DĖMESIO!!!

Kun. Eitvydas su Galilėjiečių bendruomene

meldžiasi Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje.

Šv. Mišios kasdien (taip pat ir sekmadieniais) 17 val.

Kol bus šis skelbimo prierašas,

šeštadieniais, taip pat rugjūčio 11-18 d.

17 val. – Mišių nebus.

Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 

Kristaus mirties ir prisikėlimo šventimo viršūnė yra Velyknaktis, šventoji krikščionių naktis. Pasak šv. Augustino, tai yra „visų šventųjų vigilijų motina“. Velykų naktis leidžia krikščionims iš anksto patirti naujosios Jeruzalės džiaugsmą. Apie šios nakties liturgiją pasakoja kun. Eitvydas Merkys.

Didysis šeštadienis yra „neliturginė“ diena. Liturgija – tai Kristaus kunigiškos tarnystės uždavinio vykdymas, ir Kristus yra pagrindinis joje veikiantis asmuo. Kadangi minime Kristaus mirtį, šiandien nevyksta jokia liturgija, išskyrus Valandų (prisimenant mokinius, kurie buvo susirinkę drauge ir turbūt jau nebemiegojo, kaip naktį prieš tai, o meldėsi, kaip kad ragino Jėzus Alyvų sode) ir teikiami tik būtiniausi sakramentai – Sutaikinimo bei Ligonių (Komunija gali būti nešama, tik kaip viatikas mirštančiajam). Kiti sakramentai neteikiami.

Didįjį šeštadienį patariama bendruomeniškai švęsti prasmingą ir labai turtingą Valandų liturgiją. Maldai galima susirinkti arba prie garbinimo kryžiaus, išstatyto Didįjį penktadienį; prie paveikslo, vaizduojančio Jėzaus nužengimą į pragarus, arba Sopulingosios Marijos atvaizdo, prisimenant Švč. M. Marijos išgyvenamą skausmą dėl sūnaus mirties. Draugėn susibūrusi bendruomenė galėtų pasimelsti recituodami Valandas.

Vakare švenčiamas Velyknaktis. Jis turėtų būti pradedamas švęsti saulei nusileidus ir baigtas ne vėliau, nei saulė patekės. Tai sena tradicija, mus pasiekusi iš pirmųjų amžių, tačiau kurį laiką buvo išnykusi, kol Pijus XII 1951 m. sugrąžino šios liturgijos šventimą, o 1955 m. pertvarkė visą Velykų tridienio liturgiją. Pirmaisiais amžiais Velyknaktis buvo centrinė, svarbiausia metų šventė. Tačiau palaipsniui iš Velyknakčio liturgijos išnyko krikštas: Europa tapo krikščioniška, visi būdavo pakrikštijami vaikystėje, suaugusių krikšto neliko. Kita priežastis, kodėl išnyko Velyknakčio tradicija, buvo reikalavimas prieš priimant Komuniją būti nevalgius nuo vidurnakčio. Norint vakare švęsti Mišias ir priimti Komuniją būtų tekę beveik visą parą pasninkauti. Tada ir nebeliko vakarinių Mišių. Išnykus vakarinėms Mišioms, išnyko ir Velyknaktis. Liko tik vandens ir ugnies pašventinimo apeiga, atliekama Didžiojo šeštadienio ryte, kai kunigas bažnyčioje palaimindavo ugnį ir pašventindavo vandenį. Žmonės eidavo parsinešti ugnies ir vandens, tuo pačiu nešdavosi ir velykinius valgius pašventinti. Nuo tų laikų užsiliko paprotys, kad ir dabar šeštadienį visą dieną žmonės eina į bažnyčią, kad kunigas pašventintų valgius. Tai tam tikras nesusipratimas liturginiu požiūriu, nes Didysis šeštadienis turėtų būti pasirengimo diena, o valgius derėtų laiminti po Velyknakčio Mišių, kuriuos parsinešus būtu sėdama prie šventinio stalo.

Rudenį prasidės popiežiaus Benedikto XVI paskelbti Tikėjimo metai, kuriais minėsime ir Vatikano II Susirinkimo penkiasdešimtmetį. Popiežius ragina šiais metais pagilinti tikėjimą, išsamiau susipažinti su Vatikano Susirinkimo II nutarimais, pažiūrėti, ar juos tinkamai įgyvendinome. Tai būtų gera proga peržvelgti ir Didžiosios savaitės liturgiją, ypač Velykų ryto apeigas. Kartais Lietuvoje paplitę įvairios praktikos disonuoja su Visuotinės Bažnyčios tradicijomis, tad reikėtų jas priderinti.

Sutemus pradedama švęsti Velyknakčio liturgija labai turtinga ženklais. Naktis mums primena nuodėmės tamsą, kurios nugalėtojas yra Kristus, tikroji šviesa. Velykų naktis švenčiausia iš visų, tai visų vigilijų motina. Viešpats Jėzus įvedė paprotį melstis naktimis. Jėzaus laikais gyvavo tradicija melstis triskart per dieną – ryte, vakare ir vidurdienį. Dar gilesnėje senovėje buvo paprotys melstis tik ryte ir vakare. Tačiau Jėzus dažnai pasitraukdavo į kalną melstis ir maldoje praleisdavo visą naktį. Bažnyčia seka Jo pavyzdžiu ir šią naktį budi kartu su Juo ir meldžiasi.

Velyknakčio liturgija turi kelias dalis: Ugnies (Žiburių) liturgija, Žodžio liturgija, Krikšto liturgija, Eucharistija (Aukos) liturgija.

Velyknaktis pradedamas įspūdinga Žiburių liturgija – visi susirenka aplink laužą. Atėjęs kunigas šventina ugnį, paruošia velykinę žvakę, tardamas prasmingus žodžius, primenančius, kad Jėzus yra laiko Viešpats, istorijos centras, alfa ir omega. Pašventinus ugnį, nuo jos uždegama velykinė žvakė, tariant: „Garbingai prisikeliančio Kristaus šviesa teišsklaido mūsų proto ir širdies tamsą“. Kristaus prisikėlimas nugali nuodėmę, tamsą, blogį, ir labai simboliška, kai tamsoje sužimba degančios žvakės žiburėlis. Žvakė simbolizuoja patį Kristų, kuris yra pasaulio šviesa. „Teisumo saulės“ patekėjimą skelbė Senojo Testamento pranašai, jo laukė Dievo tauta. Velykose tai išsipildo.

Užgiedama „Kristus mums šviečia“ ir, smilkant visų priešakyje diakono ar kunigo nešamą velykinę žvakę, visi procesijoje įeina į bažnyčią. Labai simboliškai primenama, kad ugnies stulpas, kuris rodė kelią Dievo tautai Senajame Testamente į pažado žemę, mums yra Kristus, tikroji šviesa. Jis rodo mums kelią į tikrąją pažado žemę, patį dangų ir anot „Kristaus sekimo“ autoriaus, „visada žengia mūsų priešakyje“.

Nuo velykinės žvakės, paschalo, žvakutes užsidega visi tikintieji, per bažnyčią nuvilnija žiburių jūra. Tamsoje šviečiančios liepsnelės primena Evangelijos žodžius „šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė“ (Jn 1, 5 ). Nuodėmės tamsa nepajėgė užgožti Kristaus. Mes esame Jo kūno nariai, mūsų širdies žiburiai buvo uždegti krikšto metu, tad svarbu, kad jokios nuodėmės sutemos jų neužtemdytų. Bažnyčiai nušvitus mažais žiburėliais tikinčiųjų rankose, giedama giesmė, šlovinanti Kristų ir apgiedanti išganymo įvykius. Manoma, kad ji yra, galbūt, šv. Jeronimo sukurta IV a.

Po šlovinimo giesmės pradedama Žodžio liturgija. Skaitomi Senojo Testamento skaitiniai, į kuriuos atliepiama psalmėmis, kurias po trumpos tylos pauzės palydi malda. Numatyti septyni skaitiniai, kuriuos prireikus leidžiama sumažinti iki trijų, o ypatingais atvejais net iki dviejų. Anksčiau Romoje būta tradicijos, kai skaitydavo net dvylika skaitinių (dar didesnė jų gausa būdinga koptų ir kitoms Rytų Bažnyčioms), lotyniškai ir graikiškai (graži Rytų ir Vakarų Bažnyčios vienybės išraiška). Dievo žodis mums primena visą išganymo istoriją: pasaulio sukūrimo istorija, pabrėžianti septynias sukūrimo dienas (pirmąją dieną – sekmadienį – sukuriama šviesa!) ir tai, kad visa, kas Dievo sutverta, yra gera ir gražu; Abraomo auka, kreipianti mūsų žvilgsnį į dangiškąjį Tėvą, paaukojusį viengimį Sūnų; Mozė ir stebuklingas perėjimas per jūrą, kertinis išrinktosios tautos tikėjimo įvykis kreipiantis mūsų žvilgsnį į naująjį Mozę – Kristų ir krikšto vandenį; toliau iškalbingi ir įtaigūs pranašų žodžiai bylojantys apie Dievo tautos (aktualu ir mums) neištikimybę ir amžiną Dievo meilę bei naująją Sandorą.

Senojo Testamento skaitinius skaitome jau prisikeliančio Kristaus (degančios velykinės žvakės) šviesoje. Tik jis mums padeda juos pilnai suprasti, „atverdamas Raštų prasmę“. Pranašai atveda mus prie Naujojo Testamento, prie Žodžio įsikūnijimo. Velyknaktį esame gausiai maitinami žodžiu, panašiai kaip Dievo tauta Senajame Testamente. Neveltui laiško Žydams autorius byloja: „Daugel kartų ir įvairiais būdais Dievas yra kalbėjęs per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų“ (Žyd 1, 1). Taip prisiartiname prie istorijos, o tuo pačiu ir liturgijos, centro - Žodžio įsikūnijimo, kai po Senojo Testamento skaitinių užgiedamas himnas „Garbė Dievui aukštybėse“, pasiekęs mus iš pirmųjų amžių, kuris mena piemenų girdėtą angelų giesmę Jėzui užgimus Betliejuje. Uždegami visi bažnyčios žiburiai. Suskamba varpai ir mes tarsi prisimename Kalėdas, Jėzaus gimimą ir Žodžio tapimą kūnu, kai jis apsigyveno tarp mūsų. Bet per Kalėdas tamsa dar nenugalėta, o Velykos jau skelbia šviesos pergalę prieš tamsą, Kristaus pergalę prieš nuodėmę ir mirtį. Neatsitiktinai Velykos visada švenčiamos po lygiadienio, kai diena jau būna ilgesnė už naktį. Tai labai simboliška ir prasminga šiauriniame žemės pusrutulyje.

Po maldos ir skaitinio iš laiško romiečiams, bylojančio apie Kristaus mirtį bei prisikėlimą ir krikšto prasmę, iškilmingai užgiedama aleliujinė psalmė, kuri trykšta dėkingumu ir džiaugsmu, kai visa širdimi džiūgaujame Kristaus prisikėlimu. Vyskupo Mišiose numatyta graži apeiga: diakonas arba lektorius priėjęs prie vyskupo paskelbia: „Garbingasis tėve, skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris yra Aleliuja“ ir tada vyskupas tris kartus intonuoja Aleliuja vis pakeldamas balsą, bylodamas apie prisikėlimą. Džiaugiamės, kad Žodis, apsigyvenęs tarp mūsų, miręs ant kryžiaus, yra gyvas. Iškart po psalmės skaitoma Evangelija, džiugioji naujiena, skelbiant džiugią žinią – Kristus prisikėlė, tai mūsų tikėjimo esminė ir svarbiausia žinia. Kaip apaštalas Paulius sako: „jeigu Kristus neprisikėlė, tai tuščias yra mūsų tikėjimas“. Labai gražus yra Rytų krikščionių paprotys Velykų rytą sutiktąjį pasveikinti žodžiais: „Kristus prisikėlė!“ į kuriuos atsakoma: „Iš tiesų prisikėlė!“.

Kita šių iškilmingų Mišių dalis – Krikšto liturgija. Ji pradedama giedant Visų šventųjų litaniją, kurioje prašome užtarimo ištikimųjų Dievo vaikų, sekusių paskui Avinėlį Kristų, praliejusių dėl jo savo kraują ar kitokiu būdu paliudijusių tikėjimą bei palikusių mums uždegančių sekimo Kristumi pavyzdžių. Ši malda sujungia ir žemiškąją, ir dangiškąją Bažnyčią. Pašventinamas vanduo, kuris bus naudojamas krikštui. Ši apeiga palydima maldos, atskleidžiančios vandens simboliką ir tuos išganymo įvykius paminėtus Biblijoje, kai Dievas vandeniu gelbėjo ištikimuosius ir naikino nuodėmes. Taipogi primenama apie išganingą versmę, ištekėjusią iš perverto Jėzaus šono, vandenį, kuriuo esame nuplaunami krikšto metu.

Į pašventintą vandenį įleidžiama velykinė žvakė. Ji simbolizuoja Kristų, įbrendantį į Jordano vandenį, kad jį pašventintų. Juk žinome, kad švarus vanduo nuprausia purvus, o nešvarus vanduo sutepa. Jėzus, tyras ir nekaltas Dievo Avinėlis, įbrido į nešvarų vandenį, kuriame krikštijosi minios atgailojančių nusidėjėlių, kad ant savęs prisiimtų mūsų nuodėmes. Jis dėl mūsų tapo nuodėme, kaip byloja apaštalas Paulius, sugėrė į save visas mūsų nuodėmes ir taip jas sunaikino. Prisiminkime tą įvykį, kai prie Amerikos krantų išsiliejo nafta: buvo pilami visokiausi absorbentai, kad sutrauktų nešvarumus. Taigi, galėtume sakyti, kad jau tada, kai krikšto metu Jėzus įbrido į vandenį, jis pradėjo savo žingsnius link kryžiaus, kur jis atidavė savo gyvybę ir sunaikino mūsų nuodėmes, kad mus nuteisintų ir padarytų tyraširdžiais, galėsiančiais regėti Dievą.

Seka krikšto apeigos. Suaugusius asmenis dera krikštyti tik per Velykas. Kartu jie priima ir Sutvirtinimo sakramentą, ir Komuniją - kaip ir pirmaisiais amžiais, tie trys įkrikščioninimo sakramentai teikiami iš karto. Kartu ir visi tikintieji atnaujina krikšto pažadus, būna pašlakstomi švęstu vandeniu, liudijančiu, kokia brangia kaina esame atpirkti. Tai nėra paprastas užtiškęs vandens lašelis. Pašlakstymas atkartoja vieną Senajame Testamente aprašomą apeigą, kai būdavo aukojama auka už tautos nuodėmes. Vyriausias kunigas uždėdavo rankas ant ožio ir išpažindavo visos tautos nuodėmes. Tą ožį išvesdavo į dykumą, kad išneštų Dievo tautos nuodėmes už stovyklos. Kitą ožį paaukodavo kaip kruvinąją auką. Vyriausias kunigas kartą metuose įžengdavo į Šventų Švenčiausiąją ir šio paaukoto ožio krauju pašlakstydavo sandoros skrynią, vėliau ir visus izraelitus, atnaujindamas Sandorą. Jie visi būdavo kruvinai pašlakstyti, ant jų krisdavo kraujo lašai. Įsivaizduokime, jei mus kas taip dabar pašlakstytų - turbūt būtume sukrėsti. Tačiau pašlakstymas šventintu vandeniu primena šią senovinę izraelitų apeigą ir tai, kad Jėzus yra tas atpirkimo ožys, ant kurio sukrovėme visas nuodėmes. Jis buvo išvestas už miesto mūrų ir ten nukryžiuotas. Jis ne tik išnešė mūsų nuodėmes ir buvo paaukotas, bet iš jo šono ištekėjusiu krauju ir vandeniu buvome pašlakstyti, nuplauti, jo krauju esame išgelbėti. Tai labai sukrečiantis momentas, kuriam mus parengia Didysis penktadienis. Velyknaktį atnaujinama mūsų sandora su Dievu.

Jėzus yra tikrasis Velykų Avinėlis, paaukotas už mūsų nuodėmes, kurio kraujas mus saugo ir gelbsti nuo mirties, kaip Senajame testamente avinėlio kraujas saugojo izraelitų pirmgimius nuo mirties Egipte. Viešpats Jėzus kaip tikrasis ir vienintelis Naujosios Sandoros Kunigas, kurio kunigystėje mes visi dalyvaujame per krikštą (mes, kunigai, Jam tarnaujame) įžengė į Šventų šventąją, kartą ir visiems laikams atvėrė mums kelią pro uždangą, kuri jam mirus ant Kryžiaus plyšo pusiau. Tai be galo iškalbingi ženklai, matome, kaip susišaukia Senasis Testamentas su Naujuoju. Senajame Testamente tiek ženklų būta – ir mana, krentanti iš dangaus, Dievo tautai einant per dykumą į pažado žemę, ir negeriamas vanduo, į kurį Mozei įdėjus gabalėlį medžio, šis tapo geriamas. Mums mana krenta iš dangaus Eucharistijos pavidalu, ir vanduo trykšta iš perverto šono. Kristaus kryžius padaro kasdienybę nebe karčią, be Jo mūsų gyvenimas buvo pilkas, kartus. Žinoma, sunkumai ir išbandymai niekur nedingsta, bet vienybėje su Juo pasidaro saldūs. Juk kankinių, mistikų, šventųjų gyvenimuose, kuriuos minime litanijoje, kančios buvo apsčiai, tačiau kančia jiems – tai vienybė su Kristumi. Kaip sakydavo šv. Teresė Avilietė – „arba kentėti, arba mirti“. Tik Jėzus kančią įprasmina ir paverčia net saldybe.

Visuotinės maldos metu dėkojame už visas dovanas. Aukos liturgijoje atnešamos atnašos, paprastai ir naujai pakrikštytieji dalyvauja šioje apeigoje. Tada švenčiame kitą stebuklą – esame maitinami mana, gyvybės duona iš dangaus, už kurią dėkojome Didįjį ketvirtadienį. Sugiedojus iškilmingą himną ir suteikus iškilmingą palaiminimą tikintiesiems, dabar būtų tinkamas ir prasmingas metas palaiminti ir Velykų valgius, kuriais vėliau dalinsimės bendruomenėje, su stokojančiais ir namuose su artimaisiais.

Anksčiau Lietuvoje Velykų ryte būdavo švenčiamos Velykų ryto arba Prisikėlimo (lot. Resurectio) Mišios, prieš kurias būdavo „prikėlimo iš kapo“ apeigos ir procesija aplink bažnyčią einant tris kartus, kaip įprasta stačiatikiams. Prieš tai visą naktį tikintieji budėdavo prie kapo, adoruodami jame išstatytą Švč. Sakramentą. Buvusieji papročiai nebedera su Velyknakčiu, juk jo metu šventėme Kristaus prisikėlimą, jau džiaugsmingi nuskambėjo varpai ir todėl nebereikia liūdnai adoruoti prie kapo, laukiant prisikėlimo. Kapas jau tuščias. „Kristus prisikėlė!“ – „Iš tiesų prisikėlė!“ 

Kaip gyvavę mūsų papročiai galėtų gražiai įsikomponuoti į dabartinę liturgiją? Iškilmingose Velykų ryto Mišiose liturginiai dokumentai pataria, kad tikintieji būtų pašlakstomi Velykų naktį pašventintu vandeniu. Tad apeigas galima būtų pradėti ne prikėlimo iš kapo apeiga, bet iškilmingu pašlakstymu, primenant visiems susirinkusiems „velykiniams“ katalikams, ateinantiems tik keletą kartų metuose, kad jie yra pakrikštytieji ir kokią didžią dovaną – Gyvenimą - jie gavo per krikštą, kokia brangia kaina yra atpirkti, kieno krauju yra nuplauti. Po iškilmingų Mišių būtų galima surengti tradicinę Švč. Sakramento procesiją aplink bažnyčią, liudijančią apie keliaujantį Prisikėlusį Kristų, kuris tai pasirodo Jeruzalėje, tai bendrauja su mokiniais pakeliui į Emausą, tai moterims sako – eikite į Galilėją, kur jį matys. Kaip jis joms sakė, jis eina pirma jų. Jis visur pirmas, visus aplenkia, visur mokinių jau laukia. Ir mes jį sutinkame kelyje, pagarbiname, kartu su juo keliaujame per gyvenimą į dangaus Jeruzalę. Procesija tai galėtų gražiai išryškinti. Taip buvę papročiai būtų gražiai suderinti su dabartinės liturgijos dvasia. Galima procesija ir prieš Mišias, jei per naktį po Velyknakčio iki rytmetinių Mišių vyktų ne liūdna, bet džiaugsminga adoracija, tik reikėtų išvengti apeigų, imituojančių patį Prisikėlimą, kuris švenčiamas Velyknaktį.

Švęsdami Velykas mes kiekvienas iš naujo asmeniškai išgyvename Prisikėlimo slėpinį. Kristus buvo paaukotas už kiekvieną iš mūsų, jis savo mirtimi mūsų mirties geluonį išrovė ir prisikėlimu mums gyvybę sugrąžino. Jis mus padovanojo Gyvenimą. Būkime dėkingi ir visu savo gyvenimu giedokime Aleliuja Viešpačiui!

Užrašė Dalia Žemaitytė

Galilėjiečių bendruomenės vadovą

kun. Eitvydą Merkį galite rasti

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje:

kasdien pusvalandį prieš ir tuojau po 17 val. šv. Mišių;

sekmadieniais ir šventadieniais nuo 16.00 iki 18.00 val.

Išpažinčių kunigas klauso kasdien pusvalandį prieš Mišias.

Ilgesniems dvasiniams pokalbiams reikia su juo susitarti iš anksto.

Kalendorius
loader
Prašymai pasimelsti (intencijos)
Klausimas apie tai, kas domina
Prisijungimas
Lankytojai
723829
ŠiandienŠiandien537
VakarVakar623
Šią savaitęŠią savaitę4277
Šį mėnesįŠį mėnesį13257
VisoViso723829
Statistik created: 2019-08-25T08:27:17+00:00
Lankosi svečių 15
Lankosi narių 1
Straipsnių peržiūrėjimai
3438233

Galilėjiečių bendruomenė meldžiasi

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje

kasdien 17 val. Mišiose.

Sekmadieniais bei šventadieniais,

taip pat šeštadieniais

16.30 val. gieda Vakarinę

17 val. švenčia šv. Mišias