Į Ispaniją važiavau su Tiberiados bendruomene. Tuo labai džiaugiuosi, nes maža bendruomenė didelėje žmonių masėje padėjo nepasimesti, išlaikyti maldos ritmą.

Skridome į Ispaniją grupelėmis. Mūsų grupelei labai pasisekė, nes pirmiausia, kaip piligrimai, žygiavome apie 50 km. į Monserato vienuolyną, o po to dalyvavom Barcelonos vyskupijos dienose, galiausiai vykome į Madridą.

Einant į Monseratą, turėjom progą matyti nuostabų, pasakišką kraštovaizdį. Per gamtos grožį jutau, kad Dievas tikrai šalia ir esu jo mylima. Kelio pakraščiuose augo galybė gervuogių. Skanumėlis. Tai buvo tarsi Dievo dovanėlė, o gal valios išbandymas :) . Uogos taip traukė, kad buvo lengva atsilikti nuo grupės. Nukeliavę pusę kelio (apie 9h vakaro) priėjome miestelį Olesa. Kaip tikri piligrimai, mes nežinojome, ką valgysim, kur miegosim. Miestelio žmonės papasakojo, kad miestely yra labai storas klebonas, tačiau labai draugiškas. Nuėję prie bažnyčios, sužinojome, kad klebonas jau miega. Tačiau tai pasakė moteris, turinti raktus nuo bažnyčios ir ji sutiko mus įleisti į salę pernakvoti. Klebonas nemiegojo ir, kai atėjęs paklausė, ką valgysim, labai nustebo, kai atsakėm, kad nieko... Kartu su mus įleidusia moterimi griebė telefonus ir užsakė picų! Tos moters sūnus davė mums žemėlapį, kad žinotume kelią, o kitą rytą tos šeimos tėtis mus palydėjo geroką gabalą kelio, kad nepaklystume, prieš tai dar aprūpinę mus pusryčiais. Dievas tikrai buvo šalia. Jutome žmonių gerumą, draugiškumą, norą padėti. Atkeliavę į Monseratą, galėjom padėkoti Marijai. Visa kelionė man labai įstrigo atmintin.

Barselona nepaprastai gražus miestas. Daug kas įsiminė, bet labiausiai bažnyčia Sagrada Familia. Įėjęs į ją pasijunti tarsi esantis miške. Kolonos šakojasi, visos skirtingos, vitražai ir t. t. Turėjom trumpą paskaitėlę apie Gaudi. Sužinojau įdomių dalykų. Pavyzdžiui, Gaudi padarė labai gražias vazas ir padėjo jas 100 metrų aukštyje, kur niekas jų nematys. Žmonės klausė, kodėl jis taip daro. O jis atsakė, jog Dievas vazas matys. Gaudi buvo žmogus, norėjęs pradžiuginti Dievą.

Barselonoje buvo karšta, Madride karštis buvo dar didesnis. Labai gražios vyko lietuvių katechezės. Taip apsidžiaugiau, kad matau tiek lietuvių, atvažiavusių į Madridą. Buvo gera vėl klausytis lietuviškų mišių. Taip pat Madride pamačiau besišypsantį popiežių. Tik žmonių čia buvo daug daug daug. Smagu, kad gali su visais bendrauti, kalbėtis, tačiau nuo tokios masės ir pavargsti... Kulminacinis taškas Madride buvo vigilija su popiežiumi. Ta nelaukta audra, nutilusi per adoraciją, tas žmonių nepasidavimas netikėtumams, tas vieningumas, kai lietuvis su prancūzu slėpėsi po vienu lietmaišiu... Po vigilijos lietus aprimo ir mes galėjome bent kiek pamiegoti. Išaušo paskutinis PJD rytas. Mišios. Popiežius siuntė mus skelbti prisikėlusį Jėzų po visą pasaulį.

Parsivežiau daug įspūdžių, daug naujų minčių. Negaliu atsidžiaugti, kad galėjau ten būti. Daugybė tikinčių jaunų žmonių, jų džiaugsmas, šypsenos, atvirumas dar ilgai išliks mano atminty...

Dabar belieka stengtis popiežiaus Benedikto XVI žodžiais: „Įsišaknyti ir tvirtėti Kristuje“ bei „Sutikus Kristų neįmanoma jo neskelbti kitiems. Tad nesisavinkite Kristaus. Skelbkite kitiems savo tikėjimo džiaugsmą“.