GALILĖJIEČIŲ

Prieš penkiolika metų, kai dar dygo pirmieji mano tikėjimo daigai, perskaičiau laikraštyje kelionės į Šventąją Žemę įspūdžius. Nuo to laiko slapta svajonė visada ruseno širdyje. Ir štai šių metų pavasarį, prieš pat Velykas, aš įsijungiu į nedidelę grupelę piligrimų, skubančių prisiliesti prie mūsų tikėjimo lopšio, prie Šventosios Žemės.

Į Tel Avivą atvežėme lietų. Bendruomenės Agnus Dei vadovas tėvas Elijas pasitikęs oro uoste sakė, kad tai – didžiulė malonė šioms vietoms. Malonės laikas ir mums. Rytui brėkštant pro autobuso langą lekia aukštoki uolėti kalnai, kuplios palmės. Viena rožinio dalis, ir mes jau Jeruzalėje.

Čia mūsų laukia „žaliosios“ sesutės Johana ir Korina. Šitaip jas vadina vietiniai, nes jų rūbų spalva – pranašiška, žalia. Tėvas Elijas ir šios dvi sesutės visas dvi savaites bus mūsų angelai sargai. Ruoš valgį, lydės klaidžiomis Jeruzalės gatvelėmis ir į tolimesnes keliones, rūpinsis gyvenamąja vieta. Tėvas Elijas kiekvieną piligrimystės dieną pavers mažyčiu rožinio karoliuku, kad suvertų šias dienas ant vieno stipraus siūlo. Dieve, globok šią bendruomenę už nepaprastą tarnystės dvasią!

Apsigyvenome pačiame Jeruzalės senamiesčio centre, penkios minutės kelio iki Kristaus Kapo bazilikos, išaugusios Kristaus nukryžiavimo ir mirties vietoje. Pirmą sykį į ją įžengus net kvapą užima – vietos šventumas, maldų tirštumas. Bėgant dienoms, su šia bazilika labai susigyvenome. Keldavomės anksti ryte, dar neišaušus, kad galėtume drauge su pirmaisiais maldininkais pabūti vidinės maldos tyloje, dėkoti, ranka paliesti brangias šventas vietas, melstis aidint graikų ortodoksų, armėnų, koptų, katalikų liturgijos garsams.

Savo dvasinę kelionę pradėjome nuo Rytų Jeruzalės, Marijos užmigimo vietoje, Dormitio. Visos brangios mums vietos papuoštos gražiomis bažnyčiomis, bazilikomis, nes jose Duonos laužymui rinkdavosi pirmieji krikščionys, o po to iškilo maldos namai. Čia pat yra ir kambarys, kur mokiniams buvo išlieta Šventoji Dvasia, dabar benediktinų vienuolynas. Visos kelionės metu nepamiršome Mergelės Marijos ir vis mokėmės taip, kaip ji, atverti savo širdis Šventosios Dvasios dvelksmui...

Betfagė, kur Jėzus sėdo ant asilaičio. Ašaros formos Dominus flevit bažnyčia, kur Jėzus verkė žvelgdamas į Jeruzalę. Vien Jeruzalėje šiuo metu yra apie keturiasdešimt konfesijų krikščionių, o kur dar musulmonai, žydai. Dėl ko Jėzus verkė? Gal dėl to, kad išrinktoji tauta nepriima to malone paženklinto laiko, kurį Jis padovanojo?.. Pažadėtoje žemėje per visą istoriją nėra taikos. Mes, tikintys Kristų, turėtume būti labai dėmesingi malonės laikui, dėkingi ir atsakingi. Tai vis tėvo Elijo mintys. Duokite šiai žemei savo maldą, savo liudijimus. Kai mūsų broliai atpažins Jėzų, tai dovanos Jeruzalei taiką ir ramybę. Ir tai bus ne skausmo, bet džiaugsmo ašara.

Kita diena – kelionė į Betliejų. Besišypsanti Betliejaus Motina pasitinka mus, besileidžiančius į bazilikos gilumą nusilenkti to vargano tvartelio, glaudusio šventą Kūdikį, akmenims. Turime galimybę ten pamąstyti, pasimelsti. Nepaliaujamai piligrimų tėkmei plaukiant pro šalį, valandėlė maldos Jėzaus gimimo vietoje – didžiulė dovana.

Keliaujame į Pieno grotą, žydint raudonoms, į aguonėles panašioms lauko lelijoms, manoma, toms pačioms, apie kurias savo palyginime kalbėjo Jėzus. Raudonuoja ištisi laukai, vietoj krūmokšnių – kaktusų krūmelis. Neįprasta, įdomu ir džiugu. Piemenų laukas – tikrai piemenų laukas, tolumoje įžiūrim nemažą pulkelį avių ir jų piemenį. Kaip iš atviruko. Pilna olų, kur piemenys nakvodavo, gal ir dabar slepiasi nuo lietaus. Jose pirmieji krikščionys švęsdavo Eucharistiją.

Dar mūsų laukia netoliese esantis karmeličių vienuolynas, saugantis ne tik savo dvasinių mokytojų atminimą, bet ir sesutės karmelitės Miriam Abelim – vienos iš dviejų arabų kilmės palaimintųjų – relikvijas. Apsigaubiame jos baltu apsiaustu ir kiekvienas asmeniškai prašome sustiprinimo, kad pasiryžtume gyventi aiškų krikščionio gyvenimą, kad eitume giliau, kad Dvasiai patiktų keisti mūsų širdis.

Vakare – dar viena dovana. Dešimt žmonių galime pasilikti Kapo bazilikoje po jos uždarymo. Tai reiškia tylią širdies maldą – tiesiog glaudiesi prie Kristaus Kapo plokštės, įsiklausai tyloje į save ir į Jo tylą. Dvyliktą nakties vėl atrakinamos didžiosios durys ir kiemo vartai, į baziliką bėgte bėga ortodoksų piligrimai, nes tuoj prasidės jų liturgija, o mes neskubėdami ir tyloje žingsniuojame į savo viešbutuką. Norime kuo ilgiau išsaugoti tą paslaptingo ir švelnaus pokalbio intymumą, rytoj laukia dar viena Šventosios Žemės dovanų kupina diena.

Šįryt mūsų kelias veda į Getsemanę. Šv. Mišių auka Getsemanės sodo Išdavystės grotoje. Čia Judas išduoda Jėzų. Sodas, gražiai prižiūrimas sesučių pranciškonių, terasomis kopia vis aukštyn pro senuosius tūkstantmečius alyvmedžius. Prieš akis atsiveria Jeruzalė – bokštai, bokšteliai, sienos, vartai, bažnyčios, minaretai... Visa tai dar didingiau atrodys vakare, apšviesta žibintų ir prožektorių.

Ir štai čia tėvas Elijas kalba apie išdavystę – apie Judo išdavystę ir apie mūsų išdavystes, apie nuodėmės tamsą, o kai ši tamsa plečiasi, meilė Jėzui mažėja. Kad išdavystė prasideda ne nuo didelių dalykų, ir reikia būti labai dėmesingiems viskam, kas ne iš meilės. Ir apie kančią kalba, apie Jėzaus kančią, kuri pasibaigia pasaulio išganymu. Apie mūsų kančią, kartais, atrodytų, tokią beprasmę ir vis dėlto prasmingą Dievo akyse, jei tik išmokstame ja dalintis su Juo. Kalba, kad priimdami kančią mes nesakome TAIP blogiems dalykams, bet mūsų TAIP atveria geresnių dalykų gelmę. Vakarą baigiame adoracijos valanda bažnyčioje, kur akmenys dar saugo Jėzaus prakaito ir kraujo pėdsakus. Pro tvorelę iš geležinių spyglių tiesėme savo rankas ir savo širdis.

Šiandien penktadienis. Ankstyvos mūsų šv. Mišios Kristaus Kapo koplyčioje. Po pusryčių skubame į susitikimą su Jeruzalės Armėnų Bažnyčios vyskupu, kuris supažindina su savo tautos ir jos Bažnyčios istorija, liturgijos archajiškumu ir grožiu. Dalyvaujame puošnioje jų liturginėje vakarinėje maldoje. Grįždami keliaujame per žydų kvartalą. Gatvės erdvesnės, šviesesnės ir švaresnės, net šiukšlės rūšiuojamos, ko nė su žiburiu nerasi krikščionių kvartale. Užsidaro parduotuvės, užsiveria vartai, šabo pradžia. Štai ir Raudų siena. Praėjusi pro apsaugą, suku į moterims skirtą pusę. Vyrai ir moterys meldžiasi atskirai, meldžiasi iš širdies, moterys net verkia. Ko man melsti prigludus prie sienos akmenų? Dėkoti už Raštą, dėkoti už išaugintą Žodį... O vakare pasipuošiame ir keliaujame švęsti šabo į Didžiąją sinagogą, kur psalmės išgiedamos lyg gražiame klasikinės muzikos koncerte. Jeigu dar suprasčiau, kuri psalmė giedama... Vienu metu visi atsisuka į duris, nuščiūva. Šitaip jie atsisuka pasižiūrėti, ar neįžengia Mesijas. Durys neprasiveria, visi vėl atsisuka atgal. Iki kito šabo, kai vėl visi apsisukę žvelgs į duris. Pagalvojau, kad mums, krikščionims, nebereikia gręžiotis į laukujes duris, Kristus – tarp mūsų ir beldžiasi į mūsų širdžių duris.

Šį rytą paliksime Jeruzalę ilgesniam laikui. Išvykstame į Nazaretą, net tris paras praleisime Galilėjoje. Autobusas rieda vis žemyn, net ausis užgula. Tuoj už Jeruzalės prasideda dykuma. Ne mano įsivaizduotoji smėlio jūra, o akmenuotas, be gyvybės, kalnuotas plotas. Vis dėlto gyvybės čia esama. Kartais pravažiuojame skurdžias beduinų stovyklas. Kupranugariai su išsišovusiais nugarkauliais, keletas lūšnų, dengtų skudurais, cisterna vandens savaitei, nuogi vaikai, ropinėjantys šalia tų lūšnų. Pamažu vaizdas už lango atsigauna, žalėja. Mes netoliese Jericho, vieno iš seniausių pasaulio miestų. Čia mes sustosime Gundymo kalno papėdėje ir kopsime į jį. Viršuje stūkso graikų ortodoksų vienuolynas, saugantis vieną iš tų gundymo akmenų. Ir pakeliui į jį matėme daug akmenų, panašių į duonos kepalus. Kopiame į kalną, deginant saulei, svilinant karščiui. Kai kas kopia jau ne pirmą kartą ir įspėja, kad viršuje mūsų laukia vienintelis šio vienuolyno gyventojas, senas, kaip ir pats vienuolynas. Bet viršuje mus pasitiko jaunas vienuolyno šeimininkas. Tik trumpą akimirką pamatau susitaršiusią senolio galvą.

 Įžvalgos apie gundymus. Po nelengvo kopimo esame imlesni dvasiniam mokymui. Kalno apačioje laukia porelė palestiniečių vaikų. Penki šekeliai, ir nedidelis maišiukas datulių tavo rankose. Žinoma, tai tik prekyba, bet patenkintų vaikų akys žiba taip pat kaip Lietuvoje.

Jeriche sustoję pasigrožėti gražiuoju Zachiejaus šilkmedžiu, sukame Nazareto link.

Nazaretas, anksčiau buvęs krikščioniškas miestas (apie 60 proc. visų gyventojų), dabar jau musulmoniškas. Rytais, kaip ir Jeruzalėje, žadintuvo nereikia, per garsiakalbį visus žadina ir maldai kviečia musulmonų muedzinas. Centre visu grožiu atsiveria balta Nazareto Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bazilika su greta prisiglaudusia Šv. Juozapo bažnyčia. Kaip Jeruzalėje mūsų rytai ir vakarai priklausė Kapo bazilikai, taip Nazarete, laisvą valandėlę turėdami, skubėdavome šių šventovių link.

Šeštadienio vakare dalyvaujame žvakių procesijoje aplink baziliką. Kalbame rožinį. Mūsų grupės vyrams patikėta nešti Švč. Mergelės Marijos statulėlę. Rožinis skamba tomis kalbomis, kurių šalių piligrimai dalyvauja procesijoje, viena rožinio dalis skamba lietuviškai, šviesiai ir džiugiai (truputį ir graudžiai, nes prisiminiau namus). Po procesijos kiekvienas galėjome pabučiuoti Marijos statulėlę – tūkstantis bučinių mūsų Motinai, mūsų užtarėjai ir guodėjai.

Anksti ryte gera parymoti apytuštėje bazilikoje. Bazilika didžiulė, iš masyvių blokų, bet slegiančio įspūdžio nėra. Kairėje – grota, kur, tikima, įvyko Apreiškimas. Mūsų broliai graikai turi savo Apreiškimo šventovę – prie šaltinio. Pagarbiai nusileidi prie šaltinėlio, smilkalų kvapas, blausi lampadų šviesa, tamsios ikonos, broliukas vienuolis, renkantis aukas už žvakes, atvirukus. Neprabangu, bet tikra, kaip tikros yra žmonių, nuoširdžiai pagerbiančių šią vietą, maldos.

Nazaretas – miestas, pražystantis dieviškojo ir žemiškojo gyvenimo vienybe. Šventosios šeimos, kurioje Jėzus gyveno trisdešimt metų, dvasia jungė žemę ir dangų. Čia tėvas Elijas ragina branginti maldą ir maldos ritmą, kad mūsų šeimose taip dažnai viešpataujanti natūralioji, prigimtinė šviesa būtų persmelkta dangiškosios, dieviškosios. Užsirašiau tik iš pirmo žvilgsnio netikėtą mintį, kad su malda niekada neprarasime laiko, o be maldos – taip. Nazarete galime pasimokyti, kaip atsakyti į Dievo kvietimą su nuolankumu ir tyros širdies malda, Dievo Motinos malda.

Tabgha, kur buvo padauginta duona, Petro paskyrimo pirmuoju vieta, senojo Kafarnaumo griuvėsiai, nepaprastai žalias datulių palmių, alyvmedžių, bananų sodais Palaiminimų kalnas, didžiulis, ne veltui jūra vadinamas Galilėjos ežeras – tai vis Galilėja. Galilėja, išauginusi atviros ir imlios širdies žmones, patikėjusius, kad su jais vaikštantis, juos mokantis ir kūno bei sielos žaizdas gydantis Jėzus yra Dievo Sūnus.

Balandžio 11-ąją ,,atidarėme“ maudymosi sezoną. Kas norėjo, paniro į Galilėjos ežero vandenis, po to sėdėjome ant didžiulių pakrantės akmenų ir ilsėjomės. Paprasta ir ramu. Lyg Dievo Dvasia būtų čia pat, šiauštų bangas, gaivintų, ruoštų mus naujiems šios žemės susitikimams.

Ant Palaiminimų kalno tėvas Elijas kalbėjo apie tyrą širdį, apie dieviškosios meilės galią mūsų širdžiai. Jei sekame Jėzų dvasiniame kelyje, Jis žingsnis po žingsnio nuskaistina mūsų širdį, daro ją jautresnę. Mūsų darbas – kasdieniais apsisprendimais ir malda leisti Jam veikti mūsų širdyje, priimti Jo buvimą, nepaliaujamai ruošti save, kad atpažintume, kad nepraeitume pro šalį...

Atsisveikiname su Nazaretu, su gražiai mus priėmusia krikščioniška Naujojo Gyvenimo bendruomene. Autobusas rieda link Galilėjos Kanos. Piligrimų ne taip jau ir daug, bažnyčia primena pirmą Jėzaus padarytą stebuklą – vandens pavertimą vynu. Motinos Marijos pastabumas labai brangintinas, juk Ji ir mums gali priminti, kad darytume viską, ką Jis lieps. Šioje vietoje dažnai švenčiamos vestuvės, atnaujinamas Santuokos sakramentas, kad niekada nesibaigtų šventinis vynas, o ir kasdienėje rutinoje beskonis vanduo, Mergelei Marijai tarpininkaujant, vėl įgautų vyno skonio.

Taboro kalnas, aukštas ir gražiai apvalus, ant jo mūsų grupė praleido visą popietę. Šventėme Eucharistiją, pabaigoje užgiedojome ,,Viešpaties angelą“. Prancūzai, drauge su mumis pasilikę ant kalno, paskui dėkojo už tą giesmę. Sakė, žodžių nereikia suprasti, melodijos gelmė be galo jaudinanti. Nemanau, kad juos sužavėjo koks nors ypatingas mūsų balsingumas, juk visi buvome ,,paprasti “ žmoneliai, neprofesionalai, tik kartais patys nežinome, kokius lobius slepia mūsų tautos pamaldumas.

Dabar jau žvelgiant iš laiko atstumo visą buvimą Šventojoje Žemėje norisi prilyginti buvimui ant Taboro kalno. Lyg ir atsiplėšta nuo kasdienės žemės ir pakilta truputį arčiau dangaus, lyg ir norėtųsi toje perregimoje šviesoje pasilikti kuo ilgiau... Ypatinga Atsimainymo kalno malonė – atgaivinti troškimą artėti prie Dievo, atgaivinti Amžinybės ilgesį. Iki jos dar reikia nueiti kelią savo kojomis, nueiti trokštant ir ilgintis.

Atsisveikiname su Galilėja, grįždami į Jeruzalę dar užkopiame ant Karmelio kalno. Ši vieta brangi ir krikščionims, ir žydams. Čia Elijas meldėsi, ir jo malda buvo išklausyta, liepsna iš dangaus nužengė ant jo aukos. Buvo nugalėti Baalo garbintojai. Prisimename Elijo misiją – sugrąžinti Dievo tautą pas Dievą – ir susimąstome apie dvasių skyrimo malonę, apie malonę girdėti Jėzaus balsą ir atskirti Jo balsą iš visų kitų. Vėl akį glosto nepaprastas gamtos grožis, tolumoje tviskanti Viduržemio jūra.

Vakare grįžtame į savo mieląjį kambariuką Šv. Morkaus svečių namuose Jeruzalėje ir, žinoma, skubame į Kapo baziliką, ypač brangią, juk jau mūsų kelionė gerokai persirito į antrą pusę.

Kitą dieną išvykstame į Betaniją. Esame čia vos ne pirmieji piligrimai, todėl Betanijos bažnyčia ,,priklauso“ tik mums. Prie įėjimo į šventorių kabo ant paprastos medinės lentos ranka išrašytas užrašas ,,CHURCH“ (suprask, nepraeik pro šalį). Šalia turistų jau laukia išpuoštas kupranugaris ir jo šeimininkas. Mūsų grupė nebuvo ,,gera grupė“, praskubėjome pro šalį, bet grįžtant matėme, kad kupranugaris sulaukė savo valandos ir ant kuprotos nugaros nešiojo vieną po kito prancūzų turistus.

Bažnytėlė nedidelė, bet graži, su mozaikomis skliautuose. Tikima, kad čia buvusi Lozoriaus gyvenamoji vieta. Per šv. Mišias meldžiame šviesos mūsų artimiesiems, visiems mirusiesiems ir netikintiesiems. Lozoriaus kapas šiuo metu vienos arabų šeimos rankose, turbūt tai nėra tikras istorinis kapas. Lindome į gilų tamsų kapo rūsį susilenkdami vos ne keturgubai, viduje telpa ne daugiau kaip 4–5 žmonės, po to atbuli atgal į dienos šviesą, į saulę, į gyvenimą.

Po pietų – laisvas laikas arba kelionė prie Negyvosios jūros. Nustebino ne tik sūrieji jūros vandenys, bet ir kelionė prie jų. Jeruzalėje 16 laipsnių šilumos, o prie jūros leidžiantis autobusiuku žemyn (jūra 405 m žemiau jūros lygio), kad net ausys užgula, – 30 laipsnių.

Kita diena – Ain Karemas. Elzbietos aplankymo vieta, akmuo, už kurio angelas apsaugojo motiną ir jos kūdikį nuo Erodo kareivių žiaurumo. Meldžiame dangiškosios Bažnyčios apsaugos žemiškajai Bažnyčiai: nuo išsisklaidymo, nuo paklydimų, nuo supasaulėjimo.

Po to einame į Jono Krikštytojo atsiskyrimo vietą atnaujinti Krikšto pažadų. Kelionė pėsčiomis miškingais takais, apstu žiedų, žalumos, paukščių balsų. Lyg keliautum Lietuvoj vidurvasarį per žydinčią pievą. Tik čia dar akį džiugina kalnai. Kažkas pajuokavo, kad visi šventieji žinojo, kur apsistoti: Elijas ant Karmelio kalno, Jonas Krikštytojas čia – Ain Kareme, kur pati gamta kalba apie Dievo kūrinijos grožį. Jie iš tikrųjų žinojo, nes gyveno tikrą Dievo vaikų gyvenimą, tada tikrai žinai, matai, jauti daugiau.

Grįžtame į Jeruzalę. Vakare pavaikštinėjame po margaspalvį Jeruzalės turgų. Susikalbėsi visokiomis kalbomis, net ir pirštų, svarbu kalbėtis – apie gyvenimą, apie savo šalį, apie vaikus (čia visų akys nušvinta), apie šeimą. Po to kai ką išsirenki ir dar gauni dovanų. Paskutinės minutės prieš uždarymą Kapo bazilikoje. Labanakt, Jėzau.

Šį penktadienį – Kryžiaus kelias, Via Dolorosa. Keliamės labai anksti, kad suspėtume nors dalį jo nueiti dar neatsibudus miestui. Įsiminė Simono Kirėniečio stoties apmąstymas, kad kartais kryžių nešame visai nenorėdami. Svarbu jį nešti, nepabėgti. Ir galbūt jį benešdami pajusime meilę Jėzui. Ne viską iškart suprantame. Vingiuojame siauromis gatvėmis tarp mūrų, prisimenu Vilniaus Kalvarijas ir Žemaičių Kalvarijas. Visos jos – lyg sesės, nes visur pirma mūsų kryžių neša mūsų Atpirkėjas.

Šv. Mišios vienoje iš Kapo bazilikos koplyčių. Tamsiaodis pranciškonas nuvedė į gilumą, į ramybę, į tylą, ir iš ten sklido lietuviškų giesmių garsai. Iki pietų dar suskumbame aplankyti Petro pravirkimo vietą su senais Kajafo laiptais, netoliese karaliaus Dovydo kapas ir jo auksu blizgantis paminklas. Šv. Petro atgailos bažnyčia su kalėjimo rūsiu, kur Jėzus praleido naktį. Nusileidome į tą rūsį ir radome ant akmens padėtą 88-osios psalmės tekstą: ,,Viešpatie Dieve, mano gelbėtojau, dieną ir naktį tavęs šaukiuosi. Išgirsk mano maldą...“ Gražus sodas aplink tą bažnyčią terasomis leidžiasi žemyn ir užsibaigia gražia, aukšta pušimi su didžiuliais kankorėžiais. Juos kišame į kuprines – bus lauktuvių. Iš viršaus dar žvilgtelime į Judo sklypą, apžėlusią ir apleistą dykvietę...

Aprašinėju kiekvieną smulkmeną, norisi įsiminti viską, drauge suvoki, kad tai – neįmanoma. Reikėtų ne vienos kelionės, kad viskas susidėliotų, susisluoksniuotų, ir drauge esu be galo dėkinga Dievui už šią – tokią gausią ir vientisą.

Per pietus, tėvo Elijo paskatinti, nuėjome į Kapo baziliką pabūti su Kristumi Jo mirties valandą. Minios žmonių, ekskursantų ir piligrimų, triukšmas, smalsavimas, grūstis. Rytoj vakare jau Verbų sekmadienio liturgijos šventimas, gal ir dėl to toks žmonių antplūdis. Dabar tikrai įvertini rytmetines tylos valandas bazilikoje. Tokiame triukšme sunku melstis, iš tikrųjų mūsų Viešpats Golgotoje vienas, apleistas. Nes mes visi užimti savais reikalais, noru pamatyti, patirti, sužinoti kuo daugiau. Mėginu šią valandą sustoti, nebeskubėti, tiesiog išbūti. Giliai širdyje jaučiu, kad taip reikia. Jėzaus kančia buvo vainikuota pasaulio išganymu. Tik reikėjo išbūti iki galo. Ir mums taip pat.

Vakare einame pažiūrėti Didžiojo šabo prie Raudų sienos, kai kurie iš mūsų buvo pakviesti į rabino namus šventinei vakarienei. Didysis šabas. Švenčiančių tikrai daug. Stebina ginkluotų kareivių gausa ir visų švenčiančiųjų linksmumas. Atrodo, lyg visi Izraelio žydai tikrai švęstų, lyg nebūtų supasaulėjusių, atšalusių. Lietuvoje to nepamatysi, bet juk Jeruzalė – dvasinis žydų gyvenimo centras. Vietos rusų kilmės žydai pasakojo, kad visai čia pat, Tel Avive, nieko panašaus nerasime, tik eilinio didmiesčio šurmulį.

Bėga paskutinės kelionės dienos. Vis dažniau prisimename namus, mamos – jau viena ranka glėbesčiuoja vaikus, rodos, kelionė truko tik valandėlę... Šeštadienio ryte švenčiame bizantišką liturgiją drauge su žydais krikščionimis, daugiausia tai – išeiviai iš Rusijos, dvasininkas – vokietis. Po liturgijos – kukli, bet širdinga agapė, kurioje sklando nuoširdi ekumenizmo dvasia.

Šeštadienio naktį išskrisime namo. Lieka valandėlė, kita. Dauguma ją praleidžia iškilmingoje Verbų sekmadienio vigilijoje Kristaus Kapo bazilikoje. Giedame visi viename chore – žmonės iš įvairių kraštų, įvairių tautybių. Ir įvairių konfesijų. Juk šiemet mūsų ir ortodoksų Velykos sutampa!

Labai pasiilgau namiškių. Šalia lauktuvių vežuosi neįkainuojamą lobį, tą brangakmenį, kurio vardas Jėzus. Buvo truputį apdulkėjęs, nebeblizgėjo. Malda nušluosčiau, nutryniau, ašaromis palaisčiau. Spindi dvasios džiaugsmu. Sakysit, ar privaloma keliauti tūkstančius kilometrų, kad Jis vėl suspindėtų visa savo grožio gelme? Žinoma ne, bet... kartais ir verta.

Dieve, stiprink, nepaliaujamai stiprink kelionėje link Tavęs.