GALILĖJIEČIŲ

Kad išties važiuosiu ir savanoriausiu jaunimo dienose, supratau tik per didžiuosius savanorių mokymus. Įsisukus į darbų ir kasdienybės sūkurį nesunku prarasti laiko nuovoką ir pamiršti tolimesnius planus. O čia buvau priversta atsipeikėti: liko vos dvi savaitės! Ir jos, žinoma, prabėgo greičiau, nei tikėjausi. Vos spėjau mirktelėti, ir žiū – jau reikia krautis daiktus. Tai mano penktosios jaunimo dienos. Trečiosios, kuriose aš savanorė. Tad lyg ir aišku, kur važiuoju. Žinau, kas laukia. Nebeliko to ankstesnio nekantrumo, jaudulio, nuo kurio nė negali užmigti. „Vargu, ar dar ką naujo galiu patirti“, maniau.

Ir negalvojau, kad galima klysti ir būti teisiam tuo pačiu metu. Nepatyriau tos euforijos, kurią jaučiau pirmuosius kartus dalyvaudama jaunimo dienose. Bet patyriau daug mažų nuostabių dalykų.

Trise apsigyvenome pas alytiškę savanorę, kurios šeima mielai pakvietė mus apsistoti. Dviese gavome net atskirą kambarį! Rytais rasdavome iškeptų blynų su šviežiomis braškėmis, o namiškiai nedrįsdavo anksti šmirinėti namuose, kad mūsų nepažadintų! Tokios meilės ir rūpesčio apglėbta jaučiausi kaip namie. Apsistojusi svečiuose stengiuosi sukelti kuo mažiau vargo ir rūpesčių. O, varge! Šiuose namuose supratau, kad aš pati vargsiu, kol neišmoksiu dykai priimti meilės ir rūpesčio, nesijausdama amžiais skolinga. Vienintelis dalykas kurį esam amžinai skolingi vieni kitiems – tai meilė.

Didžiausia ir netikėčiausia patirtis buvo susitikimas ir pokalbis su tėvu Stenu Fortuna. Džiūgavau turėdama galimybę jį sutikti. Gerokai jaudinausi, bet vos įėjusi į kambarį pajutau ramybę. Tėvą Steną lydinčio savanorio paklausiau, ar būtų galima išeiti kalbėtis su juo į lauką. „Kaip tik nori. Tai pats nuolankiausias mano gyvenime sutiktas žmogus. Pamatysi.“ Pamačiau. Išgirdau. Pajutau. Pamenate tą šventojo Pauliaus raginimą „apsivilkti Kristumi“ (Rom 13, 14)? Kalbėdama su tėvu Stenu jaučiau, kiek daug tame žmoguje Kristaus! Ta Viešpaties meilė, kuria jis degte dega, tiesiog liejasi per kraštus. Ne be priežasties jis man priminė šventąjį Paulių: karštą, tikrą, nuolankų ir labai paprastą Kristaus sekėją, šventą žmogų. Šventą ne dėl savo darbų, bet dėl meilės.

Kažkada Facebook‘e radau mintį „Tikras draugas yra tas, kuris kartu suklumpa maldai.“ Gailestingumo vainikėlio maldos metu jaučiausi turinti 6000 draugų. Prisiminiau tą pirmųjų jaunimo dienų pakylėtą būseną, tą iki ašarų nuostabią patirtį – aš ne viena! Štai, tiek daug jaunų žmonių, kurie tiki ir gyvena tuo pačiu, kaip ir aš. Kurie susiduria su tais pačiais iššūkiais, ieško atsakymų į tuos pačius klausimus. Bendra malda yra auginanti, gydanti, perkeičianti patirtis. Esu labai dėkinga organizatoriams už ją!

Štai toks tad mano lobis. Ne vienas aukso grynuolis. Į mano skrynią pribyrėjo daug visko: vienas kitas brangakmenis, didesnių deimantų, mažesnių perliukų... Manau, kad lobis, kaip ir Bažnyčia, yra vienetas, susidedantis iš mažų ir labai skirtingų dalių. Kiekvienas meilės potyris – šypsnis, apkabinimas, pasidalinimas, rūpestinga smulkmena, išreikšta padėka, malonė pajusti, kad esi mylimas daug labiau, nei tai suvoki – visa tai yra lobis. Grįžau išties praturtėjusi. Tikiu, kad visi dalyviai taip pat. Dabar svarbiausia to lobio neužkasti ir neišbarstyti. Užkastas lobis praranda savo vertę. Dykai gavome, dykai ir atiduokime. Kraunant sau turtą Danguje, tai pati geriausia ir vienintelė užtikrinta investicija.

• < Anks
• Kitas >