GALILĖJIEČIŲ

Praėjusių metų pradžioje vienas DELFI straipsnis privertė susimąstyti ir melsti istorijos bei amžinybės Viešpatį, kad saugotų pasaulį nuo susinaikinimo. Ačiū Dievui už ramius metus mūsų Tėvynėje, o jums visiems, kurie nelikote abejingi kvietimui – už maldą. Tačiau praėjus metams pasirodė dar nerimastingesnių žinių apie dar labiau priartėjusią galimą katastrofą, todėl norisi ir šiais metais pakviesti melstis.

Kaip pranešė DELFI remdamasis leidiniu „Bulletin of the Atomic Scientists“, simbolinė „Pasaulio pabaigos laikrodžio“ laikrodžio rodyklė pasukta dar 30 sekundžių į priekį ir labiausiai priartėta prie apokalipsės. Dabar jis rodo vos dvi minutes iki vidurnakčio, kaip 1953 m., kai JAV ir SSRS  intensyviai bandė atomines bombas. Sprendimą dėl laikrodžio rodomo laiko priima konkreti grupė asmenų, tarp kurių – įvairių pasaulio šalių fizikai ir ekologai. Žinoma, konsultuojamasi ir su rėmėjų taryba, į kurią įeina Nobelio premijos laureatai (apie tai daugiau rašoma kitame DELFI straipsnyje).

Kad žmonija priartėjo prie katastrofos nerimauja ir pop. Pranciškus, kuris skrydžio į Čilę metu žurnalistams dovanojo atvirutę, kuri, jo žodžiais tariant, “sujaudina daugiau nei tūkstančiai žodžių”. Joje užfiksuotas berniukas, nešantis savo broliuką ant pečių į krematoriumą po atominio sprogimo Nagasakyje 1945 m. (apie tai skaitykite Vatican Insider). Popiežiaus sakė žurnalistams: "Turiu baimės dėl atominio karo. Esame ant ribos”.

Melskimės, kad toji riba atsitolintų ir pasaulis t. y. visa žmonija, ypač galingieji bei įtakingieji, atsiverstų bei įtikėtų ir taip apsaugotų jį nuo siaubingos katastrofos, o žmoniją nuo karo baisumų bei kančių. Nelikime abejingi, bet ištvermingai bei karštai melskimės, uoliai apaštalaukime, įtraukdami į maldą kuo daugiau žmonių (įvairiais būdais dalinkimės šia nerimastinga žinia ir maldos intencija), pasninkaukime, ypač būsimos gavėnios metu, keiskime savo gyvenimą, vis labiau atsiduodami Kristui bei ištikimai sekdami Jį, laikydamiesi Jo mokymo bei neprisidėdami prie nevaisingų tamsos darbų (Ef 5, 11).

Prisiminkime LAIŠKO DIOGNETUI /parašytas graikiškai, nežinomo autoriaus, tikriausiai II a./ žodžius:

Žodžiu, kas yra kūnui siela, tas pasauliui – krikščionys. Siela pasklidus po visus kūno narius, o krikščionys – po pasaulio miestus. Siela gyvena kūne, bet nėra iš kūno, ir krikščionys gyvena pasaulyje, bet nėra iš pasaulio. Kaip neregimoji siela užsklęsta regimame kūne, taip ir krikščionys, pasaulyje gyvendami, yra regimi, bet jų maldingumas nematomas. Kūnas nekenčia sielos ir kovoja su ja, nepatyręs jokios neteisybės – mat ši draudžia jam mėgautis smagumais. Ir krikščionių pasaulis nekenčia, jokios neteisybės nepatyręs, vien todėl, kad jie priešinasi malonumams. Siela myli kūną, kuris jos nekenčia, myli ir jo narius, taip ir krikščionys myli savo nekentėjus. Siela užsklęsta kūne, bet palaiko kūną, ir krikščionys laikomi pasaulyje tarsi kaliniai, bet pasaulis jais laikosi. Nemirtinga siela gyvena mirtingame būste, ir krikščionys, apsistoję nepatvarume, laukia dangaus negendamybės. Siela, nelepinama valgiu ir gėrimu, stiprėja, taip ir krikščionys engiami kasdien gausėja. Dievas pastatė juos mūšio rikiuotėje, iš kurios nevalia jiems trauktis.

P. S. Norintys būti toje rikiuotėje ne vieni (dabar, kol tai nenutiko – melstis, apaštalauti, darbuotis bei ruoštis išbandymams, o tam nutikus – pakelti drauge vargus bei sunkumus ir išstovėti net didžiausių audrų metu, jei teks), junkitės prie mūsų bendruomenės .

• < Anks
• Kitas >