GALILĖJIEČIŲ

2013-uosius Galilėjiečių bendruomenė pradėjo itin džiugiai. Sausio 26-ąją prie mūsų prisijungė net trys naujokai – Kristina, Tadas ir Jurgita. Visi trys išpažino troškimą susipažinti su galilėjiečiais, mūsų nuostatomis bei regula ir kartu su mumis bandyti eiti jau įmintomis Jėzaus pėdomis, vedančiomis pas Tėvą. Bendruomenės vadovas kunigas Eitvydas kiekvienam naujokui paskyrė po asmeninį globėją, kuris jiems padės susipažinti su bendruomenės tvarka ir lydės dvasinėje kelionėje. Po priėmimo apeigų kunigas trumpai pristatė naujokus.

Kristiną kunigas Eitvydas pažįsta nuo pirmųjų savo tarnystės žingsnių Gerosios Vilties Dievo Apvaizdos bažnyčioje (jai dėstė tikybą mokykloje prieš 24 metus), o kai kurie galilėjiečių senbuviai – nuo Jonų laikų (stovyklavo kartu Kabeliuose etc.), kai dar nebuvo susibūrę į Galilėjiečių bendruomenę.

Tadas galilėjiečius atrado jau kaip Ganytojo suburtą avelių bandą po Šv. Onos bažnyčios skliautais, nuo tada keliavo šalia mūsų.

Jurgita savo kelyje pirmiau sutiko savąjį gyvenimo bendrakeleivį, prieš metus prie bendruomenės prisijungusį Evaldą, su kuriuo panoro keliauti ir tuo pačiu dvasiniu keliu.

Kukliai vaišindamiesi bendravome su naujokais, džiaugėmės jais ir šlovinome Viešpatį už šias tris bendruomenei atsiųstas dovanas – Kristiną, Tadą ir Jurgitą!

Su visa Lietuva džiaugiamės Lietuvos jaunųjų krepšininkų pergale pasaulio jaunimo (iki 19 metų) krepšinio čempionate ir jų aukso medaliais. Džiugu, kad auga puiki pamaina vyrų komandai. Svarbu, kad nesustotų pusiaukelėje ir neišpuiktų, toliau darbuotųsi ir tobulintų savo meistriškumą, nepasiduotų viliojančiai materializmo pagundai, bet visada būtų kupini patriotizmo ir savo gražiomis pergalėmis garsintų Lietuvą.

Sportas yra puiki prevencinė priemonė, saugant jaunimą nuo alkoholizmo, narkomanijos ir kitų priklausomybių, o krepšininkų pergalės – gražus tautą suvienijantis veiksnys.

Trumpai pabuvę kartu su susirinkusiais sutikti čempionų Vilniaus Rotušės aikštėje ir pasidžiaugę jų pergale, kasdieniai Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios lankytojai susirinkome švęsti vakaro mišių, kuriose dėkojome Viešpačiui už puikią pergalę, gražias varžybų akimirkas ir meldėme, kad Lietuvos jaunimas siektų ir dvasinių pergalių, kovodami šauniąją tikėjimo kovą bei nugalėdami visokias pagundas.

Džiaugiamės su visu Dangumi, Bažnyčia ir visais geros valios žmonėmis, besidžiaugiančiais popiežiaus Jono Pauliaus II beatifikacija. Prisimename anas liūdnas gedulo, bet kartu labai šviesias bei ramias atsisveikinimo su popiežiumi dienas. Ne tik Lietuvoje, bet turbūt ir visame pasaulyje tomis dienomis radijo eteryje, televizijos ekranuose, gatvėse buvo tiek daug šviesos, kad galėjai akivaizdžiai pajusti nenugalimą Meilės jėgą. Tomis dienomis net lindynėse buvo ramiau, nusikaltimų mažiau – blogis ir tamsa buvo pasitraukusi į pašalius. Tomis dienomis pagarbos, atjautos, supratimo ir viso to, kas kilnu bei gražu, buvo daug.

Prisimenu, kaip anomis dienomis ir aš „gulėdamas ant lentos“ su sulaužytu stuburu ramiai sekiau bei apmąsčiau įvykius. Man tai buvo paties Viešpaties vedamų per gyvenimo įvykius rekolekcijų metas.

Vos tik popiežiui užmigus gavau žinią nuo bendruomenės sesės Jolantos Š.:

„Užmigo Viešpatyje popiežius. Girdžiu, kaip gaudžia varpai, skalija šuva, užgęso prie Šventojo Tėvo paveikslo degusios žvakelės. Budžiu prie Jėzaus, išstatyto Švč. Altoriaus Sakramento, liejančio gailestingumo malones pasauliui. Švenčiausiasis – šalia Jėzaus pervertų žaizdų Bernardinų bažnyčioje. Esame trise: Jėzus ir aš su nepažįstama moterimi. Šaltoka. Meldžiu Jėzaus ugnelės naktyje, įžiebk savosios pervertos Širdies meilės liepsną mumyse, kad būtų šviesiau.“

Nors anuomet buvo gedulo dienos, bet širdyse buvo labai šviesu, nes šventieji ne miršta, jie tik užmiega Viešpatyje. Kaip gražiai sako buvęs popiežiaus Jono Pauliaus II bendradarbis Šventojo Sosto spaudos salės direktorius Joaquinas Navarro-Vallas, apie 20 metų gyvenęs šalia Jono Pauliaus II: „Anksčiau galėjau – priklausomai nuo darbo – praleisti su juo dvi ar tris valandas per dieną, o dabar galiu su juo bendrauti 24 valandas per dieną. Jo prašau man pagelbėti, kaip ir aš kukliai stengiausi jam padėti vienoje jo pontifikato srityje, būtent komunikacijoje.“

To galime prašyti ir mes nuo šiol palaimintojo popiežiaus, kuris buvo toks palankus ir artimas Lietuvai. Šiandien jau neliūdime, bet džiaugiamės ir su angelų chorais giedame: „Te Deum laudamus.“

Palaimintojo popiežiaus atminimui įdedame vieną, ką tik išverstą jo eilėraštį. Kitus galite mūsų laikraštėliuose: 2004 04 15 (Nr. 1), 2005 06 12 (Nr. 6) ir 2008 03 16 (Nr. 23).

K.Wojtyla, iš ciklo “Žmogaus profiliai”, III dalis, 1957 m.

SIMONAS IŠ KIRĖNĖS

Akis į akį su Žmogumi. Gatvė, gausybė veidų

ir tvinksniai smilkiniuos nelyg kalvės ritmingas gaudimas.

Aš neieškau nuotykių. Ir skaudinti nieko nenoriu.

Noriu, kad man pačiam savęs pakaktų.

Tad tegul į mane nesibrauna joks bėdžius, joks nuteistasis nei Dievas.

Visgi noriu būti teisingas, tad su jumis deruosi,

dėl šio Žmogaus – (juk noriu sugrįžti į miestą).

Deruosi dėl to, kas teisingumo liepta,

kas pagrįstai mane turėtų aplenkti, o štai jam būtų malonė.

Noriu visuomet būti teisingas.Čia slenkstis.

Per slenkstį neženki, nelieski minčių nei širdies,

nieko nejudinki – ak, prievarta, smurtas!

O jis su tuo taikytis drįsta – tas vargeta!

Pakolei žmogus teisingas, o toliau?

Eis žmonės – moterys, vaikai – jie vieni,

o aš – su juo.

Kas mus atskirs, kai našta sujungti mes ant žemės parkrisim?

Aš su juo –

neištversiu: teisingumas – ne plieno stovyla.

Sudaužyk ir atverk! (sakiniai glausti turi būti,

slysti privalo ir plėšti – nebus tai strofos aptakios)

Sudaužyk ir atverk!

Viršum manęs pakibo vyzdys – spinduliuoja širdis,

vyzdys viršum sijos skersinio,

taip aukštai, kad aš nepasieksiu...

Mano mažas pasaulis: teisingumas normų žnyplėm suveržtas!

Tavo didis pasaulis, Tavo didis pasaulis: vyzdys, skersinis – ir Jis!

Ir galėtum tam didžiuliam pasauly manojo net nepastebėti,

sutriuškinti galėtum ir sunaikinti,

galėtum su kryžium eidamas viską kitaip sutvarkyti –

Tu – neaprėpiamas, Tu – prieinamas, Tu, kuriame kiekvienas žmogus telpa.

Jau nebenoriu būti teisingas. Vos bepastoviu ant slenksčio,

nuo kurio naujas pasaulis regisi. O šalia plaukia minia,

moterys, vaikai ir kareiviai – visi sukasi ties Dievo riba.

Tyla, tyla

Teisingumas reikalauja maišto – maišto prieš ką?

Vertė Živilė Maleiškaitė.