ ir mano širdyje. Turi tokį gerą Tėvą, kuris niekada tavęs nepaliks.

Melskis slaptoje, „o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“. Maldos atlygis – tai pats Dievas, ryšys su Juo ir iš to kylanti šviesa, viltis, ramybė, džiaugsmas... O jei meldiesi, kad būtum žmonių matomas, centre būsi tu pats, nebus ryšio su Dievu, nebus ir atlygio – maldos vaisių.

Malda – kai sunku, kai bijai, net kai tau labai sekasi, kad nenueitum plačiu pasaulietinio džiaugsmo ir gerovės keliu, kad tavęs neužvaldytų pasaulio dvasia, o išliktum Dievo rankose, Dievo glėbyje. Malda – dieviškos meilės šaltinis, ir tada nereikia ieškoti naujų įspūdžių, nes nusibodo kasdienis gyvenimas šeimoje, darbe. Reikia nuolat semti iš to šaltinio, kuris keičia tave, atnaujina tavo žvilgsnį.

„Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite“ – svarbiausia pasitikėti.

Tikrasis lobis – tai meilė Dievui ir ištikimybė Jam.

Pasitikėjimas Apvaizda

Kai gyvenime turi rimtų sunkumų, kai ištinka nelaimė ir apima baimė, o iš pasitikėjimo lieka tik žodžiai, tik tada, kai įsikabini į Jėzaus ranką, gali neprarasti vilties ir išgyventi. Jėzus sako, kad visada yra išeitis...

Palaiminimai

„Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“, – skelbė Jonas Krikštytojas (Mt 3, 2). Šiais žodžiais Jėzus pradeda savo misiją (Mt 4, 17). Kvietimas atsiversti žmogui nuskamba griežtai, jei jis nenori keisti savo gyvenimo. Bet juk „... prisiartino dangaus karalystė“... Atsivertimas – tai atsivėrimas mylinčiam Dievui, ir tada tave pasitinka Jėzus su paguodžiančiais palaiminimais, nes „... jų yra dangaus karalystė“. Atsivertus visos dangaus karalystės vertybės tampa krikščionio savybėmis: jis liūdi, matydamas Dievo nepažįstantį klystantį pasaulį; trokšta, kad jame būtų daugiau teisumo; savo gyvenimu skleidžia gailestingumą. Taip Dievo dėka jis tampa „žemės druska“ ir „pasaulio šviesa“.

„Palaiminti, turintys vargdienio dvasią.“ Pasitikėjimas savimi, žinojimas, kad galiu, moku, sugebu – kiek tai prieštarauja vargdienio dvasiai, juk tu pats nieko nemoki ir nesugebi. Tiktai pasitikėdamas Dievu, viską Jam pavesdamas, gali kažką žinoti. Labai savęs nesureikšminti... Kai Dievas nori prie tavęs prieiti, Jis tave susilpnina, kad galėtų tai padaryti. Kiek turi nusižeminti, kad Dievas priartėtų prie tavęs...

Romieji – jie visame kame pasitiki Dievu ir ramiai priima viską, ką Jis siunčia.

Gailestingumas gal būt yra vienas iš svarbiausių gyvenime: jei smerki savo artimą ar atsisakai jam padėti – tu užkietini savo širdį.

„Būkite linksmi ir džiūgaukite“: kiekvienos Mišios žmogui turi suteikti palaimą, juk Komunija tokia didelė dovana. Turime liudyti tą džiaugsmą.

Palaiminimuose atsiskleidžia Dievo dovanos. Pasaulio akimis, viskas atrodo priešingai: jei nepasirūpinai savo gyvenimu, tai toks tu ir palaimintas. Jėzus viską pakeitė: „nesipriešink“, „atiduok“.

Druska ir šviesa

„Jūs – žemės druska.“ Būti druska – sunki misija. Turi būti prieskoniu, kad suteiktum skonio.

„Jūs – pasaulio šviesa.“ Jei nešvieti, apninka drungnumas, užgesti, o Evangelija kviečia šviesti, vis bandyti iš naujo, stengtis, kad tas žiburys neužgestų... Turi būti šviesa pasauliui, bet kyla baimė būti nesuprastam, atmestam, būti keistuoliu... Yra žmonių, kurie nedaug kalba, bet šviečia. Šalia jų norisi būti geresniam. Ir ta šviesa turi būti tokia, kad ne tave šlovintų, o Dievą.

Pyktis ir susitaikinimas; priešų meilė

Matant neteisybę, norisi pykti, murmėti, bet Jėzus kviečia melstis (Mt 5, 44). Melsdamiesi mes viską pavedame Dievui, tikime Jo veikimu. Bet Jėzus kalba ir apie mūsų konkrečius veiksmus: „susitaikink“, „susitark“, „atiduok“ – parodyk savo meilę veiksmais, o meilė daro stebuklus – gal žmogus niekad jos ir nepatyrė. „... tikėjimas be darbų negyvas“ (Jok 2, 26): būtų labai paprasta gyventi, jei tu tik tikėtum. Kai tau reikia tai parodyti realiai savo darbais, tada tavo teisumas ir „išgaruoja“.

„Jei mylite tik tuos, kurie jus myli“ – visada pasitikrinu, kam aš rodau savo palankumą... Priešų meilė – tai Dievo malonė. Tačiau ir artimiausią, šalia esantį žmogų kartais mylėti sunkiau negu toli esantį, su kuriuo tik pabendrauji.

Šis skyrius tarsi svarstyklės, kuriomis gali „pasverti“ savo sielą. Svarbiausia – reikia pradėti nuo savęs, pačiam nuolat keistis.

Jėzaus gundymas

Jėzaus gundymas buvo iškart po krikšto. Ką tik balsas iš dangaus pasakė: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus“, o čia jau Jėzų gundo neaiškūs balsai.

Po keturiasdešimt dienų ir naktų pasninko Jėzus buvo labai alkanas, bet Jis pirmiausia kalba ne apie duoną, bet apie Dievo žodį. Tada šėtonas gundo Jį savivale, iš Jo reikalauja reginio: „pulk žemyn“, nes angelai „nešios tave ant rankų“. O Jėzus pagal Tėvo valią gyveno paprastą gyvenimą; Jis darys ir stebuklų – pamaitins, gydys – bet kai to tikrai reikės žmonėms padėti. Siūlydamas viso pasaulio karalystes, šėtonas gundo valdžia, garbe ir turtais, o už tai reikalauja ir jį pagarbinti. Mes turime ne patys trokšti šlovės, bet garbinti vieną Dievą, ir mūsų gyvenimas turi būti ne turtų kaupimas, bet tarnystė Dievui.

Gundymuose galingom, ryškiom spalvom atsivėrė, kokia yra Kristaus vėliava ir kokia yra šėtono vėliava.

Kaip atskirti gundymus? Juk piktasis moka gražiai suvilioti. Šėtonas viską padarys, kad tave atitraukti nuo Dievo, net Jėzų bandė sugundyti. Kaip dažnai žmogus neatlaiko tokių gundymų: kai tik kas nors kažką pasiūlo, prasideda net draugų, šeimos išdavystės... Gundymai kasdienybėje – eiti su minia. Reikia pasukti į savo kelią, nepasiduoti nešamiems srovės. Mūsų kelias kitur – kelias su Jėzumi.

Kai nežinai, kas kalba, kaip svarbu sustoti ir prašyti Dievo atsakymo. Ramybė tuo metu labai svarbi, ramybė padeda atskirti dvasias.

Pirmųjų mokinių pašaukimas

Kaip mokiniai iškart nusekė Jėzų? Gal jie jau buvo girdėję apie Jį, pamatė ir nusekė. O gal nebuvo girdėję, bet tas susitikimas buvo toks nežemiškas; stipresnis už juos Kristaus kvietimas nusivedė ir juos.

Jėzus pirmas pasirinko mokinius: „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau“ (Jn 15, 16). Jėzus pasakė, ir mokiniai nuėjo. Jėzus pašaukė dirbančius mokinius, jie paliko savo darbus ir nuėjo su Juo. Kaip svarbu atsitraukti nuo rutinos... Mokiniai eidami nežinojo, kas jų laukia, bet nuėjo, nes tarp jų ir Jėzaus užsimezgė draugystės ryšys, kuris juos vedė. Ir mūsų dienomis Jėzus eina ir kviečia. Jei Jo nepamatai, Jis kviečia per kitus žmones, per įvykius. Kada atsiliepi į Dievo kvietimą, atsiranda ir laiko, ir noro.

Jėzų sekė minios. Ar ir mes dažniausiai Jėzų sekame tik tada, kai reikia pagalbos. Turėtum būti kitoks: ne tik prašantis, reikalaujantis, kai tau blogai, bet nuolat turi mylėti Dievą.

Jono Krikštytojo veikla

Jonas Krikštytojas gyveno dykumoje, kur gali išgirsti Dievo balsą: „Taisykite Viešpačiui kelią!“ Ir jis atsiliepia į Dievo kvietimą, jis tvirtai tiki, žino, ką turi daryti.

„Duokite tikrų atsivertimo vaisių!“ Kas yra tikri atsivertimo vaisiai? Fariziejai ir sadukiejai galvojo, kad užtenka tik pasikrikštyti... Atsiversti turime nuolat: nuolat turime eiti šventumo keliu. O kaip dažnai mes norime pakeisti kitą, tačiau kaip nelengva pasikeisti pačiam, nors truputį sumažinti nuolatines savo nuodėmes, plačiau atverti savo širdį.

Griežti Jono žodžiai, bet tokie žodžiai priverčia suklusti: jei neduosite vaisių, būsite iškirsti. Gal iš pradžių sunku girdėti griežtus žodžius, bet kai tai pasakyta su meile – gydo. Juk Jonui rūpi sielų atsivertimas: jis tai paliudijo savo gyvenimu ir savo mirtimi.

Jėzaus krikštas

Senajame Testamente aprašyta tiek daug nuodėmių, padarytų per visas žmonijos kartas, ir Jonas paskelbia, kad ateis šviesa – ir ta šviesa suspindėjo. Jono tikslas buvo paskelbti Jėzų, ir jam buvo duota malonė susitikti Jėzų ir išgirsti Dievo balsą.

Labai gražus Jėzaus nuolankumo pavyzdys. Jis ateina krikštytis pas Joną, paprastą žmogų, nes tokia yra Tėvo valia. Toks paprastas, tikras nuolankumas. O kaip sunku žmogui būti nuolankiam. Nebijokime būti nuolankūs, tada ir mes išgirsime Tėvo siųstos Dvasios kalbėjimą.

Jėzus gimsta Betliejuje... Tauta laukė Mesijo – Gelbėtojo... Tačiau kaip skirtingai žmonės Jį pasitinka: Rytų išminčiai viską palieka ir nukeliauja ilgiausią kelią, kad Jį pagarbinti; Erodas Jame mato priešininką, kurį nori nužudyti. Mūsų gyvenimus šio kūdikio gimimas nušviečia dieviška šviesa...

Rytų išminčiai, vedami Viešpaties ženklo – žvaigždės – gimusį žydų karalių randa ne Jeruzalėje, bet Betliejuje – mažame miestelyje, pašlovintame Dievo. Įspėti Viešpaties, Rytų išminčiai, kaip ir Juozapas, pakeičia savo kelią. Ar aš taip pasitikėčiau Dievu ir kardinaliai pakeisčiau savo gyvenimą? Gal labai dažnai neišgirstu Dievo kalbėjimo? Gal nesuprantu Jo ženklų?..

Betliejaus ir jo apylinkės berniukų išžudymas – tai žmonijos nuodėmės pasekmė, kaip ir kitas blogis, kurio Dievas nepanaikina vienu mostu. Ką tuomet turėjo galvoti Juozapas ir Marija: gimsta Dievo Sūnus, o jie turi bėgti į Egiptą; Betliejuje išžudomi vaikeliai. Tuomet kūdikėlis Jėzus buvo išgelbėtas, bet ateis Jo valanda, kai Jis mirs ir už tuos vaikelius, kad ir jiems būtų atverti Dangaus vartai. Erodas žudė tada, o dabar vaikučiai žudomi dar negimę. Ką daryti, kad nebūtų žudomi negimę kūdikiai?..

Kokia buvo žiauri aplinka tuo metu: karalius galėjo sau leisti išžudyti vaikelius. Jėzus ateina į tokią baisią aplinką ir atneša Meilės Įstatymą. Toks yra mūsų dvasinis Karalius. O žemiškasis karalius Erodas – tai veidmainystė, sukčiavimai, žudynės.

Bėgimas į Egiptą, išbandymai dar labiau turėjo suvienyti Juozapą ir Mariją. Dievas nepasakė Marijai, ką toliau daryti. Ji pati turėjo suprasti tuos įvykius. Ir mes turime tyliai sekti Mariją kaip Motiną. Marija viską atidavė Dievui: „Tebūnie Tavo valia.“

Jėzaus kilmės knyga (Mt 1, 1–17)

Jos centre Jėzus ir viskas veda link Jėzaus. Skaitant vardus, pajunti laukimą ir viltį, sudėtą į Mesiją. Jėzus sujungė seną ir naują kartą. Ir mes laukiame Kristaus ateinant.

Į Jėzaus kilmės knygą sudėta visa žydų tautos, kuriai Dievo plane skirta ypatinga vieta, istorija. Joje paminėti ne tik vyrai, bet ir moterys, be to, svetimšalės moterys.

Nors kilmės knygos sąrašas iš pirmo žvilgsnio atrodo vienodas, monotoniškas (nes minimas tas pats faktas „gimė“), tačiau kiekvieno žmogaus istorija skirtinga, juk Dievas – įvairovės Viešpats. Skaitant kilmės knygą, kurioje surišti skirtingų žmonių gyvenimai, pamatai, kad gyveni ne tik sau.

Stebuklingas įsikūnijimas (Mt 1, 18–25) 

Dievas ateina į pasaulį taip paprastai – per šeimą, todėl Jo atėjimo žmonės ir nepastebėjo. Tačiau šioje šeimoje viskas neįprasta: Marija laukiasi Šventosios Dvasios veikimu, Jėzus – tikras Dievas ir tikras žmogus – turi žemiškąją Motiną, o Juozapas – Marijos vyras – yra tik Marijos Sūnaus globėjas. Juozapui dėl to irgi nebuvo lengva.

Evangelistas Matas įsikūnijimo istoriją papasakojo daugiau iš Juozapo pozicijų: jis nusprendė tylomis atleisti savo sužadėtinę; jam per sapną pasirodė Viešpaties angelas; jis padarė, kaip liepė angelas, ir parsivedė žmoną pas save. Šiame pasakojime ypatingas dėmesys skiriamas Juozapui, iš kurio švyti rami tyla – pavedimas Dievui viso rūpesčio ir neaiškumo. Iš Juozapo galima pasimokyti nuolankumo, tikėjimo tvirtumo. Juozapas – pavyzdys, kaip išlaikyti nuolankumą, tylą. Juozapui suteikta be galo didelė malonė – globoti Jėzų ir Jo Motiną Mariją.

Kaip Marija turėjo gyventi, kaip elgtis kasdienybėje, kad ji taip girdėjo Šventąją Dvasią, kad net Jos veikimu tapo nėščia?.. Kaip gyveno Juozapas, kad išgirdo jam kalbantį angelą?.. Ir kaip mes turime gyventi, kad girdėtume Dievo balsą, suprastume Jo valią...

Mintys po susitikimo, skaitant Evangelijos pagal Matą 1-2 sk.

Jėzaus kilmės knyga - mąstome apie gyvenimo tęstinumą. Tarsi pakliūni į istorijos šerdį: kas buvo, kas yra, kas bus toliau. Tu irgi esi toje šerdyje. Bandome pažvelgti Dovydo, Abraomo kitų įrašytų į šį sąrašą, akimis. Kaip jie jaučiasi būdami Jėzaus kilmės knygos sąraše? Kaip jiems atrodytų mūsų mintys, mūsų bandymas pratęsti tą kelią jau po Jėzaus gimimo. Atkreipiame dėmesį, kad šioje knygoje paminimos ir moterys. Jos dalyvauja toje išganymo istorijoje. Jos svarbios. Dievo planas visada didesnis ir svarbesnis nei žmogus gali pagalvoti. Jėzus - dvasinio pasaulio Karalius. Į Jo kilmės knygą sudėtas laukimas, viltis. Jėzus sujungia tą senąjį ir naująjį pasaulį. Mes gyvename dabar, bet tokiu pat laukimu. Stengiamės budėti ir laukiame antrojo Jo atėjimo.

Įsikūnijimą žmogui sunku suvokti. Bet bandome eiti gilyn. Matas pasakoja įsikūnijimo istoriją iš Juozapo pozicijos, tarsi jo akimis ją nušviečia. Juozapas siejasi su tyla ir šviesa iš jo tiesiog švyti ramybė ir begalinis nuolankumas. Gilinantis į jo paveikslą tarsi tirpsta sąmišis, kasdieninis skubėjimas, neaiškumas. Tai duoda stiprybės realiame gyvenime ir be galo gražios meilės pavyzdį. Viešpats yra įvairovės Dievas. Jis leidžia mums net ir tą patį reiškinį suprasti savitai. Įsikūnijimą taip pat galbūt visi suprantame kiek skirtingai. Stebina, kad Dievas visada pasirenka paprastumą. Juozapas buvo paprastas, žmogus. Visai toks pat kaip ir mes. Bet jam Dievas leidžia tapti teisėtu Jėzaus tėvu žemėje. Galbūt dėl jo išskirtinio nuolankumo. Dievas turi žemišką motiną  Mariją, o Juozapas iš tiesų yra  tik Jėzaus globėjas. Mąstome, kaip Marija turėjo gyventi, kad galėjo girdėti Viešpatį, juk kasdienybėje taip sunku jį išgirsti. Kokia turėjo ji būti, kad Dievas leistų jai net tapti nėščia iš šventosios Dvasios. Koks turėjo būti stiprus Juozapo tikėjimas, kad net per sapnus Dievas kalbėtų... Koks turėjo būti neišmatuojamas jo nuolankumas, kad priimtų Mariją žinodamas kad ji laukiasi negyvenusi su juo kaip su vyru. Ar mūsų dienomis galėtų būti tokio tikėjimo ir nuolankumo vyras? Juozapui jo elgesį "sufleravo" Dievas, bet jis išgirdo ir paklausė. O ar mes išgirstame ar paklausome, ar mokame atskirti Dievo balsą?...Iš Juozapo mokomės tvirtumo tikėjime, ramybės, nuolankumo. Jis stiprus užtarėjas, jis išklauso mūsų maldas.

Skaitani ir gilinantis, o po to besidalijant su kitais Evangelijos lobiais, supranti tam praleisto laiko vertę. Tai svarbu ir prasminga. Vienas vargu tam rastum laiko ir atskleistum tiek daug Evangelijos spalvų.