GALILĖJIEČIŲ

Daugelį metų mūsų bendruomenė apeina Vilniaus Kalvarijas, apmąstydama Viešpaties Jėzaus kančią, melsdamasi už Tėvynę bei kitomis svarbiomis intencijomis. Bendruomenės narių pačių paruoštais bei išsakytais apmąstymais visuomet pasidalindavome tarpusavyje, o šįmet jais norime pasidalinti ir su svetainės lankytojais. Kadangi šiais metais Vilniaus Kalvarijas kartu ėjo ir Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios bendruomenės nariai, paprašėme, kad ir jie pasidalintų savo apmąstymais (jie pažymėti *).

ĮŽANGINĖ STOTIS. SOPULINGOSIOS DIEVO MOTINOS KOPLYČIA

Kun. Eitvydas M.: Šioje įžanginėje stotyje prisiminkime Švč. Mergelę Mariją, melskime Jos užtarimo, nes Ji ne tik Jėzaus, bet ir visų mūsų Motina. Ji ne tik pagimdė Jėzų, bet ir dalyvavo Bažnyčios gimime, stovėdama po Viešpaties Jėzaus Kristaus Kryžiumi. Ir mes ten buvome įsūnyti Jono asmenyje, kai Jėzus nuo Kryžiaus pasakė: „Štai tavo motina!“ (Jn 19, 27). Tad, pradėdami šį Kryžiaus kelią, Jos užtarimo melskime malda: „Tavo apgynimo šaukiamės...“

1. PASKUTINĖS VAKARIENĖS KAMBARYJE

Dovilė J.:

Jėzau,

Jei nebūtum pasilikęs Mišių Duonoje ir Vynmedžio vaisiuje – kas mane paguostų, nuramintų ir sustiprintų...

Jei nepaaukotumei švenčiausio savo Kūno – kas perkeistų mane...

Jei neišlietumei brangiausio savo Kraujo už visus ir už kiekvieną – kaip svetimi, net priešai taptų broliais, sesėm...

Tavo aukojama Auka –

Dangaus puota, kur neklusnumo obuolį pakeičia Dievo valios duona kasdieninė;

Vienybės sakramentas, po nuolankumo Kryžiumi surinkęs puikybės Babelės išsklaidytuosius vaikus;

Vestuvių pokylis, kur susijungia Dievas ir žmogus.

2. PRIE ALYVŲ KALNO

Dalia N.: Kristau, mūsų Vilties ir Meilės Dieve, dėkojame Tau, kad vesdamas mus Išganymo keliu mums nuolat kalbi, įspėji, kad esame silpni, nuodėmingi, kad gali susvyruoti mūsų tikėjimas, ir patvirtini, kad mūsų nepaliksi, kad visada eisi pirma mūsų ir rodysi kelią.

Tad esame ne vieni ir nebijokime tiesos apie save, nebijokime savo silpnumo, nuoširdaus gailesčio ašarų, nes Kristaus Kryžiaus ir Prisikėlimo galybė visada didesnė už bet kokį blogį, o Šventoji Dvasia visada ateina pagalbon.

Tegul dvasinio gyvenimo kelyje mūsų „aš“ kasdien miršta su Kristumi, kad su Juo prisikeltume naujam gyvenimui. Tada jokie mūsų poelgiai negalės panaikinti santykio su mūsų Viešpačiu.

Viešpatie, padėk mums išgirsti Tavo žodžius, juos suprasti, pamatyti savo žmogiškąjį ribotumą, menkumą, o kai kada ir (O felix culpa!) suvokti klaidos neišvengiamumo svarbą, padėk, kad, būdami maži ir nuolankūs, giliai tikėdami ir pasitikėdami Tavimi, su gailesčiu ir pasiryžimu nuolat ieškotumėm Tavo artumo ir, veikiant Šventajai Dvasiai, vis panašėtumėm į Tave.

3. ALYVŲ SODE

Dalia D.:

Ant Alyvų kalno vaizdą šį regiu:

Per akmens metimą, Jėzau, tolsti Tu nuo mokinių.

Lieki vienui vienas net tarp artimų draugų.

Tave vien gaivina malda su Dievu Tėvu.

Girdžiu Tavo balsą: „Tebūnie, kaip nori, mano Tėve, Tu...“

Prakaitas Tau srūva lyg kraujo lašai.

Tėvo gi atsiųstas angelas stiprina labai.

Ant Alyvų kalno meldies Tu karštai,

Nes myli mus, žmones, labai nuoširdžiai.

Mokiniai jau miega – liūdna jiems labai,

Eini jų pažadint – kelkitės skubiai, melskite uoliai...

Mokysiuosi tarti, Jėzau, su Tavim kartu:

„Tebūnie, kaip nori, mano Tėve, Tu...“

Nors galbūt paliksiu vienui viena – atstumta visų,

Vis melsiu pagalbos Tavo, Jėzau, kai sieloj tamsu,

Nes be galo trokštu eiti aš šventumo keliu.

Būki man PAGUODA šios žemės kely

Ir rasti stiprybę vien tiktai Tavy.

4. JĖZAUS SUĖMIMO VIETOJE

Monika B.: Jėzau, neteisingai apkaltintas ir suimamas Tu sudraudei Tave apginti norėjusį mokinį sakydamas, kad tokia Dievo valia, nors ir galėjai viską pakeisti.

Viešpatie, suteik mums išminties ir ištvermės ištikimai eiti Tavo mums duotu keliu ir vykdyti Tavo valią. Stiprink mūsų pasiryžimą likti ištikimiems, ypač tada, kai turime galimybę pasirinkti lengvesnį, paprastesnį kelią. Nes būtent toks – ištikimas, ištvermingas ir nuolankus – yra Meilės kelias.

5. PRIE KEDRONO UPELIO

Ona N.: Po Paskutinės vakarienės Jėzus atsisveikino su savo mokiniais ir nuėjo prie Kedrono upelio, kur buvo sodas. Čia neramiai tekėjo upelis, o Jėzaus gyvenimo tėkmėje prasidėjo Kančios kelias.

Jėzau, nenugręžk savo veido nuo mūsų, nusidėjėlių, suteik mums stiprybės ir nuolankumo priimant Viešpaties valią mūsų gyvenimo kelyje.

6. PRIE ĮVEDAMŲJŲ MIESTO VARTŲ

Miglė V.: Žmonių minios bendrystė su Jėzumi nutrūko. Jie nebematė galingojo, kuris darė minią stebinančius darbus. Vieni nusiminė, kiti pasipiktino Jėzaus silpnumu ir nusižeminimu. Tačiau Jėzus ir šią minią įvedė pro vartus, rodydamas kelią savo pavyzdžiu ir nepasiduodamas jai.

7. PRIE PIRMŲJŲ SIONO VARTŲ

Rasa Č.: Šitie vartai, Jėzau, tokie nesvetingi – už jų ilgas, spygliuotas, kupinas pažeminimų Kryžiaus kelias. Bet Tu nuolankiai peržengsi šiuos ir dar ne vienus vartus, nueisi kartų kančios kelią, kad įvykdytum Tėvo valią, kad mums atvertum Dangiškosios Jeruzalės vartus, kad pats taptum Vartais kiekvieno tikinčiojo gyvenimo kelionėje.

8. PAS ANĄ

* Laima M.: Kantrusis Viešpatie Jėzau, Tu buvai išniekintas ir pažemintas, dėl mūsų nuodėmių leidaisi suimamas ir išduodamas bei neteisingai teisiamas. Tu leidaisi mušamas per šventą veidą. Padėk mums pažemintuose ir atstumtuose žmonėse atpažinti Tavąjį veidą. Suteik mums drąsos ir dvasios stiprybės be nuoskaudos ir keršto priimti pasaulio pašaipą ir įžeidinėjimus, nebėgti nuo sunkumų ir išbandymų. Jėzau Kristau, neleisk, kad gyvenimo sunkumų akivaizdoje mūsų širdys palūžtų, – Tu, kuris gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen.

9. PAS KAJAFĄ

Vytautas Č.: Kiekvienas žmogus, kaip ir Kajafas, sutikęs Jėzų turi apsispręsti. Bėda, kai dar prieš susitinkant ausys užveriamos, o akys užmerkiamos, kai Kelias, Tiesa ir Gyvenimas širdyje tampa tamsa, melu ir mirtimi.

Jėzau, padėk mums, išlaikyk mus visuomet Tau atvirus ir nuoširdžius.

10. KALĖJIME

Jolanta B.: Jėzau, niekas šioje žemėje nebuvo labiau pažemintas ir paniekintas kaip Tu... Ir niekas jokiame pažeminime nepajėgė išlikti toks ramus, toks nuolankus, toks didingas kaip Tu. Kalėjimas yra mūsų nuodėmės. Dažnai mes patys save jame įkaliname. Tu jame kentėjai iš meilės mums ir paklusnumo Tėvo valiai, būdamas pats teisingiausias ir nekalčiausias. O mes ir dėkoti Tau galime tik vėl ir vėl klodami Tau po kojų savo nuodėmes.

Dėkojame Tau, kad parodei mums šviesos spindulį, apšviečiantį mūsų kalėjimo langus.

11. ANTRĄ KARTĄ PAS KAJAFĄ

Rasa S.: Jėzau, Tave kaltinantiems aukštiesiems kunigams davei tiek kartų Tave pažinti. Tačiau jie, daug kartų Tave regėję, vis tiek Tavęs nepažįsta ir gavę paskutinę galimybę. Tu netgi paliudiji, pasakai tiesiai: „Aš Esu!“ (Lk 22, 70). Tu stovi prieš juos, bet išankstinis žinojimas sutrukdo Tave pažinti.

Ar pažinsime ir mes Tave, anapus gyvenimo susitikę akis į akį, jeigu būsime prisirišę prie savo išankstinio žinojimo, jeigu žinosime geriau už Tave, kas Tu esi, jeigu nebūsime išmokę nuolankumo žvelgdami į šalia esančius artimus, jeigu nebūsime išmokę nuolankumo, žvelgdami į silpnesnius ar „blogesnius“ už save.

12. PRIE ANTRŲJŲ SIONO VARTŲ

* Danutė M.: Dar vieni vartai, pro kuriuos Jėzus eina į kančią, eina pro „ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias“ veda į pražūtį (plg. Mt 7, 13). Nėra lengvo kelio, nėra plačių vartų, vedančių į Išganymą. Ir Jėzus kviečia mus sekti Jį. „Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas“ (Jn 10, 9). „,Atsikelkite, vartai platieji, atsidarykit, senovinės durys: garbės Valdovas tegu čia įžengia“ (Ps 24, 7). Pakelkime galvas, nes kančios vartai veda į Dievo karalystę – pro juos žengė mūsų Karalius.

13. PIRMĄ KARTĄ PAS PILOTĄ

Kun. Eitvydas M.: Jėzus stovi prieš Pilotą, kuris klausia Jėzų: „O kas yra tiesa?!“ (Jn 18, 38) ir laukia atsakymo su daugeliu žodžių, su filosofiniais išvedžiojimais ir sofizmais. Jis nesuvokia, kad prieš jį ir stovi pati TIESA, išlaisvinanti žmogų, Tiesa, vedanti į gyvenimą, ir pats Gyvenimas, kurį Jėzus dovanoja kiekvienam, kas priima ir išpažįsta Tiesą. Visada būkim tos Tiesos ieškotojai ir skelbėjai.

14. PIRMĄ KARTĄ PRIE GELEŽINIŲ VARTŲ

Emilija B. (13 metų): Geležiniai vartai – sunkūs, šalti, galbūt girgždantys. Juos atverti sunku. Geležiniais vartais neretai tampa mūsų širdys... Ačiū Tau, Jėzau, kad pro juos įeini net susižeisdamas į aštrias briaunas.

15. PAS ERODĄ

Eglė I.: „Erodas, pamatęs Jėzų, labai apsidžiaugė. Mat jis jau pirmiau norėjo jį išvysti, nes buvo apie jį girdėjęs ir tikėjosi pamatysiąs jį darantį kokį nors stebuklą. Jis ėmė jį visaip klausinėti, bet Jėzus jam neatsakinėjo“ (Lk 23, 8–9).

Ar ne todėl Tu, Jėzau, taip dažnai tyli ir neatsakai mums, kad mes kalbame ir kalbame iš anksto žinodami, ko norime, ką veiksime, kaip gyvensime. Dažnai Tu reikalingas tik kaip įprastas, tolimas, niekada asmeniškai nesutiktas adresatas. Na, nebent tikrai įvyktų koks stebuklas...

Esame mažatikiai, patenkinti savimi žmonės. Kai pagalvoji, lieka tik vienintelis šiaudas – Tavo Gailestingumas. Kad atsivertų mūsų akys ir ausys, kad atsiverstų mūsų širdys, kad matytume Tave savo brolyje ar sesėje, ir neklaužada vaikas žvelgtų į mane Tavo žvilgsniu. Argi tai ne stebuklas?!

Jėzau, Dievo Sūnau, būk man gailestingas...

16. ANTRĄ KARTĄ PRIE GELEŽINIŲ VARTŲ

Valdas V.: „Pilotas, sušaukęs aukštuosius kunigus, seniūnus ir paprastus žmones, pareiškė: „Jūs atvedėte man šį žmogų, kaltindami jį žmonių kurstymu. Bet aš, jį apklausęs jūsų akyse, neradau nė vienos jam primetamos kaltės“ (Lk 23, 13–14).

Niekas, Viešpatie Jėzau, čia neatpažino, jog Tu – tikrieji Vartai. Jie sekino Tave, tampydami pro vartus, idant mes, tarsi aklos akys, ir šiandien matytume tik egzistencializmo vartus, slenksčius ir už to besislepiantis žmogaus prigimties priešininkas atimtų iš mūsų Tavo amžinos akivaizdos alsavimą. Tu – Avių vartai, o ne šie. Tu, Jėzau, visiems atviras buvai ir tuomet, ir šiandien. Tavo vartai nebus uždaromi dieną, nes tenai – Tavo Švenčiausioje Širdyje ir Tavo Katalikų Bažnyčios sakramentuose – nėra nakties ir negali būti jokių sambrėškių. Todėl meldžiame, Visagali Dieve, kad mus, teisingai kenčiančius dėl savo nedorų darbų ar netobulumų, atgaivintų Tavo malonės dvelkimas, kad matytume Tavo širdies vartus, pravirus mums iki paskutinio atodūsio.

17. PRIE PIRMŲJŲ SENOJO MIESTO VARTŲ

* Dalia B.: Tai vartai – Jėzaus Kristaus lemties ir gyvenimo vartai, tai senieji Jeruzalės vartai, ties kuriais prasidėjo tikroji Jėzaus Kristaus Kančia, o tuo pačiu ir pamažu vėrėsi Dangaus Karalystės slėpinys. Čia mūsų Viešpats patyrė tikrąją minios jėgą, jos euforiją, kai minia išteisino Barabą ir nuteisė Kristų šaukdama: „Ant kryžiaus, ant kryžiaus jį!“ (Lk 23, 21). O Jis šventai tylėjo.

Jėzau Kristau, mūsų ir viso pasaulio Valdove, padėk mums taip neatverti burnų, kaip neatvėrei Tu, padėk mums tylėti, jeigu nežinome, kas yra tikroji tiesa.

18. PRIE ANTRŲJŲ NAUJOJO MIESTO VARTŲ

Stefanija D.: Prieš 2000 metų Tave, mūsų Viešpatie Jėzau, vargino ir vedžiodami naktį pro visus miesto vartus, kad nuteistų už tai, jog Tu beldeisi į žmonių širdis, kvietei juos mylėti ir savo pavyzdžiu rodei, kaip šitai daryti. Ar pasikeitė mūsų širdys per tuos 2000 metų? Manau, kad prasmingą atsakymą girdime palaimintosios Motinos Teresės maldoje „Aš stoviu prie durų ir beldžiu“. Štai keletas sakinių:

„Iš tiesų aš stoviu prie tavo širdies durų dieną ir naktį, netgi tada, kai tu nesiklausai, netgi tada, kai abejoji, kad tai AŠ, aš esu ten. Aš laukiu menkiausio atsakymo ženklo, mažiausio pakvietimo ženklo, kad įeičiau.

[...] Kiekvieną kartą, kai tu atveri savo širdies duris ir artiniesi prie manęs ir kai būni taip arti, tu mane vėl ir vėl girdi sakant ne žmogaus žodžiais, bet dvasioje: „Nesvarbu, ką tu padarei, Aš tave myliu už nuosavą gėrį. Ateik pas mane su savo skurdu ir nuodėmėm, su savo problemom ir rūpesčiais, ir visu savo troškimu būti mylimam. Aš stoviu prie tavo širdies durų ir beldžiu... Atidaryk man, nes Aš trokštu tavęs...“

Drįstu melsti: Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs nusidėjėlės, pasigailėk mūsų šeimų, pasigailėk mano tautos, kuri baigia išsivaikščioti ne vien dėl riebesnio kąsnio svetur, bet ir dėl meilės stokos čia, tėvynėje, tarp savo tautiečių.

Dėkoju Tau, Viešpatie Jėzau, kad esi gyvas, kad stovi prie mano (mūsų) širdies, beldi ir lauki...

19. PRIE TREČIŲJŲ NAUJOJO MIESTO VARTŲ

Jonas N.: Yra daug vartų, pro kuriuos einame ir praeiname daug kartų pirmyn ir atgal, kaip norim ir kada norim. Šie vartai kitokie, Jėzus ėjo pro juos žinodamas, kad niekada negrįš atgal, nes jie veda į mirtį, Prisikėlimą ir gyvenimą. Visam savo gyvenimui Jėzus pasirinko tuos vartus, pro kuriuos kelio atgal nėra. Vienintelis kelias – tik pirmyn.

Duok, Dieve, ir mums teisingai pasirinkti savo vartus, pro kuriuos žengdami eitume pasirinktu keliu tik pirmyn ir pirmyn, nesidairydami atgal.

20. PRIE KETVIRTŲJŲ SENOJO MIESTO VARTŲ

Jovita P.: „Kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas. O kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas. Jam sargas atkelia vartus, ir avys klauso jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda“ (Jn 10, 1–3). „Aš – avių vartai“ (Jn 10, 7). „Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas“ (Jn 10, 9). „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10).

Meldžiame Tave, Viešpatie, ir dėkojame Tau už tas avis, kurios girdi Tavo balsą ir seka Tave, taip pat meldžiame ir už tas, kurios dar nesiryžta sekti Tave, meldžiame ir už tas, kurios per pasaulio triukšmą negirdi Tavo balso.

21. ANTRĄ KARTĄ PAS PILOTĄ

Virginija K.: Stovi du valdovai – žemiškasis ir dangiškasis, žmogus ir Dievas, pinigai, jėga, valdžia – pasaulis ir savęs dovanojimas...

Jėzau, jau antrą kartą stovi prieš Pilotą, prieš menką žmogų, žiūri į jo silpnumą...

Kiek kartų Tu lygiai taip pat stovėjai ir prie mano širdies!

Kiek kartų Tavęs nepažinau, nesupratau, neįsileidau!..

Aš žinau, kad iki mano žemiškojo laiko pabaigos jūs abu taip ir stovėsit prie manosios širdies vartų, ties manosios sielos fronto linija. O aš vis turėsiu rinktis – žemišku patogumu viliojantį pasaulį ar Tavąjį kelią su plakančia širdimi ant ištiesto delno, – kad kitam būtų drąsiau, ramiau, šviesiau, kad Dangaus žemėje būtų daugiau.

Jėzau, meldžiu Tave, dieną naktį kruvinas ir paniekintas budėk prie mano gyvenimo, nepaliauk žiūrėjęs į manosios sielos akis, kad neužmigčiau, kad nepamirščiau atpirkimo kainos, kad nepaklysčiau žemiškosios kelionės migloje, kad į pasaulį žvelgčiau širdies akimis, nes tik širdis ir labiausiai sudarkytame žmogiškame pavidale pajėgi atpažinti Dievą. Suteik, Jėzau, Piloto žmonos drąsos sakyti tiesą net ir tada, kai visi aplinkui šaukia priešingai.

22. JĖZUS PAIMA NEŠTI KRYŽIŲ

* Živilė K.: Jėzui deda Kryžių ant pečių ir veda link Golgotos. Leisk matyti Tave, kai mes imame savo kryžių ir nešame. Leisk Tave matyti, kai mes imame savo kryžius ir juos velkame, tempiame... Jėzau, būk prieš akis su savo Kryžiumi, kai mes iš visos širdies, visa savo esybe šaukiame: „Nenoriu kryžiaus!“ Būk, Jėzau, prieš akis...

23. PIRMASIS PARPUOLIMAS PO KRYŽIUMI

Rūta V.: Kryžius – kančios, bet ir prisikėlimo simbolis. Ir Kryžius, ir Kančia, ir Kristus prasideda ta pačia raide. Kaip ir žodis ,,prisi-Kėlimas“. Juk visa tai yra viena – gyvas, einantis Jėzus.

Gerasis, nuolankiaširdi Jėzau, besąlygiškai paklūstantis Dangiškajam Tėvui taip, kad Kryžius, kurį Tau uždeda nešti, tampa Tavo dalimi. Tu susivieniji, susilieji su juo. Bet medis, niekada nevaikščiojęs, klumpa, Tu jį pakeli skrydžiui į Dangų.

Dieve, padrąsink keliaujančius tikėjimo keliu, teneišsigąsta sunkumų, savo išganymo Kryžiaus... Juk neklumpa tik tas, kuris stovi vietoje.

24. JĖZUS SUTINKA SAVO ŠVČ. MOTINĄ

Živilė B.: Marija, Tu kartu su Sūnumi ėjai šį Kryžiaus kelią. Tai tie kalavijai, kurie vėrė Tavo širdį. Ėjai per gyvenimą su perverta širdimi, atvira širdies žaizda. Tu nieko neklausinėjai, dėmėjaisi, svarstei savo širdyje, kentėjai kartu su Sūnumi ir visada žinojai, kad turi būti „stipresnė“ už savo sūnų, kad galėtum Jį paguosti ir sustiprinti.

Motina, moteris – ar gali būti stipresnė už patį Dievą?

Tik Tu, kuri buvai Šventosios Dvasios bendradarbė žemėje, tik Tu galėjai guosti Sūnų ir patirti Jo paguodą.

Meilė susitinka Meilę, Meilė sustiprina Meilę.

Gailestingumas susitinka ištikimybę.

Nuolankumas susitinka tiesą.

O Marija, mūsų Motina, stiprink ir mus visuose mūsų gyvenimo kryžiaus keliuose ir padėk visus sunkumus įveikti su meile.

25. SIMONAS KIRĖNIETIS PADEDA NEŠTI KRYŽIŲ

Janina V.: Jėzus neša sunkų mūsų nuodėmių Kryžių kantriai, nesiskųsdamas, klupdamas ir vėl pakildamas. Ne savo noru, bet kareivių liepiamas Jam padeda Simonas Kirėnietis. Taip ir mes, gyvenimo kelyje ištikti skausmo, išmėginimų, sunkiai su jais susitaikome, nenoriai priimame.

Mokyk mus, Jėzau, lengvesnį už Tavo nešti kryžių savo.

26. VERONIKA NUŠLUOSTO JĖZUI VEIDĄ

Asta A.: Jėzų kelyje į Golgotą lydėjo didelis būrys liaudies ir daug moterų. Panašiai kaip ir šiandien. Tada iš minios išsiskyrė Veronika, kuri nušluostė Kristui prakaito ir kraujo lašus.

Dėkoju Tau, Viešpatie, kad per du tūkstančius metų buvo šitiek veronikų, šitiek marijų, kai mes daugiau ar mažiau sąmoningai stengiamės sekti evangeliniais pavyzdžiais. Suteik, Viešpatie, mums išminties panašėti į šventuosius, suteik mums ryžto, kai mes jau esame apsisprendę, suteik išminties niekada neabejoti, kai mes jau einame paskui Tave.

27. ANTRASIS PARPUOLIMAS PO KRYŽIUMI

Evaldas M.: Vėl Kristus stabteli kūnu, bet nesustoja dvasia. Dievui nėra pusiaukelių, Dievo meilės šaltinis nesibaigia, neišsenka.

Viešpatie, Kristau, mūsų Gyvenime, stiprink mus, kad ir mes savo dvasinėse kelionėse neužsibūtume dvasinėse pusiaukelėse, o, gaivinami Tavo meilės, vedami vilties, sektume iki galo Tavo valia. 

28. JĖZUS GUODŽIA JERUZALĖS MOTERIS

Rimgailė G.: Neverkit, moterys! Jūsų užuojautos rauda tebūna perkeista į tyliai išstovėtą, kaip Marijos, kančią. Kančia tebūna perkeista į atgailą, kad, širdyje apverkusios savo sūnų neištikimybę Dievui, išvystumėte Jėzuje ne tik nekaltą, silpną žmogų, vis krintantį po Kryžiumi, bet savo Viešpatį, jus mylintį neblėstančioje Tėvo šlovėje.  

29. TREČIASIS PARPUOLIMAS PO KRYŽIUMI

Živilė M.: Ar sekdama Tave minioj Golgotos linkui neimčiau abejoti, kad Tu tikrai esi Karalius, žadėtasis Mesijas? Kai ausyse tebeskamba skanduotė: „Ant kryžiaus jį, ant kryžiaus!“ (Jn 19, 6). Ir dar tas trečiasis parpuolimas!

Ir jei nebūčiau anksčiau sutikusi Tavojo žvilgsnio, turbūt būtų vien dvasiai gaila žmogaus, taip nevykusiai bebaigiančio savo gyvenimą.

Savo Kryžiaus galia, Viešpatie, perkeisk abejojančiųjų abejones į galingą pasitikėjimą Tavimi. Ir visiems apviltiems ir nusivylusiems, sugniuždytiems, Tavęs nepažinusiems suteik susitikimo su Tavimi, Gyvojo Dievo Sūnumi, dovaną.

30. JĖZŲ IŠVELKA IŠ DRABUŽIŲ

* Dalia B.: Viešpatie Jėzau Kristau, štai Tu – sukruvintas, sulaužytas, apiplėštas, tačiau nepalūžęs. Dalijamasi Tavo drabužiu. O Tu norėjai ir Tavo tikslas buvo – vienyti, laiminti visus. Taip ir iki šiol vis dalijamasi, kai Tavo tarnai, pasekėjai siekia iki šiol vienyti. Šiandien derėtų prisiminti neseniai paskelbtą palaimintuoju Joną Paulių II, kuris buvo ištikimas Tavo tarnas ir ėjo pirmiausia vienydamas Bažnyčią ir tikėjimą, vienydamas mus visus.

Padėk, Viešpatie, mums vienytis maldoje ir tarnystėje, stiprink mus visus savo pavyzdžiu ir niekada nesibaigiančiu gyvenimu.

31. JĖZŲ PRIKALA PRIE KRYŽIAUS

Regina P.: Po tiek daug kančių ir pažeminimų budeliai Jėzų kala prie Kryžiaus, ant kurio alpdamas skausmo sopulyje miršta, aukodamas savo šventumą ir nuopelnus už mūsų nuodėmes. Virš Jo galvos jie prikalė užrašytą Jo kaltinimą: „Šitas yra Jėzus, žydų karalius“ (Mt 27, 37). Tu, Jėzau, – tiesa, gyvenimas ir kelias, atpirkęs mus savo krauju ant Kryžiaus, suteik malonę sekti Tavo kantrybe ir ramybe mūsų gyvenimo iššūkiuose ir tapti Tavo Prisikėlimo dalininkais. Amen.

32. JĖZUS MIRŠTA ANT KRYŽIAUS

* Algis P.: Viešpatie Jėzau, Tave prikala prie Kryžiaus, iš Tavęs tyčiojasi ir Tave niekina. Ir būdamas prikaltas prie Kryžiaus Tu randi savyje jėgų atleisti nusidėjėliui ir savo kankintojams.

Viešpatie, išmokyk mus savo meilės, savo nuolankumo ir gailestingumo.  

33. JĖZŲ NUIMA NUO KRYŽIAUS

Daiva U.: Jėzau, Tu kabi ant Kryžiaus. Kabi už tai, kad mokei mus pažinti gėrį, meilę, tobulumą, dieviškumą. Už tai, kad tarnavai mums ir mokei mus tarnauti kitiems, už tai, kad begaliniai mylėjai visus – gerus, o ypač puolusius. Tavo gailestingumas savo kūriniui – žmogui – yra beribis. Tu kantriai laukei žmogaus atgailos už jo padarytas nuodėmes ir troškai, kad Tavo sukurtoji gamta ir gyvūnija padėtų žmogui gražiai ir darniai nugyventi skirtąsias dienas. Tačiau žmogus nuo Tavo dovanotos laisvės apako, pradėjo tolti ir ilgainiui ėmė gyventi manydamas, kad yra visagalis. Suklestėjo gobšumas, turto troškimas, išnaudojimas, paniekinimas, žiaurumas. Tu, Dieve, nenusisukai nuo savo kūrinio, tačiau troškai išgelbėti jį nuo pražūties ir siuntei žemėn savo Sūnų, kad mes Jį sutiktume, pažintume ir suprastumėme, kas yra šviesa ir tamsa. Aiškinai, mokei, atsakinėjai į užduodamus klausimus, gydei, darei stebuklus, tarnavai mums ir mokei mus tarnauti kitiems, mylėjai mus ir mokei mus mylėti kitus... už tai buvai nužudytas.

Tave prikalė prie Kryžiaus. Šalia stovėjo mylimas mokinys, Motina, kelios ištikimos moterys ir kareiviai, vykdę nuosprendį. Šiandien Kryžiaus papėdėje stovime ir mes. Tu likai klusnus savo Tėvo valiai iki mirties. Likai ištikimas ir kartojai: „Teesie Tavo, Tėve, valia.“ Tau mirus kareiviai nelaužė blauzdų, kaip turėjo padaryti pagal taisykles, tik ietimi perdūrė šoną, iš kurio tuojau ištekėjo kraujo ir vandens. Taip įvyko, kad išsipildytų Raštas. Prasiskverbė mintis, gal kareivių širdyje apmirė žiaurumas ir jo vietoje nedrąsiai pradėjo augti gailestingumas? Netikėtai kyla padėka, kad nuo Kryžiaus Jėzų nuėmė mylinčios rankos, nes tai padarė Juozapas, slaptas dėl žydų baimės mokinys, ir Nikodemas. Kyla padėka ir Pilotui, kuris leido nuimti kūną.

Jėzau, padėk būti Tau ištikimai iki galo, kaip moterys Kryžiaus papėdėje, net ir tuomet, jei iš skausmo plyštų širdis, matant neteisingą, šiurkštų elgesį. Duok drąsos ramiai ir pagarbiai išstovėti sunkiose gyvenimo kryžkelėse, mokyk dėmesingai laikytis Tavo paliktų kelio ženklų. Juk prie kiekvieno ženklo laukia žmogus. O jo širdyje gyveni Tu.

34. PRIE JĖZAUS KAPO

Jolanta Š.: Jėzau, Tave paguldė į kapą, kuris buvo sode. Į kapą Tu nunešei mūsų tamsą, mūsų nuodėmes. Tavo kapas, Jėzau, yra ir Tavo Prisikėlimas. Sunaikindamas paskutinį priešą – mirtį, Tu apdovanojai savo vaikus gyvenimu, nes pasakei: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!” (Mt 11, 28). Pasirinkite mane, kad turėtumėte gyvenimą, kad turėtumėte gyvenimo apsčiai (plg. Jn 10, 10).

Jėzau, meldžiame, kad niekuomet nepaleistume Tavęs iš savo akių, kad visuomet sektume Tavimi, liudytume pasauliui pergalę – Tavo pergalę, viltį ir džiaugsmą. Jėzau, Tu vienintelis turi šio gyvenimo raktus, Tu vienintelis turi ir Amžinojo gyvenimo raktus ir nuolat drąsini: „Drąsos, sekite manimi.“

35. ŠVENTOJO KRYŽIAUS ATRADIMAS

Eugenija M.:

„Kryžius yra kopėčios į dangų.

Kryžius yra raktas, atveriantis vartus į dangų.

Kryžius yra žiburys, apšviečiantis dangų ir žemę.“

Arso klebonas

Gerasis Jėzau, kai mes savo žemiškajame kelyje pavargstame nuo gyvenimo kryžkelių, tegul Tavo Kryžius būna mums atokvėpis, poilsis, sustiprinimas. Ir tada, sukniubę Šventojo Kryžiaus papėdėje, melskime gailestingąjį Dievą psalmininko žodžiais: „Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį, išmėgink mane ir perprask mano mintis. Pažiūrėk, ar neinu klystkeliu, ir vesk mane amžinuoju keliu“ (Ps 139, 23–24).