GALILĖJIEČIŲ

Vėjuotą ir vėsoką spalio 5 d. rytą skubėjome aplankyti meilios ir šventos Motinos, Rožinio Karalienės Guronyse. Vykome traukiniu nedidelis būrelis maldininkų. Susėdę grupelėmis po kelis šnekučiavomės, žvelgėme pro langą į rudeniškų laukų bei tolių gražumą ir meldėme Švč. M. Marijos, kad kasdienybėje išmoktume sustoti, nutilti ir savo žvilgsnį kreipti į Prisikėlusį Jėzų Kristų. Rožinio slėpinių parke aukojome Dievo Motinai tarsi iš gražių rožių supintas maldas iš Garbingosios rožinio dalies. “Tėve mūsų” bei “Sveika, Marija“ kartojom ir garbę nuolankią Trejybei bylojom. Švęsdami Eucharistiją, meldėme, kad Dievo Motina mus ir visus šios žemės verkiančius bei vaitojančius savo vaikus vestų į Tėvynę, kur mūsų viltis. Po šv. Mišių, šiek tiek sušalę ir išalkę, jautėme dėkingumą ten gyvenančioms Eucharistinio Jėzaus kongregacijos seserims, nes turėjom galimybę išgerti šiltos arbatos, pasibūti šiltoje patalpoje ir pasidalyti atsivežtu kasneliu agapėje. Tad grįždami į traukinį jau nebejutom ryto gėlos ir vėjo žvarbumo. Jautėmės apkabinti ir suvienyti Dievo glėbyje. Kai savo akis nuleidome žemyn, pradžiugome, nes pievelėj tarp vis dar žaliuojančių medžių pastebėjome gražiai sutūpusių raudonųjų musmirių pulkelį. Jos apgaulingai vilioja praeivius ir niekas joms nerūpi…

Duok Dieve mums augti dvasia ir stiebtis link dangaus.

• < Anks
• Kitas >