DĖMESIO!!!

Kun. Eitvydas su Galilėjiečių bendruomene

meldžiasi Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje.

Šv. Mišios kasdien (taip pat ir sekmadieniais) 17 val.

Kol bus šis skelbimo prierašas,

šeštadieniais 17 val. – Mišių nebus.

Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 

Ilgėja dienos, kas rytmetį girdime vis garsesnį ir džiaugsmingesnį paukštelių čiulbėjimą. Saulutės spindulių šilumoje tirpsta sniegas. Netrukus Vilniuje, kaip įprasta, būsime kviečiami pasinerti į pavasario Kaziuko mugės šurmulį.

Prieš pasiduodant siūlomoms linksmybėms prisiminkime mūsų vienintelį šventąjį karalaitį Kazimierą. Atverkime širdis, teprabyla į jas kunigo V. Skipario žodžiai iš pamokslo, pasakyto tikintiesiems 1990 m. Papilėje.

 

MŪSŲ VIENINTELIS

Prisimindami savo tautos praeitį, jos didžiuosius žmones: kunigaikščius, kūrusius ir gynusius Lietuvą, knygnešius, kurie sunkiais tautai laikais gelbėjo mūsų kalbą, lietuvišką raštą – prisimindami visą savo tautos praeitį, mes tarsi atveriame senosios Lietuvos kraičio skrynią. Atveriame ją ne vien tam, kad pasididžiuotume, bet daugiau tam, kad tautos istorijos pamokas, jos vertybes panaudotume tautos pažangai ugdyti, kad jų pagalba galėtume įsisavinti visas ten esančias vertybes.

Kiekvienais metais kovo 4 d. su ypatinga pagarba ir džiaugsmu prisimename šventąjį Kazimierą – garsiųjų Lietuvos valdovų garsiausią palikuonį. Be šios asmenybės lietuvio siela būtų vienpusiška, per daug žemiška, lyg nepajėgi pakilti į aukštesnį idėjų pasaulį, į dvasines aukštumas.

Karalaitis Kazimieras parodė pasauliui, kad Lietuvos kunigaikščiai sugeba įvertinti krikščioniškąsias vertybes. Tiesa, ir ankstesni Lietuvos kunigaikščiai siekė krikštytis ir pakrikštijo tautą, bet visa tai darė daugiau politiniais sumetimais. Kazimieras krikščionybę priėmė grynai dvasine intencija. Kristaus mokslas jį sužavėjo tiesa ir meile, dorybių iškėlimu pačia aukščiausia prasme ir amžinuoju gyvenimu. Jo trumpas gyvenimas – tai tarsi veržlus šuolis link Dievo.

Mūsų protėviai mokėjo įvertinti karalaičio Kazimiero asmenybę ir pagerbti jo atminimą. Tai liudija istorinės žinios apie didelį žmonių pamaldumą, kuris buvo išreiškiamas prie Kazimiero karsto, pastangos iškelti jį į altoriaus garbę, didinga šventojo koplyčia Vilniaus katedroje, jo išrinkimas pirmuoju Lietuvos Globėju, jo vardo bažnyčios, vienuolynai, altoriai, šventės. Ir tai ne vien Tėvynėje, bet ir visame pasaulyje.

O mes, šio amžiaus vaikai, ar mokame pagerbti savo tautos šventąjį, ar sugebame gyvai bendrauti su Tėvynės Globėju savo ir tautos gerovei? Skaudu pripažinti, bet tai tiesa, kad 70 proc. visų lietuvių apie šv. Kazimierą beveik nieko nežino.  Kažkur girdėjo, kad yra toks šventasis, bet daugiau nieko! Ir čia ne literatūros stoka, ar „tokių laikų“ kaltė, bet mūsų apsileidimas. Nesidomim Lietuvos praeitimi, nors lietuviais vadinamės, nesidomim krikščionybe, nors krikščionimis vadinamės. Taip, tik vadinamės krikščionimis ir lietuviais. Tačiau, norint būti krikščioniu, negana vaikystėje išmoktų poterių, norint būti lietuviu, neužtenka Lietuvos himną mokėti. Neužtenka žinoti, kurią dieną koks šventasis minimas. Mes turime vienintelį šventąjį, Tėvynės Globėją, – ir nieko apie jį nežinoti?!

Kaip būtų gražu, kad kiekviena krikščioniška šeima bent kartą gyvenime aplankytų savo garbingo tautiečio šventus palaikus, paprašytų šv. Kazimiero užtarimo savo vaikams ir Tėvynei. Dar 1501 m. popiežius Aleksandras VI suteikė atlaidus tiems, kurie melsis prie šv. Kazimiero karsto. Vasarą veik visa Lietuva aplanko Žemaičių Kalvariją, rudenį skuba pas Motiną Mariją į Šiluvą, Aušros Vartus. Būtų gražu, kad pavasarį aplankytume savo Tėvynės Globėją su sąžinės ataskaita už savo dorovinę ir religinę būklę, paprašytume dangaus pagalbos Tėvynei ir jos vaikams. Rengiamos Kaziuko mugės – tai gražu, bet pirmiau reikėtų aplankyti tautos Globėjo koplyčią, o tik paskui įsilieti į šurmuliuojančią minią.

Popiežius Klemensas VIII paskelbė karalaitį Kazimierą šventuoju. Ta proga Šventasis Tėvas padovanojo Lietuvai šv. Kazimiero vėliavą, kuri buvo atvežta į Vilnių ir suplevėsavo iškilmėse 1604 m. gegužės 10 d. Bet ne vėliavoje esmė. Pats šventasis Kazimieras tapo amžina, šlovinga, garbinga tautos vėliava. Kito savo tautos kanonizuoto šventojo kol kas neturime. Ir jei užmiršime net Tėvynės Globėją, ar būsime verti daugiau šventųjų?

Mes prakalbome ir vis garsiau šaukiame, kad norime nepriklausomybės. Ar ji įmanoma be Dievo pagalbos? Šventajame Rašte skaitome, kad, jei Dievas nelaimins, veltui darbuojasi žmogus. Šiandien žmogus gali pagalvoti, kad žmonės savo šūkiais ir demonstracijomis iškovojo tai, ką dabar turi ir savo jėgomis pasieks Nepriklausomybę. Būtų absurdiška taip galvoti. Mes gerai žinome, kiek buvo ir yra mūsų tautiečių, kurie mylėjo ir myli Lietuvą, kurie aukojosi, buvo tremiami į lagerius, uždaromi kalėjimuose, kurie kentėjo ir žuvo už Dievą ir Tėvynę. Tai jų auka, jų kančios, jų kraujas ir karštos maldos atvėrė kelią Nepriklausomybei. Bet norint ją pilnai pasiekti mums būtina atgimti dvasiškai. Ar mes galėsime sakyti, jog esami laisvi, nepriklausomi, jei gyvensime chaose? Užtenka pažvelgti į senelių namus, kuriuose gyvena užmiršti ir vaikų apleisti tėvai, pažvelgti į vaikų namus, kuriuose vaikai nejaučia tėvų šilumos, nes vaikai jiems nereikalingi ir trukdo laisvai gyventi. Kol tokie namai bus perpildyti, mes nebūsime laisvi. Kol mūsų Tėvynėje egzistuos išdavystė, veidmainiavimas, neapykanta, prisitaikymas – mes nebūsime laisvi. Kol lietuvis neapkęs lietuvio, kol nesupras, kad broliai, seserys esame, – mes nebūsime laisvi... Kol bus žudomi negimę kūdikiai, kol neturėsime tvirtų šeimų, mes nebūsime laisvi... Norint kalbėti ar svajoti apie laisvą Lietuvą, jos šviesią ir laimingą ateitį, visų pirma reikia susirūpinti tautos dvasiniu atgimimu. Amerikos prezidentas D. Vašingtonas yra sakęs: „Valstybėje, kurioje nėra tikėjimo ir doros, negali būti ir kalbos apie gyventojų laimę.“

Todėl ir mes šiuo metu turėtume ypatingai kreiptis į savo Tėvynės Globėją šv. Kazimierą, prašydami jo užtarimo. Šv. Kazimiero statula ant jo karsto vaizduoja jį patį, laikantį vienoje rankoje kryžių, o kitoje – lelijų žiedus. Šiais simboliais šv. Kazimieras mums sako, kad jeigu tauta nori išvysti šviesią rytdieną, tai labiausiai turime susirūpinti tikėjimu ir dora. Pats šv. Kazimieras yra su mumis ir siūlosi mums padėti. Svarbiausia – nenusigręžti ir nepalikti jo užmarštyje.

Mūsų Tėvynė didžiųjų įvykių sūkuryje. Šituose verpetuose mūsuose ne tiek fizinio skausmo, kiek dvasinio. Šv. Kazimiero dienoje prašykime savo tautos Globėjo, kad išmelstų Dievo malonės ir mūsų maža Tėvynė būtų tarsi žiburys ant kalno, spindinti tvirtu tikėjimu, karšta meile ir nepalaužiama viltimi. Tegu bręsta, šv. Kazimierui užtariant, tautos dvasinės jėgos, grūdinamos gyvenimo audrų. Atlikime savo misiją, kurią Dievas mums skyrė.

Kun. V. Skiparis

Papilė, 1990 m.

Galilėjiečių bendruomenės vadovą

kun. Eitvydą Merkį galite rasti

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje:

kasdien pusvalandį prieš ir tuojau po 17 val. šv. Mišių;

sekmadieniais ir šventadieniais nuo 16.00 iki 18.00 val.

Išpažinčių kunigas klauso kasdien pusvalandį prieš Mišias.

Ilgesniems dvasiniams pokalbiams reikia su juo susitarti iš anksto.

Kalendorius
loader
Šventės ir šventieji
Prašymai pasimelsti (intencijos)
Klausimas apie tai, kas domina

Kas jus labiausiai domina?

Prisijungimas
Lankytojai
590220
ŠiandienŠiandien292
VakarVakar411
Šią savaitęŠią savaitę2477
Šį mėnesįŠį mėnesį6681
VisoViso590220
Statistik created: 2018-11-17T05:41:27+00:00
Lankosi svečių 17
Lankosi narių 1
Straipsnių peržiūrėjimai
2912003

Galilėjiečių bendruomenė meldžiasi

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje

kasdien 17 val. Mišiose.

Sekmadieniais bei šventadieniais,

taip pat šeštadieniais

16.30 val. gieda Vakarinę

17 val. švenčia šv. Mišias