DĖMESIO!!!

Kun. Eitvydas su Galilėjiečių bendruomene

meldžiasi Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje.

Šv. Mišios kasdien (taip pat ir sekmadieniais) 17 val.

Kol bus šis skelbimo prierašas,

šeštadieniais 17 val. – Mišių nebus.

Narių vertinimas:  / 1
BlogiausiasGeriausias 

Artėja laikas, kuomet visi skubėsime į kapines prisiminti ir aplankyti savo mirusiuosius, susitikti su giminėmis ar šiaip pažįstamais, tuo pačiu reikalu atvykusiais. Džiugu matyti paaugusius vaikus, jų tėvelius, besišnekučiuojančius apie praėjusius metus, niekada nepamirštančius pagarbiai atsiliepti apie iškeliavusius artimuosius. Gera sutikti ateinančią savo vyro atilsio vietos lankyti greta kaimelyje gyvenančią senučiukę, besiramsčiuojančią lazdele, dailia skarele apsigobusią. Ji vis pasibėdoja, kad Dievulis pamiršo ją, o kažkodėl jauną, už kelių kapelių gulintį, pasišaukė. Visada prisimena, kiek jau metų po vyro mirties praėjo, kaip ją vieną paliko. Ir taip ramiai, gražiai papasakoja, kas šiemet mirė, kas net iš užsienio grįžo pelenais urnoje. Pasidžiaugia, kad žmogus gyvenęs užsienyje, tačiau artimųjų prašęs, kad jo mirties atveju tėviškėn pargabentų. Brangi savoji žemė žmogui. Uždegusi žvakeles, pasimeldžia ir nuskuba visa tai pakartoti prie nelankomo kapo.

Žinome, kad visi atėjus laikui turėsime iškeliauti. Tik ar tinkamai savo gyvenimu tam ruošiamės? Ar skiriame laiko pagalvoti, kaip reikėtų gyventi, kad iki išeinant nepaliktume žemėje įskaudinto, pažeminto, nuskriausto žmogaus?

Dalinuosi kunigo a. a. V. Skipario pamokslu „Vėlinės“.

VĖLINĖS

Šiaurės rytų Prancūzija, Verdenas, Ardėnų miškai... tai vietos, kurias žmonijos istorija visada minės. Verdenas – ištisa žmonijos laidotuvių procesija su nerimstančiu ir nesibaigiančiu Requiem vienam milijonui žmonių, kurie taip norėjo gyventi ir kurių širdys amžinai nustojo plakusios. Nustojo plakusios čia, Verdeno laukuose, ištisus mėnesius siaučiant ugnies, plieno ir mirties uraganui. Tai įvyko 1916 metais per Pirmąjį pasaulinį karą. Prancūzija ir Vokietija tuomet neteko milijono karių. Dabar ten pastatytas didžiulis paminklas, o ant jo užrašas: „Atmink karius, kurie, stovėdami su šautuvais, miega šiuose apkasuose.“ Prie paminklo iš po žemių kyšo durtuvai ir šautuvų vamzdžiai. Ant jų sukabinti rožančiai. Prieš paminklą ištisas plotas sėte nusėtas baltais kryžiais. Kiekvieną kapą puošia gėlės. Tai ištisas mirusiųjų miestas.

Tokie miestai yra pabirę ir po visą mūsų kraštą. Ir kada tyliais žingsniais ateina Vėlinės, šie miestai nušvinta tūkstantinėmis žvakelių liepsnelėmis, o nuo kryžių į visas puses pasklinda vilties spindulėliai. Vėlinių diena priklauso mirusiesiems. Tačiau ir mums ši diena pasakoja apie amžinybę bei mūsų žemiškosios kelionės tikslą. Ši diena primena tai, ko žmogus nenori girdėti, ko jis vengia, nuo ko jis dreba ir veltui stengiasi pabėgti. Ši diena kiekvienam primena mirtį, o mirusieji, tartum sako gyviesiems: „Jums reikia didelių ištaigingų namų, jums reikia prabangos, linksmybių, šviesos, erdvės. Jums reikia daugelio dalykų. Mums gi užtenka visko. Mums reikia tik maldos.“

Bažnyčia tą dieną taip pat primena apsvaigusiam nuo linksmybių ir malonumų beieškančiam žmogui: „Atmink, kad mirsi!“ Prabanga, skanūs valgiai, karjera, pinigai – tai savęs apgaudinėjimas, noras negalvoti, atitolinti tą staigų žemiškojo gyvenimo nutrūkimą. Kad ir kas bebūtų, mirtis laimės. Ir kiekvienas žmogus tai gerai žino, bet vis galvoja, kad tai negreitai bus. Vis apgaudinėja save.

Gražu, kad Vėlinių dieną sutvarkomi kapai. Jie skęsta gėlėse, vainikuose. Ant jų uždegamos žvakutės. Tačiau, jeigu galėtume išgirsti mirusiųjų šauksmą, jie neprašytų dar daugiau gėlių ar šviesos. Jei mirusysis kalbėtų, jis maldaute maldautų: „Pasigailėkite manęs bent jūs, mano artimieji... melskitės už mane!“

Mirties problema yra daug svarbesnė už visas kitas žemiškąsias problemas. Miršta visi – turtingi ir vargšai, karaliai, valstybių vadovai ir paprasti darbininkai, gatvių šlavėjai. Visi turi paklusti mirties įstatymui. O ar būtų teisinga, kad žmogaus troškimas amžinai gyventi nebūtų patenkintas? Bet kaip gali nebijoti mirties tas, kuris tik čia, žemėje, mato gyvenimo prasmę? Tas, kuriam Dievo nėra, kuris nepripažįsta amžinojo gyvenimo?

Gydytojas Flosenbiurgas pasakoja: „Rytą, labai ankstų, pro pusiau praviras barako duris mačiau klūpantį pastorių Bonhioferį ir nuoširdžiai besimeldžiantį. Toji, mirti pasmerktojo žmogaus malda, atsidavimas Apvaizdai mane giliai sukrėtė. Bausmės vietoje jis dar sukalbėjo trumpą maldelę ir po to drąsiai ir ramiai užlipo prie kartuvių esančiais laiptais. Čia po keleto minučių jis mirė.“ Ir tas gydytojas dar pridūrė: „Per savo beveik 50-ies metų gydytojo praktiką aš nemačiau nei vieno žmogaus, kuris mirtų taip ramiai ir visiškai pasikliaudamas Dievu.“

O kaip sutiktų mirtį nepasiruošęs jai žmogus? Ar jis galėtų jaustis toks ramus? Vargu! Tvirtai tikintis žmogus žino, kad jis yra išėjęs iš Dievo rankų ir vėl į jas sugrįžta. Netikintis dažnai sako: „Ir kam tada gyventi, jei vis tiek vieną dieną reikės mirti? Kam gyventi ir vargti?“ Teisingai, jei nėra Dievo ir amžinojo gyvenimo, tada visas žmogaus gyvenimas yra tik gedulinga eisena į kapo duobę. Tačiau to, kuris turi sveiką, nesugadintą mąstymą, neįtikinsi, kad išnykimas yra natūralus dalykas. Visa prigimtis prieš tai protestuoja, nes žmogus trokšta amžinai gyventi.

Žmogus visą savo gyvenimą rašo knygą, kurios paskutinį lapą užverčia karsto dangtis ir mirtis. Daugiau žmogus jos jau neskaito ir nieko joje neberašo. Tada perskaito Tas, kurio rankose yra žmogaus gyvenimas ir mirtis. Perskaito ir gale tos knygos rašo nuosprendį. Tokį nuosprendį, kokio žmogus užsitarnavo.

Ar nebus tada baisu, jei toje žmogaus gyvenimo knygoje bus parašyta, kad gyvenimas buvo praleistas be Dievo, maldos, gerų darbų? Kad jame buvo vien tik rūpinimasis savimi, žemiškojo gyvenimo malonumais? Ar nušluostys tuomet Dievas nuo mūsų akių ašaras, ar nebus skausmo, dejonių ir šauksmo? Į tuos klausimus ir duos atsakymą mūsų pačių parašyta gyvenimo knyga.

Kiekvienas žinome, kad nesame čia, žemėje, amžini, žinom, kad teks viską palikti. Žinom, kad mūsų draugai ir artimieji palydės mus iki kapo duobės, o į amžinybę palydovais bus vien mūsų darbai – geri ir blogi. Kaip tada džiaugsimės, jei gerųjų darbų bus daugiau.

Bažnyčia, realiai žiūrėdama į dabartį ir amžinybę, ragina gyventi taip, kad mirties valandą nereikėtų gailėtis suluošinto gyvenimo ir prarastos amžinosios laimės. Mirtis yra geriausia gyvenimo mokytoja. Ji grąžina žmogų iš tuščios apgaulės į realų gyvenimą.

Tikinčiam žmogui mirtis nebaisi. Jam mirtis – tai gyvenimo pradžia. Kenčiančiam ir mirštančiam ji suteikia džiaugsmingą tikrovės viltį. Jis žino, kad mirtis jam atneš dabar neįsivaizduojamą laimę. O mirštąs netikintysis beviltiškai ir su siaubu turi prisipažinti, kad, pagal jo mąstyseną, mirtis jį sunaikins, kad jo kūnas supus ir jo jau niekada nebebus. Tačiau taip nėra. Visi mirusieji arba kenčia, arba džiaugiasi. Jie ir toliau gyvens. Ir kas už mirusiuosius meldžiasi, tas tarsi sako: „Aš šiandien galiu ir privalau melstis už mirusiuosius, nes ateis tokia diena, kai ir mano sielai reikės maldos.“ Mirusiųjų prefacijoje skaitome: „Mums nušvito laimingo prisikėlimo viltis, kad tuos, kurie nuliūsta dėl mirties, paguostų būsimojo nemirtingumo pažadas, nes Tavo, Viešpatie, ištikimiesiems gyvenimas neatimamas, bet tik pakeičiamas, ir šio, žemiškojo gyvenimo namams iširus, rengiama amžina buveinė danguje.“

Kristus yra Prisikėlimas ir Gyvenimas. Ir šventą Vėlinių vakarą Kristus ir Bažnyčia skelbia džiugią tiesą: „Visi kelsitės!“ Tačiau, kurie darė gera, prisikels gyventi, o kurie darė bloga – prisikels stoti į teismą.

Kun. Vytautas Skiparis

Upyna, 1984 m.

Galilėjiečių bendruomenės vadovą

kun. Eitvydą Merkį galite rasti

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje:

kasdien pusvalandį prieš ir tuojau po 17 val. šv. Mišių;

sekmadieniais ir šventadieniais nuo 16.00 iki 18.00 val.

Išpažinčių kunigas klauso kasdien pusvalandį prieš Mišias.

Ilgesniems dvasiniams pokalbiams reikia su juo susitarti iš anksto.

Kalendorius
loader
Šventės ir šventieji
Prašymai pasimelsti (intencijos)
Klausimas apie tai, kas domina

Kas jus labiausiai domina?

Prisijungimas
Lankytojai
588244
ŠiandienŠiandien97
VakarVakar404
Šią savaitęŠią savaitę501
Šį mėnesįŠį mėnesį4705
VisoViso588244
Statistik created: 2018-11-12T23:24:13+00:00
Lankosi svečių 24
Lankosi narių 1
Straipsnių peržiūrėjimai
2901187

Galilėjiečių bendruomenė meldžiasi

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje

kasdien 17 val. Mišiose.

Sekmadieniais bei šventadieniais,

taip pat šeštadieniais

16.30 val. gieda Vakarinę

17 val. švenčia šv. Mišias