GALILĖJIEČIŲ

Redakcijos prierašas: Kontempliacijos autorė Gražina (centre) su Audrute (greta dvyniai Juozapas ir Vincas) gieda Rytmetinę, prieš žygio pradžią. 

Liepos 9-oji, Viešpaties mums dovanota vasaros diena neįprasta – laukia žygis baidarėmis. O juk prieš kiekvieną kelionę apima nuotykių troškimas, šiek tiek sumišęs su jauduliu ir nežinia, kaip viskas pasiseks? Po Rytmetinės, kai pašlovinome Viešpatį ir garsiai išsakėme Jam savo prašymus, kunigas Eitvydas tarė: „Ką gi, o dabar lietui merkiant Merkiu su Merkiu“... Viena po kitos baidarės su ekipažais čiūžteli vandenin, ir pirmyn... Atrodytų, kas čia tokio, paprastas žygis? Ne. Nesitikėjau, kad jis bus ypatingas, atplėšęs nuo smulkių buitinių reikalų ir davęs progą tiesiog mėgautis buvimu ir daug ką apmąstyti. Atrodė, kad problemos liko krante, nors giliai širdies kamputyje žinojai, kad jos vėl tave puls vos išlipus, kad teks neburbant vėl pasiimti nešti savo kryželį, bet plaukiant upe ir matant tiek daug nesuinteresuoto grožio, džiaugėsi širdis ir aitriai kvepiant upinėms mėtoms kritiškas protas ėmė rimti. Pasidavei tėkmei ir tiesiog yreisi pirmyn. Tokią ramybės būseną turėtume išgyventi kaskart, kai stengęsi, bet neradę tinkamų sprendimų viską sudedam prie Viešpaties kojų ir paliekam Jo valiai. Upė vingiuota, raityta, it gimnastės kaspinas. Tikra laimė, kad su manimi plaukia Audrutė, mat pati esu praradusi plaukimo baidare įgūdžius. Vos tik prieš mus išnyra netikėtas vingis arba mes sparčiai artėjame prie kranto, šaukiu: „Audrute, daryk ką nors!“. Ore skamba skardus Audrutės juokas, iškart aižėja pabirdamas nuotrupomis, kurios krenta vandenin, svyruoja ant meldų, supasi ant šakas vandenin sumerkusios liepos. Audrutė, skubiai nardina irklą, stabdo, suka, stengiasi išlyginti baidarę, kad plauktų reikiama kryptimi, bet ir ji ne visada spėja. Taip ir bumsim baidarės nosimi įsirėždamos tai į vieną tai į kitą krantą. „Jau visus krantus išbučiavom“ – juokiasi mano gelbėtoja iš keblių padėčių. „Tu pažiūrėk, pažiūrėk, ko mūsų baidarėj yra?“ Aš ir žiūriu... Tikrai. Ji pilna liepų žiedų ir lapų, meldų stiebų, šakelių nuolaužų, sutrūnijusių medžių nuoskilų, vandens. Bet žinote, ne tik baidarėje. Kadangi pro klūtis ir per jas visas yrėmės iš širdies, dalis to gėrio dabar stirkso ir mūsų plaukuos. Prieky melduose įstrigę kapanojasi kiti mūsų bendrakeleiviai. Klausiam: „Gal jums padėti? Nereikia? Tai tepadeda jums Dievas“ ir judam toliau. Tikros pagarbos ir mūsų nuoširdžios padėkos nusipelno klierikas Vilius su sūnėnu, kurie iki kaklo panirę į šaltiniuotą Merkio vandenį visas baidares su ekipažais perkėlė per išvirtusį medį. O kurgi mūsų Dalia ir Asta? Tik ką buvo, o dabar niekur nematyt. Paskui sužinojom, kad jos, šaunuolės, pirmosios įveikė visą ruožą ir ilgai mūsų laukė.

Kai rytą buvęs toks pilkas dangus liovėsi grasinti lietumi, supratome, kad mes ir mūsų artimieji išmeldėm gerą orą. Saulė išsilukšteno iš debesų. Visų akys nušvito. Antai priešais dar viena valtis, o joje – nuostabi kompanija, siejama stipriausio – kraujo ryšio. Irkluoja broliai Pijus ir Juozapas, o per vidurį kojeles į vandenį įmerkusi, žiūrėdama į debesis guli sesė Monikutė. „Monikut, Monikut“, – šaukiam. Mergaitė pasuka galvą mūsų pusėn. “Ar tau gera plaukti?” Šypsena nuo ausies iki ausies ir trumpas, bet iškalbingas atsakymas: “Aha”. Viską supratom. Netrikdom ramybės. Artėjam prie Rūtos ir Vylūnės baidarės, girdim gyvąjį Rožinį – Merkiu plaukia viena po kitos jų švelniai, pagarbiai beriamos Sveika Marija, Sveika Marija, Marijaaa... Rūtelė žygiui pasirengusi kaip reikiant, lapai su giesmėmis laminuoti. Dabar net lašas vandens ant teksto nebaisus. Kai baigs Rožinį, abi giedos. Truputį gaila, kad jau negirdėsim, nes aplinkui tvyranti tyla iškart sugeria visus garsus. Mes tokie laikini, o kiek daug visko yra mačiusi ši upė, ji irgi saugoja savo tvarką, mes įsibrovėliai irklus merkiam į vandenį, o vos tik juos ištraukiam, vanduo akimirksniu grįžta į senąją vietą. Labai gera matyti kartu keliaujant ir merginas iš Gailestingumo šventovės. Iškart prie visų pritapo – mielos, savos, tarsi jas visi daug metų pažinotume. Reikia padėkoti ir kunigui Eitvydui, kuris Dievo vardu stengiasi suvienyti žmones. Kunigas plaukia paskutinis, jausdamasis už mus visus atsakingas, rūpinasi, kad nė vienas kur užsižiopsojęs ar pavargęs neatsiskirtų, nepasimestų.

Supratau, kodėl gera plaukti. Tada būni arčiau Dangaus. Todėl, kad giedrą dieną atrodo, jog plauki dangumi. Dangus ima ir nusileidžia ant vandens. Išsitrina riba. Taip tai iliuzija, bet ji užvaldo. Kai buvau mažutė stovėdavau prie balų ir žiūrėdavau į jose atsispindintį dangų, debesis, medžių viršūnes tol, kol pradėdavo suktis galva ir bijodama įkristi į tą dangų, turėdavau žengti žingsnį atgal... Iš vaikystės išliko tas Dangaus ilgesys. Turbūt jau vaikystėj visi pradedam nujausti egzistuojant kitą, Dieviškąjį pasaulį, tik dar nesuprantam, nemokam įvardinti. Dabar man dangus su Dangaus karalyste jau įgavo kitą prasmę. Dabar norėčiau „įkristi“ į tą Dangų, bet, manau, vis dar nesu verta. Tikiu, laikas tikrai tikrai ateis. Plaukiam toliau, keičiasi krantai. „Dieve, arčiau tavęs veržias širdis, jokia kančia kely nesulaikys. Skambės tyli giesmė net pro skausmų gelmes: Dieve arčiau tavęs, arčiau tavęs“. Šios gražiosios giesmės žodžiai sukasi galvoje. Tyliai pagiedam pirmąjį posmą ir viskas. Kokia gėda, kad daugiau neprisimenam. Bet per homiliją vienas kunigas yra sakęs, kad žmonės dažnai meldžiasi ašaromis ir troškimais, tai šįkart, Viešpatie, kartoti „Dieve, arčiau Tavęs...“ man yra vienas iš tų puikiųjų troškimų.

Plaukimo baidare įgūdžiai grįžta. Negąsdina kliūtys, kurias Audrutė vadina naujomis galimybėmis ir vis linksmai juokiasi. Nuo mūsų per pagarbų atstumą atsitraukia abu upės krantai. Prisimenu Bruno Sangio eiles: „Jūs norėtumėt? O aš norėčiau, pagyventi miško glūdumoj, ne dėl riešutų, ne dėl aviečių – šiaip sau, atsiskyręs vienumoj. Nusiplaučiau dulkes ilgo kelio prie šaltinio almančios versmės, tai prisiklausyčiau aš lig valiai ir strazdų ir volungių giesmės. Jūs norėtumėt? O aš norėčiau upeliuko dar su duburiais. Ten tikiu, kaip žalios žvaigždės šviečia, žuvys dar nematę meškerės. Ten, tikiu, ir žolės žalias šilkas. Niekas neiškirto ten karklų. Aš esu be galo pasiilgęs, viso to, kas dar natūralu.“ Taip, nieko ypatinga, bet šitos eilės tarsi sukurtos šiai akimirkai, nes visa – prieš tavo akis. Žolių ilgos kasos išduodančios Merkio tėkmės kryptį, meldai it stygos, it sargybiniai, saugantys krantus ir žuvys, jų yra, nes argi žvejai su meškerėmis stypsotų? Žaluma – begalė atspalvių... Tavo, Dieve, dovana – kūrinija. Džiaukimės, dėkokim, nes visa skirta mums. Vis nevertinam, kaip derėtų, vis nesuprantam. Upė pilna dreifuojančių rudų plastmasinių butelių – „bambalių“ ir kitų baltų nuo stipriųjų gėrimų. Kodėl? Kodėl būtent juos reikia švystelt į vandenį? Gal iš apmaudo, kad labai greitai baigiasi tie “velnio lašai“, nesuteikę norimo gėrio? Kitais metais, kitais, jeigu plauksim, trauksim šiukšles iš vandens, – duodu žodį. Plaukiam ir plaukiam. Mėgaujamės vaizdais, tyla, ramybe, vasaros diena. Esam kartu ir kiekvienas atskirai. Išlipam krantan jausdami nuovargį. Kaip gerai, kad greitai atvažiavot paimti baidarių ir mūsų. „Taip, taip, mes juk turim padėti pavargusiems žmonėms“ – plačiai nusišypso.

Kad išties važiuosiu ir savanoriausiu jaunimo dienose, supratau tik per didžiuosius savanorių mokymus. Įsisukus į darbų ir kasdienybės sūkurį nesunku prarasti laiko nuovoką ir pamiršti tolimesnius planus. O čia buvau priversta atsipeikėti: liko vos dvi savaitės! Ir jos, žinoma, prabėgo greičiau, nei tikėjausi. Vos spėjau mirktelėti, ir žiū – jau reikia krautis daiktus. Tai mano penktosios jaunimo dienos. Trečiosios, kuriose aš savanorė. Tad lyg ir aišku, kur važiuoju. Žinau, kas laukia. Nebeliko to ankstesnio nekantrumo, jaudulio, nuo kurio nė negali užmigti. „Vargu, ar dar ką naujo galiu patirti“, maniau.

Ir negalvojau, kad galima klysti ir būti teisiam tuo pačiu metu. Nepatyriau tos euforijos, kurią jaučiau pirmuosius kartus dalyvaudama jaunimo dienose. Bet patyriau daug mažų nuostabių dalykų.

Trise apsigyvenome pas alytiškę savanorę, kurios šeima mielai pakvietė mus apsistoti. Dviese gavome net atskirą kambarį! Rytais rasdavome iškeptų blynų su šviežiomis braškėmis, o namiškiai nedrįsdavo anksti šmirinėti namuose, kad mūsų nepažadintų! Tokios meilės ir rūpesčio apglėbta jaučiausi kaip namie. Apsistojusi svečiuose stengiuosi sukelti kuo mažiau vargo ir rūpesčių. O, varge! Šiuose namuose supratau, kad aš pati vargsiu, kol neišmoksiu dykai priimti meilės ir rūpesčio, nesijausdama amžiais skolinga. Vienintelis dalykas kurį esam amžinai skolingi vieni kitiems – tai meilė.

Didžiausia ir netikėčiausia patirtis buvo susitikimas ir pokalbis su tėvu Stenu Fortuna. Džiūgavau turėdama galimybę jį sutikti. Gerokai jaudinausi, bet vos įėjusi į kambarį pajutau ramybę. Tėvą Steną lydinčio savanorio paklausiau, ar būtų galima išeiti kalbėtis su juo į lauką. „Kaip tik nori. Tai pats nuolankiausias mano gyvenime sutiktas žmogus. Pamatysi.“ Pamačiau. Išgirdau. Pajutau. Pamenate tą šventojo Pauliaus raginimą „apsivilkti Kristumi“ (Rom 13, 14)? Kalbėdama su tėvu Stenu jaučiau, kiek daug tame žmoguje Kristaus! Ta Viešpaties meilė, kuria jis degte dega, tiesiog liejasi per kraštus. Ne be priežasties jis man priminė šventąjį Paulių: karštą, tikrą, nuolankų ir labai paprastą Kristaus sekėją, šventą žmogų. Šventą ne dėl savo darbų, bet dėl meilės.

Kažkada Facebook‘e radau mintį „Tikras draugas yra tas, kuris kartu suklumpa maldai.“ Gailestingumo vainikėlio maldos metu jaučiausi turinti 6000 draugų. Prisiminiau tą pirmųjų jaunimo dienų pakylėtą būseną, tą iki ašarų nuostabią patirtį – aš ne viena! Štai, tiek daug jaunų žmonių, kurie tiki ir gyvena tuo pačiu, kaip ir aš. Kurie susiduria su tais pačiais iššūkiais, ieško atsakymų į tuos pačius klausimus. Bendra malda yra auginanti, gydanti, perkeičianti patirtis. Esu labai dėkinga organizatoriams už ją!

Štai toks tad mano lobis. Ne vienas aukso grynuolis. Į mano skrynią pribyrėjo daug visko: vienas kitas brangakmenis, didesnių deimantų, mažesnių perliukų... Manau, kad lobis, kaip ir Bažnyčia, yra vienetas, susidedantis iš mažų ir labai skirtingų dalių. Kiekvienas meilės potyris – šypsnis, apkabinimas, pasidalinimas, rūpestinga smulkmena, išreikšta padėka, malonė pajusti, kad esi mylimas daug labiau, nei tai suvoki – visa tai yra lobis. Grįžau išties praturtėjusi. Tikiu, kad visi dalyviai taip pat. Dabar svarbiausia to lobio neužkasti ir neišbarstyti. Užkastas lobis praranda savo vertę. Dykai gavome, dykai ir atiduokime. Kraunant sau turtą Danguje, tai pati geriausia ir vienintelė užtikrinta investicija.

Birželio 1-ąją – per Šeštines, Tėvo ir Tarptautinę vaikų gynimo dieną – Vilniuje vykusioje eisenoje „Šeima – gyvybės lopšys“ man teko būti savanore. Savanorystė visuomet džiugina ir praturtina, šis kartas taip pat nebuvo išimtis. Jau išėjus iš namų ir patekus tiesiai į lietų, mintyse ėmė skambėti šv. Teresėlės giesmė: „Aš jums atsiųsiu rožių lietų iš dangaus, iš beribio dangaus...“

Kiek anksčiau susirinkę Nepriklausomybės aikštėje, su savanoriais taip pat kalbėjome, kad Jėzus juk lengvo kelio nežadėjo. Oras pasitaikė kaip tikriems krikščionims. Kai vieni ėmė svarstyti, kad dėl prasto oro daugelis nuspręs neateiti, kiti drąsino sakydami, kad džiugi eisena tokiu oru, kiek žmonių besusirinktų, bus dar stipresnis liudijimas.

O žmonių prigužėjo per du tūkstančius! Tėveliai su kūdikių vežimėliais, vaikais ant pečių ir ant rankų, seneliai ir močiutės, jaunuoliai, draugai, parapijiečiai, dvasininkai – visi su šypsenomis veiduose pamažu rikiavosi į tvarkingą eilę. O kai prieš pat pradedant žygį nustojo lyti, veidai dar labiau nušvito. Užgrojus orkestrui eisena ėmė žygiuoti Gedimino prospektu link Rotušės. Matydami šią džiugią minią, praeiviai šypsojosi, judėjo pagal orkestro būgnų ritmą, mojavo, klausinėjo „už ką mes einame“. Už šeimą! Už vyro ir moters iš meilės sukurtą bendruomenę, kurioje jie, bendradarbiaudami su Dievu, kuria, augina naują gyvybę ir išleidžia į pasaulį. Mes tikime, kad tik tokioje šeimoje augęs vaikas bus pilnavertė, brandi, stipri ir laiminga asmenybė.

Mane stebino žmonių geranoriškumas. Šioje eisenoje man teko nedidelis darbelis – vežti vaikišką vežimėlį su vandens buteliais, jei kartais eisenos dalyviai ištrokštų. Nors visi ir matė, kad vežimėlyje tik vandens buteliai, žmonės maloniai užleisdavo, kad galėčiau pravažiuoti, pakeliui pasitaikius laiptams padėjo vežimėlį jais užnešti. O viena močiutė net pasisiūlė dalį kelio jį pavėžėti už mane.

Visų nuostabiausias man buvo vienybės jausmas su visais kitais eisenos dalyviais. Kartu, tuo pačiu tikslu, žygiavo katalikai, stačiatikiai, evangelikai liuteronai ir evangelikai reformatai – šių Bažnyčių ir bendruomenių dvasininkai bei tikintieji. Stipriai jutau, kad visi mes – vienos krikščionių Bažnyčios nariai, Kristaus Kūno nariai. O aš – maža jo dalelė. Šiomis dienomis, kai pasaulyje karaliauja susiskaldymas ir priešybės, šis vienybės jausmas yra didžiulė dovana, net, sakyčiau, stebuklas.