DĖMESIO!!!

Kun. Eitvydas su Galilėjiečių bendruomene

meldžiasi Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje.

Šv. Mišios kasdien (taip pat ir sekmadieniais) 17 val.

Spalio mėn. šeštadieniais

17 val. – Mišių nebus,

nebent atskirais išimtinais atvejais.

Narių vertinimas:  / 4

Dovile, brangi sese,

dj-jb1dėkoju Viešpačiui, kad leido Tave sutikti ir pažinti. Per dvidešimt metų keliavome kartu. Šv. Jonų bažnyčioje kartu kalbėjome rožinį, vėliau buvai man gyva gija tarp manęs ir Galilėjiečių bendruomenės, kol pati tapau jos nare. Visada jaučiau ypatingą dvasinį ryšį su Tavimi. Pasiprašiau į Tavo grupelę. Nuo tada tapai man pačia rūpestingiausia, brangiausia vyresniąja seserimi. Vyresniąja dvasine prasme. Nežinau, turbūt taip ir nepasakiau, kaip Tave myliu, kokia esi man brangi, koks gyvas esi man katalikės, galilėjietės pavyzdys. Siekiamybė. Turbūt nepasakiau, kokia Tu man graži ir išore, ir vidumi. Tobulai santūri, neleidžianti savęs liaupsinti nei lepinti dovanėlėmis ar dėmesiu, bet pati visada surandanti paguodos žodį, neįkyriai paklausianti: "na kaip tu?", visada pagalvojanti apie kitus, suklupusi maldoje. Esi man tokia graži, kad prisipažįstu (juk dabar girdi ir mano mintis) švelniai Tau pavydėjau. Tu man šventėjimo pavyzdys, šiuo metu atrodo nepasiekiamas, bet juk viskas Dievo rankose, ar ne?

dj-jb2Visada jaučiau ir jaučiu Tavo nuoširdų rūpestį. Nežinojau, kaip sunkiai sergi. Parašiau: "būsiu su Tavimi taip ir tiek, kaip ir kiek tik leisi". Atsakei: "ačiū" ir nenorėjai apsunkinti. Todėl man buvo nepakeliamas smūgis netikėtai sužinoti , kad Tu iškeliauji pas Viešpatį. Negalėjau to suprasti, negalėjau susitaikyti, širdis kraujavo ir siela verkė. Nežinau, kas su manimi darėsi, savo neprognozuojamu būdu galėjau prikrėsti kvailysčių. Bet Tu ir tada pasirūpinai, nuraminai. Užteko Tave pamatyti (tiksliau Tavo spindintį amžinybe kūną), prisiliesti prie Tavo rankų ir sielą užplūdo ramybė. Visiška ramybė, savotiškas džiugesys tarsi būtum pasakiusi: "man viskas gerai, o tu nurimk, susitaikyk su Dievo valia, mylėk Jėzų, atsigręžk į Jį, leisk Jam tave globoti. Įsileisk į širdį Jo ramybę". Net užmigusi Viešpatyje, pasirūpinai. Brangi sese, nuolat už Tave melsiuosi, bet melsiuosi ir į Tave, nes žinau, kad Jėzus Tave myli, kad regėsi Jį iš arti, kad užtarsi mane ir visus, kurie dar pasiliko čia, šiame pasaulyje, kad globosi savo maldomis, kad ir toliau būsi mano vyresnioji sesė. Nešiosiuosi Tave savo širdyje visada, kol anksčiau ar vėliau vėl susitiksime.

Atleisk už nepasakytus žodžius, neišreikštus jausmus, nepakankamai parodytą meilę, užmaršumą. Ačiū Tau kad buvai, kad esi, kad būsi. Nes ten kur esi laikas nebeegzistuoja. Atleisk už klaidas. Kas gi be Tavęs jas ištaisys?...

(Redakcijos prierašas: Dovilė buvo pagrindinė ir beveik vienintelė bendruomenės laikraštėlio ir svetainės bei kitų mūsų leidinių redaktorė, visur ir visada likdavusi slaptoje). 

Narių vertinimas:  / 6

svarinskas

2014 m. liepos 17 d. išgirdome liūdną žinią, kad mirė kunigas monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Tikriausiai dar turės praeiti laiko, kad suvoktume ir tinkamai įvertintume šio iš tiesų didelio žmogaus, kunigo ir Tėvynės bei jos žmonių ištikimo mylėtojo darbų reikšmę.

 

Ačiū Dievui, kad teko laimė prisiliesti prie žmogaus, kuris visu savo gyvenimu liudijo nepalaužiamą tikėjimą Dievu, buvo nepaprastai atsidavęs Tėvynės labui, kasdien persiėmęs nuolatiniu rūpesčiu ir bebaimiu tiesos liudijimu žmonėms, skyrė didelį dėmesį jaunimo ugdymui katalikiška dvasia, kol sveikata leido, stengėsi išsaugoti ateities kartoms istoriją apie mūsų laisvės kovotojus partizanus.

 

Mūsų susitikimas įvyko, kai perskaičiau iškeliavusio amžinybėn kunigo Vytauto Skipario pamokslus, kurie palietė mane. Tuomet dar tik kelerius metus buvau atradusi tikėjimo gyvastį, todėl labai norėjau susitikti ir pasikalbėti su kunigais. Manau, kad ieškojau gyvo tikėjimo paliudijimo. Apie kunigą Vytautą Skiparį sužinojau iš jo mamytės, p. Marijos, su kuria susipažinau savo tetos dėka. Šis kunigas prieš kelerius metus buvo miręs, gyvo jo neteko nei matyti, nei girdėti. P. Marijos dovanotame savo prisiminimų ir kunigo V. Skipario pamokslų rinkinyje buvo paminėtas ir monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Tai tapo paskatinimu prašyti susitikimo, kad pasikalbėtume apie tikėjimą, meilę Tėvynei, jos istoriją.

 

Tiesa, dar vienas susitikimas su monsinjoru buvo šiek tiek anksčiau. Tuomet jis į mano artimųjų tėviškę, Jurgio ir Onos Stasiulevičių sodybą (Patamulšėlyje prie Kauno), buvo atvykęs palaiminti jų vaikų ir anūkų pastatytą paminklą, skirtą atminti partizanams, kurie gyveno bunkeryje, įrengtame sodyboje, po alyvos krūmu. Šeimininkai buvo tikintys žmonės, užauginę šešis vaikus, patyrę ir tremtinių dalį, visi laimingai sugrįžę po tremties Tėvynėn. Tuomet neišdrįsau prieiti prie monsinjoro, tik klausiau jo kaip visada karštos kalbos, mačiau degančias akis. Širdyje kilo nuostaba ir klausimas – iš kur žmogui duota tiek energijos, veržlumo ir sveikatos.

 

Susitikome monsinjoro A. Svarinsko namuose netoli Arkikatedros. Ant sienų kabojo paveikslai, tautinės austos padėkos ir jubiliejų juostos. Viskas kuklu ir tuo pačiu nepaprastai brangu. Kiekviename žingsnyje, sakinyje ir akyse buvo galima jausti ištikimą meilę Dievui ir Tėvynei.

 

Susitikome keletą kartų ir kiekvieną kartą monsinjoras A. Svarinskas dovanodavo po keletą valandų trukusius pokalbius, plakatus su Vytauto Didžiojo, Maironio, vyskupo Motiejaus Valančiaus, tautos didvyrio kunigo Zenono Ignatavičiaus, Sofijos Pšibiliauskienės-Ivanauskaitės (Lazdynų Pelėdos), Lietuvos partizanų Didžiosios Kovos apygardos vado Jono Misiūno atvaizdais ir lankstinukų apie partizanus bei šiandienos aktualius įvykius, išsakydamas savo nuomonę apie jų pavojingą poveikį, keliantį grėsmę žmogui bei vedantį jį klystkeliais. Beje, lankstinukuose visada buvo prierašas: paskaityk ir pasidalink su kitais. Pasiūlė apsilankyti internetinėse svetainėse, kuriomis kartu su kitais bendraminčiais rūpinosi: LKB Kronika ir Partizanai.

 

Jaučiau didelę tėvišką meilę ir plačią žmogišką širdį, kurioje nebuvo vietos pykčiui, nuoskaudos jo kaltintojams, KGB budeliams, tardytojams, netikintiems žmonėms. Atsisveikinant monsinjoras A. Svarinskas visuomet sakydavo, kad gerai, kai žmogus atranda Dievą. Tačiau būtina nesustoti šiame susitikimo džiaugsme, reikia kasdien stengtis išlikti budriems ir nuolatos būti ištikimiems Dievui ir Tėvynei.

 

Jūs, monsinjore A. Svarinskai, labai paprastas ir nuoširdus žmogus, buvote ir būsite gerbiamas kaip sektinas vedlys, ėjęs Dievo rodomu keliu ir jį rodantis mums.

Narių vertinimas:  / 10

 

Juodu kaspinu perrištos širdys

Neseniai – birželio 5 d. – šventėme Tėvo dieną, birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena… Man šios datos neatskiriamos.

1941 m. birželio 14 d. prasidėjo masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai, birželio 15 d. sovietinė armija okupavo Lietuvą. Nesuskaitomos vagonų virtinės nusidriekė per Sibiro taigą… Juodu kaspinu ilgam buvo „perrišta“ Lietuva, juodu kaspinu buvo „perrištos“ daugelio lietuvių šeimos, daugybės mūsų tautiečių širdys.

Ir aš gimiau „kitokioje“ šeimoje, nuo mažens kalbėjau „dviem kalbomis“ – viena namie, kita mokykloje. Augau aš, augo ir brendo mano širdyje žodžiai – LIETUVA, LAISVĖ, DIEVAS... Didžiavausi tuo, kad su tėveliu slapta dalinomės draudžiamų radijo stočių žiniomis, klausėmės slapta padarytų A. Solženycino knygų įrašų, skaitėme ir su „savais“ dalinomės pogrindiniu katalikų bažnyčios žurnalu „Kronika“. Tiesa, žaislų su broliu turėjome mažiau nei kiti vaikai, dėvėjome pusbrolių ir pusseserių išaugtinius drabužėlius, saldainis mums buvo – tikra „puota“, tačiau gyvenome TIESOJE. Dabar už tai esu labai dėkinga Dievui.

Tačiau nuo pat mažens abu su broliu žinojome, kad mūsų dvasios laisvė buvo brangiai nupirkta – už ją tėvelis sumokėjo aštuonerių metų lageriu. Jam buvo 25-eri, kai vietoje gimtinės aukštų liepų prieš akis nusidriekė taigos platybės. Toli pasiliko smuikas, teptukas, jaunystės svajonės… Tik Tikėjimas, Viltis ir Meilė padėjo išgyventi, išlikti žmogumi, tik Dangaus jam padovanota šviesi siela stiprino ir likimo brolius. Iki ašarų buvau sujaudinta, kai, praėjus 40-čiai metų, jo lagerio draugas gydytojas M. Jusevičius mokėjo mintinai ne vieną tėvelio lageryje sukurtą eilėraštį. „Jie mums padėjo išgyventi“, – sakė jis.

Štai trumpas tėvelio gyvenimo aprašymas ir keletas jo lageryje parašytų eilėraščių (eilėraščių kalba netaisyta):

1955 m. sugrįžęs iš Spasko lagerioMano tėvelis Kunigėlis Stasys (nuotraukoje – 1955 m., grįžęs iš Spasko lagerio) gimė 1922 m. balandžio 27 d. Beržės kaime, Širvintų valsčiuje, daugiavaikėje ūkininko šeimoje. Mokėsi Širvintų progimnazijoje, kasdien į mokyklą pėsčias eidavo 5 km. 1940–1944 m. mokėsi Ukmergės mokytojų seminarijoje, ją baigęs 1944–1946 m. mokytojavo Čiobiškyje. 1946 m. persikėlė į Širvintas, tačiau, susirgęs plaučių tuberkulioze, nebegalėjo dirbti mokytojo darbo.

Nuvyko į Vilnių ir ten įsidarbino laikraščio „Lietuvos pionierius“ fotokorespondentu. 1947 m., eidamas gatve, pamatė gaisrą ir jį nufotografavo. Tuoj pat buvo suimtas ir uždarytas į Vilniaus saugumo kalėjimą. Visą mėnesį tardytas ir kankintas jo rūsiuose, jis apkaltinamas pasipriešinimu okupaciniam režimui. Tėvelis buvo išduotas, nes mokytojaudamas Čiobiškyje palaikė ryšius su miško broliais, padėjo jiems leisti laikraštėlį.

Jis buvo nuteistas ir aštuonerius metus kalėjo Vorkutoje bei Karagandos srityje, Spasko spec. lageryje. Pradžioje dirbo anglies kasyklose, tačiau greitai jį vėl pakirto tuberkuliozė. Po metų jis buvo išsiųstas į kalinių „sanatoriją“ – Spasko akmens skaldyklas. Atrodė, kad jo likimas jau buvo nulemtas, tačiau Dievas jam buvo labai gailestingas. Gulintį pūliuojančių „gyvų lavonų“ tarpe jį pastebėjo lietuvis gydytojas Albinas Pukas. Jis pagydė tėvelį, drauge su gydytoju iš Maskvos padėjo jam įgyti elementariausių medicinos žinių ir palaipsniui tėvelis pradėjo dirbti  felčeriu. Tai jam išgelbėjo gyvybę. Visi mes esam be galo dėkingi Viešpačiui už šį mums padovanotą nuostabų žmogų, puikų mediką, su kuriuo vėliau visai netoli vieni nuo kitų gyvenome Širvintų miestelyje. Iki mirties jis liko mūsų šeimos brangiausiu bičiuliu, gydytoju, pas kurį skubėdavome, ištikus bet kokiai bėdai. O jis, netaręs nei vieno žodelio, tuoj pat sėsdavo ant savo motociklo ir dumdavo mums į pagalbą.

Sunkus, „alkanas“ kalinio gyvenimas neužgesino tėvelio šviesios sielos. Laisvomis minutėmis jis rašė eiles, piešė, grojo mandolinų orkestre, dainavo lagerio saviveikloje.

1955 m. vasario 10 d.  buvo  išleistas ir be sveikatos grįžo namo. Tų pačių metų gegužės 28 d. susituokė su mano mama Aleksandra Burdinauskaite, o pamečiui į šį pasaulį atskubėjome ir mes – 1956 m. aš, 1957 m. mano brolis Kęstutis. Metus tėtis niekur nedirbo, nes tuometinė valdžia niekam neleido jo įdarbinti. Šeimos „maitintoja“ buvo mama, o tėtis – mano „auklė“. Po metų jam buvo leista mokytojauti, bet dėstyti tik fizinį lavinimą, piešimą bei dainavimą. Dar po kelerių metų gavo leidimą dėstyti ir kitas disciplinas.

1961 m. už tai, kad atsisakė viešai spaudoje pasmerkti Lietuvos rezistenciją, buvo priverstas išeiti iš darbo mokykloje. Tris kartus į kaimą, kuriame gyveno mūsų šeima, buvo atsiųsti partijos komiteto darbuotojai ir vertė jį į laikraštį parašyti straipsnį – „viešą išpažintį“, kaip jis gailisi to, ką anuomet veikė, ir kad dabar mąsto visai kitaip. Tėvelis atsisakė tai padaryti, todėl abu su mama buvo iškviesti į Širvintų rajono komunistų partijos komitetą ir buvo priversti „savo noru“ išeiti iš darbo. Tėveliui buvo griežtai uždrausta toliau dirbti mokytojo darbą, o mama, nors ir galėjo toliau mokytojauti, taip pat išėjo iš mokyklos.

Mūsų šeima persikėlė į Širvintas. Apsigyvenome mamos tėvų namuose. Net ir mūsų – vaikų – į darželį nepriėmė, ir mes buvome „pavojingi tautos priešai“. Miestelyje visoms įstaigoms buvo uždrausta tėvelį įdarbinti. Jis ilgą laiką dirbo fotografu, pradžioje privačiai, vėliau Širvintų buitinio aptarnavimo kombinate, smuikeliu grojo vestuvėse, vėliau įsidarbino Kelių eksploatacijos ruože meistru, inžinieriumi.

Dar mokykloje tėvelis pradėjo kurti eilėraščius, rašė straipsnius į rajono laikraštį, ne vieno širvintiškio namus papuošė jo tapyti paveikslai.

Mirė 1977 m. gegužės 19 d., palaidotas Širvintose.

 

Tolima Tėvynė

Kaip mirganti erdvėj aušrinė,

Gaivinanti kaip saulė,

O, mano tolima Tėvyne,

Pačiam krašte pasaulio!..

 

Tu vis gyva, gyva krūtinėj!

Tu – kiekvienoj svajonėj,

Nors į Tave, kaip į Aušrinę,

Žingsnelių – milijonai!..

 

O, kaip dažnai nakties ramybėj

Lankau tavąsias pievas!..

Ten ežerai sidabru žiba,

Smūtkeliuos liūdi Dievas.

 

Jaučiu gimtos pirkelės dūmus,

Girdžiu balsus tėvelių.

Kokia gaiva ir koks smagumas

Kieme, kur liepos žalios!..

 

Bet prabundu... Ir vėl gėla kankina...

Sapnai, sapnai, svajonės...

O į Tave, brangi Tėvyne,

Žingsnelių – milijonai!

1953 m. spalio 13 d.

 

Ilgesys

Nematavau aš gelmių vandenyno,

Tavų akių gilybės dar nepažinau... –

Už ilgesį tavęs, už ilgesį Tėvynės

Pasauly niekur nieko nerasi giliau.

 

Nenumaniau aš tų dienų ilgumo, –

Jos metais, amžiais prašliaužia šliaužte!..

Be tavo meilės, be Tėvynės dūmų

Taip ilgos, ilgos dienos čia!..

 

Nejaugi niekad baltos valandėlės

Nebeatbėgs jaunų žirgų risčia?..

1950 m.

 

* * *

Pakibo debesys švininiai,

Apsiverkė dangus,

Kad nykstam be Tavęs, Tėvyne,

O Tu kenti be mūs.

Ne tik dangus, – ir akmens verkia!

Nieks juoko negirdės,

Kol Tavo kraują siurbia erkės

Iš mirštančios širdies.

- - - - - - - - - - - - - - - -

Kai kas apspjaudė tavo veidą...

Smeigt peilį nebijos,

Širdy užgniaužę žemės aidą,

Kuri augino juos.

Kai kas įprato jau laižyti

Mūs budelių batus,

Parduoti brolius už skatiką,

Išniekint jų kapus.

Kapai, kapai laukuos Tėvynės!

Tai tūkstančiai sūnų

Kovoj suklupo, neapgynę

Nei laisvės, nei namų...

- - - - - - - - - - - - - - - -

Jau sesė priešui akį merkia... –

Juk mielo jau nėra...

Prie kapo jo berželis verkia

Ir motina sena

Svečioj šaly varguos pražilo

Ir laužo ten rankas... –

Kas nuramins tą skausmą gilų?

Kas nuramins? O, kas?..

Matau apspjaudytą Tėvynę

Ir kruvinas aukas... –

Kas jai išlaisvins iš grandinių

Sukaustytas rankas?..

1953 m. spalio 12 d.

 

E. M.

Tu, Viešpatie, – Šviesa,

Neleisk mums žūt nakty.

Tu – Meilė, Tu – Tiesa,

Tu – kenčiančių Viltis.

„Malda“

 

Kai naktį sidabrinis Paukščių Takas

Tarp žvaigždžių driekiasi dangaus mėlynėj,

Galvoju aš, – kas gi kelius nusakė

Sparnuočiams grįžtantiems kasmet tėvynėn?

 

Gal naktį žvaigždės kelią jiems parodo,

O dieną – tviskančios prieš saulę marių bangos?..

O kas parodys mums per purvą, sniegą, gruodą

Takus į žiburėlį tėviškėlės lango?

 

Dukros kol neužmiršo motinėlė,

Sūnus kol neapleido savo žilaplaukių,

Kol egoizmu širdys neapžėlė,

 

Kolei dar akys neužmiršo verkti.

Šviesi Viltis gaivins ir stiprins sielas,

Ir kaip žvaigždė atves, kur myli mus ir laukia.

1954 m. lapkričio 3 d.

 

* * *

Ką šlama, gaudžia slapčia pušynas

Ir ąžuolai pražilę,

Ką mirksi žvaigždės dangaus mėlynėj,

Tik tas supras, kas myli...

 

Ir juodą vargą, skausmus, nelaimes,

Nuodingą priešo gylį,

Tamsos ir melo niekingą skraistę

Tik tas iškęs, kas myli...

 

Ir laisvės viltį, spalvingą laimę,

Tėvynei meilę gilią,

Gimtiems laukams, gimtajam kaimui

Išsaugos tas, kas myli...

 

Ir pėdsakus takuos pasaulio

Paskui pėdas Kūrėjo

Paliks tik tas, kas siekė Saulės,

Kas troško, kas mylėjo.

1954 m. birželio 10 d.

 

Kristui

Vis ateini pas žmones čia į vargo žemę,

Nors nuo Tavęs taip daug mūs nusigrįžo,

Ir meilės taip mažai čia širdyse rusena,

Kasdien Tave vis prikalam prie Kryžiaus.

 

Labiau negu Tave pamilom žemės ugnį,

Ir mūs visa būtis tik nuodėmėse verda.

Mes užmerktom akim vis krentam į bedugnes

Ir griežiam dantimis, ir keikiam Tavo vardą.

 

Kad Tu negelbsti mūs, kad Tujen nusigrįžai

Ir nenušluostai mūsų ašarų, nei kraujo,

O kad pamilt širdim, nuimt Tave nuo Kryžiaus,

Nepagalvojam mes ir vis tamson keliaujam.

 

O, Viešpatie širdžių! Tad duoki žmogui širdį,

Kurioj pagiežos nebebūt nei lašo!

Mes patys ašarom, krauju viens kitą girdom,

Kryžiuodami Tave, malonių Tavo prašom.

1954 m. gruodžio 24 d.

 

Kreipimasis į Dievą

Atleisk, kad menkas žemės vabalas dulkėtas

Iš juodo žemės dumblo rankom dangų siekia…

O, mano Viešpatie, širdžių Valdove kietas,

Neužsigauk, kad su Tavim taip šneka sliekas…

 

Atleisk, kad zirzdamas aš, kaip nususęs uodas,

Suerzinu niekais Tau dangiškąją klausą… –

Juk gert ambrozijų danguj ne taip nuobodu

Ir angelų giesmių klausytis apsiblausus…

 

Nors gal bergždžiai į dangų siunčiu aš silpną balsą,

Ieškodamas Tavy širdies, didžiosios meilės…

Jei būtumei nors kartą žmogų Tu išklausęs,

Nušluostytum jam kraują, ašaras pagailęs…

 

O gal Tave, o Viešpatie, kietai užmigdė

Tavieji angelai garsais švelniausiais lyrų? –

Tau neišgirst, kad žmogų vargas virkdo…

Ir kelio į Tave neras gyvi, nei mirę…

 

Tau juk vis tiek, kad brolis brolį čia nužudo

Ir išplėšia Tėvynę, Tavo duotą laisvę;

Kad džiaugias pievom žydinčiom čia kainai, judai,

Kiti pro grotas tik pamato dangų melsvą.

 

O gal Tu mus baudi už žingsnius nuodėmingus,

Kad nepaklausėm Tavo dieviškųjų žodžių?.. –

O kas žmogaus kely išraizgė vingius,

Kas davė širdį, trokštančią ir godžią?..

 

Silpnybės mūs, visi netiesūs mūsų žingsniai,

Krauju ir ašarom per gausiai jau nuplauti!...

Nejau į vargą mūsų Tau žiūrėti linksma

Ir verkiančius gal dar žiauriau galvoji bausti?..

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

Argi Tavęs, o Viešpatie, mes nemylėjom? –

Juk puošėm Tau altorius, pakelių smūtkelius. –

Iš pat gelmių širdies maldas, giesmes sudėjom

Ir melsdamiesi Tau, suklaupdavom ant kelių…

 

Man sakė: Tu girdi, kaip sprogsta uosio lapas

Ir kaip žolės daigelis kelias iš po sniego.

Jei Tu geidi, ir miręs keliasi iš kapo,

Atgimsta vėl naujai ligoniai ir paliegę…

 

Tu – Viešpats mūs širdžių. Tu didis, gailestingas,

O mes – tik mažos dulkės iš po Tavo kojų…

Ir užliūliavo mus Tava ranka galinga… –

Tad kam apleidai mus – žalių laukų artojus?..

 

Šiandien parodai Tu kelius žvaigždėms, kometoms,

Bekraštėje erdvėj verti judėt žvaigždynus,

O vabalas – žmogus – seniai prarado vietą

Tavose mintyse… „Te verčiasi, kaip žino…“

 

Man sakė: mes – vaikai, o Tu – gerasis Tėvas,

Be Tavo valios nenukris nė plaukas…

Tu – Meilė, Tu – Tiesa, Tu – mūs gerasis Dievas,

Kurs saugai mūs žingsnius, vedi meiliai už rankos.

 

Nejau Tava valia mirtis atėjo žemėn?!

Nejau Tava valia čia pragarą sukūrė?!

Nejau Tava valia laisvi vergijai gema

Ir miršta be vilties už storų mūro sienų?

 

Nejau Tava valia kalėjimus pastatė?!

Nejau Tava valia čia upės kraujo liejas?!

Jei tai – Tava valia, jei tai esi pramatęs,

Tu – neteisingas, piktas ir nuožmus Kūrėjas!

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

Atleisk, o Viešpatie, man – urzgiančiam kajotui,

Atleisk aklam, kuris Tavęs nemato... –

Mažyčius atspindžius davei jam savo proto, –

Jam niekad nesuprast, ką Tu esi pramatęs...

 

Gal Tu siuntei vargus, ir ašaras, ir ugnį,

Atgimtų kad žmogus, Tau paklusnus ir tyras? –

Kančios, vargų dirvoj širdis ir sielas ugdai,

Kad jos tviskėtų Tau kaip perlai ir safyrai?..

 

Juk Tu – Šviesa, apšviečianti mūs tamsų kelią.

Juk Tu – Tiesa, širdy nemirštanti per amžius!

Nušluok nuo žemės tamsą, priespaudą ir melą

Ir pakelių smūtkeliuos vėl apsigyvenki.

1953 m. gruodžio 10 d.

 

Širdis

„Tu be širdies!“ – krentąs lapelis šnara.

„Tu be širdies...“ – stebėjosi žiedai.

Aš be širdies... Todėl gyvent negera

Ir blankūs man skaisčiausieji veidai.

 

Nenoriu, ne, vis be širdies dar būti.

Aš be širdies! Tai jau per daug klaiku!

„Tu be širdies!“ – kūkuoja man gegutė

Ir gūdžiai skamba jos rauda: „Ku-kū“.

 

Pirmyn! Pirmyn! Tik kur man rast Praamžių? –

Trys ežerai, devyneri kalnai... –

Aš be širdies! Šviesiausiasis per amžius...

Neatskiriu, kur žmonės, kur velniai...

 

Ak taip?! Galėjau juk suklysti...

„Tuojau, tuoj pat bus dyvina širdis!

Iš aukso štai!.. Išpuošta perlais, ametistais.

Jos niekas neapspjaudys, nesutryps...“

 

O, ne!.. Man ją išplėš!.. Ir žemiškas valdovas

Iš kruvinos vainiką nusilies.

„Aš be širdies!..“ – ir vėl gūdžiai kartosiu.

O kruvina krūtinė ligi mirties skaudės.

 

„Jei taip, tau duosiu širdį marmuro balčiausio.

Ji bus balta tavajame kely

Ir nepalies troškimai jos, nei kančios... –

Tu su šypsniu ramiai gyvenimą neši...“

 

Neplaks! Ir toj širdy gyventų juodas šaltis.

Nejaus ji žmogui meilės, negirdės...

Iš marmuro Molochui statulos iškaltos... –

Nereikia man šaltos akmens širdies!

 

„Pakaks! Sunku dievams žmogaus geismus suprasti...

Tava širdis karšta gyvybe plaks!..

Džiaugsies kančia, ramybės neberasi

Ir tik mirtis jai pasakys: „Pakaks!“

 

 

Šešėliai

Užmiršk ir nesapnuok manęs,

Išrauk mane iš savo sielos, –

Aš be jausmų, aš be širdies, –

Krūtinėj tik juodi šešėliai.

 

Veltui svajoji ir tikies, –

Nerasi laimės... Ji praėjo

Per šias nugairintas stepes

Į šalį žydinčią Kūrėjo.

 

Tau nieko duoti negaliu, –

Juk basas aš ir be skatiko…

Iš praeities žavių dienų

Nei šukių blizgančių neliko.

 

Vien liko vargas, juoduma,

Kurioj vilties takai užtemo. –

Ir kas, jei žengtume dviese

Į gelmes juodo okeano?..

 

Tad nieko neieškoki čia…

Ko praeity tau raustis vėlei? –

Juk aš be sielos, be širdies, –

Man visa išvogė šešėliai.

1949 m. liepos 27 d.

 

Lopšinė

Užmerk akis nakties juodoj ramybėj,

Miegok, gyvenk pasaulyje sapnų.

Dangaus skliaute žvaigždutės tau pražydo

Žiedais palangės jazminų kvapnių.

 

Sapnuok dainas tylias žaliųjų uosių,

Pamiršk vargus gyvenimo sunkaus.

Su saule ryt tau džiaugsmą padainuosiu,

Spalvingą laimę mylinčio žmogaus.

 

Užmik, miegok... Mėnulis sidabrinis

Iš melsvumos blakstienas tau bučiuos.

Vėl švis aušra, – mūs mylinčios krūtinės

Neras rytoj nei vargo, nei kančios.

 

Tu atėjai...

Gal atėjai tu iš dangaus,

Žinodama, kad aš liūdžiu,

Kad širdį kenčiančio žmogaus

Prikelt gaivinančiu žodžiu?

 

Tiek daug pasaulyje skausmų,

Puvėsių, vargo ir tamsos,

Ir būt sunku gyventi mums,

Čia tulžį gert, nuodais alsuot,

 

Jeigu nebūtų meilės čia,

Nebūtų žemėje dienos!

Tu atėjai išgint kančias

Ir sielon džiaugsmą įdainuot,

 

Nes mano balsą išgirdai,

Kai sielai buvo taip tvanku!

- - - - - - - - - - - - - - -

Atgijo žemė ir žiedai,

Vėl laimės trupinius renku!

1954 gruodžio 28 d.

 

*  *  *

Taip dažnai nenoromis

Mano mintys lankos

Ten, kur tu rymodavai

Prie mažyčio lango.

 

Tiek apsamanojusi

Pirkia žemu stogu

Taip dažnai sapnuojasi,

Akyse vis stovi...

 

Praskleidžia užuolaidas

Tavo mažos rankos,

Kai manęs ilgėdamos

Lauki atsilankant.

 

Žvelgdama į tolumą

Tu taip daug svajojai

Apie laimę tolimą...

Jos nepaviliojai,

 

Nes šiauriniam vėjyje

Ašen pasiklydau,

Nors nesitikėjome

Iš dienų pavydo...

 

Nuoskauda ir nerimu

Virpa mažos rankos, –

Po šalelę tolimą

Mane vargas tranko...

1950 m. sausio 28 d.

 

Neliūdėk

Neliūdėk, kad vargo žemę

Gaubia rudenio tamsa. –

Tamsai mirštant, aušros gema,

Saulė surenka rasas...

 

Neliūdėk, kad tavo dienos

Puošias liūdesiu klaikiu. –

Kaip balta galvutė pienės

Puošis laime lyg šilku!

 

Neliūdėk, nors ašarėlės

Virpa, ritasi veidu...

Saulė dar nušvis tau sieloj,

Sutirps kančios su ledu...

1954 m. spalio 5 d.

Galilėjiečių bendruomenės vadovą

kun. Eitvydą Merkį galite rasti

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje:

kasdien pusvalandį prieš ir tuojau po 17 val. šv. Mišių;

sekmadieniais ir šventadieniais nuo 16.00 iki 18.00 val.

Išpažinčių kunigas klauso kasdien pusvalandį prieš Mišias.

Ilgesniems dvasiniams pokalbiams reikia su juo susitarti iš anksto.

Kalendorius
loader
Ypatingos maldų intencijos
Prašymai pasimelsti (intencijos)
Klausimas apie tai, kas domina

Kas jus labiausiai domina?

Prisijungimas
Lankytojai
417196
ŠiandienŠiandien66
VakarVakar427
Šią savaitęŠią savaitę493
Šį mėnesįŠį mėnesį10750
VisoViso417196
Statistik created: 2017-09-25T22:30:39+00:00
US
Lankosi svečių 24
Lankosi narių 1
Straipsnių peržiūrėjimai
1705547

Galilėjiečių bendruomenė meldžiasi

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje

kasdien 17 val. Mišiose.

Sekmadieniais bei šventadieniais,

taip pat šeštadieniais

16.30 val. gieda Vakarinę

17 val. švenčia šv. Mišias