GALILĖJIEČIŲ

Nežinau, kodėl šiandien birželio 20 dieną prisiminiau sovietiniais laikais drausto T. Abuladzės filmo „Atgaila“ epizode šmėstelėjusios veikėjos klausimą: Kam reikalingas kelias, jeigu jis neveda į šventovę? Gal todėl, kad šiandien su galilėjietėmis trauksim į Kalvarijas, į Kryžiaus kelią. Einu viena seniausių miesto arterijų – Kalvarijų gatve. Jeigu pasiteirautum vilniečių, kokia žinomiausia šios gatvės vieta, daugelis choru išpyškintų – turgus. Taip, ten tikrai verda pasauliečių gyvenimas, vyksta mainai, bet neapsirikim, kaip seni nuo saulės suskeldėję dažai jau nusilupo buvęs F. Dzeržinskio gatvės pavadinimas, taip pats laikas skatina mus neužsimiršti ir grįžti prie svarbesnių dalykų. Už kelių žingsnių kunigo disidento B. Laurinavičiaus žūties vietoje stovi prof. A. Kmieliausko paminklas „Jėzus, nešantis kryžių“. Tikras ženklas – nuoroda į Kalvarijas. Kiek daug skareles ryšinčių, kepurėtų ir vienplaukių nuo XVII amžiaus jau nutrepseno šią atkarpą iki šventos vietos, Jeruzalės, perkeltos ant Vilniaus kalvų – Kryžiaus kelio kaip padėkos už pergalę prieš rusų kariuomenę 1655–1661 m., mes XXI amžiaus žmonės galime pridėti – ir už mūsų atgautą Nepriklausomybę. Kiek maldų lietuviškai, lenkiškai sukalbėta, kiek atodūsių, aimanų girdėta, kiek ašarų išlieta, kiek giesmių iš širdies sugiedota, kiek ten Dievo šauktasi ir švč. Mergelės Marijos užtarimo prašyta, geresnio gyvenimo viltasi. Galima susprogdinti Tris kryžius ir stočių koplytėles, uždaryti bažnyčias, paverčiant jas sandėliais ar ateizmo muziejumi, galima sunaikinti, sulaužyti, pražudyti daug gražios išdidžios dvasios žmonių, vandalizmo ir žiaurumo žymės išliks ilgam, bet Viešpaties ženklų ir valios neįveiksi. Žiūrėk ima ir atsiskleidžia netikėčiausiose vietose, prasimuša pro draudimus ir suvaržymus, ir užkardas, visa kreipia į gera.

Mūsų būrelis menkas, bet su mumis eis ir tie, kurie dėl sveikatos ar kitų priežasčių čia būti negalėjo, įdavė net savo pamąstymus prie stočių. Dėkojame visiems. Mūsų laukia 35 Kristaus kančios kelio stotys. Mus veda kuklios, tylios, ištikimos Viešpaties karės Jolanta ir Živilė.

Kaip visada pradedame nuo Sopulingosios Dievo Motinos koplyčios.

Paskui:

I. Paskutinės Vakarienės vieta.

Pirmą kartą nuskamba: Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave. Kad šventuoju Kryžiumi atpirkai pasaulį.

Ir nuoširdžiai prašome:  Pasigailėk mūsų, Viešpatie! Pasigailėk mūsų!

Šiuos žodžius kartosime prie kiekvienos stoties po pasidalijimų ir pamąstymų.

Judam nuo stoties prie stoties, o aš kaskart prisimenu:

„Kelias jau pramintas, nebijok, širdie, aukos.

Tau neteks kančia didesnė už tą, kuri Galgotoj,

Nebus kančia didesnė už tą kuri Galgotoj...“

II. Prie Alyvų kalno

III. Alyvų darže

IV. Jėzaus suėmimo vietoje

V. Prie Kedrono upelio

VI. Prie Įvedamųjų vartų

VII. Prie pirmųjų Siono vartų

VIII. Pas Anną

IX. Pas Kajafą

X. Kalėjime

XI. Antrą kartą pas Kajafą

XII. Prie antrųjų Siono vartų

XIII. Pirmą kartą pas Pilotą

XIV. Pirmą kartą prie Geležinių vartų

XV. Pas Erodą

XVI. Antrą kartą prie Geležinių vartų

XVII. Prie pirmųjų Senojo miesto vartų

XVIII. Prie naujųjų Naujojo miesto vartų

XIX. Prie trečiųjų Naujojo miesto vartų

XX. Prie ketvirtųjų Senojo miesto vartų

Pro kiek daug vartų teko Tau praeiti Viešpatie. Prie vartų paprastai šurmuliuoja daug žmonių, vieni traukia į vieną, kiti – į kitą pusę. Jie mato Tave, jie skirtingi, jų mintys irgi įvairios, ar atversi jų širdis, Viešpatie? Padaryk, kad mes sustotume ir mūsų pasirinkimai būtų teisingi pagal Tavo valią.

XXIV. Viešpats Jėzus sutinka savo Švč. Motiną

Marija ištarė „taip“ ir nuo tos akimirkos prasidėjo pilnas nerimasties gyvenimas, kai daugelio dalykų ji nesuprato, tik nujautė, kad tai Dievo valia, ir visa turėjo slėpti ir saugoti giliai viduje. Marija dabar mato kenčiantį savo Sūnų ir niekuo negali padėti. Jos širdis virto kartėlio ir sielvarto jūra. Turbūt tik dėl tos dieviškosios kibirkšties joje ir Sūnuje Motinos širdis neplyšo iš skausmo.

XXVI. Veronika nušluosto Jėzui veidą

Veronika išdrįso pasilenkti prie kenčiančio Jėzaus ir nušluostyti veidą. Mažutė paslauga, užuojautos gestas, paskutinis patarnavimas artimui. Duok Dieve, kiekvienam iš mūsų jėgų ir supratimo, kad dėl kito kenčiančio žmogaus padarytume ką nors gera, padėtume beviltiškoje situacijoje, sustiprink mus.

Sustojome prie šios stotelės. Pagalvojau, Viešpatie, padėk man, nežinau, ką sakyti? Ir man dar nespėjus praverti lūpų, tą akimirką nutiko netikėtas dalykas: suskambo Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios varpai. Varpų garsai ir tyla prie šios stoties buvo iškalbingesnė už žodžius. Ar čia ženklas? Taip. Nuoroda, kur ieškoti paguodos, vilties, meilės, tikėjimo ir išminties.

Toliau pačios skausmingiausios kančios vietos:

Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave. Kad šventuoju Kryžiumi atpirkai pasaulį.

Ir nuoširdžiai prašome:

Pasigailėk mūsų, Viešpatie! Pasigailėk mūsų!

Nuėjome Kristaus kančios kelią, jis buvo teisingas ir prasmingas, ir nuvedė mus iki Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios. Graži buvo saulėta diena, pilna maldų, pamąstymų, bendrystės. Išpildėm norą:

„Dieve, arčiau tavęs veržias širdis...“, pratęsėm tradiciją, dėkoju visiems ir vėl su savais kryželiais gyvensim kasdienybėje, kol ir kiek Viešpaties skirta. Su Viltimi iki kitų Sekminių.

• Kitas >