Toliau tęsiu skaitymus tik neakivaizdiniu būdu, ir man kilo tokios mintys : Mums atiduotas Dievo slėpinys, kaip jis bando mums kiekvieną kartą parodyti, pasakyti, tik ar aš kiekvienoje situacijoje suprantu, tai ką dievas man nori pasakyti?Vieną kartą nepavyksta to suorasti, o kitą kartą tiesiog šauna mintis, kaip aš to anksčiau nesupratau.?! Viešpatie, atsiųsk man išminties Tave suprasti, kodėl į mano gyvenimą atsiunti man vienokius ar kitokius žmones, ką turiu daryti ir kaip…(4 sk.1-20)

Morkaus evangelijos 9 sk. prasideda nuostabiu ir neįtikėtinu pažadu „Iš tiesų sakau jums: tarp čia stovinčių yra tokių, kurie neragaus mirties, kol išvys Dievo karalystę ateinančią su galybe“. Praėjus 6 dienoms Jėzus „pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė juos vienus nuošaliai ant aukšto kalno“. O štai ten prasideda Dievo malonių gausa. Jėzus atsimaino iki balto spindesio, ten pat atsiranda Mozė ir Elijas, su kuriais Jis kalbasi. Visoje šios malonės plotmėje atsiduria ir mokiniai, įgavę stebuklingas pažinimo dovanas (kaip kitaip jie suprato matą Mozę su Eliju). Petras ir kiti trubūt buvo kažkokioje tarpinėje būsenoje tarp Rojaus ir žemės, nes Petras apsvaigęs nuo gerumo dar siūlo Mokytojui pastatyt laikinus ir žemiškus būstus - palapines. Bet tada juos uždengia debesis ir pasigirsta Tėvo balsas: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ Ten ir tada ir išsipildo Jėzaus pažadas. Tai Petras, Jokūbas ir Jonas buvo „tarp čia stovinčių“ kurie neragavę mirties turėjo išvysti Dievo karalystę, ateinančią su galybe. Nes kaip kitaip galima pavadinti, tai kas atsitiko ant to aukšto kalno. Vienoje vietoje ir vienu laiku atsimainęs Jėzus, Mozė, Elijas, Didieji Apaštalai ir dar dangiškojo Tėvo balsas, argi tai ne atėjusi su galybe Dievo karalystė!

Dalios cituota Luko eilutė (Lk 7,30) iš ties svarbi ir daug pasakanti. Žinome, kad fariziejai persekiojo krikščionis po Išganytojo mirties ir prisikėlimo. Tačiau fariziejai tikėjo prisikėlimu, dvasių gyvavimu ir gal dalis jų ilgainui tapo krikščionimis. Dievas daro nuostabius dalykus, nepamirškim kuo kadaise buvo apaštalas Paulius - "fariziejus, kilęs iš fariziejų šeimos" (Apd 23, 6). 

Evangelistas Lukas 7 skyriuje, 30 eilutėje taip rašo: "Tik fariziejai ir Įstatymo mokytojai, nesiduodami jam (Jonui Krikštytojui) krikštyti, atstūmė, ką Dievas jiems buvo sumanęs". Kai nėra atsivertimo, nėra ir Dvasios veikimo. Dorų fariziejų tikriausiai buvo, bet gyvenančių tikėjimu, ko gero, mažai. Ir tik jie patys kalti...

Vakar šv. Morkaus evangelijos skaitymo grupėje daug kalbėjom apie fariziejus. Š*** žodis yra tapęs bendriniu, nusakančiu žmogų esant suktu ir veidmainiu. Manau, viskas ne taip paprasta. Žydų tauta, ypač tais laikas, buvo tikinti Viešpatį tauta, šabo, pasnininko ir kiti draudimai arba nurodymai buvo gauti tiesioginio Apreiškimo būdu. Beveik kiekvienas Skaičių knygos skyrius pradedamas žodžiais: „Viešpats kalbėjo Mozei“. Žydai gerai žinojo, ką reiškia nepaklusti Dievui. Viešpats juos bausdavo. Ir dažnai – negailestingai. Ir štai Galilėjoje pasirodo Jėzus, gydo ligonius, valgo ir geria su muitininkais ir nusidėjėliais, šabo metu renka varpas su mokiniais. Vienu žodžiu, jis pažeidžia Mozės įstatymą ir dar sakosi turįs tam teisę. Tai dabar mes tikimės gavę tikėjimo malonę ir tikėdami žinom, kad Jėzus yra Tėvo sūnus, kad Jis prisikėlė, „sėdi Dievo Tėvo dešinėje“, kad savo auka mus išpirko iš mirties karalystės. O tada - jo veiklos pradžioje? Ar maža buvo apsišaukėlių, magų, žinant, žydus taip laukiant Mesijo, manau buvo pakankamai. Žmogiškai galiu suprasti tuos fariziejus, jie savaip gynė tikėjimą. Kiekvienas tikėjimas reikalingas gynimo, o ir pati krikščionybė ne kartą kovojo su erezijom. Mes turim Tradiciją, Magisteriumą ir Katekizmą , kuriame be Dvasios yra ir Raidė. O tai, kad ne fariziejai (kažkodėl galvoju, kad ir tarp jų buvo tikrai dorų žmonių) buvo pašaukti, ne jiems išlieta Šventoji Dvasia – tai jau Viešpaties plano dalis ir ne mums sužinoti motyvus. Paskutinis sakinys, gal kiek provokuojantis, bet tai dėl to, kad norėčiau sužinoti ir kitų nuomonę.