DĖMESIO!!!

Kun. Eitvydas su Galilėjiečių bendruomene

meldžiasi Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje.

Šv. Mišios kasdien (taip pat ir sekmadieniais) 17 val.

Kol bus šis skelbimo prierašas,

šeštadieniais 17 val. – Mišių nebus.

Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 

„Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas.

Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas.

Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane,

neragaus mirties per amžius.“ (Jn 11, 25–26)

 

Dangus vis žemiau, spalvų mažiau, saulės šypsnys retai kada kyšteli pro debesis. Ir gamta, ir mūsų širdys gūžiasi nuo vėjo stingdančių glamonių. Taip ir norisi panirti į savo sielos gelmes, užkaišioti visus plyšelius, kad ten neįsisuktų rudeniniai skersvėjai, šildytis prie jaukios žvakelių šviesos ir su šv. Augustinu klausti savęs: „Kas yra gyvenimas?” Ir šis vėlyvo rudens metas, kai daugelis paukštelių paliko mūsų padangę, kai vėjas negailestingai nuo medžių drasko paskutinius lapus, o kapai puošiami paskutiniais rudens žiedais, – geriausias laikas įsiklausyti į Mirusiųjų paminėjimo dienų mums siunčiamą žinią... „Tai skubus bėgimas į kapą”, – atsako šv. Augustinas drauge su ant kapų tyliai budinčiais kryžiais. Todėl, kunigo Eitvydo paraginti, nemažas būrelis galilėjiečių bei mūsų bičiuliai ir šiais metais leidomės į tradicinę kelionę po senąsias Vilniaus kapines.

2012 m. Visų šventųjų dieną po 12 val. šv. Mišių Šv. Kazimiero bažnyčioje, trumpos agapėlės ir bažnyčios kriptoje sugiedotos Dieninės liturginės valandos išėjome į netikėtai rudeninės saulės nutviekstas Vilniaus gatves. Kai žemę vos ne kasdien merkė rudeninis lietus, tą dieną jau pats dangus bylojo apie šviesą, kurios yra tiek daug! „Štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti“ (Apr 7, 9). Tai ir stovintys priešais Avinėlio sostą, ir vaikštantys šios žemės keliais.

Savo kelionę pradėjome nuo Užupio. Nusilenkę mūsų Dangiškajai Motinai Dievo Motinos Ėmimo į Dangų katedroje (Skaisčiausios Dievo Motinos cerkvė), pirmiausia aplankėme Bernardinų kapines, kurios laikomos vienomis gražiausių ir geriausiai išlikusių istorinių Europos kapinių, kur pasimeldėme už Bažnyčios tarnus bei eilinius jos narius. Su žeme sulygintose Žydų kapinėse prie Olandų gatvės, padėję po akmenėlį ant paminklo, padaryto iš surinktų antkapių, kurie buvo panaudoti laiptams į Tauro kalną, M. Mažvydo biblioteką, Lazdynų gyvenamojo rajono atraminėms sienelėms, prisiminėme visus Gyvąjį Dievą tikėjusius, nekaltai nukankintuosius. Grožėdamiesi nuo Pacų kalvų atsivėrusia panorama, nusifotografavę prie „degančio Mozės krūmo“, pasiekėme pagonybės laikus menančias Saulės kapines, kur prašėme Dievo gailestingumo dar Kristaus nepažinojusiems ir dabar nematantiems tikrosios gyvenimo Šviesos. Antakalnio kapinėse nulenkėme galvas prie žuvusių už mūsų šalies laisvę 1991 m. sausio 13-ąją, Karių kapinėse uždegėme žvakeles ir prašėme Dievo atleidimo visiems klystantiems, už kuriuos Kristus meldėsi savo kančios valandą, kurie nežino, ką daro. Jau sutemus, lydimi lapkričio tamsybėse viltingai žybsinčių žvakelių žiburėlių, aplankėme savo artimųjų bei kitų mums brangių tautos šviesuolių kapelius.

Lapkričio 4 d., sekmadienį, tęsėme šią kelionę. Po 12 val. šv. Mišių Šv. Kazimiero bažnyčioje, aplankę Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyno katedrą bei pasimeldę prie Aušros Vartų, nuvykome į Liepkalnio stačiatikių kapines, anksčiau vadintas palaimintosios šv. Eufrosinijos vardu, Naujininkų gatvėje esančias vieninteles Vilniuje Sentikių kapines bei Senąsias ir Naująsias Rasų kapines, kuriose kartu ilsisi XIX–XX amžiuje Vilniuje gyvenusių lietuvių, lenkų, baltarusių ir kitų tautybių žmonės – sukilimų ir karų dalyviai, tautinių atgimimų šaukliai, politikai, menininkai, mokslininkai bei paprasti vilniečiai.

Tad tenenutyla mūsų širdyse paslaptingas kapų šnabždesys, te neužgęsta mūsų širdyse mįslinga žybsinčių žvakučių šviesa, primenanti apie žemiškosios būties trapumą ir paslaptingumą, Dievo planų didybę. Šiandien mes visi esame piligrimai, kopiantys į kalną prie Avinėlio sosto, su širdyje įspausta Meilės deklaracija, „aštuoniais palaiminimų keliais”, apie kuriuos mąstėme šiomis dienomis. Gal ir sudulkėsime kelionėje, o Dangaus padovanotas drabužis nebebus toks baltas, koks buvo Krikšto metu, tačiau Kristuje Jėzuje turime viltį, kad eidami iš didžio sielvarto, išplausime savo apsiaustus ir juos išbaltinsime Avinėlio krauju“ (plg. Apr 7, 14). Esame Dievo vaikai, tačiau, – sako apaštalas Jonas, – dar nepasirodė, kas išties būsime (plg. 1 Jn 3, 2). Tačiau gyvenkime viltimi, nes mūsų Išganytojas pažadėjo:

Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane,

ir ateinančio pas mane aš neatstumsiu...

Tokia mano Tėvo valia, kad kiekvienas,

kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą;

todėl aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.“ (Jn 6, 37. 40)

 

Galilėjiečių bendruomenės vadovą

kun. Eitvydą Merkį galite rasti

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje:

kasdien pusvalandį prieš ir tuojau po 17 val. šv. Mišių;

sekmadieniais ir šventadieniais nuo 16.00 iki 18.00 val.

Išpažinčių kunigas klauso kasdien pusvalandį prieš Mišias.

Ilgesniems dvasiniams pokalbiams reikia su juo susitarti iš anksto.

Kalendorius
loader
Šventės ir šventieji
Prašymai pasimelsti (intencijos)
Klausimas apie bendruomenę
Prisijungimas
Lankytojai
777039
ŠiandienŠiandien56
VakarVakar434
Šią savaitęŠią savaitę1856
Šį mėnesįŠį mėnesį2305
VisoViso777039
Statistik created: 2019-12-05T16:50:09+00:00
Lankosi svečių 20
Lankosi narių 1
Straipsnių peržiūrėjimai
3692378

Galilėjiečių bendruomenė meldžiasi

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje

kasdien 17 val. Mišiose.

Sekmadieniais bei šventadieniais,

taip pat šeštadieniais

16.30 val. gieda Vakarinę

17 val. švenčia šv. Mišias