DĖMESIO!!!

Kun. Eitvydas su Galilėjiečių bendruomene

meldžiasi Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje.

Šv. Mišios kasdien (taip pat ir sekmadieniais) 17 val.

Kol bus šis skelbimo prierašas,

šeštadieniais, taip pat rugjūčio 11-18 d.

17 val. – Mišių nebus.

Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 

Jėzus Kristus įžengė į savo kančią su mokiniais sėsdamas prie Paskutinės vakarienės stalo žydų Velykų švenčių išvakarėse, kurių metu valgomas paaukotas avinėlis ir atmenamas stebuklingas išvadavimas iš Egipto nelaisvės. Viešpats Jėzus – tikrasis Velykų Avinėlis, paaukotas už mūsų nuodėmes, įsteigė naują Sandorą laužomos duonos ir geriamos taurės, perkeistų į jo Kūną ir Kraują, ženklų pavidalu.

Didžiojo ketvirtadienio ryte švenčiamos Krizmos Mišios, jomis baigiasi gavėnia; o vakare aukojamos Paskutinės Vakarienės Mišios, prisimenant Eucharistijos įsteigimą. Apie jų liturgiją ir simboliką pasakoja kun. Eitvydas Merkys.

Ankstyvaisiais amžiais Didžiojo ketvirtadienio rytą bažnyčiose vykdavo Susitaikinimo pamaldos. Kadangi gavėnia yra intensyvios atgailos laikas, tai, prasidedant Didžiajam tridieniui, kai kurie atgailautojai jau būdavo atlikę atgailą. Kol atgailaudavo (tai trukdavo kelis ar net keliolika metų), jie negalėdavo dalyvauti visose Mišiose – po Žodžio liturgijos turėdavo išeiti iš bažnyčios. Pasibaigus gavėniai, būtent Didžiojo ketvirtadienio ankstų rytą vykstančiose pamaldose jie susitaikydavo su Bažnyčia. Vyskupas duodavo išrišimą, jie galėdavo sugrįžti į bendruomenę ir su visais kartu švęsti Velykų šventes, išgyvendami asmeninį prisikėlimą iš nuodėmės, iš dvasinės mirties. Mums sunku beįsivaizduoti jų ir visos bendruomenės džiaugsmą.

Tai būdavo labai džiugi šventė, kartu ir visa bendruomenė susirinkdavo švęsti šio jų sugrįžimo. Deja, mūsų laikais Didžiojo ketvirtadienio ryte nėra galimybės rengti Susitaikinimo pamaldų, nes žmonės dirba, todėl dažniausiai pagal galimybes jos būna gavėnios pabaigoje arba Didįjį pirmadienį, antradienį ar trečiadienį, kai bendruomeniškai švenčiame Susitaikinimo sakramentą, prisimindami, kad kiekvieno mūsų, kaip mistinio Kristaus kūno nario ląstelės, skausmas ir nuodėmė yra visos Bažnyčios skausmas, o kartu ir kiekvieno mūsų prisikėlimo ir susitaikinimo su Dievu džiaugsmas yra visos Bažnyčios džiaugsmas.

Pagal labai seną paprotį Didžiojo ketvirtadienio rytą būna Krizmos Mišios. Per šias Mišias kunigai atnaujina kunigiškus pažadus, prisimindami, kaip Viešpats su mokiniais sėdo prie Paskutinės Vakarienės stalo, įsteigdamas Kunigystės sakramentą. Jų metu naujai pašventinami aliejai, kurie bus naudojami per Velyknaktį teikiamą Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentą. Graži šio pašventinimo simbolika – aliejus simbolizuoja sklindančią malonę. Juk žinome, kad kai aliejaus lašas nukrenta ant popieriaus lapo, jis vis plečiasi. Čia irgi taip nutinka – vyskupai pašventina aliejus, kuriuos kunigai išsiveža į savo parapijas, ir šis plitimas tai tarsi Dievo malonės pliūpsnis per Velykas į visus žemės pakraščius.

Tai brangi atsinaujinimo diena kunigams, bendrystės su vyskupu ir dvasinės brolystės su kitais kunigais išgyvenimas, kartu ir pasirengimas didžiosioms šventėms. Tikintiesiems gražiai primenama pareiga melstis už kunigus, o kunigams – tarnauti tikintiesiems. Krizmos Mišiomis baigiasi gavėnia.

Ketvirtadienio vakare Paskutinės vakarienės Mišiomis prasideda Didysis Tridienis. Prisimindami Jėzaus vakarienę su mokiniais, ir mes buriamės prie Viešpaties vakarienės stalo, Didžiojo ketvirtadienio vakarą susirinkdami parapijose, bendruomenėse ir iškilmingai švęsdami Mišias.

Liturginiu požiūriu čia gausu simbolių. Per Velykas izraelitai švenčia neraugintos duonos dienas, kurių metu išmetamas senasis raugas ir užmaišomas naujas. Jėzus sakė: „Saugokitės fariziejų raugo.“ Susitaikinimo pamaldose dvasine prasme išmetėme senąjį raugą – nuodėmės raugą, išpažinome savo kaltes, susitaikėme su Viešpačiu ir švenčiame šventes su nerauginta tyros širdies duona, kaip ragino Paulius Korinto bendruomenę (plg. 1 Kor 5, 6–8) . Iš to kilo paprotys Didįjį ketvirtadienį tabernakulį palikti tuščią. Švč. Sakramentas išnešamas saugoti į saugią, pagarbią vietą; paliekama tiek, kiek reikalinga ligoniams. Paskutinės Vakarienės Mišiose konsekruojami komunikantai tik vakaro liturgijai ir Didžiajam penktadieniui. 

Pirmaisiais krikščionybės amžiais Švč. Sakramentas būdavo laikomas zakristijoje. Tačiau mūsų laikais zakristija ne visuomet yra pakankamai rami ir tyli vieta, kur galėtų būti pakankamai pagarbu jį saugoti, todėl jis išnešamas į kitą tinkamą koplytėlę ar patalpą. Taipogi pirmieji krikščionys puoselėjo gražią tradiciją, kad visus, kurie negalėdavo ateiti, Komunija pasiekdavo namuose – po pamaldų diakonai bei akolitai ją nunešdavo ligoniams. Gaila, kad šis paprotys išnyko. Didysis Tridienis – tai svarbiausios mūsų krikščioniško gyvenimo dienos, ir gražu, kad Paskutinės vakarienės Mišių vaisius galėtų priimti ir ligoniai.

Evangelijoje yra paminėtos dvi skirtingos tradicijos, kurios atsispindi Didžiojo ketvirtadienio liturgijoje: sinoptikai kalba apie Eucharistijos įsteigimą, o evangelistas Jonas papasakoja apie kojų plovimą. Sinoptikai susikoncentruoja ties Duonos laužymu, o Jono aprašomas epizodas, kai Jėzus pasilenkia plauti mokiniams kojų, kitu būdu išreiškia tą patį išganymo slėpinį.

Remiantis Evangelijoje pagal Joną randamu pasakojimu, liturgijoje atsirado paprotys, kad vyskupas ar kunigas plauna kojas 12-ai asmenų, primenant, jog Jėzus iš tiesų plovė jas mokiniams, taip pat ir Petrui, kuris sakė – „neplausi man kojų per amžius“, ir Jį išdavusiam Judui. Taip Išganytojas parodė tarnystės bei meilės pavyzdį – iš tiesų Eucharistija yra meilės sakramentas. Tam tikra prasme Jonas kalba apie tą patį sakramentą kaip sinoptikai, tik pažvelgdamas kitu žvilgsniu. Apie tai labai gražiai rašo popiežius savo knygos „Jėzus iš Nazareto“ antroje dalyje.

Kojų plovimo apeiga galima, bet neprivaloma. Kai kurių liturgistų nuomone, ji šiek tiek teatrališka, nes iš tiesų Jėzaus veiksmas buvo ne spektaklis, o tikra meilė, begalinis gailestingumas, parodytas net ir neištikimam ar klystančiam mokiniui. Liturginė kojų mazgojimo simbolika, primenanti Jėzaus veiksmą, yra gražus ženklas, bet būtų dar svarbiau realybėje „plauti kojas“ atleidžiant priešams, pasilenkiant prie jų; tarnauti kasdienybėje kaip Jėzus mokė – Jis nieko nedemonstravo, tik parodė savo meilę iki galo, kuri neatsiejama ir nuo Kryžiaus slėpinio.

Ši apeiga būna po Evangelijos skaitymo. Vėliau giedama tradicinė Didžiojo ketvirtadienio giesmė – „Ubi caritas et amor, Deus ibi est“, siejama su labai prasmingu pirmaisiais amžiais gyvavusiu papročiu Didįjį ketvirtadienį rinkti aukas, skiriamas labdarai, stokojančių bendruomenės narių šelpimui. Visą gavėnios laiką būdavo pasninkaujama, solidarizuojantis su katechumenais, besiruošiančiais krikštui, ir atgailautojais, besiruošiančiais susitaikinimui. Prisimindami Jėzaus pasninką dykumoje, mes irgi pasninkaujame, kažko išsižadame, kažką sutaupome, ir tuo galėtume pasidalyti su stokojančiaisiais, kad per Velykas (ne tik Kalėdas) varguoliams nušvistų bent mažas šviesos spindulėlis ir socialinės nelygybės liktų bent trupinėliu mažiau. Taip būtų liudijamas tikėjimas ir kuriama Dievo karalystė žemėje. Ne veltui ir giesmė apie tai kalba: „Ten, kur gailestis ir meilė, Dievas ten yra“. Čia vėl ataidi ta pati mintis – jei kenčia vienas Kristaus kūno narys, kenčia visi, jei džiaugiasi vienas, džiaugiasi visi. Taigi, gražu, kai parodomas ne tik dvasinis, bet ir materialus solidarumas.

Didįjį ketvirtadienį labai tiktų Komuniją dalinti dviem pavidalais, nes „Jėzus ėmė duoną, vyną, kalbėjo laiminimo maldą, laužė, paskui davė mokiniams“. Kadangi dabar parapijos, bendruomenės gana didelės, ne visur yra galimybė gerti visiems iš vienos taurės, tad tiktų dalyti Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo sakramentą, padažant duoną vyne (sirų rite tai simbolizuoja Prisikėlimą), idant labiau išgyventume sakramentinio ženklo pilnumą.

Po Mišių Švč. Sakramentas iškilmingai nešamas į garbinimo altorių, prie kurio vyksta Švč. Sakramento adoracija. Kadaise buvo laikas, kai vyravo požiūris, kad Švč. Sakramentas, Jėzus, uždaromas į tabernakulį – į „kalėjimą“. Būdavo vadinamas „Meilės kaliniu“. Dabartiniai Bažnyčios dokumentai labai aiškiai pabrėžia, kad negali būti jokio akcento, primenančio kalėjimą. Jėzus yra meile liepsnojantis ir niekada nesudegantis Mozės rūmas, ką mums nuolat primena amžinoji ugnelė, deganti prie tabernakulio. 

Iki vidurnakčio gali vykti iškilminga Švč. Sakramento adoracija, kurios metu dėkojame už Eucharistijos dovaną, kurią Jėzus paliko mums savo kančios atminimui. Po vidurnakčio gali vykti tik tyli Švč. Sakramento adoracija, kurios metu galime įsigilinti į Viešpaties žodžius, ištartus prieš įeinant į Getsemanės sodą: „Mylėkite vieni kitus, kaip aš jus mylėjau“.

Užrašė Dalia Žemaitytė

Galilėjiečių bendruomenės vadovą

kun. Eitvydą Merkį galite rasti

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje:

kasdien pusvalandį prieš ir tuojau po 17 val. šv. Mišių;

sekmadieniais ir šventadieniais nuo 16.00 iki 18.00 val.

Išpažinčių kunigas klauso kasdien pusvalandį prieš Mišias.

Ilgesniems dvasiniams pokalbiams reikia su juo susitarti iš anksto.

Kalendorius
loader
Prašymai pasimelsti (intencijos)
Klausimas apie tai, kas domina
Prisijungimas
Lankytojai
723827
ŠiandienŠiandien535
VakarVakar623
Šią savaitęŠią savaitę4275
Šį mėnesįŠį mėnesį13255
VisoViso723827
Statistik created: 2019-08-25T08:27:17+00:00
Lankosi svečių 12
Lankosi narių 1
Straipsnių peržiūrėjimai
3438184

Galilėjiečių bendruomenė meldžiasi

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje

kasdien 17 val. Mišiose.

Sekmadieniais bei šventadieniais,

taip pat šeštadieniais

16.30 val. gieda Vakarinę

17 val. švenčia šv. Mišias